RESPUBLIKOS REDAKCINĖS KOLEGIJOS TRIBŪNA (Nr.11): ATVIRAS LAIŠKAS

Poetė, literatūros kritikė, Redkolegijos viešnia Erika DRUNGYTĖ: „Atviras laiškas“

Abraomas Linkolnas: „Vienus žmones galima apgaudinėti visą laiką, kitus tik kai kurį laiką, bet visų žmonių ir visais laikais negalima apgaudinėti“

„Pagal Marksą dialektika veda žmoniją prie tokios santvarkos, kurioje nebebus nei klasių, nei valstybių. Leninas buvo didelis ir nenuilstamas darbininkas. Jis davė marksizmui naują išvaizdą. Rusų komunistai buvo pirmieji, kurie įvedė totalitarinę valstybę su negirdėta diktatūra ir absoliučiu policijos režimu. Komunizmas neskiria savo priešų. Kas jiems priešinasi, tai jie tuos tuojau vadina kontrarevoliucionieriais, buržujais, fašistais, naciais, kapitalistais, Rusijos priešais, darbininkų priešais ir pan. Komunizmas plačiai naudoja terorą, t.y. gąsdina žmones, laiko juos amžinoje baimėje. Leninas yra pasakęs: „Jeigu žmonės kalba apie moralę, mes sakome: moralė komunistui yra stiprioje, vieningoje drausmėje ir sąmoningoje žmogaus kovoje prieš išnaudotojus. Mes netikime į amžiną dorovę ir mes atmetame moralę kaip pasakas“.

Tai ištraukos iš Juozo Venckaus knygos „Komunizmo pagrindai“, išleistos 1954 metais Buenos Airėse. Aprašytoji situacija labai primena šiandieninę Lietuvą. Kad įgyvendinamas planas „be tautų ir valstybių“ - šitą didžiųjų korporacijų giesmelę mes jau žinome. Globalistinis pasaulio bankinio valdymo modelis yra tobulas marksizmo atspindys. Mes tai matome ir suvokiame - ES, neatsilikdama nuo kitų korporacijų, unifikuoja viską, ką tik gali. Bendra valiuta, bendra kalba, bendra teritorija. Kol kas tarp dviejų didžiųjų korporacijų - Amerikos ir Europos - dar vyksta derybos dėl laisvosios rinkos, bet ir tai tik artimiausio laiko klausimas.

Šiuo metu Europoje vyksta labai intensyvūs susirėmimai tarp visuomenės ir valdžios dėl esminių žmogaus gyvenimo sąlygų - dėl vandens nusavinimo, dėl lytinių mažumų diktato, dėl vaikų auklėjimo teisės perėmimo iš šeimų ir perdavimo valstybinėms institucijoms, dėl bręstančios ekologinės katastrofos, dėl skalūninių dujų išgavimo ir pan. Tai vyksta visoje Europoje. Tačiau pagal visas klasikines marksizmo dialektikos taisykles Lietuvoje, jei tu pasisakai už ekologiją - esi priešas, jei prieš skalūnus - priešas, jei už litą - priešas, jei už valstybinę kalbą - priešas. Tiek daug valstybinių priešų mūsų šalyje dar nėra buvę.

Visai neseniai mes visi būrėmės į įvairius darinius ir ėjome į gatves, reikalaudami atsiskyrimo nuo Sovietų Sąjungos, reikalaudami suverenumo, reikalaudami nacionalinės valiutos ir vėliavos grąžinimo, reikalaudami lietuvių kalbos paskelbimo valstybine. Kai kurie iš jūsų taip pat ėjote. Anuomet mes žinojom, kad kovojam už Lietuvą ir visus ženklus, kurie būdingi nepriklausomai valstybei. Mes ėjome konsoliduoti vieno aiškaus troškimo ir mūsų norai buvo TEISĖTI. Anuomet mus labai įtariai lydėdavo milicijos pajėgos, žinojom, kad esame sekami, kad kova bus galbūt ilga, bet pergalinga. Dar kartą - „Kas jiems priešinasi, tai jie tuos tuojau vadina kontrarevoliucionieriais, buržujais, fašistais, naciais, kapitalistais, Rusijos priešais, darbininkų priešais ir pan.“ Tačiau šiandieną jūs taip elgiatės su Lietuvos piliečiais.

Šiandieną, kiekvieną kartą, kai mes norime išeiti į gatves pagal konstitucinę susirinkimų teisę, mes priversti BIJOTI. Baimė yra užvaldžiusi visą valstybę. Ir šią baimę įtvirtina ne tik žmonių sekimas, telefoninių pokalbių pasiklausymas, bet ir policinis režimas, masinių žiniasklaidos priemonių vykdoma totalitarinė propaganda - įskaitant nacionalinį transliuotoją! Tokio tyčiojimosi ir žmonių niekinimo net rusai nepraktikavo tarybinėje Lietuvoje, kokį girdime šiandieną Lietuvos televizijų kanaluose ir laikraščių puslapiuose. Pradedant savivaldoje klestinčia diktatūra ir vietos valdininkų vykdomais persekiojimais, baigiant absurdiškais antivalstybiniais vykdomosios ir įstatymus leidžiančiosios valdžios veiksmais, visas kompetencijos ribas peržengiančiu teisiniu nihilizmu.

Jūs mus vadinate gatviniais, neišsilavinusiais, nacistais, fašistais, Rusijos agentais, Europos priešais ir daugybe kitų epitetų. Bet gal jau pakaks! Kas jums suteikė teisę tyčiotis? Tai, kaip jūs elgiatės, galima pavadinti tik komunistinės sistemos auklėtinių elgesiu. Jūs netgi nesate asmenybės - sisteminiai vienetai, kurie nesugeba generuoti ir įgyvendinti idėjų Lietuvos valstybės ir jos piliečių labui. Jūs atsiskyrėte siena, įvardydami save valstybe, o mus visus „gatve“. Jums nesuteikta teisė šluostytis į mus kojas, nes esate mūsų išrinkti mums tarnauti. Tarnauti Lietuvai. Kuris iš jūsų galite pridėjęs ranką prie širdies pasakyti - dirbau, kad nenuvilčiau manim pasitikėjusios Tautos, dirbau savo Tėvynei ir tarnavau kiekvienam piliečiui. Atsipeikėkite!

Tai jūs muistotės, kai Lenkijai lojalus pilietis Valdemaras Tomaševskis vykdo antivalstybinę veiklą ir nepriimat jokių aiškių sprendimų. Tai jūs, apšaukę mus Rusijos minkštųjų galių paveiktaisiais, valgote „Tarybines“ dešreles ir užsimerkiate gražiausiuose sostinės prospektuose leisdami kaboti angliškiems užrašams. Tai jūs užsimerkiate ir apsimetate nematantys, kad perversinių vertybių diktatas įsitvirtina Lietuvos teisėje. Tai jūs vykdote nacijos naikinimo politiką, tuštindami kaimus ir miestelius, iškreipdami švietimo sistemą ir ugdydami kitus sisteminius vienetus, bet ne asmenybes. Tai jūs paskelbiate tūkstančius kovų prieš kažką arba už kažką ir ramūs užmiegate popierinėse ataskaitose, nes jūsų pateikiami rezultatai nieko bendra neturi su realybe. Tai jūs susiimate už galvų dėl patyčių masto, bet buvęs šalies premjeras atvirai, viešai, girdint vaikams tyčiojasi iš kito Seimo nario, iš kolegos, vartodamas tokius žodžius, iš kurių sklinda baisi neapykanta, pasidygėjimas, cinizmas.

Jūs, būdami „sveiko proto“, sąmoningai parduodate Lietuvą didžiajai ES teritorijos korporacijai. Jei bus pasirašyta laisvosios rinkos sutartis, ta korporacija bus euroatlantinė. Mes nesame idiotai ir nesakome, kad Rusijos imperija ir slaviškų žemių korporacija yra geresnė. Mes tik sakome, kad suprasdami globaliąją politiką, norime išlikti suverenūs, išlaikyti nacionalinį ūkį ir visus suverenumo ženklus - sienas, valiutą, kalbą. Taip pat ir valstybinę žemę, vandenis, miškus bei kitus resursus.

Supraskite - mes, Lietuvos Tauta, jūsų atsisakome. Nelydėkite Tautos, mininčios savo Nepriklausomybės dieną - Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją - apsirengę policijos uniformomis. Mes nesame žvėrys aptvare. Geriau pagalvokite, kaip jus paminės Lietuvos istorija. Ne ta, kurią mums mėgina primesti Bumblauskas ir Co. Tikroji Lietuvos istorija. Mes esame lietuviai, mūsų kraujyje teka ir karių, ir partizanų kraujas. Nepaisydami visos jūsų surinktos propagandinės kariuomenės, mes išsaugosim savo Lietuvą. Net žinodami, kiek Lietuvos partizanų išdavė patys lietuviai, vis viena neprarandam vilties laimėti kad ir tokį kaip Kalniškės mūšį - nužudyti 44 partizanai ir nukauta 400 enkavedistų. Nepaisydami to, kad jūs visą istoriją uždengėte gėdingu neįvykdytos liustracijos skuduru.

Suprantame, jums tai nėra baisiausia. Jūs jau nebemokat gyventi neapgaudinėdami patys savęs. Jūs jau nemokat gyvent be instrukcijų. Jums visai nė motais, kad tiek daug žmonių jus niekina, mintimis ir žodžiais prakeikia. Kartais atrodo, kad jūs įtikėjote, jog esate nemirtingi. Ir vis tik. Jeigu jūs nesate komunistų palikuonys, jeigu jūs nesate marksistų auklėtiniai, jūsų dar laukia paskutinioji išpažintis.

Po Antrojo pasaulinio karo buvo vykdytos masinės deportacijos, kurias dabar atitinka emigracija, ir tada kaimai gerokai ištuštėjo. „Ištremtųjų turtas buvo konfiskuotas ir išgrobstytas, sodybos sunaikintos, dideli žemės plotai liko neapdirbti. Priverstinis ūkininkų kiemų sukolektyvinimas prasidėjo 1949 metais. Valdžia, norėdama greičiau įvykdyti kolektyvizaciją, visomis priemonėmis terorizavo ūkininkus. Uždėdavo didelius žemės ūkio mokesčius ir grūdų pyliavas. Jas įvykdžius, žemės mokesčiai ir grūdų pyliavos dar labiau didėjo, o jų nevykdžiusieji buvo teisiami, kalinami, skelbiami liaudies priešais ir tremiami. Ypač kentėjo stambesni ūkininkai. Tai viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl didėjo partizanų skaičius miškuose“ (iš Antano Rinkevičiaus archyvo).

Argi jūs nesuprantate, kad veikdami kaip ne mūsų, o Briuselio klapčiukai, įgyvendindami tuos pačius marksistinius idealus kaip jūsų pirmtakai, tarnavę Maskvai, patys ir sukūrėte tai, ką dabar turime. Jūs gi visą laiką terorizavote mus. Nesistebėkite, kad prasideda naujas partizaninis karas už Laisvą Lietuvą.

Daiva TAMOŠAITYTĖ: „Laiko vagys“

Nuo garsiojo minėjimo prie A.Mickevičiaus paminklo praėjo ketvirtis amžiaus. Sunku suvokti, kur dingo tie metai, nes žmogus, nepabijojęs nueiti į „savižudžių“ susirinkimą, o ir visi tie, kurie tiesiog laukė ir viltingai tikėjosi, kad Laisvės Lyga vis tiek išves tautą į gatves - tas žmogus vis dar laukia ypatingosios dienos išsipildymo. O belaukdamas staiga pamato, jog ir galva jo šarmoja, ir dekoracijos kitos.

Kam ir kaip pražuvo tie metai? Tremtiniams ir partizanams, savanoriams gynėjams ir kiekvienam Lietuvos piliečiui, kuris tikėjosi laisvoje Lietuvoje oriai gyventi. Oriai gyventi - vadinasi, atsiriboti nuo kraujuje ir kankinimuose paskandintų artimųjų ir tėvynainių budelių ir jų organizacijų. Taip ir slinko metai, tikros apšvietos ir nusovietinimo belaukiant. Tačiau nebuvo net ketinama tai įvykdyti iš pagrindų. Nebuvo leista oriai dirbti, senti, atgauti sielos ramybę. Ir tasai, kuris apsisprendė naujaisiais antisąjūdinės „rekonkistos“ laikais nekolaboruoti su dabar jau žydra spalva nusidažiusiais komunistais, prarado viską: padėtį, gerovę ir laiką. Laukė pagarbos ir įvertinimo, kompensacijų, atimtų žemių grąžinimo, o sulaukė paniekos, užmaršties, išmaldos, galiausiai pavogtų pensijų. Ne žuvusiųjų ir genocidą išgyvenusių artimieji, kurie skaičiuoja centus, kad ir vėl išgyventų, bet istorijos niekintojai, valdininkais virtę tarnautojai bei naujieji oportunistai (labai mėgstamas leninistų žodelis) skraido po pasaulį, nuo ryto iki vakaro čiulba televizijos eteriuose ir punta nuo gerovės.

Naujajai Europai vis vien, kieno teisės pažeidžiamos: buvusio KGB darbuotojo ar apkaltą patyrusio Prezidento, netradicinės orientacijos atstovo ar šiaip į teismą besikreipusio žmogelio. Svarbu tik nepakliūti po „terorizmo“ punktu. Nebėra, nenusimato Šarlio de Golio laikų lygmens, kai dar veikė aukščiausias žmonijos vertybes ginantys įstatymai. Žinoma, vangiai tebevyksta žmonijai nusikaltusių asmenų teisminiai tyrimai (Jugoslavijos atvejis), tačiau Lietuvos tarp tų išrinktųjų tautų  nėra. Kodėl taip nusižeminta?

Viskam yra paaiškinimas: paprastasis liberalizmas. Išplautas vertybinis lygmuo siūlo mėgautis vidutinio (statistinio) žmogaus teisėmis ir laisvėmis, ir į tą lauką nepakliūna tos jautrios sferos, kurių svarbos neakcentuoja valstybės. Turiu galvoje rezonansines bylas. Būtent jas privalo kuruoti atskirų valstybių teisėsauga. Tačiau vyksta susitarimai, ir Lietuvos atveju yra pralaimima. Tai, kas vyksta aukščiausiu diplomatiniu lygmeniu, atsispindi mūsų kasdienybėje. Nesugebančių mūsų valstybingumą ir tautines vertybes apginti veikėjų, gaunančių už tai didžiulį atlyginimą (?) dėka vyksta valstybės korozija.

Manoma, kad eilinis statistinis pilietis nieko nesupranta, todėl galima jo nuomonės nepaisyti. Tačiau visada ir visais laikais valstybės išgyveno, kai įsiklausė į savo piliečių balsą. Tik gyva apykaita tarp valdžios atstovų ir visuomenės laiduoja ateitį ir problemų sprendimų būdus. Mūsų valdžia, kuri dažnai ateina į TV forumus ir atsakinėja į žurnalistų klausimus, regis, mano kitaip. Ką gi ji siūlo? Pramogas. Visuomenei lieka tik žaidimai. Televizijos šou ir pasilinksminimai. Vietoj to, kad spręstų likiminius klausimus, žmogus įpainiojamas į simuliakrinę tikrovę. Pažvelkime: kasdien siūlomos visokios nuolaidos parduotuvėse, kavinėse, lizingas, „privilegijų“ kortelės, greitos bankų paskolos, loterijos. Ir visa tai atima laiką, brangų laiką, kurį turėtume naudoti savišvietai, asmeninių galių augimui, pagaliau šeimai. Gyvenimas skolon garsinamas kaip progresyvus. Akiplotis, užimtas simuliakrais, beverčiais užsiėmimais, yra šio amžiaus rykštė. Tada sakoma: laiko nėra. O tą laiką iš mūsų atima būtent tie paprastojo liberalizmo strategai, kuriems valstybinės, nacionalinės ir būties vertybės neturi jokios reikšmės. Dar daugiau: tų valstybių, kurios sumaniau verčiasi ir įperša tuos „gerovės“ modelius pasiuntiniai Lietuvoje elgiasi iš aukšto, ir matai, kaip kasdien į tave žiūri kaip į kolonijos gyventoją.

Argi to siekė Vasario 16-osios tėvai? Jie net blogiausiam sapne nenumatė, į ką pavirs pasaulis per šimtmetį. Mes dar turime ką pasakyti pasauliui. Pasakyti „ne“ vienadienės naudos kultui. Nes tos „vertybės“ atima ne tik laiką. Laikas yra gyvenimas. Vadinasi, atimamas gyvenimas. Laikas, kurį galėtume paskirti amžinosioms vertybėms, savęs tobulinimui, savo tautos stiprinimui yra sumaniai filtruojamas ir atimamas. Ar jūs norite, kad kažkas atimtų jūsų laiką ir gyvenimą? Tai hamletiškas klausimas. Kol žiūrime kvailas televizijos laidas ir ginčijamės dėl trupinių, laikas slenka. Laiko vagys žino, kad tokiu būdu tapsime bereikšmiai. Bet juk galime tam pasipriešinti. Ar negalime?

Vytautas RADŽVILAS: ,,Apie pasiklydusią laike Lietuvą“

Pamąstymus apie artėjančią Nepriklausomybės šventę norisi pradėti atmintyje įstrigusiomis prieš šešetą metų viename laikraštyje paskelbto straipsnio eilutėmis. Jas verta pacituoti, nes keli taiklūs straipsnio sakiniai atgaivina prisiminimus, kaip nelaisvės sąlygomis paskutinį kartą buvo ,,minima“ moderniosios Lietuvos valstybės gimimo diena.

„Dar sausio pabaigoje Lietuvos komunistų partijos Centro Komitetas įsteigė specialią antrojo partijos sekretoriaus Nikolajaus Mitkino vadovaujamą operatyvinę komisiją, kuri turėjo sutelkti partinių ir represinių struktūrų bei ,,darbo kolektyvų“ pajėgas kovai „prieš buržuazinį nacionalizmą bei klerikalinį ekstremizmą“.

„Buvo užkurta galinga propagandos mašina: spaudoje pasirodė dešimtys publikacijų, kuriose buvo menkinama Lietuvos Nepriklausomybės Akto reikšmė ir įrodinėjama, kad Lietuvos valstybingumas sietinas tik su 1918-1919 m. „socialistine revoliucija“.

Viso šio triūso kulminacija ir „pabaigtuvių vainiku“ tapo okupacinės valdžios 1988 m. vasario

15 d. surežisuotas Lietuvos TSR „darbo žmonių“ mitingas dabartinėje Katedros aikštėje. Jame iš peties pasidarbavo kruopščiai parinkti kalbėtojai - profesionalūs „ideologinio fronto kariai“ ir „visuomenės atstovai“ - dėl karjeros ir riebesnio kąsnio pasiruošę apspjaudyti savo tautą ir valstybę prisitaikėliai. Jie išsijuosę plūdo „buržuazinę“, „nacionalistinę“, „uždarą“ ir „,atsilikusią“ 1918 m. Vasario 16-ąją gimusią nepriklausomą Lietuvos Respubliką ir karštai pasmerkė „imperialistinių jėgų“ kišimąsi į „suverenios valstybės“ - LTSR - vidaus reikalus.

O po metų, pakilus Atgimimo bangai, Vasario 16-oji jau buvo visiškai kitokia. Ją iškilmingai švenčiant ir svaigstant nuo ateities vilčių atrodė, kad mūsų valstybės Nepriklausomybės diena išlaisvinta ir išėjo iš pogrindžio visiems laikams. Po ketvirčio amžiaus tenka pripažinti, kad buvome naivūs ir smarkiai apsirikome. 2014 m. Vasario 16-ąją šalis pasitinka tokioje dvasinėje ir moralinėje atmosferoje, kad savaime ir nejučia atmintyje vėl iškyla prieš daugelį metų televizoriaus ekrane regėti okupantų surengto Lietuvos pažeminimo spektaklio vaizdai. O kartu perveria abejonė, ar Vasario 16 d. besirengianti švęsti Lietuva kartais nepasiklydo laike ir kyla klausimas, kuri - 1988 ar 2014 metų - Vasario 16-oji žvelgia į mus už lango. Ir dar apima geliantis kartėlio jausmas, kad anoje, okupuotoje Lietuvoje, buvo nepakeliamai niūru ir slogu, bet joje tikram lietuviui gyventi vis tik buvo paprasčiau. Mat viskas buvo atvira ir aišku. Žinojome, kad Nepriklausomybės šventės išvakarėse okupantai ir jų parankiniai jaučiasi tarsi ant adatų. Šnipeliai nerimastingai šniukštinėja, ar kur nors nepasirodė drąsaus patrioto iškelta trispalvė. Šmirinėja po butus arba tūno po langais mėgindami nuklausyti, ar kur nors nepasigirs tai dienai skirtų šventinių kalbų žodžiai. Kas norėjo suprato, ir ko verti ,,buržuazinę Lietuvą“ smerkiantys laikraščių straipsniai ir mitingai.

Šiandien susigaudyti gerokai sunkiau. Tarsi atkurtoje Lietuvos Respublikoje Vasario 16-oji kol kas dar oficialiai neuždrausta. Tačiau ji gniaužiama įmantresniais būdais. Šalti ir pompastiški šventiniai renginiai paversti mechaniškais ir negyvais seniai išsižadėtos ir pardavinėjamos valstybės pomirtinio paminėjimo ritualais. Jais mėginama palaikyti iliuziją, kad valdantiesiems toji valstybė rūpi, ir šitaip suklaidinti bei apraminti piliečius, kurių protuose ir širdyse tautos ir valstybės idėja tebėra gyva.

Vos išėjusi iš pogrindžio Vasario 16-oji taip ir nespėjo išsiskleisti visu grožiu. Nes sugrįžo į mūsų viešąjį gyvenimą truputėlį per vėlai. Kai daugeliui pasirodė ne tik nenaudinga, bet ir pavojinga - nebereikalinga Europai, kurios dalimi visada manėme esą ir į kurią tiek dešimtmečių svajojome sugrįžti.

Tik dabar galutinai paaiškėjo, kad 2014 m. Vasario 16-oji negali būti tikra, o ne tik suvaidinta tautos ir valstybės laisvės švente paprasčiausiai todėl, kad Europos Sąjungoje, kaip ir buvusioje TSRS, tautoms ir valstybėms vietos nenumatyta. Jos turi išnykti.

Todėl šią dieną švęs pasiklydusi erdvėje ir laike, todėl vidujai suskilusi ir dvilypė Lietuva. Joje kiekvienų metų Vasario 16 d. oficialiai vis dar yra svarbiausia valstybės šventė. Tądien vyksta Nepriklausomybės minėjimo renginiai. Tačiau šios dienos minėjimo pobūdis ir stilius išduoda pastangas ištrinti ar išplauti jos politinį turinį ir prasmę. Maža to, savo gimimo dieną švenčianti susidvejinusi Lietuva per ketvirtį amžiaus sugebėjo virsti šalimi, kurios piliečio ištikimybė Vasario 16-osios idealams ir iš jų gimusiai nepriklausomai valstybei atvirai laikoma įtartinu ar net pavojingu reiškiniu. Geriausiu atveju „uždaro“ ir „riboto“ mąstymo, bet vis dažniau - kaip okupuotoje LTSR - net nusikalstamo „nacionalizmo“ požymiu. Tos valstybės biudžeto lėšomis dosniai finansuojami „istoriniai tyrinėjimai“, kuriuose J.Basanavičiaus ir jo bendražygių vaizduotėje gimusi ir 1918 m. vasario 16 dieną virtusi gyvu kūnu laisvos tautos ir nepriklausomybos valstybės vizija jau nesivaržant vadinama „mitu“, o šalies piliečiai nebesidrovint raginami persiorientuoti į naują ir visai nepolitinį jų gyvenimus įprasminantį „idealą“ - juo turį tapti tik sočios ir nieko, išskyrus medžiaginę gerovę, nesiekiančios Lietuvos, kaip ES „auksinės provincijos“, sapnas.

Kada nors mūsų ainiai su nuostaba klaus, kokioje istorinėje epochoje ir kokiame politiniame laike 2014 m. gyveno Lietuvos Respublika - merdinti ir leisgyvė valstybė, kurioje tais metais Vasario 16-oji buvo minima tik kaip viešai švenčiama nelegali šventė. Lietuva, pasiklydusi tarp netikros Europos Sąjungos - ne lygiateisių ir laisvų tautų bendrijos, ir netikros - nenorinčios ir bijančios būti savimi - Lietuvos Respublikos laiko. Galbūt šis keistas ir sunkus vidinio pasimetimo ir blaškymosi laikas bus pavadintas eurosovietmečiu.

Šį klausimą jie tikrai iškels, nes eurosovietmetis anksčiau ar vėliau baigsis. Vasario 16-osios didybė ir prasmė visa jėga ir grožiu išsiskleis tada, kai Lietuvos Respublika iš tiesų atgims ir taps tikra valstybė. Ši diena ateis. Ji negali neateiti, nes niekada neišnyks piliečiai, kuriems gyvenimo kelią ir tikslą rodys neblėstanti Vasario 16-osios šviesa. Su Lietuvos valstybės švente!

Audrius RUDYS: „Menkniekis“

Vasario 16-oji yra gera proga prisiminti XX amžiaus pradžios įvykius ir rasti paraleles su šiomis dienomis. Lietuvos Taryba, kuri pačioje Lietuvos valstybės kūrimosi  pradžioje buvo, kaip dabar madinga sakyti, faktinė vyriausybė, turėjo tokį narį – Stanislovą Narutavičių. Bajoras, žmogus, išaugęs lenkų kalbos ir aiškiai lenkiškos kultūros aplinkoje, darbinę veiklą pradėjęs Lenkijoje, galiausiai pasirinko Lietuvos patrioto kelią. O dabar...

Demaršas per oficialų Sausio 13-osios minėjimą. Atkaklios pastangos siaurinti lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos vartojimo sferas (reikalavimai net Lietuvos Respublikos piliečių asmenvardžius rašyti kitų valstybių valstybinėmis kalbomis). Valstybės dergimas tarptautinėse ir kitų valstybių institucijose, jau nekalbant apie viešosios informacijos priemones. Valstybės vadovės apšaukimas melage. Lietuvos Respublikos teismų sprendimų nevykdymas ir „savanoriškas visuomenės“ lėšų telkimas teismo skirtų baudų pareigūnams padengti. Tikrųjų istorinių vietovardžių iškraipymas naujadarais. Seimo pirmininkės pavaduotojo grasinimas „ukrainietiško maidano“ tipo nepaklusnumo akcijomis.

Tai tik regimoji aisbergo dalis. Ta, kuri akis drasko. Ir kuri turės užtikrinti, kad visų tų akibrokštų varomoji jėga – partija, oficialiai lietuviškai vadinama Lietuvos lenkų rinkimų akcija, mobilizuotų savo elektoratą ir sėkmingai dalyvautų europarlamento ir savivaldos rinkimuose. Bent jau tokia yra daugelio politikos apžvalgininkų, publicistų ir net anoniminių komentatorių internete nuomonė. Ir, deja, daugelio veikiančių politikų.

Manau, kad šios politinės jėgos veikimas yra daug gilesnis, negu tik savo vadovų prastūmimas į patogias ir pajamingas pareigas. Manau, kad jos veikimo galutinis tikslas – dabar gausiau lenkų gyvenamas teritorijas Rytų Lietuvoje atskirti nuo Lietuvos Respublikos ir padaryti jas pradžioje de facto, o vėliau ir de jure Lenkijos valstybės dalimi. Galbūt su visu Vilniumi. O gal net su visa (ar ne visai visa - juk ir kitoms valstybėms kas nors, pvz., Klaipėda, gali nubyrėti) Lietuva. Tą savo manymą pabandysiu pagrįsti.

Pats partijos pavadinimas. Originale jis yra  Akcja Wyborcza Polaków na Litwie (AWPL). Oficialiai jis verčiamas kaip Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA), tačiau pažodinis vertimas būtų Lenkų Lietuvoje rinkimų akcija. Jaučiate skirtumą? Šį skirtumą labai puikiai jautė partijos steigėjai, kai parinko tokį pavadinimą. Puikiai jaučia skirtumą ir šios partijos rinkėjai. Nes jis rodo orientaciją. Orientaciją į tai, kad ji, ši partija, atstovauja ne tiems asmenims, kurie jaučiasi pirmiausiai  Lietuvos Respublikos piliečiais, o po to – lenkais, besiintegruojančiais į valstybės ir visuomenės gyvenimą ir turinčiais tam tikrus grupinius, bendruomeninius interesus, kuriuos realizuoti nori Lietuvos Respublikos teisinės sistemos rėmuose (tokius piliečius jungtų partija  Akcja Wyborcza Polaków  Litewskich – iš tiesų Lietuvos lenkų rinkimų akcija). Ji atstovauja tiems lenkams, kurie mano, kad jie pirmiausiai yra lenkai, kad jų tikroji tėvynė yra Lenkija, o tai, kad jie šiuo metu turi Lietuvos Respublikos pilietybę ir gyvena Lietuvos Respublikoje, yra laikinas istorinis nesusipratimas, kuris turi būti atitaisytas, ateityje prijungiant Rytų Lietuvą prie Lenkijos valstybės. Ir tam reikia sutelkti visų lenkų, gyvenančių Lietuvoje, o ypač į rytus nuo Vievio, pajėgas.

Politika, kuria siekiama trukdyti vietos lenkams ir ne lenkiškos kilmės slavakalbiams asmenims visaverčiai integruotis į Lietuvos visuomenę. Pirmiausiai tai pasireiškia per švietimo sistemą. Savivaldos mechanizmų pagalba LLRA pasiekė, kad teritorijose, kuriose ji turi  didelę įtaką, lenkų kalba išsilavinimą teikiančios mokyklos būtų  privilegijuotos lietuviškų mokyklų atžvilgiu, imasi oficialių ir neoficialių, legalių ir nelegalių priemonių užtikrinti, kad tėvai vaikus leistų į lenkiškas mokyklas. Pačiose mokyklose, tiek pamokose, tiek kitose veiklos sferose dažnai ugdomas lenkiškasis nacionalizmas ir patriotizmas, o ne lietuviškasis pilietiškumas. Su apmaudu galiu konstatuoti, kad įžymiai pedagogei M.Lukšienei vadovaujant paruoštos ir net integralia Sąjūdžio 1990 m. rinkiminės programos dalimi tapusi tautinės mokyklos koncepcija, lietuviškose mokyklose neįdiegta ir pakeista kosmopolitinės mokyklos koncepcija, faktiškai realizuojama Lietuvos lenkiškose mokyklose, tik tarnauja ne lietuvių tautos ir jos valstybės stiprinimui, o priešingiems tikslams. Pasekmė yra tai, kad  tas mokyklas baigę asmenys turi integravimosi į Lietuvos visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą problemų, netapatina savęs su Lietuva, laiko lietuvius kitokiais, svetimais.  O daugelis vaikų, kurių tėvai dar neseniai buvo tautiškai neapsisprendę, galėję įsilieti į lietuvių tautą, bei vaikai iš mišrių šeimų, kuriose nors vienas iš tėvų yra slavakalbis, tampa apsisprendusiais lenkais.

Reikalavimas asmenvardžius rašyti nevalstybine kalba. Nebejoju, kad nemažai Lietuvos lenkų norėtų matyti asmens dokumente savo vardą ir pavardę, užrašytus lenkiškais rašmenimis. Nieko keisto, juk rašyba gimtąja kalba tiksliausiai perteikia  asmenvardžio skambesį. Šį norą patenkinti galima nesunkiai ir neprieštaraujant konstituciniam lietuvių kalbos, kaip valstybinės, statusui. Pakanka įteisinti pase papildomą įrašą lenkų ar kitos gausiau gyvenančios Lietuvoje tautos kalba. Bet ne, LLRA politikams toks sprendimas – nepriimtinas. Nepriimtinas, manau, todėl, kad ne vardo ir pavardės tarimo taisyklingumas juos domina. Svarbiausia turbūt yra tai, kad jiems reikalinga vizualinė piliečių dokumentų žymė, galinti parodyti, ar tūlas asmuo yra tikras lenkas patriotas, ar tautinis renegatas, savas ar ne savas. Saviems  - darbas, karjera, privilegijos, parama, atviri keliai, kitiems – kas liko. Arba nieko. Ypač produktyvus LLRA aktyvistams būtų laikotarpis, per kurį reiktų pakeisti asmens dokumentus. Ir čia jau gudams ir tiems lenkams, kurie tautiniais klausimais laikosi pasyviai, nedemonstruodami savo nuotaikų vietiniams funkcionieriams, būtų iškeltas klausimas – arba imi naują dokumentą ir esi mūsiškis, arba... Na, apie pasekmes čia galima pafantazuoti. Pradedant malkų tiekimo sutrikimais, baigiant pašalpos neskyrimu ar net darbo netekimu. Juk savivaldybė, seniūnija – arčiausiai žmogaus. Kitas ne mažiau svarbus šio klausimo aspektas yra tai, kad tokių pasų turėtojai taptų vizualiai matomu būsimos teritorinės autonomijos kontingentu.

Siekis įteisinti grįžimą prie tarpukaryje naudotų nelietuviškų vietovardžių formų ir informacinių užrašų pateikimas lenkiškai. Faktiškai tokio poreikio nėra, nes ir jaunesni, ir vyresni Lietuvos lenkai kuo puikiausiai įsėda į tą autobusą, kurio jiems reikia, net jei kelionės tikslas pateiktas tik lietuvių kalba, be problemų susiranda reikiamą gatvę, įstaigą ar parduotuvę. Šiame reikalavime įžiūriu vieną tikrą prasmę – suformuoti vizualines būsimos teritorinės autonomijos ribas, kurias, sąlygoms susidarius, galima nesunkiai paversti valstybės siena.

Lietuvos Respublikos kaltinimai tautine priespauda, skundimasis tarptautinėms organizacijoms ir kvietimas užsienio valstybėms kištis į Lietuvos vidaus reikalus. Tokia politika, nors daugeliu atvejų tarptautinės organizacijos skundus atmeta, neabejotinai menkina Lietuvos Respublikos prestižą, formuoja požiūrį į ją kaip į kažkokią monstrų valdomą šalį, o Lenkijos Respublikos politiniams veikėjams suteikia pretekstus grubiai kištis į mūsų vidaus reikalus, daryti spaudimą Lietuvos valdžiai, daryti įtaką jos sprendimams. Nors Lietuvoje lenkų tautinei mažumai sudarytos daug palankesnės, negu Latvijoje, švietimo sąlygos, lenkų valstybės veikėjai giria latviškąjį švietimo modelį, tuo pat metu garsiai protestuoja prieš bet kokius, net neryžtingiausius,  Lietuvos švietimo sistemos tobulinimo judesius. Greičiausiai todėl, kad neturi realios vilties kada nors po Lenkijos sparneliu priglausti kokią nors Latvijos teritorijos dalį. Nes per toli, nes kitas „galiūnas“ pretenduoja. Tuo tarpu Lietuva – čia pat, čia jų „kresai“. Istorija rodo, kad su lietuviais susitvarkyti galima, taigi Rytų Lietuva yra realiai potenciali „Didžiosios Lenkijos“ plėtros kryptis.

Mažiau kaip mėnuo lieka iki naujos Seimo sesijos pradžios. O šioje sesijoje numatoma svarstyti ir priimti daug sprendimų, turėsiančių svarbios, o gal net lemiančios įtakos tolesniam Lietuvos Respublikos kaip lietuvių tautos valstybės likimui. Vienas iš tokių – priimti ar nepriimti dabar svarstomo Tautinių mažumų įstatymo projektą, kurį teikia LLRA frakcijos narys Leonardas Talmontas. Šį projektą aš priskiriu būtent lemtingų valstybei kategorijai, nes jis gali turėti pragaištingų pasekmių Lietuvos Respublikos teritoriniam vientisumui. Projekto teikėjai pasistengė, kad, jei jis būtų priimtas, jo turinys taptų juridiniu žingsneliu į tolesnį besiklostančios faktinės teritorinės autonomijos stiprinimą ir laipsnišką juridinio statuso įgavimą. Nusileidus dėl šio įstatymo, beliks tik laiko klausimas, kada LLRA veikėjai iškels naujus reikalavimus, įamžinančius Rytų Lietuvos teritorijos atskirumą nuo likusios Lietuvos dalies. Jau dabar LLRA narys, LR Seimo pirmininkės pavaduotojas, kaip savo reportaže LNK žinioms tvirtino Justina Bezaraitė, teigia, kad lenkų tautinei mažumai kantrybė senka. Esa, „jei lenkiškas lenteles nuo privačių namų mėgins nuimti pareigūnai, kils riaušės, kokios buvo Kijeve“.

Ar suprantame, ką tai reiškia? Tai reiškia, kad Lietuvos valdančiosios koalicijos dalis  ruošiasi kovoti prieš (teoriškai) savo valstybę! Ir aš tikiu, kad riaušės gali būti. Rašau „gali būti“, nes gali ir nebūti. Nes lenkų nacionalistams to gali ir neprireikti. Bijau, kad valdančiosios koalicijos partneriai iš tiesų išsigąs neramumų, ne tik plačiai užmerks akis į lenteles su lenkiškais gatvių pavadinimais, autobusų maršrutų lenteles su iškraipytais vietovardžiais, bet patenkins kitus, nežinia kodėl koalicijai taip būtinų partnerių, reikalavimus. Už galbūt ramesnį koalicijos gyvenimą teks sumokėti valstybės teritoriniu vientisumu bei sukurtu Latvijai ir latviams kaip tautai be galo pavojingu precedentu. Tai reikš, kad LLRA toliau jau galės kalbėti iš jėgos pozicijos, kelti naujus reikalavimus, didinti Rytų Lietuvos atskirtį nuo likusios Lietuvos dalies. Tai reikš, kad lenkų nacionalistai įgaus naujų stimulų ir įgis naujų svertų toliau polonizuoti sau pavaldžias teritorijas.

O atrodo, toks menkniekis – Tautinių mažumų įstatymas...

Skatinsime tautiečius susigrąžinti savigarbą ir pasitikėjimą

Nuo vasario 15-osios dienraščiui „Vakarų ekspresas“ talkins visuomeniniais pagrindais įkurta Redkolegija, į kurią susibūrė žinomi šalies, Vakarų Lietuvos ir uostamiesčio kultūros, visuomenės veikėjai.

Sutikimą darbuotis bendram labui jau pareiškė teatro, televizijos, kino ir poezijos aktorė Virginija Kochanskytė, filosofas, rašytojas, publicistas Arvydas Juozaitis, pranciškonas Sigitas Benediktas Jurčys, verslininkas Mindaugas Karalius, grupės „Studija“ įkūrėjas ir vokalistas, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Džiazo muzikos katedros dėstytojas, docentas Steponas Januška, Palangos sveikatingumo mokyklos direktorius Dainius Kepenis, psichologijos mokslų daktaras Vytautas Čepas, dienraščio „Vakarų ekspresas“ vyriausiasis redaktorius Gintaras Tomkus.

Redakcinės kolegijos nariai skatins atviriau ir drąsiau svarstyti tautos ir valstybės gyvenimo problemas, apie kurias, anot filosofo Vytauto Radžvilo, daugelyje leidinių net nedrįstama užsiminti. Redkolegijos nariai į savo gretas kviesis aktyvius, valstybės ir visuomenės problemoms neabejingus piliečius, kurių tekstai taip pat bus spausdinami dienraštyje. Rengs apskritojo stalo diskusijas, skatins svarbiomis tautai temomis pasisakyti jaunimą.

Redakcinės kolegijos nariai nuolat apžvelgs reikšmingus Lietuvos bei pasaulio įvykius, tiesiogiai galinčius nulemti Lietuvos ateitį bei žmonių likimą.

Vasario 15-ąją dienraštyje „Vakarų ekspresas“ išeis pirmasis redakcinės kolegijos priedas „Tėvynės tvirtovė“. Redkolegijos nariai išsakys savo pamatinius vertybinius principus ir tikslus, kuriais bus remiamasi tolesniame darbe.

Praėjusių metų lapkričio 28-ąją, skatindama tautiečius susigrąžinti savigarbą ir pasitikėjimą savo jėgomis, tautiškumo jausmus ir lietuvio visavertiškumą, Vilniuje buvo įkurta dienraščio „Respublika“ Redkolegija.

Dienraščiui „Vakarų ekspresas“ talkins redakcinė kolegija

Arvydas JUOZAITIS

• Filosofas, rašytojas, publicistas.

• LTOK viceprezidentas ir Kilnaus sportinio elgesio komiteto prezidentas.

• XXI olimpinių žaidynių Monrealyje rekordininkas ir bronzos medalio laimėtojas, politinis ir visuomenės veikėjas, humanitarinių mokslų daktaras.

• Sąjūdžio iniciatyvinės grupės,  Sąjūdžio Seimo Tarybos narys, pirmasis „Sąjūdžio žinių“ redaktorius, vienas iš kultūros savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ įkūrėjų ir leidėjų, „Naujosios Romuvos“ žurnalo redaktorius.

• Parašė 20 knygų.

• Už nuopelnus Lietuvai apdovanotas LDK Gedimino V laipsnio ordinu, Vinco Kudirkos, Ievos Simonaitytės premijomis. Estijos Marijos žemės ordino kavalierius.

„Matydamas, kaip Lietuva menkėja ir smunka į praeities „didybę“, vadinasi, į nieką ir niekur, ieškau ir paskutinių galimybių, galinčių gelbėti Tėvynės gyvybę.“


Steponas JANUŠKA

• Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Džiazo muzikos katedros dėstytojas, docentas, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos Džiazo muzikos katedros džiazinio dainavimo dėstytojas, docentas, grupės „Studija“ vokalistas, dainų autorius.

• Daugelio festivalių ir konkursų laureatas.

„Man be galo rūpi Lietuvos, kaip šiuolaikinės valstybės, kultūra šiandien ir jos ateitis rytoj. Kadangi visada laikiausi nuomonės, kad kultūra (plačiąja prasme) stovi valstybės sandaros piramidės viršūnėje, tad labai aiškiai jaučiu ir matau, kaip greitai kultūros praradimas gali ją ir sugriauti.“


Dainius KEPENIS

• Lietuvos sveikuolių sąjungos prezidentas, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto ir Olimpinės akademijos narys, Lietuvos sveikatos rūmų prezidiumo narys.

• Rusijos gamtos mokslų akademijos prezidiumo garbės narys, Amerikos sveikatos asociacijos narys.

• Europos pagyvenusių žmonių fizinio aktyvumo mokslo tyrimų asociacijos narys, Pasaulio 1000 mylių bėgimo čempiono ir Gineso rekordininko Petro Silkino treneris, Didžiausių pasaulyje žiemos maudynių organizatorius, Dabar Palangos sveikatos mokyklos direktorius.

• Apdovanotas LTOK  „Garbės ženklu“ ir Olimpine žvaigžde, Sporto garbės kryžiumi, Tarptautinio olimpinio komiteto prizu „Už nuopelnus sporto masiškumui“ Švento Kazimiero ordino „Garbės medaliu“.

„Dirbau ir dirbsiu, kad kiekvienas tautietis giliu tikėjimu, darbštumu ir kantrybe savo kūną, sielą ir dvasią grūdintų, sotintų ir apvalytų vardan darnos savyje, šeimoje, bendruomenėje, valstybėje, Visatoje. Vardan meilės, Tiesos ir Gėrio... Sveik-uoliai, Lietuva!“

Sigitas Benediktas JURČYS

• Lietuvos kunigas, pranciškonas, visuomenės veikėjas, LDK Gedimino ordino Karininko kryžiaus kavalierius.

• Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno, koplyčios ir Šv. Pranciškaus onkologijos centro Klaipėdoje iniciatorius ir projekto vadovas.

• Paramos akcijos „Vilties bėgimas“, skirtos Šv. Pranciškaus onkologijos centro rėmimui (2008, 2009, 2010, 2011 m.), autorius ir koordinatorius.

• 2008, 2012, 2013, 2014 m. Metų klaipėdiečių rinkimams „Vakarų ekspreso“ skaitytojai brolį Benediktą pasiūlė būtent už „Vilties bėgimą“.

• Interneto svetainių www.viltiesbegimas.lt ir www.kretingospranciskonai.lt įkūrėjas, straipsnių visuomenės kultūros ir dvasinio gyvenimo temomis rengėjas.

„Tikiu, kad tai racionalus ir veiksmingas atsakas į socialines ir politines problemas. Man tai dvasios sąjūdis, iškėlęs atsakomybę už vienas kito likimą.“

Vytautas ČEPAS

• Psichologijos mokslų daktaras.

• Sąjūdžio Seimo narys.

• Dukart Seimo narys.

• Paminklo lietuvių kalbai (išnykusiems lietuvių kalbos žodžiams) iniciatorius ir statytojas.

• Rašytojų sąjungos narys, parašęs knygas „Grumingas: nuo aušros iki sutemų“; „Ružavo vilko ilgesys“; „Po saule keičiasi tik laikas“, „Vienišų moterų meilė“, „Plepalai“.

„Apgailestaudamas, kad po ketvirčio amžiaus vėl reikia grįžti prie valstybės kūrimo pamatų, vis tiek neprarandu vilties, kad dar ne viskas prarasta, kad likę dar tautoje sveiko proto ir savigarbos vėlei atsitokėti, atsitiesti ir neleisti išnykti tam, kas buvo puoselėjama šimtmečiais. Išsaugokime šeimą, kalbą, žemę, viską, kas yra mūsų prigimtinė teisė. Taigi, vėl - už jūsų ir mūsų laisvę!“

Virginija KOCHANSKYTĖ

• Teatro, televizijos aktorė ir poezijos skaitovė.

• Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Literatūros katedros scenos kalbos lektorė.

• Lietuvos teatro sąjungos, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos narė.

• UNICEF Lietuvos nacionalinio komiteto Geros valios ambasadorė.

• Pelniusi premijas už vaidmenis ir meninį skaitymą.

• Apdovanota I. Simonaitytės literatūrine premija už programą ir kompaktinę plokštelę „Ak, buvo visko...“

„Ir vėl Lietuvos valstybė išgyvena kritinę situaciją, kurioje tik mūsų pačių apsisprendimas būti mylinčiais savo artimą, kuriančiais savo krašto dabartį ir ateitį žmonėmis, gali išgelbėti mus ir mūsų valstybę nuo sunaikinimo. Tikiu, kad susibūrę draugėn, kviesdami „vardan tos Lietuvos meilėj ir vienybėje gyventi“, savo asmeniniu pavyzdžiu tai liudydami, suteiksime viltį, kad mes ne tik esame ir būsime Lietuvos valstybės žmonėmis Europos, o ir pasaulio valstybių bendrijoje.“

Mindaugas KARALIUS

• Įmonės UAB „MK Laivyba“ vadovas.

• Rimanto Ulevičiaus paramos ir labdaros fondo valdybos pirmininkas.

• Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto „Aliumni“ draugijos narys.

• Buvęs Lietuvos Sąjūdžio tvarkdarių būrio narys.

• ROTARY klubo „Klaipėda“ narys (1996-1997 metų klubo prezidentas).

„Aš patvirtinu dalyvavimą Redkolegijoje, matau jos veiklos tikslą: skleisti mintis ir idėjas, kuriančias ir įtvirtinančias Lietuvos valstybę. Ši kūryba yra nuolatinė veikla, tam, kad Lietuvos valstybė būtų kiekvieno jos piliečio sąmonės ir širdies dalis.“

Gintaras TOMKUS

• Lietuvos Sąjūdžio Klaipėdos iniciatyvinės grupės narys.
   
• 1988-1990 m. savaitraščio „Mažoji Lietuva“ vyriausiasis redaktorius.
   
• Nuo 1990 m. dienraščio „Vakarų ekspresas“ vyriausiasis redaktorius, UAB „Vakarų ekspresas“ direktorius.
   
• ROTARY klubo „Klaipėda“ narys (2012-2013 m. prezidentas).
   
• Apdovanotas Klaipėdos prekybos, pramonės ir amatų rūmų bronzine „Darbo žvaigžde“. Už nuopelnus Lietuvai apdovanotas LDK Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

„Labai nuoširdžiai džiaugiuosi, kad žinomi šalyje ir Klaipėdoje veikėjai sutiko noriai ir nuoširdžiai pasidalinti savo gyvenimiškąja patirtimi, sutiko padėti žurnalistams profesionaliau atlikti savo darbą. Visus juos puikiai pažįstu. Jiems pamatinės kultūros vertybės ir tradicijos yra svarbiau už greitai praeinančias vienadienes madas... Jie nuolat kovoja su Lietuvos išpardavimu ir atkakliai gina nepriklausomą laisvai mąstančio žmogaus poziciją.  Man didelė garbė būti šalia jų ir su jais.“

„Vakarų ekspreso“ informacija

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ specialų leidinį
„Redakcinės kolegijos tribūna“