Lietuvos nykimą galima sustabdyti

Kol kas pavyko tik Vengrijai

Kol kas nėra jokių rimtų užmojų Lietuvoje skatinti gimstamumą, - sako Seimo narė Guoda BUROKIENĖ.

„Naikinama pirmo būsto programa, moterys išvaromos anksčiau į darbą, neskatinamas joks gimstamumas. Kiek žinau valdančiųjų užmojus, tai viskas nukreipta į atvykstančius darbininkus. Jau dabar darbadaviai sako, kad matosi skirtumai, islamo tikėjimo žmonės vienaip elgiasi, jie kitokias tradicijas turi. Ir kas keisis, ar mes taikysimės prie jų ar jie prie mūsų? Jei ir toliau tokia situacija, tai nieko džiuginančio. ES yra senstanti tauta", - kalbėjo G.Burokienė. Ji atkreipė dėmesį, kad jeigu šeimos neturės po 3 ar 4 vaikus, po 40 metų neturėsime ir 2 mln. gyventojų. Pasak Seimo narės, visoje Europoje skiriama per mažai dėmesio gimstamumui skatinti, vienintelės Vengrijos pavyzdys rodo, jos vykdytos ir vykdomos priemonės gimstamumui didinti suveikė.

„Vengrijoje, jei 4 vaikai šeimoje, tai atleidžiama nuo mokesčių, jeigu paėmė paskolą šeima, tai jai užtikrinamas gyvenamas plotas ir dar už tą šeimą mokama paskola. Lenkija tikslų su „vaiko pinigais" nepasiekė", - vardijo pašnekovė.

Vengrija, kurioje gyventojų mažėja nuo 1981 m., dar 2010 metais paskelbė šeimoms palankią didžiulę programą. Jos priemonės buvo nukreiptos į būstą, finansinį šeimų saugumą bei galimybę derinti darbą su šeimos gyvenimu. 2023-iaisiais Vengrija šeimoms remti išleido 4,3 proc. Bendrojo vidaus produkto. Ši šalis džiaugiasi, kad nuo 2010 metų gimstamumo rodiklis Vengrijoje išaugo 20 proc. (labiausiai visoje Europoje).

Nuo 2015 m. iki 2023 m. Vengrijoje daugiau nei 239 tūkst. šeimų pasinaudojo Šeimos būsto programa, kurios vertė siekė beveik 710 mlrd. forintų (3,2 mln. forintų (8527 Eur) vienai šeimai). Tiesa, tokia šeimos programa gali naudotis tik susituokusios poros, norinčios turėti vaikų.

Reikia kompleksinių sprendimų

Seimo narė G.Burokienė tikino, kad dalyvaujant užsienio seminaruose demografinėmis temomis, pabrėžiama, kad visoje Europoje mažėja gimstamumas. Net ir ne Europoje, o tolimojoje Šiaurės Afrikoje moterys jau gimdo po vieną ar du vaikus. Tiesa, Pietų Afrikoje moterys susilaukia daug atžalų. „Seminaruose juokaujama - juokas pro ašaras - tiksliau, pristatomas Japonijos pavyzdys, kaip septyniasdešimtmečiai rūpinasi devyniasdešimtmečiais. Ten labai daug socialinėje srityje padeda dirbtinis intelektas", - dėstė politikė ir pridūrė, kad Lietuvos verslininkai, sprendžiant darbo jėgos problemą dėl žmonių stygiaus, siūlo atsivežti katalikų iš Filipinų. Esą jie padirbs ir išvažiuos. Bet, žinia, užsienio darbinininkams mokamas mažesnis atlyginimas arba toks pats ir jis nekyla. Taigi tuomet darbuotojų profsąjungos kels klausimą, o kaipgi mes?

Anot G.Burokienės, mažo gimstamumo problema jau turėjo būti sprendžiama, ir kompleksiškai. „Iki 2050 metų Lietuvoje bus 2,2 mln. žmonių. Lietuvos ateities vizijoje užsibrėžta, kad būtų 2,3 mln. gyventojų, - tai tikrai neambicinga vizija. Juolab kad nenumatyta jokių priemonių, kaip mes 2,3 mln. lietuvių išsaugosime", - sakė ji. G.Burokienė tikino nenorinti būti bloga pranaše, bet Europos Sąjungoje jau pasigirsta kalbų, kad būtina ilginti pensinį amžių.

Pašnekovės teigimu, kad nedirbtume amžinai, turime dėti visas pastangas. „Dabar „Sodros" pinigai kaupiami dienai X, o gal tuos pinigus reikia išleisti tikslingai, numatant tikslingas priemones. Čia turi būti valstybinis požiūris ir visi turi sutarti, koks yra tikslas. Dabar kol kas mūsų vienintelis tikslas - gynyba", - kalbėjo G.Burokienė.

Kitas dalykas, anot Seimo narės, tendencijos tokios, kad žmonės tarsi pratinami gyventi be vaikų. „Sumodeliuojamas tam tikras šeimos modelis. Vaikų neturėjimas, nenorėjimas, kad tu geriau pakeliausi, geriau auginsi šuniuką ar kačiuką. Šioje kadencijoje gyvūnėliams priėmėme daugiau įstatymų nei vaikams", - ironizavo politikė.

Interviu su VDU profesore, Lietuvos socialinių mokslų centro Demografinių ir šeimos tyrimų skyriaus vadove Aušra MASLAUSKAITE:

- Jeigu smarkiai neišaugs gimstamumas, gyventojų po kelių dešimtmečių drastiškai sumažės?

- Gyventojų skaičius apspręstas ne tik, kiek vaikų gimsta, bet ir to - kiek ilgai žmonės gyvena, kokia vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė; migracijos, kiek žmonių atvyksta ir išvyksta. Gimstamumas yra tik viena komponentė, kuri apsprendžia bendrą gyventojų skaičių.

Dėl praėjusių trijų dešimtmečių savo demografinės raidos esame pasmerkti būti mažėjančia populiacija, nebent įvyktų kažkokių sunkiai prognozuojamų kataklizmų, kurie staiga į Lietuvą paskatintų atvykti šimtus tūkstančių žmonių - mes negalime prognozuoti tokių dalykų. Bet kuriuo atveju, mažėsime. Prognozuojama, kad 2035 metais mūsų gali būti 2,5 mln.

- Politikai kviečiasi mokslininkus formuodami politiką?

- Apibendrintai galima pasakyti, kad paprastai mokslininkų nuomonės klausiama, tik kiek įsiklausoma? Galvojama, kad išmanomos demografinės problemos ir viskas aišku: su gimstamumu - aišku, su šeimomis - viskas aišku, su migracija - irgi. Yra labai daug įsivaizdavimo, kad užtenka sveiko proto žinių ekspertinei pozicijai.

Per pastarąjį laikotarpį buvo parengtas svarbus dokumentas „Lietuva 2050", ten demografijai daug dėmesio. Rengiant šį dokumentą buvo konsultuotasi su demografais, lietuvių mokslininkais, dirbančiais ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje lyderiaujančiose demografinių tyrimų institucijose. Buvo įsiklausyta, kaip reikia formuoti demografinę politiką. Taip, klauso, bet ne visada įsiklauso.

- Kas lėmė gyventojų skaičiaus mažėjimą?

- Mūsų gyventojų skaičiaus mažėjimas didžiąja dalimi apspręstas labai didelių emigracijos mastų, kuriuos turėjome nuo 1990 metų; taip pat mirtingumo dinamikos, kur vyrų vidutinė tikėtina gyvenimo tukmė ilgą laiką buvo gana žema.

Gimstamumas jungia daugelį išsivysčiusių visuomenių ir jo dinamika banguojanti, mes kartu su kitomis pokomunistinėmis šalimis nuo 1990 metų išgyvenome kelias bangas: tai buvo labai didelis suminio gimstamumo sumažėjimas ir praktiškai visą pirmąjį dešimtmetį iki 2002, 2003 metų jis mažėjo ir pasiekė labai žemą lygį - 1,3 vaiko, vidutiniškai tenkančio vienai moteriai. Vėliau išgyvenome atsigavimo laikotarpį, kuris pasireiškė pokomunistinėse šalyse, ir 2016, 2017 metais suminis gimstamumo rodiklis augo, - bet dabar vėl jis mažėja. Bet mažėja daugelyje šalių, taip pat ir Skandinavijoje, kuri yra komfortiško suminio gimstamumo zonoje.

Negalima sakyti, kad visos ES šalys turi tas pačias problemas, tarkime, gyventojų skaičiaus, sudėties, kas yra svarbu; taip pat gyventojų amžiaus struktūros prognozės skiriasi, nors, aišku, iš tokio „kosmoso skrydžio" mes galime pasakyti, kad taip, Europa yra senėjanti, ES šalys yra senėjančios šalys.

Mes turėjome neigiamą migracijos santykį, kad daugiau žmonių išvažiuodavo, nei atvažiuodavo, nuo 1990-ųjų iki 2018 metų. Nuo 2019 metų jau daugiau įvažiavo nei išvažiavo, tačiau 2022 metais emigruojančių žmonių dalis šiek tiek išaugo.

- Ar neišnyksime?

- Vengčiau vilkti problemą į tokią retoriką, kuri žmonėms kelia daug moralinės panikos, kolektyvinio išnykimo siaubą. Pirmiausia turime suprasti, kad gyventojų skaičius ir sudėtis yra procesai, kurie niekada nestovi vietoje. Mes kolektyvinėje vaizduotėje esame prisirišę prie 3 mln. skaičiaus, su kuriuo atkeliavome iš sovietmečio, kai buvo daugiau nei 3 mln. gyventojų. Bet pasižiūrėkime į tarpukario Lietuvą - ten nebuvo 3 mln. gyventojų valstybė.

Tiek sveikatos apsauga, tiek švietimas, tiek šeimos politika, ekonomika, - visi tie dalykai atsispindi demografiniuose procesuose. Nereikia kelti nerealių lūkesčių ir įsivaizduoti, kad mes galime pasiekti situaciją, kai moterys gimdys po tris ar keturis vaikus. To niekada nebus. Galime galvoti, kaip padaryti, kad jos pagimdytų po 1,7 vaiko, kas buvo būdinga reprodukcinį amžių baigusioms kartoms, t.y. toms kartoms, kurios gimė 1970 metais.

- Kokia situacija dėl skirtingų šalies miestų?

- Kalbėdami apie demografinę ateitį, turime suvokti, kad ta ateitis labai skirtinga, jeigu mes žiūrime į skirtingas savivaldybes. Turime tris didžiuosius miestus - Vilnių, Kauną, Klaipėdą. Tada aplink juos esančias žiedines savivaldybes, kuriose ir šiandien demografinė situacija yra geresnė, ir ateityje bus geresnė. Bet yra savivaldybių, kurios užprogramuotos žymiai intensyvesniam senėjimui. Gyventojai ten bus vyresni, bus mažiau vaikų ir atitinkamai ten bus daugiau iššūkių.