Už norą padėti šeimoms - penkeri metai teismų

Visą gyvenimą - šalia negalios

Prieš penkiolika metų fondą „Algojimas" A.Stančikienė įkūrė iš skaudžios asmeninės patirties - dėl negalios ji neteko trijų savo brolių, dėl tos pačios priežasties turėjo anksti atsisveikinti su dviem savo sūnumis. Todėl ji stengėsi, kad organizacijos veikla padėtų šeimoms, kuriose auga negalią turintys vaikai ir ta pagalba būtų ne formali, ne fragmentiška, o kompleksiška - skirta visai šeimai.

Daugybę metų dirbusi su šeimomis, dalyvavusi įstatymų leidybos procesuose, vaikų namų pertvarkos kūrime, A.Stančikienė niekada nebijojo garsiai kritikuoti to, kas sistemoje tinkamai neveikia. Ji visuomet kovojo už negalią turinčių šeimų teisę gauti tinkamą pagalbą realybėje, o ne tik gražius pažadus popieriukuose.

Pastaruosius daugiau kaip penkerius metus A.Stančikienė, fondas ir viena iš fondo savanorių reguliariai mynė teismo slenkstį. Po laimėto valstybės finansavimo atvejo vadybos pilotinėms paslaugoms, galiausiai teko atsidurti teisme, sulaukus kaltinimų dokumentų klastojimu ir sukčiavimu.

Teismas išteisino

Praėjus daugiau nei penkeriems metams pirmos instancijos teismas nusprendė, kad kaltinimai nepagrįsti. „Algojimas", A.Stančikienė bei dar viena darbuotoja buvo visiškai išteisinti. Vilniaus miesto apylinkės teismas paskelbė, kad kaltinamieji nepadarė nusikaltimų, kuriais buvo kaltinami. Kaltinimai susiję su Vaikų teisių apsaugos tarnyba (dabar Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba) 2019 m. pasirašyta sutartimi ir projektu Atvejo vadybos paslaugoms teikti.

Prokuratūra A.Stančikienę ir fondą kaltino tuo, kad vaikus su psichikos negalia auginantys žmonės realiai paslaugų negavo, tačiau dokumentuose buvo žymima, jog paslaugos suteiktos, tuo remiantis, fondui buvo sumokėti pinigai. Fondo darbuotoja Sabina Marija Paškevičienė buvo kaltinama tuo, kad ji suklastojo tikrus dokumentus, pagamino netikrus dokumentus, kuriuos panaudojus apgaule kitų naudai įgijo svetimą turtą.

Tuo metu Vilniaus miesto apylinkės teismas nustatė, kad visi projekto dalyviai - ne vien tik vaikai (kaip nurodoma kaltinime), bet ir vaikų šeimos gavo atvejo vadybos paslaugas taip, kaip jos apibrėžtos tiek sutartyje, tiek teisės aktuose. „Taigi, kaltinimas žinojus, kad atvejo vadybos paslaugos nebuvo suteiktos, yra nepagrįstas", - rašoma teisėjo Mindaugo Ražansko paskelbtame nuosprendyje. Tiesa, nuosprendis gali būti skundžiamas.

Interviu su Aušra STANČIKIENE:

Nors teismas laimėtas, bylos kaina buvo milžiniška - paskleista informacija, žeminanti organizacijos įvaizdį, o teismų karuselėje galiausiai ir pats fondas sustabdė savo veiklas.

A.Stančikienė šiandien dėsto Socialinių mokslų kolegijoje, kur yra Emocinės gerovės programos vadovė, taip pat dėsto bendravimo psichologiją, bendrąją psichologiją ir konfliktologijos pagrindus.

Kalbėdama su „Vakaro žiniomis", A.Stančikienė neslepia, kad ji visada buvo nepatogi sistemai.

- Lietuvoje dažnai yra taip, kad iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog daromi teisingi dalykai, bet po tuo slypi daug subtilesnių niuansų. Tai ir pinigai, ir ideologija, ir dar daug kas.

Tie penkeri su puse metų buvo nenusakomas baisumas. Tai pragariškas laikas, po kurio galiausiai teismo sprendime nurodoma, kad mums pareikšti kaltinimai yra nelogiški. Tai buvo pragaras ne tik man, bet ir kolegei, o taip pat ir šeimoms, kurios buvo tampomos šiame procese.

Atsiprašau šeimų, auginančių negalią turinčius vaikus, tąsytų po teismus, kamantinėtų, pažemintų. Dėl Jūsų vaikų ir Jūsų pačių labiausiai skauda ir tas skausmas, gėda, nusivylimas, turbūt, tik apiblės, bet niekada neišnyks. Nes Jūsų gretose tebesu ir būsiu.

Tokie procesai kelia įtampą kiekvienam dalyviui. Bet moralūs dalykai, pasekmės, kurios liks šeimoms po tokių procesų, niekam nerūpi. Dėmesys, kurį visuomet stengėmės skirti šeimoms, kai kam būdavo vienintelė paguoda ir pagalba. O ši sukelta įtampa, stresas, pasėtas nepasitikėjimas, tarsi nubraukė visa tai, ką tiek metų darė fondas. Tai buvo paskutinis šiaudas, kuris buvo ištrauktas jiems iš rankų.

Įsivaizduokite, buvo atrinktos tokios šeimos, kur vaikeliui negalia nustatyta ne anksčiau nei dveji metai iki projekto pradžios. Tai reiškia, kad tai yra sunkioji pradžia, kai šeimoje žmonės sugniuždyti neseniai išgirstos diagnozės, jiems tuo metu labai skauda.

Džiaugiuosi tik tuo, kad per šį laiką procese dalyvavę tarnybų žmonės galėjo sužinoti apie tai, kokį iš tikrųjų gyvenimą gyvena šeimos, auginančios negalią turinčius vaikus.

- Kartu buvo teisiama keturias dukras turinti jūsų darbuotoja. Turbūt vadovei tai yra ypač nemalonu?

- Žinoma. Juo labiau kad ji yra savanorė. Ją atvedė dukros, kurios viena po kitos atėjo pas mus savanoriauti. Per tą laiką, kol vyko teisminis procesas, viena iš Sabinos dukrų pabaigė ergoterapijos mokslus ir sėkmingai dirba, pritaikydama savo talentą ir atradusi savo pašaukimą.

- Fondas taip pat sustabdė veiklas, tad šeimos nebegauna ir pagalbos, nebeturi tos atramos, kuri buvo?

- Nebeliko tos atramos. Viena svarbiausių veiklų, kuri ypač efektyviai padėdavo pastatyti šeimas ant kojų, buvo psichosocialinės reabilitacijos stovyklos. Dabar yra organizacijų, kurios pagal ligą ar diagnozę buria šeimas ir organizuoja stovyklas. Bet mūsų fondo požiūris visuomet buvo holistinis. Nesvarbu, kokia yra nustatyta diagnozė, tėvams skauda vienodai. Ir nesvarbu, kokia liga yra vaikui, koks yra šeimos socialinis statusas, visi išgyvena vienodai.

O terapiniame modelyje, kuris egzistuoja visu savo pločiu, orientuojamasi tik į ligą, į diagnozę. Tuomet vienai ligai kompensuojami tie patys vaistai, kurie nekompensuojami kitai ligai. Mūsų požiūris, kuris tam nepritaria, visada trukdė. Nes už to vėlgi slepiasi daug dalykų.

Kitas dalykas, kuris tiesiogiai susijęs su mūsų kaltinimais - Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo priėmimas. Mūsų bandomųjų atvejo vadybos paslaugų orientavimas buvo į šeimas, kurios susilaukia negalią turinčio vaiko. Tuomet atvejo vadybininkas čia veikia kaip tam tikras amortizatorius, padedantis valdžios koridoriuose, kad šeima susitelktų ne į biurokratinius procesus, o į vaiką.

O atvejo vadyba Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo kontekste yra visai ne apie tai. Ten vadyba orientuota į šeimas, kuriose šeimos aplinka yra netinkama vaikui augti. Ten paslaugos šeimai yra visiškai kitokios. Tokios atvejo vadybos taikyti vaikus su negalia auginančioms šeimoms negalima.

Kai iškėlėme šį klausimą, prasidėjo sunkioji artilerija - kaltinimai ir griovimo mašina, nukreipta prieš fondą, jo veiklas ir mane asmeniškai. Dar be teismo proceso mus kone kasdien tikrino įvairiausios institucijos, tarp kurių ir FNTT. Mūsų buhalterė atlaikė ne mažiau nei mes, dalyvaudami teismo procesuose. Tokiame fone veiklų vykdyti tiesiog negali.

- Koks jausmas, atidavus tiek metų sistemos gerinimui, galiausiai atsidurti teisme prieš valstybę?

- Penkerius su puse metų įrodinėti, kad nesi burokas, yra sunkiai pakeliama. Bet kas mūsų nesužlugdo, mus augina. Galima tik tuo guostis.

Tokiais atvejais supranti, kad vienas arba su nedidele grupe žmonių gali padaryti tiek, kiek gali padaryti. Viską, ką dariau, dariau nuoširdžiai, su tikėjimu, viltimi ir, kad ir kaip tai skambėtų, dariau tikrai dėl Lietuvos. Taip, kaip atrodė geriausiai, kaip mokėjau, kiek galiu, kad bent trupiniu prisidėčiau. Gal dar ne visai laikas tam, ko mes siekėme. Dar per daug yra dalykų, kurie turi būti padaryti. Savo darže turime dar per daug augalų, kurie valgo vienas kito šaknis. Todėl ir derlius nėra toks, kokio tikimės.