Pasityčiojimas - vaistininkai virsta kečiupo pardavėjais!

„Vakaro žinios" jau rašiusios apie tai, kokia sunki vaistininkų kasdienybė, kad jie, spaudžiami darbdavių, turi žūtbūt stengtis kuo daugiau parduoti tam tikrų vaistų, papildų, nors klientui to net nereikia.

Vaistininkai turi kovoti už elementarią teisę per pietus pavalgyti ar nueiti į tualetą. Pagaliau, jie turi teisę vadintis vaistininkais, savo srities specialistais, o ne pardavėjais, grožio specialistais, kaip juos dabar pavadina ir patys žmonės - apsidairę, kad vaistinės kažkodėl virsta į lūpdažių, akių tušų ar plaukų aliejukų „parduotuves".

Su „Vakaro žiniomis" vaistininkų situacija be jokių užuolankų pasidalijo vaistininkė Daiva, kuri dėl suprantamų priežasčių neatskleidė nei savo pavardės, nei veido. „Aš dar noriu dirbti, todėl nenoriu viešintis", - trumpai tarė ji.

- Jūs, vaistininkai, visada klausiate, kaip atėjęs žmogus jaučiasi, o kaip jaučiatės jūs patys?

- Įvairiai jaučiamės (atsidūsta). Darbas yra sunkus, tai darbas su žmonėmis, o į vaistinę žmonės eina dažniausiai sergantys. Jie būna ir pikti, ir nekantrūs, suprantama, nes jie būna išvarginti savo ar artimųjų ligos. Šiame darbe reikia išlikti ramiems, kad galėtum profesionaliai dirbti ir nepadaryti klaidų. Stresinė situacija gali lemti net tai, kad negebėsi net kasos suskaičiuoti.

- Kas šiandien yra vaistininkas?

- Viena vertus, mes pristatomi, kad esame farmacijos specialistai, norime, kad vaistininkai būtų priskiriami prie sveikatos priežiūros specialistų. Deja, jie nepriskiriami, nes ministerijos toks požiūris, kad mums dar kažko trūksta, - nors viską galime. Matyt, nenusipelnėme būti sveikatos priežiūros specialistais, kad galėtume komandiškiau dirbti. Tų pačių gydytojų požiūris į mus keistųsi, nes dažnai dabar į mus žiūri kaip į konkurentus.

- O žmonės pasitiki jumis?

- Taip.

Bet yra ir blogoji pusė, kalbant apie darbdavius, jie, puikiai žinodami, kad vaistininkai užsitarnauja klientų pasitikėjimą ir šie vis grįžta, verčia parduoti prekes, kurios naudingesnės darbdaviams, tinklams, nes tie pardavimai jiems duoda didesnį pelną.

Esame spąstuose, nes jie atlyginimų kelti nenori, sako, kad jūs galite užsidirbti priedą, o jį gali užsidirbti pardavinėdamas tą, ką jie nurodę. Čia priklauso nuo vaistininko požiūrio - ar tu nusileisi į tą lygį, kad dirbsi už pinigus, nežiūrėdamas, ar tas produktas tikrai geras ir ar žmogus gauna patį geriausią tuo momentu jam variantą.

Manipuliacijoms vietos dabar yra labai daug. Pas mus labai daug atsiradę maisto papildų; yra vaistinis preparatas augaliniu pagrindu, bet vaistas; ir yra maisto papildas iš žolelių, ir sako, tu parduok papildą, tau bus nauda. Ir parduodama taip žmogui.

Pavyzdžiui, nuo kosulio yra sirupai, ir kai žmogus nenusimano, jam gali būti pasiūlytas maisto papildas. Bet jis nuo rimtos ligos nepadės. Ir čia jau yra vaistininko sąžinės reikalas. O jų irgi yra visokių.

Matys, kad va, tavo kolegos pardavimai geri, o tavo - blogi, tai gausi pastabų iš tiesioginio vadovo, vaistinės vedėjo, regiono vadovo. Su tavimi gali būti pokalbiai.

- Juk vaistininkas - ne pardavėjas, kuriam žūtbūt reikia parduoti.

- Mes žinome, kiek yra būtina, bet mums yra spaudimas. Jeigu yra regiono vadovas ir jam reikia, kad jo regiono vaistinės padarytų tam tikrus pardavimus tam tikrų prekių, tai ir spaudžia. Prieš kelis mėnesius buvo paviešinti vieno regiono laiškai vaistinėms: „Kodėl blogi pardavimai. Jeigu ir toliau bus tokie blogi, aš atvažiuosiu stebėti, kaip jūs parduodate". Tai buvo grasinamas laiškas. Su ta regiono vadove buvo atsisveikinta...

O kas pasikeitė? Laiškų neliko, bet liko skambučiai. Vis tiek spaudimas yra, tik strategija pergalvota. Nes skambučius sunkiau įrodyti. Per mobingą vaistininkai verčiami pardavinėti tas prekes, kurias jie nurodo.

- Ar jūsų profesija gerbiama?

- Būna, kad žmonės ateina į vaistinę ir sako: o kur pardavėja? Atsakau, kad pardavėjo nėra, tik vaistininkas. Bet mes tokie padaryti esame. Vaistinės prekiauja kvepalais, plaukų dažais, lūpdažiais. O naujausias dalykas yra „Eurovaistinės", perki, rodos, už 20 eurų, gauni čekį su papildomu kvitu, kad gali už 1 ct „Maximoje" nusipirkti tai sausų pusryčių vieną savaitę, paskui kitą savaitę - arbatos, paskui - kečiupo. O vaistininkas turi informuoti, kad iki to čekiuko trūksta, pavyzdžiui, 3 eurų. Gal dar ką nors pirksite? Gausite čekutį, už kurį nusipirksite kečiupą... Man čia - žemiau „plintuso"...

Kyla klausimas, ar mūsų valstybė tokia turtinga, kad 5 metus ruoštų farmacijos specialistus, kurie pabaigę ne farmacinę paslaugą suteiktų, o konsultuotų apie plaukų dažus, kečiupus ir kvepalus.

- Kokios vaistininkų algos?

- Algos yra absoliučiai slaptos, tu niekam nieko negali sakyti. Jos labai priklauso nuo regiono. Labai apmaudu dėl to, kad vaistininkas, kuris tame pačiame tinkle dirba 15 metų ir daugiau, gali uždirbti ir 1000 eurų mažiau už tą, kuris atėjo naujas, ką tik pabaigęs studijas. Senasis vaistininkas dirba ir dirba, o jaunimui neduosi tiek, kiek jis nori, tai jis nedirbs. Arba dar gali pasikelti algą, kai pasakysi, kad išeini į kitą tinklą. Bet kiek tu privaikščiosi? Kiek tų tinklų? „Eurovaistinė", „Camelia", „Norfa", „Gintarinė" ir „Benu", pastaroji net ne visuose miestuose yra. Kur tu eisi?

- Kokių pokyčių tikitės?

- Prieš pusantrų metų vyko didžioji kova, kovojome, kad vaistinėje privalo dirbti vaistininkas. Pavyko iškovoti, bet vaistinių tinklai to nenorėjo, jiems geriau turėti mažesnio išsilavinimo vaistininko padėjėją, kuris kaip darbo jėga yra pigesnis. Jiems gi tas pats, svarbu, kad vaistinėje būtų žmogus, kuris pardavinėtų tą, ką reikia. Bet nevyksta visai jokia kontrolė, ar tinklai to laikosi. Mus pasiekia gandai iš kolegų, iš įvairių miestų, ypač nutolusių nuo Vilniaus, Kauno, kad to nesilaikoma. Vakarais, savaitgaliais vaistinėse dirba ne vaistininkai. Jis (vaistininko padėjėjas, - aut. past.) gali dirbti savarankiškai, bet vaistinėje privalo dirbti vaistininkas. Tikimės, kad valstybė tą kontroliuos.

Vaistininkai nėra blogiukai, mes siekiame, kad vaistininkas savo darbe turėtų galimybę pasiūlyti žmogui tai, ko jam reikia labiausiai, o ne žiūrėtų į jo čekį, ar pas jį viena, ar penkios prekės. Koks čekio vidurkis. Kad nebūtų žiūrima, kodėl vaistininkas gerąsias bakterijas parduoda vieno prekės ženklo, o ne to, kokio jie (darbdaviai, - aut. past.) nori. Vaistininkas žiūri pagal sudėtį, kas naudingiau, ir pagal kainą, ką išgali žmogus nusipirkti.

Kitas dalykas, vaistininkai negali užsakyti to, ką jie nori turėti vaistinėje. Jiems neleidžiama. Net nerodomi visi galimi tiekėjai, arba tu matai, kad kažkas turi, bet tu negali užsisakyti. Žinoma, tu gali užsakyti telefonu, aišku, tas tiekėjas atveš. Bet tu negali užpajamuoti tos prekės, sukurti vadinamosios prekių kortelės. Todėl, kad tu turi parduoti tą, ką darbdaviams reikia, ir už tiek, kiek jiems reikia.

Mes prašome tik tiek, kad mums leistų dirbti, būti geriausiems žmogui.

- Vis tiek kreipėtės į šalies atsakingas institucijas dėl problemų, ką žada jums?

- Jokių veiksmų nėra. Prieš metus buvo surengta diskusija ta tema, ir kas iš to? Nieko.

- Bet juk valstybė yra savo „ūkio" šeimininkė.

- Šiuo atveju - oligopolija, patys matote, kiek yra vaistinių. Privačių vaistinių likę tik vienetai, kad vaistininkas pats būtų savininkas. Tiesiog šalia atsidaro tinklinė vaistinė ir juos „suvalgo", pasiūlydami dideles nuolaidas. Tu gali pasiūlyti didelę nuolaidą, kol tau reikia, kad konkurentas užsidarytų.

- Ar yra vaistininkų, kurie palieka savo profesiją?

- Yra. Yra ir tokių, kurie baigę studijas ir metus padirbę, pamato darbdavio požiūrį, valstybės požiūrį, kai tau vis kraunamos atsakomybės. Būtų gerai, kad vaistininkas dirbtų tik vaistininko darbą, nes reikia rūpintis etikečių keitimu, buhalteriniais dalykais, lentynų valymu. Yra vaistinių, jei suserga valytoja, tai ir grindis išsiplauti turi.

Pas mus problemų yra labai daug, kad ir dėl pietų pertraukos. Profesinė sąjunga bando iškovoti, kad būtų įrašyta į darbo vidaus taisykles visuose tinkluose, kaip vaistininkas, nepažeisdamas vidaus darbo tvarkos taisyklių, gali papietauti. Jei dirbi vienas, kad 15-ai minučių galėtumei užsidaryti. Sunkiai sekasi.

- Vaistininkai savo darbdavių bijo?

- Žinoma, bijo. Nes jeigu tu paprieštarausi dėl pietų pertraukos, dėl dar kažko, į tave žiūrės, kaip į teisybės ieškotoją. Ir kitas tinklas tavęs nepriims, nes tinklai vieni kitus pažįsta.

- Kokia čia „teisybė". Juk prašote elementarių darbo sąlygų.

- Su kąsniu burnoje tenka aptarnauti, tai pasakysiu - patys perkame sau vaistus nuo virškinimo sutrikimų, nes valgome greitai ir stresuodami. Prieš žmonės nesmagu mums. Dažnas palinki „skanaus". Kol esi jaunas, dar tempi, bet jei esi vyresnis, tavo sveikata nebepakelia. Nes elementariai nori kelias minutes ištiesti kojas ir šilto maisto suvalgyti.

- Kaip manote, norint, galima ką nors pakeisti vaistininkų, pacientų naudai?

- Galima. Gerų iniciatyvų yra. Bet paskui jos pasikeičia. Yra projektas, kad regionuose, kurie neturi vaistinių, būtų mobilios vaistinės. Bet šis projektas išsirutuliojo į tai, kad mobili vaistinė galės būti bet kur - kad ir Kaziuko mugėje, didmiestyje. Bet kur, tik reikėtų susiderinti su savivaldybe.

- Bet toks projektas netenka savo esmės - aprūpinti reikalingais vaistais regionus.

- Būtent. Kaip nesteigiamos vaistinės ten, kur neapsimoka, taip ir ta mobili ten nevažiuos. Kaip buvo kalbėta su ministerija, tai ji sakė, kad lieka galimybė, kad mobili vaistinė ten važiuos (juokiasi). Ir tada atsiras kitas momentas, sakys - mes važiuosime, bet, žinokite, trūksta vaistininkų. Vėl bus pradedama kalbėti, kad nėra vaistininkų, nors tų vaistininkų - daug.

Vito Tomkaus trigrašis: Seniai žinomas faktas, kad farmacininkams yra nuolat organizuojamos įv. kelionės, kurių metu jiems peršami neefektyvūs, užtat - labai brangūs vaistai, kuriuos jie po to turi savo pacientams per jėgą įsūdyti. Už tai po to gauna "otkatus", ir ne tik vaistininkai, bet ir daktarai ligoninėse bei poliklinikose. Turbūt neatsitiktinai kadaise buvo paskelbta pasaulinėje spaudoje, kad rentabilumas farmacijos versle kartais siekia net iki 1000-čio proc., nes galima lengvai orą pardavinėti. Ta proga prisiminkite, kas atsitiko su "Pfizer" vakcinom per pandemiją, kai daugybė šalių nuodų prisipirko, kurie labiau kenkė nei gydė ir dėl to vėliau reikėjo juos išmesti. (Beje, ir Lietuvoje.) Berods tik vienai Uršulai pavyko neblogai prasisukti ne tik su tais niekam nereikalingas "vaistais", bet ir su nauja kadencija ES. (P.S. Matyt, ir ten tokių apsukruolių labai reikia...)