Lietuva skolinsis, bet teisininkus samdys

Brangus malonumas

Iš minėtos sumos 156 641 euras bus skirtas advokatų kontorai „Ellex Valiūnas ir partneriai" už 2024 metų spalio-gruodžio mėnesiais suteiktas teisinio atstovavimo paslaugas. Ši kontora atstovauja valstybei arbitraže dėl Baltarusijos bendrovės „Belaruskalij" pretenzijų. Pernai rugsėjį Vyriausybė tiems patiems teisininkams jau buvo skyrusi 546,8 tūkst. eurų išlaidoms, arbitraže su „Belaruskalij" atsiradusioms vasario-birželio mėnesiais, padengti.

Kaip pernai vasarį pranešė Susisiekimo ministerija, dėl Baltarusijos kalio trąšų gamintojos „Belaruskalij" inicijuoto proceso prieš Lietuvą 2024 m. pradžioje buvo suformuotas arbitražo teismas. Investicinio arbitražo procesą Baltarusijos bendrovė pradėjo užpernai. „Belaruskalij" iš Lietuvos reikalauja atlyginti nuostolius (beveik 12 mlrd. eurų), patirtus nuo 2022 m. vasario 1 d. per mūsų šalį sustabdžius kalio trąšų tranzitą. Sutartį su Baltarusijos gamintoja nutraukė „Lietuvos geležinkeliai".

Sutartis buvo nutraukta remiantis 2022 m. sausį priimtu Vyriausybės sprendimu, kuriame teigiama, jog „Belaruskalij" kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.

Užversti darbais

Seimo Audito komitetas įvairių ministerijų užklausė, kodėl jos perka teisines paslaugas iš šalies, nors turi daug savų teisininkų, kuriems algas moka mokesčių mokėtojai. Plačiausiai pasisakė Susisiekimo ministerijos kancleris Tomas Daukantas. Ši ministerija teisinių paslaugų pernai pirko net už 1,4 mln. eurų - maždaug 1,3 mln. eurų daugiau nei užpernai. Pasak kanclerio, ministerija turi apie 40 bylų, iš kurių 38-iose nesamdo teisininkų iš šalies. O visos išlaidos susijusios su dviem arbitražais - su Šveicarijos bendrove „Hasenberg AG" dėl minėtų Lietuvos sankcijų (jai priklauso 65 proc. „Birių krovinių terminalo", kurį mūsų Vyriausybė irgi yra pripažinusi keliančiu grėsmę, akcijų, dar 30 proc. priklauso sankcionuotai Baltarusijos bendrovei „Belaruskalij") ir su jau minėta „Belaruskalij".

T.Daukantas sako, kad bylų gali padvigubėti dėl „Rail Baltica", nes žmonės gali masiškai imti ginčyti žemės poėmio valstybės tikslams veiksmus. Tačiau esą bus stengiamasi išsiversti savais resursais, kurie nėra dideli: tik 4 teisininkai-valstybės tarnautojai, kurie be teisinio atstovavimo teismuose dar užsiima teisės aktų vertinimu, atstovavimu kitose institucijose. O arbitražams samdyti teisininkai iš šalies, ypač dėl „Belaruskalij" - dėl milžiniško ieškinio, bylos kompleksiškumo, sudėtingumo. Kancleris tikino, kad arbitraže su „Belaruskalij" teisininkams bus išleista ne daugiau nei 5 mln. eurų.

Savų teisininkų neužtenka

Energetikos ministerijos atstovai sako, kad daugiausiai pinigų išleidžiama JAV vykstančiam arbitražui su kadaise Vilniaus šilumos tinklus valdžiusia prancūzų kompanija „Veolia", kuri iš Lietuvos ketina prisiteisti 80 mln. eurų. Samdomiems teisininkams nuo 2016 m. jau išleista 14 mln. eurų. O vietiniame „fronte" esą bandoma tvarkytis ministerijos resursais, tačiau tai nėra visiška tiesa - iš 60 bylų 10-čia užsiima samdomi teisininkai.

Aplinkos ministerija su pavaldžiomis įstaigomis pernai iš šalies teisinių paslaugų pirko už 286 tūkst. eurų. Pavaldžios įstaigos daugiausiai samdėsi teisininkus, kad šie atstovautų bylose teismuose, o ministerija pirko ir teisės aktų analizės paslaugas. Tačiau tikina, kad šiemet bandys tobulinti savų teisininkų įgūdžius, kad galėtų verstis tik savais resursais.

Interviu su Vilniaus pramonės ir verslo asociacijos prezidentu Sigitu BESAGIRSKU:

- Ar nėra keista, kai ministerijos, turinčios savų teisininkų, perka teisines paslaugas iš šalies? Na, gal kai samdosi arbitražui, tai dar pateisinama...

- Taip, arbitražas - specifinis dalykas, kuriam reikia specifinių teisinių žinių. Ir būtų suprantama, jei ministerija neturi teisininkų su tokia specifine kompetencija, kurios retai prireikia. Bet kai pamatai, kiek kiekvienais metais bylinėjimuisi arbitražuose išleidžiama, tai, atrodo, kad net pigiau būtų taikos sutartį sudaryti, nei vis mokėti teisininkams nežinant, kuo bylos pasibaigs. Negalime atmesti, kad Lietuva bylas praloš ir turės sumokėti milijonines baudas, ir dar procesui bus išleidusi ne vieną milijoną eurų.

- Tačiau dažnai perkamos ir kitokios teisinės paslaugos. Ką tada veikia ministerijos teisininkai? Negi jie algas gauna tik už kokių nors vidinių popieriukų tvarkymą?

- Mano patirtis rodo, kad jie dažniausiai užsiima vidinių procedūrų patikrinimu: kad popieriukai būtų teisingai sudėti, kad būtų teisingai surašyta, nepraleistas koks nors žodis, vidiniai terminai ir t.t. O kas susiję su išorinėmis paslaugomis, jų kompetencija paprastai būna ne pati aukščiausia. Dažniausiai būna taip: jei valstybės tarnyboje teisininkas kažkiek prakunta, bėga į privačią kompaniją. Valstybės tarnyba retai kada pritraukia geriausius teisininkus. Dažniausiai nepritraukia.

- Dėl mažo finansavimo?

- Ir dėl jo. Bet pati teisininkų bendruomenė yra tokia, kad turbūt apie 90 proc. teisę baigusių asmenų teisininkais nedirba, nes teisininkų universitetai „iškepa" gerokai daugiau nei reikia. Jau nė nekalbu apie kolegijas, nes net nesuprantu prasmės, kodėl ir jos „kepa" teisininkus. Jie neturi teisės dirbti nei teismuose, nei advokatais, nei jų padėjėjais, nes tam reikia baigti universitetą. Bet ir universitetai jų per daug priruošia. Gabesni sueina į advokatų kontoras, bet paklausos nėra tokios, kokia yra pasiūla. Todėl tie, kuriems nebėra kur dėtis, eina į valstybinį sektorių. Tokie, kurie neturi kompetencijos ir patirties, tarptautinių bylų nė nesiima, nes nežinotų, nuo ko pradėti.

- Arbitražas dėl „Belaruskalij"... Ar nebuvo galima jo išvengti, nes sankcijas susigalvojome mes, tai nebuvo tarptautinės sankcijos?

- Taip, sankcijos buvo Lietuvos saviveikla. Aš sankcijų principą suvokiu taip: jei šalis yra agresorė ir padarė nusikaltimą (užpuolė kitą šalį), tai sankcijos turi būti tam, kad atgrasytų nuo tokių veiksmų, arba tam, kad mažintų ekonominę galią: kad agresorė tuos neteisėtus veiksmus vykdytų kiek galima mažiau, mažiau pultų Ukrainą, nes mažiau tam turėtų lėšų. Šiuo atveju tą srautą pinigų, kuriuos būtume gavę iš „Belaruskalij", atidavėme tiems patiems rusams ir juos sustiprinome. O patys iš esmės sankcijas prisitaikėme sau, gavome mažiau pinigų ir galime mažiau padėti Ukrainai. Ir dar dėl to mums gresia problemos - kone 12 mlrd. eurų bauda. Tektų vėl skolintis, tačiau juk ne politikai atsako už savo klaidas - mokesčių mokėtojai už jas atsako.

Tačiau mūsų propaganda nepripažįsta, kad tokiomis sankcijomis dirbame rusams. Į viską žiūrima paviršutiniškai, bukai ir atrodo, kad rusams dirbama specialiai. O popieriukas, į kurį suvyniojamas saldainis, parenkamas toks: mes padedame ukrainiečiams. Juk galima būtų baltarusiškas trąšas įvežti, tik imti didesnius mokesčius ir surinktais pinigais ar dalimi jų padėti Ukrainai. Vietoj to skurdiname save, o kadangi trąšos keliauja per Rusijos uostus, ji turi daugiau pinigų karui prieš Ukrainą.

Veidmainystės politika pas mus labai stipriai įsigaliojusi. Atrodo, kad kai kurias praėjusioje kadencijoje valdžioje buvusias mūsų partijas valdo Putinas. Atrodo, kad jis sako: padarykime, kad man būtų geriau, o kam tai nepatiks, išvadinsime „vatnikais", „rusų kekšėmis" ir t.t. Atrodo, kad mūsų taip besielgiantys politikai yra iš tų, kurių pavardės yra neišviešintame kagėbistų sąraše, arba tų neišviešintų vaikai, anūkai, draugai.

- Bet ir iki karo su Ukraina mūsų užsienio reikalų politikoje buvo įvairių keistenybių. Kad ir santykių su Kinija visiškas sugadinimas.

- Man tokie veiksmai labai keisti, nes susilpnino Lietuvą. O dabar Europos politikų retorikoje atsiranda naratyvas, kad su Kinija kaip tik reikia stiprinti santykius. Vadovaujantis sąmokslo teorijomis, galima įtarti, kad specialiai daroma tai, kas yra blogai Lietuvai, bet irgi įvyniojama į grąžų popieriuką - esą padedame Taivanui. Putinui tai yra gerai, o kam nepatinka - tas yra „vatnikas".

Tas pats Taivanas yra didžiausias mikroschemų tiekėjas Rusijai, be to Rusijos karinė pramonė sunkiai veiktų. Tad kiek tas Taivanas yra mūsų pusėje - dar klausimas. Juo labiau, kur ta žadėta taivaniečių puslaidininkų gamykla Lietuvoje? Ji kažkodėl pradedama statyti ne Lietuvoje. Arba tai (santykių su Kinija sugadinimas) yra Kremliaus užsakymas, kurį vykdė mūsų politikas, pravarde Anūkas, arba absoliutus kvailumas.

Aš nuo Taivano atstovybės Vilniuje atidarymo laikų pradėjau prenumeruoti Taivano spaudą anglų kalba. Jų pačių apklausos rodo, kad apie 70 proc. taivaniečių palaiko santykių su Kinija gerinimą. Taivano didžiausia puslaidininkių investicija yra į tą pačią Kiniją - ten stato didžiausią gamyklą. Antrą pagal dydį stato Vokietijoje. Toks įspūdis, kad ir pats Taivanas nenori pyktis su Kinija.

Dėl atstovybės atidarymo Vilniuje Lietuva stipriai nukentėjo, santykiai su Kinija nebeatkurtini. Kalbu apie mūsų produktų eksportą, nes rinkos jau užimtos, traukinys nuvažiavęs. O prieš Taivano atstovybės atidarymą Kinijoje buvo ten labai gerbti krepšinio žmonės Jonas Kazlauskas, Donatas Motiejūnas - didžiulės žvaigždės Kinijoje, smarkiai prisidėję prie lietuviškų produktų reklamos. Tada ir premjeras buvo aktyvus - Algirdas Butkevičius, ne kartą važiavęs į Kiniją ir atstovavęs verslui, kaip kad tai darė ir visi JAV prezidentai, pradedant Bušu ir Klintonu. Neįsivaizduoju Palucko ar Šimonytės važiuojant atstovauti Lietuvos verslui, juo labiau Nausėdos, kuris iš viso neaišku ką veikia. Eksporto nebeatkursi, nors buvome atradę nišą su labai dideliu pelningumu. Ir jo augimas smarkiai didėjo.

Veikiausiai tokie veiksmai buvo inspiruoti, mus valdo iš namo Maskvoje su raudona žvaigžde viršuje.