RESPUBLIKOS REDAKCINĖS KOLEGIJOS TRIBŪNA (Nr.14): AUTONOMIJA-UKRAINOJE PLIENINĖ,LIETUVOJE AKSOMINĖ

Romualdas OZOLAS: „Autonomija: Ukrainoje plieninė, Lietuvoje aksominė“

Kaip ir galima buvo laukti, po V.Putino pasišvaistymo Kryme Lietuvoje jau pasigirdo intensyvūs siūlymai daryti nuolaidas Lietuvos Respublikos įstatymų nepripažįstantiems Lietuvos lenkams, kad tik šie nepaskelbtų autonomijos, kaip tai yra padarę Krymo rusai, dabar su Maskvos pagalba tą autonomiją gilinantys iki atsiskyrimo nuo Ukrainos ir prisijungimo prie Rusijos. Ir daryti tas nuolaidas mes turį nedelsiant, nes aplink Lietuvos sienas jau marširuoja Rusijos kariuomenė. Jeigu „įsisenėjęs ir iš esmės niekinis konfliktas“ dėl pavardžių ir gatvių pavadinimų rašymo „nebus išspręstas Seimo pavasario sesijoje, tuomet tai bus Lietuvos pralaimėjimas“.

Ak, ta išganingoji Rusijos kariuomenė, kaip ji per visą Lietuvos santykių su Lenkija istoriją padėjo Lenkijai spręsti Lietuvos pajungimo problemas! Ir Liublino unija, ir 1791 m. gegužės 3-iosios Konstitucija, Lietuvą kvalifikavusi kaip Lenkijos žemę, ir 1920 metų Vilnijos okupacija, ir dar daugybė kitų Lietuvos naikinimo faktų nebūtų tapę tikrove be vienokio ar kitokio Rusijos „prisilietimo“. Užtat kai Maskvoje kažkas pasakė, kad Maidano kovotojai buvo rengiami Lietuvoje ir Lenkijoje, abejonių neliko: tuoj pasigirs, kad šioms šalims „iškilo Rusijos grėsmė“, joms „būtina susitelkti“, likviduoti nesutarimus ir pan.

Tolimas, bet gerai girdimas „bajorų politinės tautos“ atgarsis šiandien.

Ir kas gi siūloma?

Lietuvos prezidentė pritarė Lenkijos prezidentui dėl kreipimosi į NATO, kaip ši turėtų garantuoti Lenkijos ir Lietuvos saugumą. Lenkijoje bus dislokuotos NATO strateginės pajėgos, o Lietuvoje - mūsų „strateginės partnerės“ Lenkijos kariuomenė. Būtent taip ir numatyta krizės atveju. Nes Lietuvos kariuomenė per silpna? Ką gi, dėl Lenkijos kariuomenės dislokavimo Lietuvoje bus suderėta nesunkiai.

Taip, vienybei esama vidinio kliuvinio. Tai Lietuvos lenkų bendruomenė, atkakliai reikalaujanti teisės savo pavardes rašyti lenkų nacionalinės raštijos kalba, o gatvių pavadinimus ir vietovardžius versti į lenkų kalbą. Čia susitarti sunkiau. Lietuviai nori, kad lenkai elgtųsi pagal galiojančius Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo reikalavimus, o lenkai ne tik nesutinka su jais, bet ir nori pakeisti juos saviškai. Iki Rusijos invazijos į Ukrainą klausimas buvo įstrigęs politiniame klinče, o šiandieninė bajorų politinė tauta iškart ėmė klykauti: „Jei nenorime separatistinių procesų, reikia kuo greičiau leisti ir dvigubus gatvių pavadinimus, ir asmenvardžius originalo kalba“. Ką gi, Rusija savo broliams pietų slavams, atrodo, ir vėl padės - kiek reikės, tiek ir pasivaikščios pasieny, kol lenkiškų herbų ir ordinų išsiilgę Baltojo erelio dar nepamylėtieji gaus savo unijinius žymenis. Lietuvos Seimui priėmus lenkų bendruomenės reikalaujamas įstatymų pataisas, Lietuvos „kreso“ ir galimos autonomijos ribos būtų lenkiškai pažymėtos dar iki formalaus autonomijos deklaravimo. Tuo pasirūpintų Lenkija jau be Rusijos pagalbos: Lenkijos užsienio reikalų ministras R.Sikorskis su Lietuva ir pasauliu žaidžia ne mažiau profesionaliai negu Rusijos prezidentas V.Putinas, ir Lenkija mielai palauks, kol situacija nunoks pačioj Europos Sąjungoj. Skubėti nėra kur, laikas eina ne Lietuvos naudai. Lietuviai savo pačių rankomis kuria vis daugiau polonofilinių projektų ir darinių, pradedant istorijos perrašymu, baigiant lietuviškų mokyklų uždarinėjimu, kaip ir visų buvusių slaviškų okupacijų laikais.

Yra dar viena viską kur kas paprasčiau negu Krymo okupacija lenkų autonomiją Lietuvoje sprendžianti aplinkybė: tai lenko korta - pažymėjimas, dar tebesantį Lietuvos jurisdikcijoje lenkų tautybės Lietuvos pilietį su Lenkija susiejantis dokumentas, lietuvių pripažintas juridiškai niekiniu, tačiau lenkų ir Lenkijos laikomu teisėtu ir teisingu, mat jis (tiesa, tik „aksominiu lygiu“) įtvirtina dvigubą - lietuvišką ir lenkišką - pilietybę. Rusai apie tai nepagalvojo anksčiau, tačiau geras pavyzdys moko ir juos.

Rusija Kryme daug ko „nepadarė laiku“ - buvo užsiėmusi tai karais Kaukaze, tai žiemos olimpiada, tai kokiu kitu pasaulio „karštu tašku“. Užtat ir teko įsikišti taip šiurkščiai.

Lenkija nuo pat „komunizmo žlugimo“ savąją „kresų politiką“ iškėlė į valstybinės politikos lygmenį ir nuosekliai ją vykdė. Baltarusijoje ji negailestingai gavo per pirštus. Ukrainoje sekėsi irgi nelengvai. Maidano revoliucija atvėrė neribotas galimybes. Toliausiai pažengta Lietuvoje.

Reikia tiek nedaug - tik sudoroti lietuvių kalbą Vilniuje, ir aksominis autonomijos variantas bus parengtas vykdyti nuo seniūnaičių iki Vyriausybės ir Seimo.

Leisim, kaip ir per visus mūsų unijinius amžius?

Audrius RUDYS: „Pataikavimas agresoriams - užkrečiamas“

Kovo 3 d. „Delfi“ tinklalapyje publikuotame straipsnyje „L.Graužinienė: Lietuvoje priimti visi sprendimai, kurių reikia“ pateikiamas Seimo pirmininkės atsakymas į klausimą, ar Lietuva turėtų susirūpinti savo saugumu: „Tokio rūpesčio šiuo metu tikrai nėra“. Tikra tiesa. Tokio susirūpinimo nėra. Ir ne tik šiuo metu. Tas susirūpinimo nebuvimas, deja, reiškia, kad mūsų valstybės valdantieji sluoksniai nemato toliau savo nosies. Arba neturi strateginio mąstymo dovanos, arba turi paprastą strategiją, išreikštą tarybinio folkloro Josifui Stalinui priskiriama fraze: „Ecть человек - есть проблема, нет человека - нет проблемы“ („Yra žmogus - yra problema, nėra žmogaus - nėra problemos“). Suprask, jei nebus Lietuvos valstybės, nebus ir problemų.

O valstybė turi turėti strategiją. Ne tą, kuri skatina jos pačios tautą išsivaikščioti po globalią „Lietuvą“, bet tą, kuri realizuotų pagrindinės tautos, šios valstybės kūrėjos, gyvybinį interesą išlikti savo lokalioje Lietuvoje. Kuri įvertintų visus galimus (ir bent dalį tikėtinų, nors pagal dabartines sąlygas ir negalimų) pavojus, kuri numatytų būdus, kaip tų pavojų išvengti, sumažinti arba bent jau sušvelninti padarinius, jei tie pavojai virstų realia grėsme. O geriausia - kad bent dalis tų pavojų būtų laipsniškai eliminuoti.

Įvykių Ukrainoje kontekste rūpestis yra. Net du rūpesčiai.

Pirmas. Rusijos valdžia aiškiai pademonstravo, kad į tarptautines sutartis, susitarimus ir įsipareigojimus jai giliai ir riebiai nusispjauti. Iš šios dienos patirties galime pasakyti, kad 1994 metais Ukraina, pasirašydama Budapešto memorandumą ir sutikdama perduoti Rusijai turimus atominius ginklus už teritorijos neliečiamumo garantijas, buvo, taip sakant, išdurta. Tas pats tarybinis folkloras sakydavo: „Был бы человек, а статья найдется“ („Būtų žmogus, o straipsnį pririnksime“). O tai reiškia, kad Rusija, siekdama strateginių tikslų, pretekstų visada ras. O jei neras, sukurs. O jei tingės kurti ar kas nors nepasiseks, tai tiesiog sufalsifikuos. Žodžiu, reikia tik noro.

O jis neabejotinai yra. Ir nemažas. Kovo 2 d. televizijos kanalas „Rossija 1“ rodė V.Solovjovo vedamą diskusijų laidą. Joje Vladimiras Žirinovskis pareiškė: „Turėsime eiti iki Kijevo, Lvovo, net Varšuvos“. Į vedėjo klausimą: „Tai gal ir Suomiją imsime?“ Vladimiras Volfovičius atsakė: „Taip, ir sustosime tik tada, kai atgausime Rusijos imperijos sienas, buvusias 1917 metų pradžioje“ (pateikiu laisvą vertimą iš rusų kalbos - pats girdėjau). Tik nesakykite, kad į „politikos klouną“ nereikia kreipti dėmesio. Jis tiesiog išsako tai, apie ką svajoja didelė dalis Rusijos valdžios elito (ir, deja, tikrai nemaža dalis paprastų piliečių), bet kol kas politiškai korektiškai nutyli. Nes dar ne laikas.

Bet toje pačioje laidoje p.V.Žirinovskis pasakė ir kitką. Ukrainą esą reikia prispausti kuo skubiau, kol ji netapo NATO nare, nes paskui „taps nepasiekiama“. Išvada paprasta, tiesą sakant, ir be V.Žirinovskio remarkos aiški: šiuo metu ir apžvelgiamoje perspektyvoje vienintelė Lietuvos išorinio saugumo garantija yra priklausymas NATO organizacijai. Ir todėl mūsų šalis turi, privalo būti aktyvi ir sąžininga jos narė. Nacionalinio saugumo interesas yra be jokių išlygų vykdyti 2 proc. nuo BVP finansavimo įsipareigojimą. Ir tikėtis, kad NATO sutarties 5 straipsnis veiks ir Baltijos šalių atžvilgiu.

Europos Sąjungos politikų mekenimas Rusijos karinių ir politinių veiksmų Ukrainoje klausimu, kai už karingų pareiškimų slepiasi pasirengimas dėl merkantilinių interesų pataikauti aiškiems agresoriams, rodo visišką šios „federacijos“ bejėgiškumą. Bet, kaip ir ekonominės krizės atveju, politikai pasinaudos pretekstu dar labiau centralizuoti (atimti iš šalių narių kompetencijos) užsienio ir nacionalinio saugumo reikalus. Esu įsitikinęs, kad dabartiniai Lietuvos politikai, tiek dešinieji, tiek ir pseudokairieji, nepraleis progos nubėgti net prieš traukinį, kad tik įtiktų jų politikos užsakovams. Norėčiau, kad bent jau šiose srityse valdantieji neperskubėtų.

Antras. Dabartinis Rusijos elgesys Krymo ir kitose Ukrainos teritorijose, kuriose yra žymus etninių rusų skaičius, ankstesnis - nacionalinių mažumų gausiau gyvenamose Gruzijos teritorijose, dar ankstesnė Kosovo patirtis grąžino į apyvartą tarptautinių santykių modelį, plačiai naudotą prieš II pasaulinį karą, kurį didesnės ir galingesnės valstybės naudojo keisti valstybių sienoms. Kuo tai gresia Lietuvai? Atsakymas paprastas - Visagino ir Rytų Lietuvos praradimu. Visagino atvejis, matyt, yra pirmojo rūpesčio klausimas. Sudėtingiau su Rytų Lietuva. Jei valstybės likimas nerūpi, gali elgtis kaip patogiau. O patogiau yra nusileisti Lenkijos spaudimui ir toliau laipsniškai tęsti Lietuvos Respublikos, kaip suverenios valstybės, likvidavimo politiką. Prie beveik visų realaus valstybingumo instrumentų perdavimo politikams eurofederalistams ir Briuselio biurokratams prisidės Lietuvos Respublikos teritorijos mažinimas.

Vytautas SINICA: „J.Basanavičiaus Lietuva“

Lietuva yra moderni tautinė valstybė. Valstybė, sukurta ir atkurta niekieno kito, o nacionalistų, remiantis tautiniu idealu ir visuotinai pripažinta tautų apsisprendimo teise. Nėra kito principo, legitimuojančio Lietuvą, pagrindžiančio mūsų valstybės teisę būti pasaulio žemėlapyje. Nėra vien asmens apsisprendimo teisės, priešingai, šią ir visas kitas jo teises užtikrina ir saugo tautos steigiama valstybė.'

Lietuva yra moderni valstybė ir tai rodo ne kokią Lietuvos ūkio ir mąstymo pažangą, o būtent minėtą tautinio suverenumo principą. Moderni valstybė reiškia valstybę, kurioje valdžia kyla iš ją sukūrusios tautos valios ir šiai tautai nevaržomai ir nedalomai priklauso suverenitetas. Tokia valstybė atsiranda Vakarų politinėje teorijoje XVII a. ir politiniame Europos žemėlapyje XVIII a. Nedviprasmiškai moderniosios tautinės valstybės principai įrašyti ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje: „Lietuvos valstybę kuria tauta. Suverenitetas priklauso tautai“.

1990 m. kovo 11-ąją lietuvių tauta nieko naujo nesukūrė, o tik atkūrė. Atkūrė valstybę, įsteigtą tos pačios lietuvių tautos apsisprendimu 1918 metų vasario 16-ąją. Tautos apsisprendimas čia - ne teisinė metafora. XX a. pradžioje modernios politinės lietuvių tautos idėja dar buvo daug kam, ypač sulenkėjusiems vietos bajorams, svetima ir nepriimtina. Kaip ir 1863 m. sukilimo metu, išsiskyrė tautinės lietuvių valstybės kūrimo ir vienos ar kitos formos vieningo valstybinio darinio su Lenkija vizijos. Kitaip nei 1863 m., šį kartą tautinės valstybės idėja jau buvo dominuojanti.

Pagal laikotarpio sąlygas Lietuva ir neturėjo kito pasirinkimo: tiek lietuvių, tiek lenkų tautose jau buvo stiprus tautinio idealo (tauta turi valstybę) siekis, o pats Juzefas Pilsudskis, nors svajojęs apie ATR pagrindų valstybės atkūrimą, tebuvo įkaitas Romano Dmovskio tipo modernių nacionalistų vizijoje: J.Pilsudskio armijų prie Lenkijos prijungtos teritorijos, tokios kaip Lietuva, jiems turėjo tapti ne bajoriškos federacijos, o centralizuotos Lenkijos tautinės valstybės su okupuotomis ir ilgainiui sulenkinamomis pakraščio teritorijomis dalimi. Nors daug kas gyveno XVIII a. valstybės nostalgija, ši realybė jau buvo suvokiama ir Lietuvoje. Plačiau apie tai pasakojama Timočio Snaiderio (Timothy Snyder) knygos „Tautų rekonstrukcija“ skyriuje apie Lietuvą.

Taigi iš esmės toliau gyvename Vasario 16-osios Lietuvoje. Lietuvoje, kurios idėjinius pamatus, pačią jos kūrimo perspektyvą padėjo ir išplėtojo amžininkų „tautos patriarchu“ vadintas Jonas Basanavičius. Žmogus, nuo pradžių dalyvavęs ne tik kultūriniame tautiniame atgimime XIX a. (sukurti aukštąją tautinę kultūrą), bet ir politiniame tautiniame sąjūdyje (sukurti nepriklausomą tautinę valstybę). Stovėjęs prie Lietuvos projekto beveik nuo pradžios iki galo. Būtent todėl galime sakyti, kad tai J.Basanavičiaus Lietuva. Sveika tai kartoti ir įsisąmoninti su visais to padariniais. Gyvename J.Basanavičiaus Lietuvoje ir esame tiek lietuvių politinės (ne etninės) tautos atstovai ir tiek patriotai, kiek palaikome J.Basanavičiaus Lietuvos projektą.


Kam išvis reikia apie tai kalbėti? Reikia, nes šios tiesos - pirmieji Lietuvos Konstitucijos straipsniai -
buvo ir privalo likti savaime aiškios, jei norime Lietuvos valstybės išlikimo. Kol daugumai piliečių jos savaime aiškios, partinio bei akademinio „elito“ sluoksniuose taip tikrai nebėra, nors abejonė J.Basanavičiaus projektu tarp jų reiškiasi skirtingomis formomis ir skirtinguose kontekstuose.

Lietuva, kaip ir beveik visos Europos valstybės, šiandien yra nebe liberalų ir konservatorių ar socialistų, o nacionalizmo ir kosmopolitizmo kovos laukas. Pagrindinis vis aktyviau sprendžiamas ir į politinę kovą patylomis persikeliantis klausimas yra nacionalumo klausimas: būti ar nebūti moderniai Lietuvos valstybei? Šis klausimas iškyla ne dėl kokios fizinės okupacijos grėsmės (nors toks pavojus visada išlieka), priešingai, apie valstybingumo atsisakymą svarsto, o jei garsiai nedrįsta, tai dar prabils patys mūsų tautiečiai: akademikai, politikai, „apžvalgininkai“. To nejusti nei gatvėje, nei virtuvėse, nei prie televizorių ekranų, tačiau būtent šis klausimas tampa vis esmingesnis politikams ir politologams, o iš jų darbų ir kalbų - kaip visada nutinka - šie klausimai neišvengiamai nukris ir ant Lietuvos piliečių galvų. Ar norime būti politiški (t.y. būti nepriklausomi ir savivaldžiai), yra pagrindinis sau patiems, be jokio išorės priešo veikimo, XXI a. pirmoje pusėje užduotinas klausimas, kurį turėsime išmokti ir išdrįsti sau iškelti.

Vakarų Europos šalių visuomenėse šis klausimas jau keliamas labai atvirai. Lietuvoje, kaip ir kitur posovietinėse šalyse, nuo sovietmečio įprasta maskuoti esminius klausimus iškreiptu žodynu. Todėl girdime politikus ir politologus kalbant apie provakarietiškas (europietiškas) arba antivakarietiškas (vadinasi, prorusiškas) Lietuvos raidos kryptis. Tarp jų trečiojo kelio tarsi nėra.


Mąstymą ribojant vien šiais dviem kraštutinumais, iš akių pametamas esminis skirtumas tarp integracijos krypties ir valstybingumo klausimo. Lietuvai iš tiesų nėra trečiojo kelio be ES ir be Rusijos įtakos. Lietuvai iš tiesų buvo būtina rinktis kelią į Vakarus ir jo nuosekliai laikytis. Tačiau šiandien nutylima, kad Lietuva būtent tai ir padarė. Integracija į ES ir NATO buvo pasirinkta ir įvykdyta, o šiandien labai mažai kas Lietuvoje abejoja tokios narystės teisingumu, nors Vakarų Europos šalyse gausu tokių abejonių. Tačiau būtent dėl to, jog šią kryptį pasirinkome ir ja nuėjome, šiandien kalbėti apie Rytų ir Vakarų kryptis yra sąmoningas visuomenės klaidinimas.

Tiek kviečiantys giliau integruotis į Vakarus dėl imperialistinės Rusijos grėsmės, tiek siūlantys Rusijos glėbyje gelbėtis nuo moralinio Vakarų visuomenių nuosmukio („supuvę Vakarai“) teisingai nurodo iš tiesų egzistuojančias grėsmes, bet siūlo Vasario 16-osios aktu sukurtai ir Kovo 11-osios aktu atkurtai Lietuvos valstybei pražūtingus išeities scenarijus. Lietuva yra ir turi likti Vakaruose - to kvestionavimas yra arba atvirai prorusiškas, arba sąmoningas miglos pūtimas gąsdinant vienareikšmiškai ES palaikančią Lietuvos visuomenę tariamomis alternatyvomis ir tuo ruošiant dirvą „vakarietiškam“ valstybingumo atsisakymui.

Priešingai, kalbėti reikia ne apie tai, AR esame „Vakaruose“ (ES ir NATO), o KAIP ten esame: kaip suvereni nacionalinė valstybė, ar kaip administracinis vienetas. Kaip svečiai, ar kaip šeimininkai. Šiandien priklausome nebe tokiai pačiai ES, į kokią stojome pritardami referendumu. Integracija pasiekusi ribą, kai valstybės galių ir pareigų perdavimas ES organams nebesuderinamas su nacionalinės valstybės statusu. O būtent tai - gilesnė integracija į Europos Komisijos atvirai projektuojamą Europos federaciją - yra siūloma kas kartą, kalbant apie būtinybę eiti į Vakarus.

Nuėjome ir turime čia likti, tačiau ne atsisakyti valstybingumo. Atvirkščiai, Lietuva privalo aktyviai dalyvauti priimant sprendimus ES, ginti savo interesus, prieštarauti ten, kur negali sutikti. Derybos dėl stojimo į ES ilgam uždavė itin prastą toną Lietuvos požiūriui į Europos Sąjungą. Tada buvo nusileista dėl daugybės klausimų, dėl kurių daug tvirčiau savo nacionalinius interesus gynė kitos į ES stojančios šalys, ir makabriškai didžiuotasi sėkmingomis ir greitomis derybomis. Ta pačia dvasia iki šiol partinis elitas nuosekliai stengiasi būti kuo nuolankesniu ir nekritišku Europos Komisijos reikalavimų vykdytoju. Ši problema per laiką tik ryškės, nes gilėjant integracijai vis dažniau Seimas ir Vyriausybė atsidurs tarp visiškai skirtingų polių: direktyvų iš Briuselio ir Lietuvos rinkėjų valios. Ką tokio pasirinkimo akivaizdoje renkasi visos valdančiosios partijos nepriklausomai nuo butaforinių kairės ir dešinės etikečių, kol kas gana akivaizdu.

Šis pasirinkimas tarp Lietuvos piliečių valios ir jokiais demokratiniais rinkimais neįgaliotų biurokratų internacionalo valios ir yra nuolatinė praktinė išraiška didžiojo pasirinkimo tarp modernios nacionalinės valstybės ir imperinio administracinio vieneto. Kad ES yra naujo tipo imperija, pripažįsta ir pats Europos Komisijos pirmininkas Žozė Manuelis Barozas (Jose Manuel Barroso), tad šio žodžio nereikia baidytis, priešingai, jis įneša aiškumo į painią šiandieninės Europos padėtį.

Neomarksistinėmis prielaidomis mąstantys istorikai, filosofai ir politologai šiandien vis stipresniu unisonu kartoja, kad tautiškumas ir pati tautinė valstybė yra atgyvena, pavojingas ir įvairove grįstas visuomenes skaldantis terminas. Girdimi gąsdinimai agresyviu nacionalizmu ir etnocentrizmu, nors sunku pasakyti, kokiomis revanšizmo formomis reiškiasi lietuviškojo nacionalizmo agresija. Iš diskusijų nuosekliai dingsta patriotizmo dorybės sąvoka, ją keičia nuo įsipareigojimo valstybei visiškai atsietas pilietiškumas.


Šių pokyčių kontekste Lietuvos piliečių laukia pasirinkimas: už nacionalinę Lietuvos valstybę ar prieš ją. J.Basanavičiaus Lietuva gali gyvuoti tik tol, kol yra palaikoma ją kuriančių lietuvių, kol įsipareigojimas Lietuvai yra jų galvose ir sąžinėse. Šis įsipareigojimas yra neatsiejamas nuo suverenios nacionalinės valstybės. Politinės tautos nariai gali jausti atsakomybę ir prisiimti auką tik už valstybę, kurios likimą ir ateitį nulemia patys.

Tarpinio kelio šioje dilemoje nėra ir visi turėsime rinktis. Gera žinia - tokių pasirinkimų, už ar prieš valstybę, vien XX a. jau turėjome ne kartą. Ir pastarasis pasirinkimas buvo J.Basanavičiaus Lietuvos naudai.

Vytautas DAUJOTIS: „Ar apskritai mums reikia Konstitucinio Teismo?“

Kaip atimti iš Konstitucinio Teismo (KT) absoliučią valdžią ir atkurti valdžios šakų (įstatymų leidimo, vykdomosios ir teismų) pusiausvyrą? Dažnai siūloma formuoti KT iš padoresnių asmenybių arba jo narius rinkti visuotiniais rinkimais. Deja, tai nepadės. Nesvarbu, kaip ir iš kokių asmenybių bus formuojamas KT, turėsime tą patį rezultatą kaip dabar. Jei sukuriamas KT, tai reiškia, kad sukuriama landa pasisavinti absoliučią valdžią. Tokia landa yra Konstituciniam Teismui suteikiami konstitucinės išminties monopolis, galutinių ir neatšaukiamų sprendimų teisė ir konstitucinės demokratijos garanto vaidmuo. KT narys yra žmogus, o žmogų absoliuti valdžia gadina neišvengiamai ir absoliučiai. Akivaizdu, kad reikia uždaryti tokią landą, bet jos uždarymas reiškia ir KT likvidavimą. Iš pirmo žvilgsnio tai panašu į slogos gydymą nukertant galvą. Iš tikrųjų padėtis nėra tokia beviltiška. Pirmiausia reikia suprasti, kad įstatymų leidimo teisinei (konstitucinei) priežiūrai nėra būtina speciali įstaiga (Konstitucinis Teismas).

Lietuvoje daugumai atrodo, kad vienas be kito negali egzistuoti, bet pasaulyje yra daug demokratiškesnių nei Lietuva šalių, kuriose nėra vienos įstaigos, turinčios konstitucinės išminties monopolį, bet kuriose puikiai veikia vadinamoji decentralizuota įstatymų leidimo konstitucinė priežiūra. Tai, pavyzdžiui, JAV, visos Skandinavijos šalys, Jungtinė Karalystė, kai kurios Britanijos tautų sandraugos valstybės. Tinkamai paredagavus, Lietuvoje galima būtų pasinaudoti bet kurios iš šių šalių įstatymų konstitucinės priežiūros sistema. Numatant tikėtinus Lietuvos teisininkų kaltinimus teisės neišmanymu, geriausia remtis patirtimi Skandinavijos šalių, kurios, kaip ir Lietuva, yra civilinės teisės valstybės (kitos minėtos šalys yra bendrosios teisės valstybės).

Šio straipsnio tikslams nėra būtinybės aiškinti, kas yra civilinė ir kas bendroji teisė. Pasiaiškinsime, kas yra decentralizuota įstatymų leidimo konstitucinė priežiūra, kokia ji yra Skandinavijos šalyse, kodėl nepriklausomybės atgavimo pradžioje ji nebuvo įtvirtinta Lietuvos Konstitucijoje ir kaip tokios priežiūros nuostatas perkelti į Lietuvą.

Decentralizuota įstatymų leidimo konstitucinė priežiūra grindžiama principu, kad Konstitucinė demokratija gali išlikti tik tada, kai ja rūpinasi ne tik valstybinės agentūros, bet ir patys žmonės, dalyvaudami ir tvirtai, jei įmanoma, taikiai reikalaudami ją išsaugoti. Tokia priežiūra konstituciniai klausimai sprendžiami pasitelkus visų lygių teismines procedūras. Tuomet konstitucinių reikalavimų mechanizmai tampa daug prieinamesni ir suprantamesni piliečiams, o konstitucinių ir nekonstitucinių įstatymų sąsaja pasidaro gyvybingesnė.

Skandinavijos šalys įdėmiai stebi kitų šalių konstitucinių teismų veiklą, bet išlaiko decentralizuotą įstatymų konstitucinę priežiūrą. Šiose šalyse teisės žinovai konstitucinį teismą traktuoja kaip organą, kuris keltų rimtų problemų valdžių pusiausvyrai. Visada įvardijamos tokios bendros priežastys atsisakyti Konstitucinio Teismo steigimo: „Pirma, Konstitucinio Teismo įsteigimas sukeltų problemų dėl valdžių atskyrimo ir susilpnintų Parlamento galias. Antra, Konstitucinis Teismas naudotų politinę galią. Trečia, egzistuojanti įstatymų leidimo konstitucingumo kontrolė yra pakankama, todėl nebūtina steigti Konstitucinio Teismo“.

Skandinavijos šalių visų lygių teismai privalo vertinti įstatymų ir administracinių taisyklių konstitucingumą, kai to reikia nagrinėjant konkrečią bylą (Lietuvos teismai dėl konstitucingumo iškart kreipiasi į KT). Tik konfliktuojant dėl konstitucinių sprendimų žemesnėse teisminėse institucijose, šių šalių aukščiausiesiems teismams priklauso galutinio sprendimo teisė. Žinoma, Skandinavijos šalių įstatymų leidimo teisinės priežiūros sistemos nėra identiškos, bet viename straipsnyje neįmanoma visų bent kiek detaliau apžvelgti. Tai ir nėra šios straipsnio tikslas. Tačiau verta trumpai apžvelgti bent vienos šalies patirtį.

Suomijos Parlamente yra Konstitucinės teisės komitetas. Kaip ir kiti komitetai, jis sudarytas iš Parlamento narių. Gali pasirodyti, kad tas komitetas yra lietuviško KT atitikmuo. Taip nėra. Padedamas konstitucinės teisės specialistų, šis komitetas visam Parlamentui teikia tik rekomendacinio pobūdžio išvadas, ar rengiami įstatymai atitinka Suomijos Konstituciją. Suomijos Parlamentas beveik visada atsižvelgia į tokias išvadas. Jei jau veikiančio įstatymo konstitucingumo klausimas iškyla teisme, tai Suomijos Konstitucijos 106 straipsnis įpareigoja teismus elgtis taip: „Jei byloje, kurią nagrinėja teismas, įstatymo taikymas akivaizdžiai prieštarautų Konstitucijai, teismas turi atiduoti viršenybę Konstitucijos nuostatai“. Švedija turi labai panašią konstitucinę nuostatą, tačiau prie jos yra dar vienas sakinys: „Tačiau jei teisinę normą (prieštaraujančią Konstitucijai - aut. pastaba) patvirtino Parlamentas arba Vyriausybė, tai į tokią teisinę normą gali būti neatsižvelgiama tik aiškiai parodžius klaidą“.

Kodėl Lietuva pasirinko centralizuotą įstatymų leidimo teisinę priežiūrą - įsisteigė Konstitucinį Teismą? Galima išskirti dvi pagrindines priežastis. Pirma, tikėjosi prisijungti prie Europos Sąjungos ir pradėjusi rengti savo Konstituciją pavyzdžiu laikė kontinentinės Europos civilinės teisės valstybes, ypač Vokietiją, ir pirmenybę teikė jų patarimams. Antra, atsikračiusios komunistinių politbiurų, Lietuva ir kitos pokomunistinės šalys (išskyrus Estiją) nesugebėjo atsikratyti praradimo jausmo - trūko kažko, kas „tėviškai“ tartų paskutinį žodį ir „pamaitintų liaudį“. Konstitucinis Teismas idealiai tiko užpildyti atsiradusią tuštumą.

Teisininkai kartais prisipažįsta, kad konstituciniai teismai uzurpuoja Konstituciją ir tampa įstatymų leidėjais, turinčiais aukštesnę galią nei parlamentai. Tačiau jie visiškai nuoširdžiai pateisina tokią praktiką, o „argumentas“ visada būna toks: negi Seimas, sudarytas iš atsitiktinai išrinktų asmenų, gali parengti įstatymą profesionaliau negu tikri konstitucinės teisės profesionalai (akademikai)? Ginčytis neverta, geriausia atsakyti taip pat klausimu: kieno - KT ar Parlamento - klaidos (arba kvailystės ar savanaudiškumo) padariniai yra fatališkesnės? Ginčas baigtas, nes atsakymas akivaizdus: jei Seimas priima blogą ar tiesiog kvailą įstatymą, nėra jokių teisinių kliūčių tam pačiam ar išrinktam kitam Seimui tą įstatymą iškart taisyti. Jei KT paskelbia ydingą teisės aktą, tai jo beveik neįmanoma panaikinti ar pataisyti - jo teisinė galia Lietuvoje aukštesnė nei 1992 m. Konstitucijos.

Skaitytojui gali kilti klausimas, kodėl Vokietijoje ar Prancūzijoje jų konstituciniai teismai nesukelia tokių problemų kaip Lietuvoje. Negatyvių dalykų pasitaiko ir ten, bet Vakarų Europos civilizacinė patirtis ir kultūrinė tradicija stipriai varžo šias negatyvias tendencijas ir švelnina jų padarinius.

Lietuva daug laimėtų, jei pirma, iš 1992 m. LR Konstitucijos būtų išbrauktas VIII skirsnis „Konstitucinis Teismas“, antra, Suomijos pavyzdžiu Seime rengiamų teisės aktų atitikimo Konstitucijai patikra būtų pavesta pačiam Seimui, trečia, visos teisminės instancijos būtų įpareigotos vertinti įstatymų ir administracinių taisyklių konstitucingumą, kai to reikia nagrinėjant konkrečią bylą, ketvirta, konfliktuojant dėl konstitucinių sprendimų žemesnėse teisminėse institucijose, Aukščiausiajam Teismui būtų suteikta galutinio sprendimo teisė.

Akivaizdu, kad pasipriešinimas bus milžiniškas. Beveik neįmanoma, kad Seimas sugebėtų padaryti tokius Konstitucijos pakeitimus. Tačiau tie Seimo nariai, kuriems rūpi ir Lietuvos ateitis, galėtų daug padaryti organizuojant referendumą, kuriame tauta pati nuspręstų, ko jai reikia.

Egidijus SINKEVIČIUS: „Ar valstybės pardavėjai turi tautos įgaliojimus?“


Parašų rinkimo dėl žemės referendumo organizatoriai parodė pilietiškumo pavyzdį ir surengė akciją svarba nenusileidžiančia Baltijos keliui. Jų požiūriui pritarė daugiau kaip 300 tūkstančių Lietuvos gyventojų.

Tačiau Lietuvos piliečiai gąsdinami, kad Konstitucinis Teismas uždraus skelbti referendumą, nes draudimas parduoti Lietuvos žemę užsieniečiams neva prieštarautų Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą sutarčiai.

Ta proga siūlau prisiminti stojimo į ES peripetijas.

2003 metais kovo 31dieną žinių portalas Delfi rašė: „svarbiausią Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą dokumentą, Stojimo sutartį, nuo šiol visi norintys gali skaityti lietuvių kalba - ji skelbiama interneto puslapyje www.euro.lt, su dokumentu galima susipažinti visoje Lietuvoje veikiančiuose 12 Europos informacijos centrų ir rajonų savivaldybių bibliotekose.“

Ko gero, Europos informacijos centruose, kurie veikė didžiuosiuose Lietuvos miestuose, su sutartimi tikrai buvo galima susipažinti.

Tačiau, abejoju, kad tuo metu su sutartimi buvo galima susipažinti rajonų savivaldybių bibliotekose. Galbūt kas nors iš skaitytojų bandė susipažinti su sutartimi Kelmėje ar Tytuvėnuose ir galėtų pasidalinti patirtimi, kaip jiems tai sekėsi?

Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas stojimo į ES sutartį pasirašė 2003 metų balandžio 16 dieną. Šios sutarties apimtis - apie 5000 puslapių. Referendumas dėl stojimo į ES vyko 2003 m. gegužės 10-11 dienomis. Vadinasi, Lietuvos piliečiai, jei norėjo žinoti, už ką balsuoja, per 25 dienas turėjo perskaityti 5000 puslapių sutartį, t.y. po 200 puslapių per dieną.

Manau, net įdomaus romano neįmanoma perskaityti po 200 puslapių per dieną.

Be to, žmonėms niekas juk nesuteikė atostogų stojimo į ES sutarties skaitymui. Taigi, dauguma referendume balsavusių piliečių stojimo į ES sutarties skaitę nebuvo.

Referendumo biuleteniuose buvo pateiktas tik toks sakinys: „pritariu Lietuvos Respublikos narystei Europos Sąjungoje.“ Vadinasi, teigti, kad referendumo metu Lietuvos Respublikos piliečiai pritarė ne tik Lietuvos narystei ES, bet ir stojimo į ES sutarčiai, reikštų meluoti.

Seimas Lietuvos stojimo į ES sutartį ratifikavo 2003 metų rugsėjo 16 dieną. Taip ir turėtų būti traktuojama - kad stojimo į ES sutartis buvo patvirtinta Seimo bei Vyriausybės nutarimais, bet ne referendumu.

Abiejų Tautų respublika, gyvavusi nuo 1569 iki 1795 metų, buvo federacinė valstybė, bet Lenkijos piliečiai neturėjo teisės įsigyti nekilnojamojo turto Lietuvoje.

Kaip teigia kai kurie Seimo nariai, stojimo į ES sutartyje numatyta, kad Lietuvos žemė turi būti parduodama visų ES šalių piliečiams. Vadinasi, ES yra unitarinė valstybė, ir Lietuva nebeturi net autonominės respublikos (tokios respublikos gali būti federacinėje valstybėje) teisių, o yra tik unitarinės valstybės provincija ar gubernija.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 148 straipsnyje rašoma: „Konstitucijos 1 straipsnio nuostata „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ gali būti pakeista tik referendumu, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip trys ketvirtadaliai Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę.“

Trys ketvirtadaliai reiškia 75 procentus. Referendume dėl stojimo į ES dalyvavo 63,37 proc. piliečių, turinčių rinkimų teisę. Iš jų už stojimą į ES pasisakė 91,07 proc. piliečių, t.y. 57,71 proc. visų piliečių. Vadinasi, Seimas neturėjo jokių įgaliojimų patvirtinti tokią stojimo į ES sutartį, kurioje būtų numatytas reikalavimas parduoti Lietuvos žemę užsieniečiams.


Stojimo į ES sutarties IV dalyje „Laisvas kapitalo judėjimas“ rašoma: „Nepaisant įsipareigojimų pagal Sutartis, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, septynerius metus nuo įstojimo dienos Lietuva gali toliau taikyti šio Akto pasirašymo metu galiojančiuose jos teisės aktuose nustatytas taisykles, reglamentuojančias valstybių narių piliečių ir bendrovių, įkurtų pagal kitos valstybės narės įstatymus, kurios nėra įsteigtos, neįregistruotos ir neturi vietinio filialo ar atstovybės Lietuvoje, žemės ūkio paskirties žemės ir miškų įsigijimą.

Jei yra pakankamai pagrindo manyti, kad pasibaigus pereinamajam laikotarpiui atsiras didelių trikdymų ar kils didelių trikdymų grėsmė Lietuvos žemės ūkio paskirties žemės rinkai, Lietuvos prašymu Komisija sprendžia dėl pereinamojo laikotarpio pratęsimo ne ilgiau kaip trejiems metams.“

Keista, kodėl stojimo į ES sutarties dalis, kurioje kalbama apie žemės ir miškų pardavimą, yra pavadinta „Laisvas kapitalo judėjimas“.

Interneto svetainė www.kapitalas.lt pateikia tokį kapitalo apibrėžimą: „Kapitalo terminu apibūdinami tokie daiktai, kurių reikia gamybos procesuose, t.y. visi gamyboje vartojami materialiniai ištekliai, išskyrus žemę ir darbą. Kapitalas yra pagamintos gamybos priemonės, kilusios iš žemės ir darbo. Žemė ir darbas daug efektyvesni ir našesni, kai jie sąveikauja su atitinkamu kapitalo kiekiu. Tačiau kapitalas gamyboje užima savarankišką vietą. Kapitalas gali būti nuolatos gerinamas ir didinamas. Jis yra žmogaus sukurtas gamybos veiksnys. Kapitalas - tai sudaiktinto darbo ištekliai, tai žmogaus darbu pagamintos gamybos priemonės, naudojamos tolesnei gamybai.“ Taigi, žemė nėra kapitalas.

Aukščiau minėtoje Sutarties dalyje rašoma apie Lietuvos įstatymų, draudžiančių parduoti Lietuvos žemę užsieniečiams, galiojimą 7 ar 10 metų. Tačiau nieko nekalbama, kas turi atsitikti praėjus šiam laikotarpiui. Manau, turėta mintyje, kad praėjus 7 ar 10 metų abi šalys - Lietuva ir ES - turės iš naujo derėtis šiuo klausimu.


Bet kokiu atveju stojimo į ES sutartyje tikrai nėra reikalavimo parduoti užsieniečiams Lietuvos vandenis bei uždrausti Lietuvos piliečiams turėti žemės Lietuvoje.

Tačiau Seimas 2003 metų sausio 23 dieną taip pakeitė Konstitucijos 47 straipsnį, kad Lietuvos Respublikos piliečiai iš viso neteko teisės turėti žemės Lietuvoje, o užsieniečiai galės įsigyti ne tik žemę bei miškus, bet ir vandenis.

Štai kaip skambėjo 1992 metų spalio 25 dienos referendumu priimtos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnis: „Žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei.“

O štai kaip jis skamba po to, kai jį pakeitė Seimas: „Žemę, vidaus vandenis ir miškus įsigyti nuosavybėn Lietuvos Respublikoje užsienio subjektai gali pagal konstitucinį įstatymą.“ 2003 metais sausio 23 dieną referendumas dėl stojimo į ES dar nebuvo įvykęs. Tad, Seimas neturėjo jokių įpareigojimų ir įgaliojimų pakeisti 47 Konstitucijos straipsnį.


Tad ar galime tikėti, kad Seimas dabar pagaliau atsisuks veidu į tautą? Be to, jei žemės rinkos „saugikliai“ bus priimti įstatymais, kiekvienas užsienietis galės parodyti pirštu į Konstituciją ir pasakyti: „Jūs negalite man taikyti jokių „saugiklių“, nes Konstitucijoje numatyta, kad Lietuvos žemę gali įsigyti tik užsieniečiai.“

Lietuvos pardavėjai neturi jokių tautos įgaliojimų parduoti jos žemę.

Daugiau skaitykite www.skrastas.lt

Kotryna ŽALĖNAITĖ: „Teisinės valstybės grimasos“

Konstitucinis Teismas 2014 m. sausio 16 d. nusprendė išaiškinti, kad negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį prokurorai būtų įpareigoti įstatymų leidžiamajai ar vykdomajai valdžiai teikti ataskaitas apie savo konstitucinių funkcijų vykdymą.

Aiškiai nepasisakyta tik vienu klausimu - kokiu teisiniu pagrindu Konstitucinis Teismas nusprendė, kad negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį generalinis prokuroras būtų įpareigotas teikti ataskaitas apie Lietuvos Respublikos prokuratūros veiklą Lietuvos Respublikos Seimui ir kaip tokios pareigos nustatymas pasireikštų kišimusi į generalinio prokuroro veiklą organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose, kai generalinis prokuroras pats asmeniškai atskiriems ikiteisminiams tyrimams nevadovauja ir jų neorganizuoja. Šiuo metu galiojančios Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 str. 5 d. nustatyta, kad generalinį prokurorą skiria ir atleidžia Respublikos prezidentas Seimo pritarimu. Tuomet kokiu būdu Seimas gali pritarti ar nepritarti generalinio prokuroro atleidimui nesusipažinęs su jo vadovaujamos institucijos veiklos ataskaita.

Savaime suprantama, kad prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose yra konstitucinė vertybė, tačiau tai nereiškia, kad prokuroras gali vykdyti teisingumą. Pagal Konstituciją teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatuoja, kad „Konstitucijoje įtvirtintas prokuroro nepriklausomumas negali būti interpretuojamas kaip reiškiantis, esą prokurorai baudžiamajame procese neprivalo laikytis įstatymų ir vykdyti teismo (teisėjo) nurodymų“.

Šiandieninę padėtį valstybėje taikliai apibūdino vienas Seimo narys Linas Balsys: „O ką gali padaryti Seimas?.. Lietuvoje Seimo parlamentinės kontrolės funkcijos yra tik simbolinės, vien procedūriškos ir neturinčios jokio instrumentinio pamato“. („Respublika“, 2013 11 29, Nr.275(7126).

Iš tiesų faktinė padėtis valdžios struktūrose iš esmės įvardyta teisingai, tačiau manau, kad Seimo narys neturėtų prieš visą tautą išpažinti visiško tautos atstovybės - Seimo - bejėgiškumo.

Nemaža dalis Seimo narių tinkamai nesinaudoja savo teisėmis ir rimtai neatlieka savo funkcijų vykdydami parlamentinę kontrolę, tiesiog net rimtai nesigilina į šią sritį ir kai kurie įsivaizduoja, kad Seimas neturi realių galių.

Šiandien noriu paliesti visiems Seimo nariams ir visuomenei gerai žinomą situaciją, kai prokurorai, kviečiami pasiaiškinti į Seimą, neretai naudoja savo „budinčią“ frazę - „ikiteisminio tyrimo slaptumas“. Todėl būtina praskleisti „ikiteisminio tyrimo paslapties“ šydą atliekant parlamentinę kontrolę, pasiremti realiais pavyzdžiais iš teisminės praktikos.

Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d. nutarime konstatuojama, jog Konstitucijos 55 str. 1 dalyje nustatyta, kad tautos suverenitetą įgyvendina Seimo nariai. Tokiu būdu Seimas yra vienintelė institucija, renkama Tautos ir įgyvendinanti Tautos suverenitetą, tai yra aukščiausia valdžia valstybėje, todėl ir jos teisinė kontrolinė kompetencija yra aukščiausia valstybėje įgyvendinant Parlamento priimtus teisės aktus ir užtikrinant teisėtumo principą visose valstybės institucijose.

Įstatymų leidyba neįmanoma be kontrolės, be informacijos apie faktinę padėtį valstybėje. Įstatymų priėmimas savaime neužtikrina jų įgyvendinimo. Tik parlamentinės kontrolės metu galima patikrinti, ar valstybinės institucijos nepažeidžia asmenų interesų, teisių ir atitinka Konstituciją. Savaime suprantama, kad parlamentinė kontrolė turi užtikrinti efektyvią ir teisėtą prokuratūros veiklą. Seimo statuto 214 straipsnis numato, kad paklausimu Seimo narys ar jų grupė raštu kreipiasi į Vyriausybės narį ar kitą valstybės institucijos vadovą, kurį skiria Seimas ar kurio paskyrimui reikalingas Seimo pritarimas, išskyrus teismus, reikalaudami pateikti informaciją apie jo veiklą bei priimtus sprendimus. Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymas nustato šių komisijų įgaliojimus. Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 4 str. 1 d. 5 p. nustato, kad komisija turi teisę įstatymų nustatyta tvarka susipažinti su Generalinės prokuratūros ar ikiteisminio tyrimo įstaigos žinioje esančia baudžiamąja byla ar kita medžiaga, dokumentais. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarime konstatuota, kad būtent Seimas turi teisę sukurti tokias struktūras ir tvarką, kad Tautos atstovybė visada galėtų efektyviai ir nepertraukiamai atstovauti Tautai, t.y. įgyvendinti aukščiausią suverenią Tautos galią. Tik Seimas yra tautos atstovybė ir turi pareigą konstituciškai vykdyti bet kokių pareigūnų veiklos viešą kontrolę.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 metų lapkričio 21 d. sprendime konstatuojama, kad Seimo laikinajai tyrimo komisijai privaloma visais atvejais pateikti informaciją, priešingu atveju tai galėtų būti vertinama kaip kliudymas Seimo laikinajai tyrimo komisijai atlikti tuos uždavinius, kuriuos yra suformulavęs Seimas. Kartu tai būtų vertinama kaip kliudymas Seimui - Tautos atstovybei - vykdyti konstitucines savo funkcijas bei realizuoti Seimo konstitucinius įgaliojimus, sakoma minėtame sprendime.

Todėl visiškai nesuprantama ir nepateisinama, Seimo neveiklumo prasme, jau susiformavusi ydinga praktika, kada tik nuo prokuroro valios priklauso, ar ikiteisminio tyrimo duomenys bus teikiami Seimo laikinajai tyrimo komisijai, ar ne. Dažną kartą eilinis prokuroras, remdamasis BPK 177 str. 1 d. nuostata, kad „ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini“, atsisako juos teikti Seimo laikinajai tyrimo komisijai. Savaime suprantama, kad „ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini“, tačiau tai nereiškia, kad dėl šios BPK nuostatos, kuri galioja ikiteisminio tyrimo institucijoms ir teismams, aukščiausia valstybinės valdžios institucija - Seimas - kuris ir priėmė minėtą įstatymą, prarado savo galias kontroliuoti, kaip šis įstatymas vykdomas, tai yra specialiu įstatymu numatytą teisę ir pareigą vykdyti parlamentinę kontrolę, kuri, be kita ko, yra ne tik politinė, bet ir teisinė pareiga vykdyti savo konstitucines funkcijas.

Seimo nariams turi užtekti valios pareikalauti iš generalinio prokuroro ir kitų teisėsaugos institucijų pareigūnų gerbti Tautos mandatą turinčią instituciją - Seimą ir imtis iniciatyvos patraukti atsakomybėn pareigūnus, kurie trukdo Seimo nario ir Seimo veiklai. Už analogišką trukdymą teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno, advokato ar antstolio veiklai yra nustatyta baudžiamoji atsakomybė (BK 231 str.). Manau, kad šis straipsnis turėtų būti papildytas ir trukdymu Seimo nario veiklai. Nesuprantama, kaip gali būti nenumatyta baudžiamoji atsakomybė valstybėje už trukdymą aukščiausio valstybinės valdžios organo, Seimo nario, veiklai. Tačiau, nepaisant to, šiandien galioja ir kiti BK straipsniai, numatantys baudžiamąją atsakomybę už piktnaudžiavimą tarnyba (BK 228 str.), tarnybos pareigų neatlikimą (BK 229 str.) ir t.t.

Kyla natūralus klausimas, kas gi patrauktų atsakomybėn teisėsaugos institucijų pareigūnus, kurie trukdytų Seimo narių veiklai. Patys sau baudžiamųjų bylų jie tikrai nekels. Lieka vienintelė išeitis - Seimo nariams pradėti vykdyti savo pareigas. Seimui tikrai nereikia atlikti teismo ar ikiteisminio tyrimo institucijos funkcijų, tačiau vykdant parlamentinę kontrolę ir susidūrus su trukdymu Seimo nario ir Seimo laikinųjų ir nuolatinių tyrimo komisijų veiklai, būtina patraukti atsakomybėn pareigūnus, trukdančius tai veiklai. Trukdymo faktai turėtų būti konstatuoti Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 8 straipsnio tvarka parengtoje Laikinosios tyrimo komisijos išvadoje, kuri ne vėliau kaip kitą dieną po jos priėmimo turi būti pateikta Seimui. Seimas, nusprendęs pritarti Laikinosios tyrimo komisijos išvadai, priima nutarimą, kuris, kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarime, tiesiogiai nesukelia teisinių padarinių jame nurodytiems asmenims - jiems tokius padarinius gali sukelti tik kitų institucijų, jų pareigūnų sprendimai (šiuo atveju teisėsaugos institucijų), kurie gali būti priimti atsižvelgus į Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvadą.

Lietuvos Respublikos Seimo nepakankamas parlamentinės kontrolės funkcijų vykdymas jau davė karčių vaisių Lietuvos Respublikos piliečiams. Turiu galvoje jau susiformavusią neteisėtą praktiką - prokurorų atsisakymą vykdyti teismo sprendimus. Teisminėje praktikoje jau susiklostė nenormali padėtis, kai teismai savo sprendimuose priversti aiškintis ir teisintis prokurorams dėl teisės vykdyti teisingumą. 2010 02 24 Lietuvos Apeliacinio teismo nutartyje baudžiamoje byloje Nr.1N-14/2010 konstatuojama, jog „prokuroras skunde pažymi, kad ikiteisminių tyrimų sujungimas ir atskyrimas (BPK 170 str. 4 d. 1 p.) yra išimtinė prokuroro teisė, todėl šiuo klausimu teismas neturėtų reikšti savo nuomonės ir samprotauti apie tokio veiksmo pagrįstumą“. Tačiau Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje nutartyje išreiškė savo nuomonę, kad BPK 170 str. 4 d. „neturėtų būti aiškinama paraidžiui gramatiškai, aiškinant reikėtų derinti lingvistinį ir sisteminį teisės aiškinimo būdus, įvertinant ir kitas baudžiamojo proceso įstatymo normas, baudžiamojo proceso principus. Teismas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo institucijos privalo vadovautis įstatymu, tačiau tai nereiškia, kad reikia vadovautis tik įstatymo raide, privaloma remtis tikrąja įstatymo prasme bei tikslais ir aiškinti teisės normas atsižvelgiant į visą įstatymo, kuriame yra teisės norma, turinį, teisės normos vietą šiame įstatyme ir visoje teisės sistemoje. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str. įpareigoja teismą, vienintelę teisingumą vykdančią instituciją, vadovautis įstatymo dvasia, t.y. tikrąja jo prasme, o ne aklai vadovautis jo raide“, konstatuojama nutartyje.

Organizavimas ir vadovavimas ikiteisminiam tyrimui visai nereiškia, kad prokurorų procesiniai veiksmai organizuojant ir vadovaujant ikiteisminiam tyrimui yra neskundžiami, kaip jie patys įsivaizduoja, prisidengdami BPK 170 str. 4 dalies paraidiniu supratimu. Tačiau ši teisės norma, tokia, kokia galioja dabar, sukelia nemažą sumaištį teismuose nagrinėjant skundus dėl neteisėtų prokurorų nutarimų panaikinimo ir sunkias pasekmes nuo neteisėtų prokurorų veiksmų nukentėjusiems asmenims, galiojant dabartinės redakcijos BPK 170 str. 4 d. prokurorų nutarimų skundimas (BPK I dalies trečio skyriaus penkto skirsnio ir X dalies numatyta tvarka) tampa beprasmis, nes kai kurie prokurorai, net gresiant baudžiamajai atsakomybei (BK 245 str.), prisidengdami žodeliu „tik“ BPK 170 str. 4 d. neteisėtai nevykdo teismo sprendimų.

Šiandien vienintelis būdas priversti prokurorus vykdyti teismų sprendimus - kreiptis dėl jų neteisėtų veikų į generalinį prokurorą dėl tarnybinių patikrinimų inicijavimo. Tačiau, kaip patvirtina teisminė praktika, generalinis prokuroras paprastai nepradeda tarnybinio patikrinimo gavęs suinteresuoto asmens skundą, o skundą parašęs asmuo dažniausiai gauna atsakymą iš Generalinės prokuratūros, kad jo skundas persiųstas nagrinėti kokios nors apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui. Tai yra generalinis prokuroras neteisėtai atsisako atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus ir tuomet skundą generaliniam prokurorui parašęs asmuo yra priverstas kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti generalinį prokurorą atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, tai yra pradėti tarnybinius patikrinimus konkrečių prokurorų atžvilgiu. Net jeigu toks tarnybinis patikrinimas pradedamas, nėra jokių duomenų, kad jis bus užbaigtas. Skundą parašęs asmuo negali gauti jokios informacijos apie patikrinimo baigtį ir kartu prisiteisti žalos atlyginimą dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų.

Kad skaitytojas galėtų įsivaizduoti, kaip pareigūnai atsisako vykdyti teismo sprendimą, už tai gresiant baudžiamajai atsakomybei (BK 245 str.), pacituosiu ištrauką iš rajono apylinkės prokuratūros prokuroro Š.Š. 2012 01 05 niekinio nutarimo: „Neskundžiamų apygardos teismo 2010 12 07 ir 2011 11 21 nutarčių paisymas kliudo ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir prokurorams įrodinėti įtariamojo M.K. nekaltumą ar kaltumą ikiteisminiame tyrime Nr.74-2-00013-10, todėl šis ikiteisminis tyrimas turi būti atnaujintas“. Kaip matyti, prokurorai atvirai drįsta prisipažinti, kad jie atsisako vykdyti teismo sprendimą.

Todėl viliuosi, kad 2014 m. sausio 16 d. Konstitucinio Teismo sprendimas paskatins Seimo narius nedelsiant inicijuoti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 str., apibrėžiančio prokuratūros veiklą,  ir kitų su šiuo straipsniu susijusių teisės aktų pataisų parengimą.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ specialų leidinį
„Redakcinės kolegijos tribūna“