Bažnyčia išplėšė iš lietuvių tautos atradimo džiaugsmą

Po šios skandalingos spaudos konferencijos S. Poderis žurnalistams pasakė : „Jie pavogė mano atradimą". Neabejingi žmonės reagavo ne kitaip: atradimo džiaugsmas buvo išplėštas iš Lietuvos.

Priminsiu, kad Katedros rūsiuose rastos Lietuvos ir Lenkijos valdovų Aleksandro Jogailaičio, Žygimanto Augusto žmonų Elžbietos Habsburgaitės ir Barboros Radvilaitės laidojimo karūnos bei kitos insignijos ir ne tik, paslėptos prieš Antrąjį pasaulinį karą Vilniaus katedros požemiuose.

Sukrečiančią naujieną konferencijoje pranešė Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, ekonomas Mykolas Juozapavičius, beje, girdėtas skandalingoje karstų vogimo istorijoje, Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė Rita Pauliukevičienė, Valdovų rūmų muziejaus direktorius Vydas Dolinskas bei šio muziejaus Archeologijos ir architektūros tyrimų skyriaus vedėjas Gintautas Striška. Jie visi dalyvavo lobio išėmimo operacijoje.

Net jaučio odos neužtektų dešimt metų trukusioms Sauliaus Poderio paieškoms surašyti. Užsiminsiu tik apie lemtingus šios istorijos epizodus. 2009 metais apsigynęs magistro darbą „Karalių kriptos atradimas Vilniaus katedroje", ir toliau domisi istoriniais šaltiniais bei liudijimais ir 2014 m. stebuklingai susiranda liudininką - susisiekia su Olštyne gyvenančiu Andžejumi Malyško - jo a.a. tėvas, būdamas Katedros zakristijos patarnautoju, 1939 metais parinko vietą karališkosioms insignijoms paslėpti. Gauna iš jo1989 metų pasakojimo įrašą. Naudodamasis šiuo įrašu, senaisiais Arkikatedros planais ir kita medžiaga, Saulius Poderis nustato vietą, kur turėtų būti paslėptos dingusios karališkosios insignijos.

2015 m. susitinka su Vilniaus kurijos vyskupu G.Grušu, prašo leidimo atverti slaptavietę. Vyskupas sako pagalvosiąs. Leidimo negauna, vyskupas jo daugiau nebepriima, į jo laiškus neatsako. Sužino kurijoje tapęs persona non grata dėl teistumo - 2014 metais buvo pripažinta jo kaltė kolekcionuojant daiktus, menamai įgytus nusikalstamu būdu. Visi kiti bandymai, ieškant pritarimo Kultūros paveldo departamente (KPD), Bažnytinio paveldo muziejuje, baigiasi nesėkme. Ir garbingam Istorijos institutui nepavyksta prasimušti pro kurijos sieną dėl reputacinio Sauliaus Poderio šleifo.

2024 žiemą, dar sykį patikrinęs surinktą medžiagą, kelis kartus perklausęs įrašą, Saulius supranta klaidingai nustatęs slėptuvės vietą. Rugpjūtį su ekskursantų būreliu patekęs į požemius, naujoje vietoje pro aptiktą plyšelį kyšteli zondą. Abejonių nelieka - ertmėje lobis. Kadangi kreiptis nebėra kur, kreipiasi į aukščiausius valstybės vadovus - prezidentą, Seimo pirmininkę, premjerę.

Kaip įrodymą prideda endoskopine kamera darytas nuotraukas. Gauna atsakymą, kad laiškai persiųsti Kultūros paveldo departamentui.

Spalio pradžioje dėl valdovų insignijų slaptavietės paieškų susitinka Vilniaus arkivyskupijos, Kultūros paveldo departamento ir Valdovų rūmų muziejaus atstovai.

2025 m. sausio 6 dieną Vilniaus arkivyskupija praneša: gruodžio 16 dieną, pasinaudodama žvalgybine endoskopine kamera, atvėrusi slaptavietę.

- Kada supratote, kad jumis buvo pasinaudota?

- Apie konferenciją sužinojau iš žiniasklaidos. Maniau, kad joje bus pranešta apie mano nustatytą slaptavietę, bet atėjęs žiūriu, stendas, prieinu prie jo ir... pamatau Aleksandro Jogailaičio ir kitas karūnas. Man karštas guzas gerklėje sušoko, žiūriu į jas, ir toks jausmas, tarsi tavo vaiką, kurį auginai dešimt metų, globojai, mylėjai, kažkas būtų išplėšęs iš tavęs, išprievartavęs ir verkiantį pasodinęs prieš kameras...

Buvo taip skaudu, vos laikiausi neapsiverkęs prie tos vitrinos... Jokio džiaugsmo tos karūnos neteikė. Man buvo koktu žiūrėti į mano atradimu pasinaudojusius žmones. Jie matė mane ir susikirtus žvilgsniams nuleidinėjo akis ...

- Jums ne keista, kad amžiaus atradimas buvo pristatytas kone kaip kirvukas, rastas bulvių vagoje?

- Kiekvienoje save gerbiančioje Europos valstybėje tai būtų valstybinės reikšmės įvykis - valdovų karalių karūnos randamos labai retai. Man buvo kilusi mintis pasikviesti „Discovery" arba „History chanel" atstovus, kad galėtume nedelsdami paskleisti apie atradimą visam pasauliui. Mes turėjome auksinę progą pasireklamuoti, bet to nepadarėme.

Įsivaizdavau, kad reikėtų išimti insignijas neskubant, kiekvieną sekundę nufilmuot, kiekvieną judesį nufotografuot. Filmavimas buvo būtinas, žurnalistai buvo būtini, kaip ir stebėtojai - neutralūs asmenys, kad nebūtų dingsties šnekoms, kad kažkas kažką į nuosavą kišenę įsidėjo.

Galima buvo pasveikinti karališkų ženklų sugrįžimą visais Vilniaus varpais, Katedroje aukoti mišias mūsų valdovams, transliuoti per televizijas...

Aš daug galiu prisisvajot, bet bent jau šitas lygis būtų buvusi didelė pagarba istorijai, o ne kažkokia spaudos konferencija, kur visi sėdi kaip teisiamųjų suole, bijo klausimų, vienas į kitą žiūri, kas čia atsakinės, - pagal bendrą nuotaiką tai buvo pagrabiniai pietūs...

- Prisiminkite tą momentą, kai supratote padaręs atradimą.

- 2024 žiemą, dar kartą tyrinėjant Arkikatedros brėžinius ir klausant liudininko pasakojimo, aptikau šią vietą. Apžiūrint ją katedroje, atradau skylę sienoje, pabandžiau įkišti pieštuką į plyšį. Mano nuostabai, jis neatsirėmė į sieną, supratau - ten yra ertmė. Rugpjūtį, ekskursijos metu, turėjau su savimi už 50 eurų pirktą endoskopą. Taigi, skubėdamas kišu zondą ir jis užsilenkia, pasiėmiau telefoną, pasišviečiu, žiūriu, vienam šone yra kita maža skylė, pabandžiau pažiūrėti per ją, ir zondas kaip žaltys nusirangė tarp plytų. Įjungiau filmavimą - matau laikraščius, baltą metalą šviečiant, nutrupėjusį metalo kampą, auksinį rutulį... Viskas, yra!

Mano bičiulis neteko amo, stovi kaip paralyžiuotas, sako, negali patikėt. Dar padariau keletą nuotraukų ir įsimečiau kamerą kuprinėn: turiu daiktinius įrodymus, viską, ko man reikia.

Galvojau, ką daryt, nes Kultūros paveldo departamentui tiek ir tiek prirašyta, Vilniaus arkivyskupijos kurijai prirašyta irgi ne mažiau, Bažnytinio paveldo muziejui prirašyta, - ir iš visur jokių realių veiksmų nebuvo. Paskutinį kartą, kai į KPD kreipiausi, gavau tokį atsakymą, kad net prisėdau. Sakau, žmonės, turiu medžiagą, nustatytą vietą, sakau, suburkit komisiją, ateisiu, viską jums parodysiu ir priduosiu. Jie man atsakė, kad (pažodžiui nepasakysiu) nesiima tokių paieškų, tokių komisijų nedaro ir pasiūlė susirasti kokį nors archeologą, kuris išsiims leidimą ir mudu dviese galėsim eiti tikrinti, jeigu mums reikia. Tai palaukit, juk jūs - Paveldo departamentas, tai į ką man daugiau kreiptis? Todėl parašiau laiškus valstybės vadovams, bet įtariu, kad jie nuėjo tik iki jų kanceliarijų, ir pirmieji asmenys su laiško turiniu supažindinti nebuvo. Na, o kanceliarijų darbuotojai, kurie ten sėdi, persiuntė šituos laiškus KPD.

- Nemanot, kad siųsdami endoskopu darytą nuotrauką, įdavėte ne tik kuo, bet ir kur ieškoti slėptuvės?

- Tikslią vietą, be manęs, žinojo dar keli žmonės, tarp jų ir archeologai Gediminas Gendrėnas, buvęs mano vadovas Valdovų rūmuose, kur dirbau edukatoriumi, ir Saulius Sarcevičius iš Istorijos instituto, - mes trys tą vietą žinojome nuo pernykštės žiemos, jie - „mirtini" mano atradimo liudininkai. Visais būdais bandžiau tą vietą apsaugoti, nes jeigu visam pasauliui pasakysiu, kur ta vieta, vieną dieną rasiu tuščią nišą ir niekas nežinos, kas čia bus įvykę. Tai ne kirvukas laukuose, juk kalbam apie europinio arba pasaulinio lygio radinį. Bet aš ne policininkas, neatsistosiu šalia ir nestabdysiu kiekvieno, kas nori sieną ardyt.

- Arkivyskupijos kurijos abejotinos reputacijos ekonomas M.Juozapavičius, minėtas skandalingoje karstų vogimo istorijoje, pabrėžė, kad kurija bendradarbiauja tik su institucijomis, o ne pavieniais asmenimis, juo labiau „abejotinos reputacijos, kurie minėti juodosios archeologijos baudžiamosiose bylose". Kaip nutiko, kad buvote nubaustas už savo meilę istorijai?

- Jeigu žmogus nusiperka vogtą automobilį, tai dar nereiškia, kad jis vagis, tiesa? Aš kažkodėl esu vadinamas juoduoju archeologu, nors gyvenime nesu nė vieno istorinio daikto iškasęs. Neįsivaizduojat, iš kur aš juos visus, iš kokių sendaikčių traukiau!.. Tarp aprūdijusių pasagų, senų suplyšusių batų rasdavau už kelis litus kokią nors senovinę segę, žmogui net nesuprantant, ką jis pardavinėja.

Į užsienį išvežta šitiek daug baltiško paveldo, grąžinau, ką pasisekė nupirkti, restauravau.. Taip, aš juos supirkinėjau, aš juos gelbėjau, manydamas, kad už tai man Lietuva padėkos.

Visada maniau, kad dariau gera, o kaip dabar žiūrima, taip žiūrima. Reikia paklausti mane smerkiančių žmonių, kiek jie išgelbėjo senovinių daiktų. Apskritai, ką jie gero padarė dėl Lietuvos. Žinojau, kad ta tema, kai surasiu insignijas, išlys ir būsiu dėl to skalpuojamas, bet sakiau, iškentėsiu.. Laiko neatsuksiu atgal, bet jeigu būtų įmanoma jį atsukti, nežinau, ar nusispjaučiau, matydamas, kad segė guli baloje ir aš negaliu jos pakelt. Nežinau. Gal aš ir pakartočiau savo kelią.

- Kas tada nutiko, kad jūs atsidūrėt teisme?

- Apie tai irgi galima susukti filmą - niekam to nepasakojau, jūs - pirma.

Kai teisėsauga užklausė mano gero bičiulio apie Poderį: „ar jis kasa ką nors", draugas atsakė: „jis nieko nekasa, jis perka tuos daiktus". Taip pareigūnai išėjo ant manęs. Tuo metu mes darydavom akmeninių kirvelių kopijas, juos kolekcininkai užsisakinėjo, už gautus pinigus aš supirkdavau iš užsienio lietuviškas istorines vertybes.

Čia irgi istorija verta romano, kaip jie mane išdūrė. Tyrėjai žinojo, kad kirvukai yra kopijos, bet tam, kad gautų orderį, pasirūpino pažyma, kad jie autentiški. Atvažiuoja pas mane policija, daro kratą, sakau, žmonės jūs išprotėjot, kokia autentika, aš balkone pjaustau akmenis, šlifuoju, taigi čia mano dirbtuvė... Randa kažkiek daiktų pas mane. Bet pagrindinė mano kolekcija buvo kitur. Tada klausia, ar turiu daugiau daiktų? O kas bus su tais daiktais, klausiu. Sako, mes pagalvosim, įrašysim į registrą, sutvarkysim. Taip, sakau, jeigu jūs sutvarkot mano kolekciją,- aš to siekiau tiek metų, - aišku, jų turiu. Jei būčiau neprisipažinęs, būtų mane paleidę, bet po mano prisipažinimo esu įmetamas į Lukiškes.

Kolekciją laikiau pas savo draugą Trakuose. Pas jį prieš keletą dienų iš užsienio buvo grįžusi mama su ilgai taupyta pinigų suma. Kažkur paslėpusi tuos pinigus su sūnumi išvyksta į pajūrį pailsėti. Tuo metu atvažiuoja policija paimti mano kolekcijos, laukia dvi dienas, jie negrįžta. Skambina mano draugui, sako, kad jo namą apvogė, grįžkit kuo greičiau. Draugo mamai - beveik infarktas. Grįžta, ne, sako, neapvogė, čia dėl Poderio kolekcijos. Taip dirba mūsų teisėsauga.

Mano kolekciją paėmė, sako, mes viską padarysim, tau jokių teistumų nebus, kolekciją grąžinsim, tu mums padėk tyrime. Padedu, bet kai prieina laikas atgauti kolekciją, sako: ne, žmogau, mes tavo kolekciją paimam ir tave paleidžiam. Sakau, juk tarėmės visiškai kitaip. Na, sako: yra spaudimas, departamentas nori parodyt, kad dirba, Nacionalinis muziejus nori tavo kolekcijos, dar visokie puteikiai rėkauja, kad niekas su juodąja archeologija nekovoja, ir viskas ant prokuroro galvos, eik sau laisvas, bet kolekcijos neatgausi. Sakau, pala pala, taip nebus, tada, sako: einam į teismą, vis tiek pralaimėsi. Taip ir buvo, jie nė vieno daikto neįrodė pagal tą straipsnį, pagal kurį mane nuteisė, bet išėjau iš teismo nuogas basas, dar baudą gavęs, nes buvau nesusimokėjęs mokesčių; tai dėl to nesiginčiju, nubaudė teisingai, bet kolekciją atėmė nežinau už ką. Ir nežinau už ką šiandien mane laiko juoduoju archeologu...

- Kiek laiko praleidot Lukiškėse?

- Dvi savaites. Tada man buvo trisdešimt metų, buvau jaunas, energingas, gyvenau svajonėmis, iliuzijomis, dideliu tikėjimu šita valstybe ir jos institucijomis. Kai šitą pragarą perėjau, visiškai kitomis akimis žiūriu, kas čia atsitiko ir kaip viskas veikia Lietuvoj. Mes turime du skirtingus Saulius: tas, kuris buvo tada ir kuris yra dabar. Užaugau.

- Turint galvoje ištiso dešimtmečio Vilniaus arkivyskupijos kurijos, Bažnytinio paveldo muziejaus, Kultūros paveldo departamento abuojumą galimo istorinio atradimo atžvilgiu beigi skaitant šių dienų valdžios šulų komentarus šita tema, kyla natūralus klausimas: o gal mes tiesiog nesame verti savo istorijos? Tiesiog esam susireikšminę mulkiai?

- Teiginyje, kad lietuvio mentalitetas įstrigęs šiaudinėje skrybėlėje, yra ne tik žavesio, bet ir tiesos. Mes kildiname save iš to kaimo, bet pagaliau atraskime savyje bajorus ir karalius. Karališkų insignijų atradimas mus kaip tautą, kaip valstybę kilsteli į europinių valstybių lygmenį. Žymiai labiau, negu iki tol, turime kuo didžiuotis, turime karūnuotus karalius. Galų gale mes grąžinome valdovų kaulams tai, kas jiems ir priklausė. Turiu vilties, kad pasibaigus intrigoms, visiškai išsiaiškinus, kas yra kas šioje atradimo istorijoje, mes surengsime šventę, kai restauruoti daiktai bus pristatyti visuomenei, ir ne taip tragiškai kaip dabar.

- Kaip manote, ar galėtų sušvelninti jūsų ir piliečių nuoskaudą bei pasipiktinimą, jei būtų atsiprašyta ne tik dėl galimų procedūros pažeidimų, bet ir dėl atradimo autorystės?

- Matot, kaip viskas apsisuko: juodu archeologu mane laikė šitie žmonės, varė mane lauk, ignoravo, menkino ir bumerangas grįžo: tokiu niekšišku elgesiu jie patys patapo juodais archeologais. Jau ne man reikės savo mundurą plauti, jiems reikės savo mundurą plauti tautos akyse.

Be moralinės skriaudos, kai iš panosės nugvelbiamas atradimas, padarytas ne vienas procedūrinis pažeidimas. Karališkų insignijų išėmimas nebuvo filmuojamas, nebuvo ir liudininkų - neutralių trečiųjų asmenų. Nekalbant apie tai, kad nebuvo nei Kultūros paveldo departamento apsaugos leidimo, nei jo atstovų. Jų net nepakvietė į konferenciją. Mes praradome atradimo džiaugsmą.

Galėjome ta proga susukti labai gražų dokumentinį filmą. Bet vis dėlto manau, kad filmas atsiras, jis baigtųsi mano ir informaciją suteikusio liudininko, kurio negalėjo įvardinti konferencijos rengėjai, susitikimu. Po dvylikos metų tai bus jaudinantis momentas. Gausiu didelę džiaugsmo dozę susitikdamas su tuo žmogumi. Tikiuosi spėsiąs, nes liudininkui jau 84 metai.

Nors nesu mistikas, bet dingteli mintis, gal patys karaliai iš dangaus aukštybių, matydami, kas ir kaip čia vyksta, atkeršijo už mano dešimtmetį, sugaištą ieškant jų laidojimo relikvijų.

P.S. Internete platinama peticija „Teisingumas istorijai: už procedūrų pažeidimų tyrimą ir paramą Sauliui Poderiui" (peticijos.lt), adresuota Generalinei prokuratūrai, kultūros ministrui, Valstybinei kultūros paveldo komisijai, Mokslų akademijai, teisingumo ministrui. Ten pat reikalaujama įvertinti restauratoriaus Sauliaus Poderio indėlį, tiriant ir atrandant karališkas insignijas. Ten pat galima paremti ir S.Poderio dokumentinio filmo kūrimą šia tema (pirmąją karališkų insignijų juostos dalį galima pažiūrėti youtube.com platformoje: „Istorijos slėpiniai. Karališkos insignijos").