Reguliariai tai džemperiais, tai įvairiais šalikais ar kitokiais skarmalais kabinėjami žinomų Lietuvos istorijai žmonių paminklai ir skulptūros nekelia susižavėjimo ne tik praeiviams, bet ir istorinių asmenybių giminaičiams. Jie stebisi žemu kultūros lygiu ir neslepia, kad dėl pagarbos stokos žinomoms asmenybėms kamuoja ne itin malonūs jausmai.
V.Kudirkai ne „dzin"
„Vakaro žinios" neseniai rašė apie necenzūriniais žodžiais apipaišytą obeliską už Vinco Kudirkos paminklo. Išniekintas paminklas buvo bent du mėnesius, nors užrašus matė Vilniaus savivaldybės įmonės darbuotojai, bet niekas nieko nedarė. Kol tarnybas ant kojų nesukėlė pilietiškas asmuo. O juk paminklas yra priešais Vyriausybės rūmus!
O štai rinkimų metu V.Kudirka stebino vilniečius, kai balsavimo dienomis buvo aprengtas juodu džemperiu su užrašu „Man ne dzin", esą taip ragindamas jaunąją kartą dalyvauti rinkimuose.
Himno mokėsi paslapčiomis
„Vakaro žinios" susisiekė su V.Kudirkos giminaičiu, pianistu Dariumi KUDIRKA.
Jis iš tėčio pasakojimų žino, kad V.Kudirka buvo jo senelio, Juozo Kudirkos, dėdė. Vyras neslepia, kad žinoma pavardė yra ir tam tikra atsakomybė. „Mano vaikystė buvo brežnevizmo laikais, kai Tautiška giesmė buvo draudžiama. Iki šiol labai gerai atsimenu, kai karts nuo karto mano tėtis namuose uždarydavo langines ir mokė himno. Jis sakydavo, kad mano pavardė labai garbinga. Tėvelis pats abejojo, ar sulauks Nepriklausomybės, todėl mane mokino himno žodžių ir melodijos. Tad aš nuo vaikystės mokėjau himną. Bet man buvo prisakyta tai laikyti kaip paslaptį.
Vėliau, kai prasidėjo Sąjūdis, mano kursiokai iš Muzikos ir teatro akademijos klausinėjo, jog ko gero ne veltui mano pavardė Kudirka ir greičiausiai himną aš moku. Tuomet jau drąsiai tai patvirtinau, pradėjau mokyti ir savo kursiokus", - pasakoja D.Kudirka.
Studijų metais vienas profesorius į D.Kudirką dažnai šmaikščiai kreipdavosi Vincu. „Esu dirbęs valstybiniame chore pas amžinatilsį, dirigentą Petrą Bingelį, kuris taip pat mėgdavo kreiptis į mane kreipiniu „daktare", nes V.Kudirka buvo daktaras.
Taip pat nuo vaikystės buvo įskiepyta atsistoti, kai skamba himnas, nes tai - šventas kūrinys. Tėtis tai parodydavo ir savo pavyzdžiu: jeigu tik klausant „Amerikos balso" skambėdavo himnas, jis visuomet atsistodavo, taip pat ir aš. Vieną kartą chore per repeticiją himno metu kažkaip natūraliai atsistojau, tuomet dirigentas šmaikščiai sureagavo, sakydamas, kad nieko keisto, jeigu daktaras Kudirka per himną atsistojo", - pasakoja D.Kudirka.
Abejoja, ar V.Kudirka džiaugtųsi
Paklaustas apie akciją, kai V.Kudirkos skulptūra Vilniuje buvo aprengta džemperiu su užrašu „Man ne dzin", Tautiškos giesmės autoriaus giminaitis suabejojo, ar tikrai V.Kudirkai tinka tokia frazė: „Nemanau, kad jis vartotų tokius žodžius ir džiaugtųsi tuo."
Papasakojus apie necenzūrinį užrašą ant V.Kudirkos obelisko, D.Kudirka tikėjosi, kad tai - tik nesusipratimas. „Turbūt pirmiausia tai buvo aplaidumas. Kad būtų sąmoninga nepagarba, nemanau. Galbūt labiau neapsižiūrėjimas ir aplaidumas. Nesinori tikėti, kad tyčia būtų norima sumenkinti V.Kudirkos įamžinimą. Visgi, manau, kad turėjo būti pradėtas tyrimas dėl paminklo išniekinimo. Tai būtų pamoka kitiems, kas ketintų daryti tokius dalykus. Tai panašu į vėliavos išniekinimą. Yra dalykai, kurie Tautai turi būti šventi", - sakė V.Kudirkos giminaitis D.Kudirka.
Pasak jo, akcijos, kai įvairiai aprengiami istorinių asmenų paminklai ir skulptūros, nėra geriausias pasirinkimas: „Aš manau, kad neturėtų būti tokių dalykų. Nesakau, kad blogos akcijos, kai visuomenė kviečiama solidarizuotis su krūties vėžiu sergančiomis moterimis ar pan., bet man atrodo, kad galima pasirinkti kitokius objektus. Nemanau, kad tai būtina sieti su žinomais Lietuvos asmenimis. Nemanau, kad tai džiugina giminaičius ir kad tam pritartų šių skulptūrų autoriai."
Interviu su signataro Petro Klimo brolio anūku, Vasario 16-osios klubo vadovu Remigijumi GULBINU:
- Prezidento Antano Smetonos skulptūrai Vilniuje vietos neatsirado. Esate minėjęs, kad P.Klimui biustą Kalvarijoje pavyko suorganizuoti po ilgų negandų. Kodėl tiek kliūčių iškyla, siekiant pagerbti istorinių Lietuvai asmenybių atminimą?
- Niekur nėra tokių problemų, kaip yra šiuo klausimu Vilniuje. Lukiškių aikštės klausimas iki šiol neišspręstas, o su A.Smetonos paminklu iš viso kažkoks anekdotas ir gėda.
Esame vieninteliai, kurie savo prezidentui nesame pastatę paminklo. Turi tokius ir Latvija, ir Estija. Nesvarbu, kas ten buvo. Nė vieno prezidento nėra visiškai „balto", net ir kalbant apie dabartinį. Bet tai yra istorinė asmenybė, kuri turi būti pagerbta. Iki šiol Vilnius taip spyriojasi, lyg būtų siūloma paminklą kokiam Adolfui Hitleriui statyti.
Todėl giminės, gyvenančios JAV, laikosi nuostatos, kad kol Lietuvoje yra toks požiūris į A.Smetoną, tol palaikai į Lietuvą perkelti nebus. Čia ne todėl, kad jie nenori, o todėl, kad mes nemokame elgtis, kaip pridera.
- Vilniuje nuolat organizuojamos iniciatyvos, kai istorinių asmenybių paminklai aprišami šalikais, rengiami džemperiais, sijonais. Kaip jaučiasi signatarų giminaičiai, matydami, kad tokiu būdu skulptūros įtraukiamos į kažkokias politines akcijas?
- Ačiū Dievui, nesu to matęs savo akimis, tik per televiziją ir nuotraukose. Sakyčiau, kad šiuolaikinė mūsų kultūra yra tokiame lygyje, kaip žmonės sako: žemiau nei „plintusas". Kai bet koks plytgalis, pastatytas muziejuje, jau yra instaliacija. Neseniai į vieną tokį vos neprasiskėliau galvos. Taip mes suprantame meną, taip suprantame išliekamąją vertę. Nėra menininkų, kurie kurtų darbus, turinčius išliekamąją ir kultūrinę vertę. Todėl metamasi į pačius pigiausius variantus.
- Vasaros metu aplink daktaro Jono Basanavičiaus skulptūrą - minios kavinių staliukų su besilinksminančiais gyventojais, mėtosi nuorūkos signatarui po kojomis.
- Dėl šios J.Basanavičiaus skulptūros vietos ir protestavome, ir rašėme laiškus. Bet viską lemia pinigai. Ten, kur siūlėme vietą J.Basanavičiui - priešais signatarų namus, pasirodo, žemė per brangi.
- Lukiškių aikštėje supylus pliažą, tuometis Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius sakė, kad tai yra tikroji laisvė.
- Taip bandoma parodyti laisve. Manyčiau, dabar esame kultūros duobėje. Ar dugną jau esame pasiekę, nedrįsiu pasakyti, bet manau, kad esame netoli jo.
Dauguma signatarų, istorinių asmenybių ir jų giminaičių, yra buvę ir Sibire, ir matę blogesnių dalykų. Jų jau niekas nestebina.
- Ar signatarai, valstybės kūrėjai, jų giminaičiai sulaukia pakankamai dėmesio, yra vertinami, ar kaip tik - stumiami užmarštin?
- Lietuvoje viskas vyksta bangomis. Prieš valstybės atkūrimo šimtmetį buvo labai aktyvu: laksčiau per visas mokyklas ir visiems buvau reikalingas. Šimtmetis praėjo, laukiame kito.
Mūsų klubas visuomet važinėja po signatarų tėviškes, stengiamės aktyvinti vietines bendruomenes, seniūnus, merus. Kai pastumi, reikalai šiek tiek pajuda.
Bet juk yra ir Kovo 11-osios signatarai! Nežinau, ar laukiama, kol jie visi numirs? Seniai kalbėjome, kad reikia mūsų klubus apjungti. Juk ir pas mus, ir pas juos žmonės jau amžiuje. Man dar pavyko matyti gyvus du signatarus, o kai kurie giminaičiai juk yra nematę.