Ruošiamės gyventi ar kariauti?

Tačiau kas, kai kasdien gąsdinama apie neišvengiamą karą, norės čia grįžti auginti vaikų ar statytis namus, kuriuos gal ištaškys priešo dronai? Gal laikas valdžios atstovams susėsti ir pagaliau apsispręsti, ko siekia? Ar taip išgąsdinti potencialius užsienio investuotojus, vietinį verslą bei visus Lietuvos piliečius, kad ir likusieji sumanytų iš čia bėgti. O gal geriau mažiau gąsdinti? Neįvaryti žmonėms panikos?

„Vakaro žinioms" paskambino skaitytoja Janina ir paprašė perduoti valdžiai, kad ši pagaliau apsispręstų: ruošiamės karui ar ruošiamės gyvenimui?

„Kai kasdien man aiškina, jog rusas tuoj puls, kad turiu išsivalyt rūsį ir nusinešti ten konservų, vandens ir kibirą, tai aš galvoju - gal imu aš tuos savo 5000 eurų iš banko ir varau pas anūkus į Angliją. Ko man čia tam rūsyj sėdėti?

Suprantu, kad aš, pensininkė, Lietuvos valdžiai nereikalinga - akmuo po kaklu. Bet taip pat mąsto ir darbingo amžiaus žmonės. Žinau dvi šeimas, kurios šiemet išsikraustė gyventi į Vokietiją. Laikinai, kol „karas Lietuvoje" baigsis. Taip patys sakė. Nes investuoti į namą, kurti verslą - rizikinga. Juk sugriaut gali!

Tai aš klausiu: jeigu artimiausiu metu kariausime, tai stabdykim tas investicijas į verslus, stabdykime bereikšmes statybas ir pinigus skirkime gynybai. Vien tik gynybai. O jeigu ne, tai nustokite žmones gąsdinti, nes tuoj neliks kam jūsų ginti!", - pyktį išliejo Janina.

Vienus ramina, kiti krūpčioja

Kadenciją baigęs krašto apsaugos ministras Laurynas Kasčiūnas įsitikinęs, jog visuomenės atsparumas ir informuotumas dabar kaip niekad svarbus, o valstybės ir jos saugumo interesai yra svarbesni nei politinio populiarumo balai. Tačiau vienus informacija, jog Seimas ką tik palaimino du naujus poligonus - Šilalės ir Tauragės rajonuose - gali apraminti, kitus priverčia dar labiau krūpčioti. Juk ne visi esame drąsūs, tarnavę kariuomenėje ir t.t. Juolab kai matome, kaip kenčia žmonės Ukrainoje, Artimuose Rytuose ir t.t.

Mažesnis ryšys su Tėvyne

Karo istorikas, Seimo narys Valdas RAKUTIS nenorėjo sutikti, kad žmonės Lietuvoje pernelyg gąsdinami karu:

„Nemanau, kad lazda perlenkta, - patikino V.Rakutis. - Čia gąsdinimo jokio nėra, tiesiog karybos ekspertai karo galimybę jau akcentuoja valstybiniu lygmeniu. Pavyzdžiui, Vokietijoje generolai jau pasakė, kad, tikėtina, jog per 10 metų puolimas visoje Europoje bus. Negali ignoruoti tokios nuomonės, matysime, kad dėl to ir mokesčiai kils, nesvarbu, kokia valdžia būtų, ir ginklavimasis didės.

Tik tiek, kad pasaulis dabar toks globalus, jog tokių tikrai saugių vietų nelabai yra. Ar Vilnius, ar Klaipėda, ar ta pati Vokietija - tarp visų tų vietų apsisaugojimo prasme didelio skirtumo nėra. Todėl reikia ne bėgti, bet gintis. Pakeliavus daugiau po pasaulį, tu matai, kaip toli gali pasiekti taikinius. Taip, karo pavojus yra tikras, negalima čia žmones raminti ir sakyti, kad čia viskas gerai, nes tikrai nėra viskas gerai. Rusija tikrai ruošiasi tam puolimui, tai akivaizdžiai matyti, todėl man atrodo, kad negalima to slėpti nuo žmonių. Tikrai pavojus yra, bet nebūtinai jis toks įvyks, nes aš manau, jeigu Vladimiras Putinas numirtų, tai ir baigtųsi bėdos. Bent jau kurį laiką Rusijoje būtų kitų reikalų, kadangi Putinui jau 72 metai, tai tik reikia tą laiką iškentėti ir mes turime ruoštis, bet jokiu būdu ne bėgti. Nes nelabai čia kur ir pabėgsi...

O jei pabėgsi, tai būsi pabėgėlis, o čia, Lietuvoje, esi savininkas, turintis savo Tėvynę, savo žemę. Mano toks požiūris."

Tačiau, ar norės į Lietuvą sugrįžti lietuviškų šaknų turintys žmonės, pavyzdžiui, iš Pietų Amerikos, jei jų čia lauks neva neišvengiamas karas? Viena ranka kviečiame, o kita - atstumiame?"

„Tai natūralu, - sako V.Rakutis. - Kiekvienas žmogus pats priima sprendimą. Jei čia, Lietuvoje, gyveni, tai vienas sprendimas. Bet kai galvoji ten, užsienyje, nutraukti visus savo ryšius ir grįžti į Lietuvą, tai jau kitas dalykas. Grįžti yra sudėtingiau nei išvykti. Jeigu tu užsienyje gimęs, tai tavo šaknys jau pradeda ten įaugti ir tos šaknys pradeda žmogų veikti ir gal kažkiek jau trukdo grįžti.

Yra įvairių motyvacijų, kodėl lietuviai negrįžta. Gal yra ir tas nesaugumo Lietuvoje faktorius, bet dabar net sunku pasakyti, kuri pasaulio šalis yra saugi. Aš atsimenu, kai toks mano kolega, pulkininkas Kysinas, išvažiavo į Charkovą, nes, kaip sakė, jam atsibodo Lietuvoje tas politinis nestabilumas, todėl išvažiuoja į stabilią šalį. O po mėnesio karas Ukrainoje prasidėjo, tame pačiame Charkove tapo nesaugu. Todėl nežinai, žmogus, kas kur yra. Visame pasaulyje nestabilumas yra juntamas. Čia nėra tik Lietuvos, Rusijos ar Baltarusijos pasienyje - visur tas nestabilumas jaučiamas - Balkanuose, Viduržemio jūros rytinėje pakrantėje karai, baisus nestabilumas. Neaišku, ar Iranas puls-nepuls, ar patį Iraną puls-nepuls. Tiesiog dabar yra tokie sunkūs laikai, todėl reikia žmones moraliai ruošti.

Reikia vienas kitą labiau vertinti, nes ne materija svarbi, bet svarbūs mūsų žmogiški, giminystės ryšiai - mūsų šeima, broliai, seserys, tėvai, giminės. Štai čia yra mūsų didžiausias turtas! Būtent juos reikia branginti. Kultūriškai reikia būtent tuo rūpintis, o ne kaupti turtus, kurie gali sudegti per kelias valandas. Todėl mano toks linkėjimas būtų, kad žmonės labiau gerbtų vienas kitą, rūpintųsi savo šeima, giminėmis ir mažiau galvotų apie materiją.

Tik yra toks pokytis, jog seniau turto pagrindą sudarė žemės nuosavybė, o žemių į užsienį neišsineši. Todėl Lietuvos didikai niekur per daug nebėgdavo, išskyrus labai sudėtingus laikus, nes gindavo savo nuosavybę - žemes. Nes jeigu tu neteksi savo žemių, tai kas iš tų tavo kitų turtų? Jie labai greitai ištirpdavo emigracijoje.

O dabar didelis pasikeitimas yra, nes su žeme jau nėra tokio didelio ryšio. Todėl, turint pažangias komunikacijos priemones, jau atrodo nieko baisaus išvykti iš Lietuvos. Vis vien su kažkokia programėle susisieki su savo artimaisiais, likusiais Lietuvoje - ir gali sau užsienyje gyventi.

Man studentai panašiai kalba, kurie Nyderlanduose studijuoja. Sako, koks skirtumas, jeigu mes per dvi valandas atskrendame iš Amsterdamo į Vilnių. Dar greičiau nei važiuotume į Vilnių iš Klaipėdos. Bet gynybos prasme taip mąstančių vaikai jau gims ne Lietuvoje ir tie lietuvių centrai užsienyje toliau didės, plėsis. O Lietuva vis labiau provincialės, jeigu žmonės taip mąstys.

Bet dalis gyventojų vis tiek Lietuvoje lieka ir, matyt, tas demografinis atoslūgis, koks čia buvo, irgi baigiasi. Ir man atrodo, kad ateina laikas, kada žmonės ims labiau rūpintis tikrais dalykais, padidės Lietuvoje gimstamumas ir mes išsilaikysime. Tai bus tik viena iš krizių, kurių Lietuva per savo istoriją išgyveno labai daug, bet vis vien išliko."

Kalbama tik apie pinigus

Skaitmeninio turinio kūrėjas, Afganistano karo dalyvis, visuomenininkas Gintautas LABANAUSKAS sako, kad klausimas yra ne apie tai, ar per daug Lietuvoje gąsdinami karu. „Klausimas iš tikrųjų yra, kas bus, jeigu įvyks tas karas. Nes šiandien reikia galvoti ne apie tai, kad senoji ir ateinanti valdžios ragina investuoti į taiką, stiprinti savo gynybą. Ne tai svarbiausia.

Manau, būtų pats laikas pagalvoti apie tai, ką politikai turi daryti, kad žmonės jais tikėtų. Kad politikai tikrai atliktų tai, ką prieš rinkimus žmonėms pažada, ir kad politikai - tiek įstatymų leidėjai, tiek vykdomoji valdžia - iš tikrųjų būtų pasiruošę būti su žmonėmis. Nes šiandien, matant, kas vyksta, daug žmonių yra nusivylę.

Kalbant apie šalies gynybą, kalbama tik apie pinigus - didinti, didinti! Tačiau nekalbama apie socialinį teisingumą, apie tai, kad visi mes esame lygūs prieš įstatymus. Politikai, vos atėję į valdžią, tai pamiršta.

Todėl, mano nuomone, dabar pagrindinis uždavinys - reikia atkurti visuomenės pasitikėjimą išrinktaisiais politikais, ar tai būtų savivalda, ar Seimas. Nes šiandien toks pasitikėjimo trūkumas gali privesti prie blogiausio, to aš bijau. Gali privesti prie to, kad žmonės nebenorės Lietuvos ginti. Klaidingai sutapatindami mūsų valstybę su jos valdžia. Būtent čia yra didžiausia problema. Šito aš tikrai labiau bijau, nei kad rusai ar baltarusiai mus vieną rytą užpuls. Bijau, kad žmonės taip nusivils Lietuvos valdžia, kad sakys, jog jiems jau nereikia to, ką dabar turi, kad jiems Lietuvos nereikia."