Sūnus užaugo, nuoskauda liko

Per visą šį laiką augo ne vienoje globėjų šeimoje, bet ryšys su biologine šeima taip ir liko artimas. Jo mama Gražina Leščinskienė neslepia nuoskaudos, kad norvegiška sistema padarė nepataisomą žalą sūnui, o metai, praleisti minant teismų ir įvairių institucijų slenksčius, kainavo ir jos pačios sveikatą.

Norvegijos vaiko teisių apsaugos sistemos „Barnevernet" auka Gabrielius tapo būdamas vos septynerių. Šiandien jis jau pilnametis, gyvena savarankiškai, nuolat bendrauja su savo mama ir palaiko šiltą ryšį su kitais giminaičiais.

Deja, šeimą neseniai sukrėtė skaudi žinia - mirė Gabrieliaus močiutė, G.Leščinskienės mama. Atsisveikinti gyvai jie taip ir nespėjo, tai pavyko padaryti tik Lietuvoje vykusių laidotuvių metu.

„Vis dar sunku priprasti prie netekties. Prieš tai nepavyko susitikti. Planavome vykti į Lietuvą su Gabrieliumi, bet nepavyko.

Paskutinį kartą Lietuvoje buvau sausį, jau tada mama apsikabinusi sakė, kad tai paskutinis kartas, bet nenorėjau tuo tikėti. Deja, taip ir buvo. Tuomet ir su Gabrieliumi mama dar pabendravo vaizdo skambučiu. Atsisveikinti pavyko jau tik atvykus į laidotuves Lietuvoje. Skridome iš Norvegijos kartu su Gabrieliumi", - „Vakaro žinioms" pasakojo G.Leščinskienė.

Į Norvegiją šiuo metu atvyko G.Leščinskienės brolis su šeima, kurie taip pat bando ten įsikurti. Dažnai į mamos namus užsuka ir Gabrielius. „Šiandien jis gyvena savarankiškai, bet mano, mamos, akimis, jis nėra tinkamai paruoštas savarankiškam gyvenimui.

Skaudu tai matyti, todėl stengiuosi kiek galiu padėti, patarti. Jis nusiteikęs optimistiškai, yra energingas, turintis tikslų. Džiaugiuosi, kad per visą šį laiką išlaikėme šiltą ir gražų ryšį, dabar bendraujame dažniau nei bet kada, nes Gabrielius gyvena netoliese", - sakė G.Leščinskienė.

Pastarąjį dešimtmetį ji gyveno tik mintimis apie tai, kaip apginti savo ir sūnaus teises institucijose. Vyko ne vienas teismas, nuolatiniai institucijų slenksčių mynimai, raštai, skundai.

Tai pareikalavo ne tik kantrybės, finansų, bet ir sveikatos. G.Leščinskienė sako turėjusi vilties pasiekti ir Europos Žmogaus Teisių Teismą (EŽTT), tačiau tam kelią užkirto procedūros. „Tai jau tapo mano gyvenimo dalimi. Ne tik ginčai su institucijomis, bet ir įvairūs tarptautiniai protestai prieš sistemą.

Labai daug padėjo teisininkai, kurie dirba su panašiomis bylomis. Bet vis atsimušdavome kaip į sieną. Norint pasiekti EŽTT, reikėtų vėl pradėti teismų procesą iš naujo. Visa tai puikiai supranta ir pats Gabrielius.

Kadangi jis jau pilnametis, jis dabar galėtų procesus pradėti pats. Aš dar ir dabar neprarandu vilties, galvoju, kad kažką gal dar pavyks pasiekti savo jėgomis.

Žinoma, dabar man svarbiausia yra Gabrieliaus ateitis. Tikiu, kad viskas bus gerai. Daug bendraujame, padėsiu jam kuo galėsiu", - teigė G.Leščinskienė.

Interviu su teisininku, dirbančiu su šeimomis, nukentėjusiomis nuo „Barnevernet" Mariumi REIKEROSU:

- G.Leščinskienės skundas taip ir nepasiekė EŽTT. Kokia yra situacija su panašiomis bylomis?

- G.Leščinskienės byla sulaukė didelio dėmesio Lietuvoje ir tarptautiniu mastu apie 2014-2016 metus. Neseniai sukako lygiai dešimt metų nuo tada, kai kartu su Gražina dalyvavau pasauliniame mitinge Norvegijoje prieš „Barnevernet" veiklą. Tačiau per visą šį laiką didesnio proveržio, kalbant apie EŽTT, taip ir nepavyko pasiekti.

Per pastaruosius dešimtmečius buvo šimtai ar net tūkstančiai „Barnevernet" intervencijų į imigrantų šeimas. Jų vaikai globos sistemoje atsidurdavo neproporcingai dažniau, nei Norvegijos piliečių.

Pavyzdžiui, ankstesnė statistika (apie 2020 m.) rodė, kad didelė dalis į globą paimamų vaikų buvo iš imigracinių šeimų, o kai kurių šalių, tokių kaip Baltijos šalys, Rytų Europa šeimos sulaukdavo didesnio institucijų dėmesio dėl kultūrinių skirtumų.

Kalbant apie EŽTT bylas, Norvegija sulaukė daug skundų dėl vaiko teisių apsaugos sistemoje priimamų sprendimų.

Nuo maždaug 2018 m. EŽTT išnagrinėjo dešimtis bylų prieš Norvegiją šioje srityje. Daugelyje sprendimų buvo nustatyti 8 straipsnio pažeidimai, dažniausiai dėl nepakankamų pastangų atkurti šeimos vienybę, pernelyg ribotų tėvų ir vaikų kontaktų ar netinkamo tėvų teisių ir vaiko interesų balanso užtikrinimo. Net ir tais atvejais, kai pradinis vaiko paėmimas buvo laikytas pagrįstu.

Nemažai tokių bylų Norvegija pralaimėjo. Viešai skelbiama, kad tai gali būti apie 20-40 ar daugiau nustatytų pažeidimų. Vienoje apžvalgoje buvo nurodyta, kad nuo 2015 m. užfiksuoti 23 pažeidimų nustatymo atvejai.

Kai kuriais atvejais Norvegija buvo įpareigota išmokėti kompensacijas, o sprendimų įgyvendinimas (ypač vaikų grąžinimas ar sisteminiai pokyčiai) buvo kritikuojamas kaip lėtas arba nepakankamas.

Teigiamų rezultatų būta, tačiau rezonansinėse bylose gana retai.

Pavyzdžiui, kai kurioms šeimoms vaikai buvo grąžinti po teisminių procesų Norvegijoje arba derybų, kai buvo įrodyta, kad kaltinimai nepagrįsti arba šeimos situacija pagerėjo. Yra atvejų, kai šeimos išvyko iš Norvegijos, laimėjo teisminius procesus savo kilmės šalyse ir išsaugojo vaikų globą.

Kritikai teigia, kad sistema kai kuriais atvejais labiau prioritetizuoja stabilumą globėjų šeimoje nei biologinės šeimos atkūrimą, nors EŽTT standartai reikalauja didesnių pastangų siekiant atkurti būtent biologinės šeimos ryšius.

- Kokia situacija yra šiuo metu?

- Imigrantų šeimos (ypač iš Rytų Europos šalių, tokių kaip Lietuva, Lenkija ir kt.) į „Barnevernet" akiratį patenka vis dar dažniau nei etniniai norvegai. Tyrimuose ir ataskaitose nurodomos įvairios priežastys.

Pavyzdžiui, kultūriniai vaikų auklėjimo skirtumai, tokie kaip drausminimo metodai, miegojimas kartu su vaikais, maitinimo praktikos. Taip pat kalbos barjeras, skurdas ar vienišų tėvų situacija, anoniminiai pranešimai.

Ši problema egzistuoja mažiausiai nuo 2010-ųjų vidurio ir yra sukėlusi diplomatinių įtampų tarp Norvegijos ir kelių kitų valstybių.

- Ar valstybės padeda savo piliečių šeimoms, patekusioms į „Barnevernet" akiratį?

- Situacijų yra įvairių. Kai kurios valstybės (pavyzdžiui, Lenkija ir kai kuriais atvejais Lietuva) ėmėsi diplomatinių veiksmų, viešai kėlė šį klausimą ar teikė pagalbą per ambasadas ir konsulatus.

Tačiau jų praktinės galimybės daryti įtaką yra ribotos, nes vaikų apsaugos sprendimai priklauso Norvegijos jurisdikcijai, o bendradarbiavimas pagal tokius mechanizmus kaip Hagos konvencija gali būti sudėtingas.

Daugelis tėvų teigia, kad jų kilmės šalys padeda mažai. Diplomatiniai procesai lyg ir vyksta, tačiau jie retai lemia vaikų grąžinimą po to, kai globos sprendimas jau priimtas.

- Kaip vertinate G.Leščinskienės vertinimą, kad Lietuva tiesiog pardavė jos šeimą ir Gabrielių Norvegijai?

- Suprantu, kad tai labai asmeniškas vertinimas, kilęs iš skaudžios patirties, kai mama jaučiasi palikta valstybinių institucijų. Ir man, žvelgiant iš šalies, šis nusivylimas visiškai suprantamas. Nes Lietuvos diplomatinė ir konsulinė pagalba tarpvalstybinėse vaikų apsaugos bylose dažnai buvo neefektyvi.

Kai vaikas turi Lietuvos pilietybę, natūralu tikėtis aktyvesnio valstybės įsitraukimo, ypač kai byla sulaukia didelio visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio Lietuvoje, kaip buvo Gabrieliaus atveju. Esu nusivylęs Lietuvos nepakankama parama Gražinai ir šiai bylai.

Manau, valstybės veiksmai buvo nepakankami, nebuvo daromas spaudimas Norvegijai dėl biologinės šeimos atkūrimo ir vaiko grąžinimo. Deja, panašios tendencijos matomos ir kitose Lietuvos bei kitų imigrantų šeimų bylose, todėl tai yra labiau ne pavienis aplaidumo atvejis, o sisteminė problema.