Nors kasdien į Baltarusiją kursuoja autobusai 39-ais maršrutais, net ir į Minską, kažkodėl mūsų valdžia nusprendė, kad nebereikia susisiekimo su Gervėčiais - etnine lietuvių žeme. Nors ten iki šiol gyvena daugybė lietuvių, su kuriais nori pasimatyti Lietuvoje dabar gyvenantys jų giminaičiai, aplankyti savo tėvų, senelių kapus. Valdžios nuomone, autobusu važiuodavo „vatnikai", spekuliantai, nors jokios tarnybos to nenustatė.
Biurokratai
Parlamentaras Algirdas Sysas per Seimo plenarinį posėdį kolegoms ir visuomenei paskelbė Baltarusijai dabar priklausančios etninės lietuvių žemės - Gervėčių miestelio - gyventojų kreipimąsi.
„Jie kreipiasi ir į prezidentą, ir į Seimo narius, ir į Vyriausybę, ir į visas institucijas, kur tik galima. Deja, problema nesprendžiama. Noriu priminti, kad man teko jau Vyriausybės valandoje užduoti tą klausimą susisiekimo ministrui - apie galimybę autobusu nuvykti Lietuvos piliečiams į savo gimtuosius kraštus, tai yra į lietuvių etnines žemes Gervėčių krašte. Tai į mano paklausimus, kaip ir į Gervėčių klubo paklausimus, gaunami tokie biurokratiniai atsakymai, kad nacionalinis saugumas yra svarbu, būtina apriboti susisiekimą, judėjimą ir taip toliau", - pasisakymą pradėjo A.Sysas.
Išvadino „vatnikais"
Anot jo, įdomiausia, kad per dieną 39 maršrutai kerta Lietuvos ir Baltarusijos sieną.
„Bet į etnines žemes, į kurias daug metų, nuo pokario, vykdavo autobusas, du kartus į Girias arba Gervėčius, tai yra į lietuvių etnines žemes, deja, nevažiuoja.
Įdomiausia, kad yra norinčių tą maršrutą atnaujinti ir galinčių važinėti. Deja, Susisiekimo ministerija neduoda leidimo. Noriu priminti, kad Gervėčių kraštas yra tik 50 kilometrų nuo Vilniaus, o nuo Lietuvos sienos yra 18 kilometrų. Ir ką sako mūsų tautiečiai, gyvenantys čia, Lietuvoje, ir ten: viena svarbiausių Gervėčių krašto ir etninių žemių lietuvių išlikimo ir egzistencijos sąlygų yra bendravimas su Lietuva - abipusis lankymas tėvų ir senelių, giminių ir kapų, bažnyčios, paliktų sodybų, kultūros ir švietimo centrų.
Paskutiniu metu bendravimas su Lietuva nutrūko dėl sienos perėjimo suvaržymo, o svarbiausia - nutrauktas autobuso maršrutas Vilnius-Gervėčiai-Girios-Astravas-Vilnius, susisiekimas, kai net sunkiausiais pokario sovietiniais laikais kursavo po kelis kartus per dieną.
O nutrūko dėl to, kad Susisiekimo ministerija neišdavė leidimo dėl autobuso maršruto į Gervėčių kraštą, nors plačiu mostu išduoda daugiau kaip 39 leidimus maršrutams į Baltarusijos teritoriją - Minską, Vitebską, Polocką ir kitur. Viešas žodinis paaiškinimas, kad autobusu važiuoja „vatnikai", spekuliantai, mūsų krašto žmones labai žeidžia. Norėtųsi sužinoti, kokios tarnybos tai nustatė, kad jie tokie yra ir negali aplankyti artimųjų, jiems suvaržytos jų teisės", - kalbėjo A.Sysas.
Anot jo, yra surinkta keli tūkstančiai Gervėčių krašto kaimo palikuonių, Lietuvos piliečių parašų dėl minėto maršruto grąžinimo. Bet - jokios reakcijos. Todėl jie dar kartą kreipiasi ir prašo atnaujinti autobuso maršrutą Vilnius-Gervėčiai-Girios-Astravas-Vilnius per Medininkus bei sudaryti sąlygas, kad gervėtiškiai, Lietuvos piliečiai, gyvenantys Lietuvoje, galėtų bendrauti su savo gimtine - Gervėčių kraštu", - užbaigė A.Sysas.
A.Sysas „Vakaro žinioms" sakė, jog situacija yra nenormali.
„Jei būtų aklinai uždaryta siena su Baltarusija ir nebūtų maršrutinių autobusų į kitas šios šalies teritorijas - dar gal ir būtų galima suprasti: nacionalinis saugumas, kontrabanda ir t.t.
Tačiau, kaip minėjau, 39 maršrutai kursuoja, o į etnines lietuvių žemes maršrutas panaikintas. Prie sienos važiuojant automobiliu reikia laukti daugybę valandų (autobusai turi pirmumo teisę), be to, ne visi turi automobilius. Susisiekimo ministro aiškinimas, kad būtent iš Gervėčių važinėja „vatnikai", kontrabandininkai, neturi pagrindo", - piktinosi A.Sysas.
Turtinga istorija
Gervėčių klubo pirmininkas Alfonsas AUGULIS pokalbį su „Vakaro žiniomis" pradėjo nuo Gervėčių krašto istorijos.
„Gervėčiai - etninės Lietuvos žemės netoli Astravo AE. Čia savu laiku didysis kunigaikštis Vytautas savo kariuomenei ruošė mėsą Žalgirio mūšiui. Gervėčių gyventojai dalyvavo 1830-1831 m., 1863-1864 m. sukilimuose. Ten yra karališkas dvaras, kuris buvo padovanotas Vilniaus vyskupijai, Vytauto laikais įkurta katalikiška bažnyčia.
Gervėčių krašte buvo per 60 lietuviškų kaimų. Dabartiniu metu aplink mūsų parapiją yra 18 lietuviškų kaimų su 1,5 tūkst. gyventojų. Ir beveik 100 proc. jų turi giminių Lietuvoje, o Lietuvoje gyvena apie 18 tūkst. šeimų iš mūsų krašto. Vien Vilniuje yra apie 10 tūkst. šeimų. Mat tarybiniais laikais iš Gervėčių krašto žmonės vykdavo į darbą Vilniuje, o vėliau Naujojoje Vilnioje buvo dalinami tarnybiniai butai. Tai apie 75 proc. tų butų buvo duoti žmonėms iš mūsų kraštų", - dėstė A.Augulis.
30 valandų eilėje
Pasak jo, maršrutiniai autobusai iš Lietuvos į Gervėčius kursavo nuo pat 1953-ųjų ir kursuodavo po kelis kartus per dieną.
„O šiemet iš viso maršruto nebeliko - Susisiekimo ministerija nebeišdavė leidimo. Jei dabar Gervėčių gyventojai nori aplankyti gimines, gyvenančius Lietuvoje, arba atvirkščiai - giminaičiai nori juos aplankyti Gervėčių krašte, aplankyti tėvų, senelių kapus, gali važiuoti tik nuosavais automobiliais. Tačiau vien eilėje prie sienos reikia laukti apie 30 valandų, o autobusai praleidžiami be eilės", - pasakojo A.Augulis.
Nevykę išsisukinėjimai
Jį labiausiai stebina ministerijos pareiškimai, kad maršrutas uždarytas, nes juo naudojosi „vatnikai".
„Kokios tarnybos tai patikrino? Manau, kad tai yra kerštas mums už principingumą. Nes mes atlikome tyrimą, kiek šio maršruto vairuotojai sau įsideda į kišenę, nes ne visiems keleiviams duodavo bilietus, nors mokėjo visi. Tai vidutiniškai 300 eurų nuo kiekvieno maršruto į kišenę įsidėdavo", - dėstė pašnekovas.
Pasak jo, kartais maršrutai panaikinami todėl, kad yra nepaklausūs ir neša nuostolius. Tačiau minėto maršruto autobusai visada buvo itin paklausūs.
„Dabar gyvenu Lietuvoje, bet visi mano giminaičiai ten palaidoti. Kaip dabar nuvykti kapų aplankyti ir juos prižiūrėti?" - retoriškai klausė A.Augulis.
Praėjus savaitei po pokalbio...
Gervėčių klubo prašymą atnaujinti minėtą maršrutą gavo visos svarbiausios valstybinės institucijos. Susisiekimo ministerija besikreipusiesiems bei institucijoms atsakė, kad maršruto atnaujinti negalima vadovaujantis šių metų kovą įsigaliojusiomis Vyriausybės nutarimo dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo pataisomis.
Mat nustatyta, kad nutraukiamas vykimas per daugelį pasienio su Baltarusija punktų, tarp jų ir per Lavoriškių pasienio punktą. Taip pat primenamos Užsienio reikalų bei Vidaus reikalų ministerijų bei Valstybės saugumo departamento rekomendacijos nevykti į Baltarusiją, kur esą tebevyksta šios šalies institucijų priešiški veiksmai prieš Lietuvos piliečius, jie gali būti sulaikomi pateikiant išgalvotus kaltinimus ir t.t.
Komentuoja Humanitarinių mokslų daktaras Vytautas SINICA:
Visokių etikečių, kaip „vatnikų", klijavimas yra absurdiškas. Visiškai ne laiku ir ne vietoje. Turime dabartinės Vyriausybės sukurtą pavojingą situaciją, kai vyksta masinė migracija iš Baltarusijos. Ją leisti yra grėsmė nacionaliniam saugumui, tą sako net VSD vadovas. Tačiau pastangos sustabdyti judėjimą tarp Lietuvos ir Baltarusijos yra labai menkos. O kas yra ypatingai ironiška - vis dar tebeliko daugybė viešojo transporto maršrutų iš Lietuvos į Baltarusiją ir atvirkščiai. Tačiau pirmiausiai nusitaikoma į etnines lietuvių žemes ir į, konkrečiai kalbant, Gervėčių krašte gyvenančius lietuvius.
Prisidengiama, neva ten gyvena „vatnikai" ir kontrabandininkai. Sakoma be jokių įrodymų. Tai labai primena tą skandalingą vidaus reikalų ministrės pasakymą prieš keletą metų, kad Dieveniškės yra kontrabandininkų kraštas, kai šio miestelio gyventojai kovojo prieš nelegalų centrus mokyklų mokyklų kaimynystėje.
Aš visiškai pritariu požiūriui, kad reikia mažinti ryšius su Baltarusija. Maršrutų skaičius yra labai keistas, migrantų iš Baltarusijos skaičius yra tiesiog pražūtingas. Tačiau pradėti problemą spręsti reikia tikrai ne nuo Baltarusijos lietuvių.
Kodėl taip yra? Sunku pasakyti. Tačiau yra labai sena dominuojančių Lietuvos partijų - nuo konservatorių iki socialdemokratų - laikysena, priešinga etninių Lietuvos žemių gyventojams lietuviams kaimyninėse valstybėse: nekovojimas už jų švietimo ir kitas teises.