RESPUBLIKOS REDAKCINĖS KOLEGIJOS TRIBŪNA (Nr.16): EURAS VIETOJ LITO. REFORMOS KAINA.

Audrius RUDYS: „Euras vietoj lito. Reformos kaina. I“

Artėjant numatomam lito pakeitimui euru gausėja valdžios atstovų ir šios akcijos apologetų pasisakymų bei straipsnių, demonstruojančių euro pranašumus bei ekonominę naudą, kurią Lietuvos verslas ir gyventojai esą iš to gaus. Taip, bus ir tokių. Aš laikausi nuomonės, kad lito atsisakyti dar nereikia. Todėl manau, kad žmonėms turi būti paaiškinti ir kiti dalykai, kuriuos euro entuziastai nutyli arba, kaip, pavyzdžiui, infliaciją, sukandę dantis pripažįsta, tačiau linkę sumenkinti ir/ar plačiau jų neanalizuoti. Dar kartą noriu atkreipti dėmesį būtent į šiuos minusus.

Infliacija. Visi pripažįsta, kad euro įvedimas tiesiogiai lems realų, nors esą nedidelį kainų padidėjimą. Tie prognozuojami 0,2 ar 0,3 procento - ne toks jau ryškus šuolis. Manau, kad didžiojoje mažmeninėje prekyboje, bent kol valstybinės institucijos stebės kainų dinamiką ir kainos etiketėse bus rašomos ir eurais, ir litais, didelių kainų šuolių nebus. Paskui natūraliai prekybininkai pradės jas koreguoti psichologiškai priimtinų dydžių link. Tarkim, dabar kaina yra 9,99 lito, tai atitinka 2,89 euro. Ar ilgai tokia kaina išliks? Prekybininkai, puikiai žinodami pirkėjų psichologines ypatybes, netruks kainą „suapvalinti“ iki 2,99, beveik nerizikuodami prarasti dalies rinkos. Taigi vien dėl tokio apvalinimo šio produkto kaina pakils arti 3,5 proc. O kur dar žaidimo asortimentu galimybės? Tiesiog „Palaukių“ sūris po 21,99 lito už kilogramą pervardinamas „Pamiškių“ sūriu ir pradedamas pardavinėti po 6,99 euro (kas atitiktų 24,14 lito). Menkutė operacija, kurios dauguma pirkėjų nepastebės, padidins jiems sąnaudas tam pačiam sūriui 9,8 proc.

Dar labiau euras paveiks prekybą, kurioje kainų etiketės nenaudojamos arba gali būti keičiamos nors kelis kartus per dieną (turiu mintyje turgaus prekybą arba mažesnes parduotuvėles) ir ypač paslaugų sferą. Joje atsiskaitymai turi „becentę“ tendenciją, t.y. dažnai apvalinama iki pilno piniginio vieneto, iki monetos, „kurios ne gėda paduoti“. Šiuo metu Vilniaus taksistai, kai skaitiklis parodo kažkiek litų ir mažiau kaip 50 centų, sutinka priimti litus be centų, o kai kelionės kaina yra kažkiek litų ir 50 ar daugiau centų, laukia ir reikalauja sumokėti „kažkiek plius 1 litas“. Dabar potencialus jų „nuostolis“ už vieną kelionę yra 49 lito centai. Įdomu, ar jie sutiks nepaimti 49 euro centų, nes 1,69 lito dabartiniais pinigais - jau per didelė auka. Jei jie pradės reikalauti atsiskaityti tiksliai, tai aišku kaip dieną, kad daugelis klientų nesiterlios - mokės apvaliai, nors ir į didesnę pusę. Arbatpinigiai padavėjams taip pat neabejotinai augs. Lygiai kaip bendros kavinių ir restoranų produkcijos kainos.

Dar vienas poveikio kainoms aspektas - galimybės tiesiogiai, be jokio perskaičiavimo palyginti kainas Lietuvoje ir kitose euro zonos šalyse. Daug kas mano, kad tai - teigiama euro įvedimo pasekmė. Bet infliacijos atžvilgiu ji taps kainų augimo veiksniu. Daug Lietuvos gyventojų lankosi euro zonos šalyse, nemažai tų šalių gyventojų apsilanko Lietuvoje, tad vis daugiau vartotojų bus psichologiškai pasirengę priimti kainų augimą kaip savaime suprantamą dalyką, nes „Vokietijoje tas daiktas kainuoja net 26,49 euro, o pas mus - tik 19,99“.

Augs kai kurių žmonių socialinių santykių išlaidos, pvz., rinkliavos ikimokyklinėse ir mokymo įstaigose. Jei dabar auklėtojoms gimtadienio ar Kalėdų proga darželinukų tėvai meta po 20-30 litų, kitąmet teks skirti tam reikalui, manau, 10 eurų. Net ir tiems, kurių šeimų biudžetas bus labai įtemptas. Nes negi būsi „balta varna“? O kyšiai arba dėkingumas, tarkim, už operaciją vietoj dabartinių 200 litų „nukris“ iki 100 eurų.

Didesnė ar mažesnė infliacija, kaip tiesioginė euro įvedimo pasekmė, yra neišvengiama. Blogiausia yra tai, kad infliacijos našta visuomenėje pasiskirstys netolygiai. Tie, kurie gyvena iš pensijų, pašalpų, biudžetinių įstaigų atlyginimų ir kitų fiksuotų pajamų, ir tie, kurie dirba samdomą darbą ir neturi tiesioginio sąlyčio su vartotojais, o pajamos yra nedidelės arba vidutinės, pajus infliacijos spaudimą tikrai didesnį negu tie oficialūs 0,2-0,3 procento, tad jų vartojimas natūra (prekėmis ir paslaugomis) susiaurės, t.y. gyvenimo lygis smuks. Todėl tegu nesidžiaugia padavėjai, kirpėjai, batsiuviai, taksistai ir turgaus prekeiviai - pakilus jų pajamoms iš vienos paslaugos ar prekės, teks susitaikyti, kad klientų ir pirkėjų sumažės. Arba jie tiesiog pirks mažiau, rečiau kirpsis, važiuos taksi ir lankysis restoranuose. Aukštas pajamas turintieji didelio infliacijos poveikio nepajus, jų asmeninių sąnaudų pragyvenimui augimas bus kompensuotas pajamų iš infliacinio verslo pelningumo padidėjimo.

Būtina, kad kiekvienas Lietuvos pilietis žinotų, kas jo laukia. Euro įvedimas kaip infliacijos didėjimo komponentas tikrai bus. Net jei oficiali statistika skelbs, kad infliacijos beveik nėra.

 „O radijas vis pažada, vis pažada rytojų...“ (V.Kernagis).

Vytautas RADŽVILAS: „Lietuva - lietuviams“ (II)

Valstybinė tauta privalo turėti politinę savimonę. Ji neatsiranda savaime ir gali išlikti tik esant dviem būtinoms sąlygoms: turi būti nuolatos ir kryptingai formuojama bei ugdoma, taip pat sutikrovinama kasdienio gyvenimo praktikoje, politinės bendruomenės nariams vykdant piliečio pareigas savo valstybei. Sunaikinus tarpukario Lietuvos Respubliką, šių sąlygų nebebuvo, tad tautos politinė ir valstybinė savimonė neišvengiamai turėjo silpti ir nykti. Ji buvo ne palaikoma ir ugdoma, o įnirtingai naikinama. Ją įveiksminantys ir stiprinantys pilietiško mąstymo ir elgesio įpročiai nebebuvo praktikuojami ir savaime sunyko. Slenkant nelaisvės dešimtmečiams, Lietuvoje natūraliai mažėjo žmonių, turinčių gyvenimo savoje valstybėje patirties. Juos keitė naujos gyventojų kartos, kurių sąmonėje nepriklausoma valstybė šmėžavo tik kaip miglotas ir abstraktus, nuo egzistencinės patirties atsietas prisiminimas, o daugeliui jaunųjų lietuvių pati savos, nepriklausomos valstybės idėja spėjo tapti visiškai svetima. Ši slinktis reiškė tai, kad Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse lietuviai kaip politinė tauta jau buvo smarkiai apnykę. Tarpukariu išugdytą jų politinę ir valstybinę sąmonę jau gožė ir buvo bestelbianti pradedanti vyrauti imperijos provincijos gyventojo savimonė. Tad ne tik nebūtų pernelyg drąsu teigti, o pagaliau būtina tiesiai pripažinti ir atvirai kalbėti apie tai, kad atkurti savąją valstybę sąmoningai troško ir Nepriklausomybės valingai siekė tik menki prieškariu spėjusios susiformuoti brandžios ir gausios politinės tautos likučiai. Dėl kaip reta palankiai susiklosčiusių geopolitinių aplinkybių šių menkų pajėgų pakako pasiekti pirmajam tikslui - formaliai atkurti ir tarptautinėje arenoje įtvirtinti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Tačiau jų visiškai nepakako įgyvendinti antrajam ir ilguoju laikotarpiu kur kas svarbesniam tikslui - sukurti tikrą Lietuvos Respubliką, paverčiant tą formaliai atkurtą politinį darinį modernia, dinamiška ir gyvybinga valstybe, gebančia išlikti globalios tautų ir valstybių kovos už vietą po Saule sąlygomis.

Į klausimą, kodėl prie šio tikslo ne tik neartėjama, bet nuo jo tolstama, galima atsakyti trumpai ir aiškiai: nėra atkurtą Lietuvos valstybę struktūrinančio politinio branduolio ir jos buvimą įprasminančios istorinės atskaitos bendrijos. Ja turėjo ir privalėjo būti ne kas kitas, o tie patys lietuviakalbiai tarybinės imperijos administracinio vieneto gyventojai, vėl tapdami politine tauta. Tačiau jie tokia tauta netapo ir ja nėra po šiai dienai. Tai reiškia, kad tarsi atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė iki šiol neturi ją steigiančio politinio ir istorinio pagrindo, kuris bent jau teoriškai leistų pastatyti tikrą ir visavertę valstybę. Tokiu pagrindu ir šiandien gali būti tik istoriškai patikrintas ir pasiteisinęs principas „Lietuva - lietuviams“, tačiau jis ir toliau neveikia. Todėl šių dienų Lietuvos Respublika iš esmės egzistuoja tik fasadiškai - kaip palaidas ir amorfiškas išorinius valstybingumo atributus turintis teritorinis darinys, kurio išlikimo perspektyvos niaukiantis geopolitiniam horizontui atrodo vis problemiškesnės ir miglotesnės.

Sugrįžti prie minėto principo ir remiantis juo atstatyti okupantų sugriautos valstybės rūmo nepavyko - nesugebėta ir/ar nenorėta - dėl vidinių ir išorinių priežasčių. Dėl kelis dešimtmečius vykdytos ištautinimo politikos daugybė atkurtosios valstybės piliečių, ypač jaunų, jau išmokyti mąstyti taip „plačiai“, kad net nebesuvokia šio principo tikrosios prasmės ir svarbos. Jų gausa yra akivaizdus komunistinio „internacionalinio auklėjimo“ efektyvumo ir sėkmės įrodymas. Tačiau minėtas principas buvo didžiai nepriimtinas ir išorės žaidėjams: būsimiesiems Lietuvos sąjungininkams ir partneriams, pasiruošusiems vos atgavusį nepriklausomybę kraštą įtraukti į savo geopolitinę orbitą ir visapusiškai „integruoti“ į savąsias struktūras. Tačiau tokiai „integracijai“ tinka tik „demokratinė“, bet jokiu būdu ne tautinė valstybė.

Tad nors atrodytų, kad vienas skubiausiai spręstinų uždavinių atkūrus valstybę turėjo būti pastangos gaivinti ir ugdyti ir taip merdėjančią jos piliečių tautinę ir valstybinę sąmonę ir ją praktiškai įkūnijančias bei liudijančias patriotizmo nuostatas ir idealus, dėsningai nutiko kaip tik priešingai. Komunistinį „internacionalinį auklėjimą“ pakeitė anaiptol ne tautinis ir patriotinis, kaip tarsi buvo galima laukti, bet abstraktus - atsietas nuo tautos ir valstybės, vadinamasis pilietinis ugdymas. Toks ugdymas, užuot skiepijęs ištikimybės savajai politinei tautai nuostatą ir pareigos savo valstybei jausmą, skirtas visai kitam tikslui, nes juo diegiamo „pilietiškumo“ turinys apskritai neturi nieko bendra su įprasta valstybinio patriotizmo samprata. Lietuvoje pradėta formuoti „pilietinė visuomenė“ - iki tol kurtos „komunistinės visuomenės“ pakaitalas - yra tiesiog mainų mechanizmas, arba vadinamosios rinkos visuomenės atmaina. Tad skiepijami „pilietiškumo įgūdžiai“ iš esmės yra tik mąstymo ir elgesio įpročiai, leidžiantys asmeniui „teisingai“ žaisti mainų žaidimą pagal tos rinkos visuomenės taisykles ir šitaip siekti „teisėtai“, nuo šių taisyklių nenukrypstant ir jų nelaužant, patenkinti savo privačius interesus. Tad buvo savaip natūralu ir neišvengiama, kad, vos nuslūgus trumpalaikio sąjūdinio atsikvošėjimo ir pakilimo bangai, tautinį ir patriotinį ugdymą akimirksniu pakeitė tai, kuo siekta atsikratyti visiems laikams, - arši kova su leisgyvio ir vos kvėpuojančio, nepajėgiančio atkurti net minimaliai būtino tautinio orumo ir savigarbos „lietuviškojo nacionalizmo“ šmėklomis ir baubais. Pirmąja šios kovos auka tapo Atgimimo laikotarpiu puoselėta tautinės mokyklos idėja. Ji buvo iškirsta iš pašaknų jos net nepradėjus įgyvendinti, nes, kaip ir okupacijos metu, siekta „apsaugoti“ jaunąją atkurtos šalies piliečių kartą nuo pavojingų „nacionalizmo prietarų“ užkrato. Tarsi pradėtas primiršti ir į praeitį turėjęs galutinai nugrimzti „internacionalinis auklėjimas“ bei kova su „pasenusio nacionalizmo prietarais“ staiga atgimė dar didesniu mastu ir reiškiasi dar agresyvesnėmis formomis negu okupacijos tarpsniu. Principas „Lietuva - lietuviams“ tapo pirmuoju ir svarbiausiu masinio, nuolatinio ir aršaus puolimo taikiniu. Politinis ir ideologinis šio puolimo tikslas ir prasmė aiškūs ir nekelia nė mažiausių abejonių: siekiama paneigti ir sugriauti pamatinį Lietuvos valstybės egzistavimą laiduojantį principą. Pragaištingi kovos su „lietuviškuoju nacionalizmu“ padariniai taip pat akivaizdūs. Išsigandusi ir išsižadėjusi principo „Lietuva - lietuviams“ atkurtoji valstybė neturi ją telkiančios ir įkvepiančios nacionalinės idėjos ir nepajėgia tvirtai atsistoti ant kojų, nes nėra ją steigiančio politinio subjekto, o pats jos egzistavimas neturi ilgalaikio istorinio tikslo ir prasmės. Todėl tokia „valstybė“ negali, nes nepajėgia, būti niekuo kitu, o tik kokio nors didesnio „integracinio“ darinio dalimi, dabartinėmis geopolitinėmis ir istorinėmis aplinkybėmis - politiškai nesavivaldžiu ES teritoriniu-administraciniu vienetu. Net jeigu lietuviai dar kurį laiką sudarytų tokio teritorinio vieneto gyventojų daugumą, jie, kaip ir sovietmečiu, toliau gyvuotų tik kaip politiškai neorganizuota ir dėl savo kolektyvinio likimo nesprendžianti, juo labiau jo nevaldanti etnokultūrinė bendrija - ikipolitinė ir ikiistorinė tauta.

Toks tautos statusas ir tokia jos lemtis buvo numatyti iš anksto. Todėl kova su „atavistinio lietuviškojo nacionalizmo“ apraiškomis ir žūtbūtinės pastangos moraliai ir ideologiškai diskredituoti ir pakirsti valstybę grindžiantį principą „Lietuva - lietuviams“ yra būtina kryptingai ir nuosekliai įgyvendinamos šalies „vesternizavimo“ ir „europizavimo“ strategijos dalis. Toji ankstesniąją Lietuvos „sovietizavimo“ strategiją pakeitusi ištautinimo ir išvalstybinimo strategija savo prigimtimi ir tikslais stebėtinai panaši į pirmtakę ir skiriasi nuo jos tik techninėmis detalėmis bei ją turinčiu pagrįsti ir pateisinti politiniu ir ideologiniu žodynu.

(I dalis spausdinta 2014 03 14)

Juozas BINDOKAS: „Mūsų valstybė tinsta nuo valdžios“

Dabar Lietuva sutino nuo visokių biurokratų, valdžios pūtimosi. Pasižiūrėkime - pastate, kurį dabar visą užima Šiaulių miesto savivaldybė, anksčiau tilpo ne tik vykdomasis komitetas, bet ir parduotuvė „Vaikų pasaulis“. Parduotuvės seniai neliko, o savivaldybė sutino ir išsipūtė. Priviso parazitų, o jie sutinę godumu. Tokia sutinusi ir visa Lietuva. Bet aš manau, kad tas tinimas negali būti beribis, jis būtinai sprogs kaip kokia votis arba išgis savaime. Gal tada ir Lietuva išsivalys nuo visų šiandien joje tvyrančių blogybių... Tik ar nebus per vėlu?

Noriu tikėti, kad Lietuva pasveiks, nes valdžios godumas jau viršija visas ribas. Palyginkime, kas buvo nuveikta per 20 metų tarpukario Lietuvoje ir dabar, atkūrusioje Nepriklausomybę Lietuvoje. Jei tarpukario Lietuvoje buvo kažkokia kūryba, dabar galima pastebėti tik savęs naikinimą.

Turbūt jokie okupantai nepadarė mums tiek žalos, kiek pasidarėme patys. Per tuos du dešimtmečius atkurtoje Lietuvos valstybėje mūsų sumažėjo beveik milijonu, prarandame savo kalbą, identitetą, pamatines vertybes, atimama mūsų žemė.

Mūsų valdžia tėra ES ir JAV įrankis, todėl į ją pakliuvęs doras žmogus bus iškart išspjautas, jei atsisakys paklusti bendrai valiai.

Susiduriame su itin dideliu globalizacijos puolimu. Mes verčiami pamiršti, kas esame, mes gundomi nedirbti žemės, griaunamas net valstybės pamatas - šeima. Kur tai matyta, kad šeimoje nebelieka tėvo ir mamos, o egzistuoja tik „tėvas vienas“ ir „tėvas du“? Kuo gresia tai, kad žmonės susigundo išmokomis už nedirbamą žemę? Išmokas jie išleis, o jų vaikai jau bus atpratinti dirbti žemę.

Nešiukšlinkime Lietuvos ir neleiskime jos teršti kitiems. Rūpintis Lietuvos išsaugojimu privalome mes, likę savo tėvų žemėje. Nes emigravę ir užsieniuose įsikūrę tautiečiai į Lietuvą jau vargu ar begrįš. Jei nesusitelksime dabar kaip anuomet, per Sausio 13-osios įvykius, jei neginsime savo žemių, savo kalbos, savo nacionalinės savasties, mums gresia asimiliacija ir išnykimas. Nes į mūsų vietą atvažiuos kiti, kurie jau nekalbės lietuviškai. Man labai dėl to skaudu - lietuvių kalba juk viena seniausių ir gražiausių kalbų.

Norėčiau išlikti optimistas ir tikėti, kad atsiras kažkokia jėga, kuri sustabdys Lietuvos nykimą. Nes priešingu atveju mūsų tautos likučiai bus suvaryti į rezervatus ir juose aptverti - kaip kadaise buvo pasielgta ir su indėnais. Europiečiai, amerikiečiai, kinai čia važinės pasižiūrėti mūsų, sakys, štai, čia kažkada tokia Lietuva buvo, o dabar ji visa telpa Liaudies buities muziejuje.

Daugiau skaitykite www.skrastas.lt

Prof. Vytautas DAUJOTIS: „Lietuvos teismų sistema save saugos iki galo“

Lietuvoje įstatymo viršenybė yra toli ir vis tolsta nuo tiesos, teisingumo ir demokratijos. Dabar ji yra tik kaukė, maskuojanti nuogos galios viršenybę. „Teisingumo vykdymas“ virto galingųjų aptarnavimo priemone, o valstybės teisėsauga pasidarė priklausoma nuo kriminalizuotų politikų, verslininkų ir vykdomosios valdžios grupuočių įtakos bei pinigų. Nors per daugelį metų dėl nacionalinių aferų valstybė prarado milijardus litų, nebuvo ištirta nė viena rezonansinė baudžiamoji byla, kurioje figūravo įtakingi politikai ir turtingi asmenys. Nebaudžiamumas skatina vis didesnes nacionalines aferas. Pasaulinio korupcijos barometro duomenimis, Lietuvos visuomenės pasitikėjimas teismais yra žemesnis nei valstybėse, kurias mes pasišaipydami vadiname bananinėmis. 2013 metais Lietuva buvo 94-a tarp tirtų 108 valstybių. Lietuva pasirodė esanti tokia pati kaip Albanija, Kosovas, Zambija, bet gali didžiuotis, kad jos teismai šiek tiek geresni nei Madagaskaro, Kirgizijos, Liberijos, Tanzanijos. Neteisingumas naikina valstybę - demoralizuoja visuomenę, ją supriešina ir verčia emigruoti iš šalies, kurią valdo su politika ir teisėsauga suaugusios kriminalinės struktūros.

Lietuva nėra vienintelė tokia valstybė pasaulyje. Įstatymo viršenybė gimė daug anksčiau nei demokratija. Nedemokratiškoje valstybėje įstatymo viršenybė neapsaugo jos piliečių nuo valdžios užgaidų ir piktavališkumo. Teisingumu grindžiamai įstatymo viršenybei būtina demokratija. Problemų sprendimo būdai yra žinomi, bet sprendimas sunkus. Tai suprantama - kriminalizuota valdžia netrokšta atsikratyti kriminalo. Dažnai lieka tik Maidano kelias. Deja, jei ir laimingai baigiasi Maidanas, laimingos pabaigos problema yra ta, kad niekas iš tikrųjų nesibaigia. Tad ir po sėkmingo Maidano vis tiek reikėtų spręsti, kaip įtvirtinti teisingumą. Kokios galimybės civilizuotai kurti teisingumą (kartu ir demokratiją) Lietuvoje?

Pagrindinė sąlyga - nepriklausomi ir atskaitingi teismai. Nepriklausomybė ir atskaitingumas yra priešybės, jos turi būti subalansuotos išsaugant valdžių atskyrimo principą. Teismų atskaitingumas pasiekiamas per veiksmingą parlamentinę ir visuomeninę kontrolę. Teisėsaugos parlamentinės kontrolės Lietuvoje nėra. Atvykę į Seimą, teisėsaugos pareigūnai atvirai tyčiojasi iš jo. Seimas turi galių atkurti parlamentinę kontrolę, bet visiškai susitaikė su antikonstitucinėmis ribomis, kurias jam nustatė Konstitucinis Teismas (KT).

Visuomeninė kontrolė yra veiksmingiausia, kai visuomenė turi sprendžiamąjį balsą skiriant teisėjus. Tai įmanoma dviem būdais. Visuomenė arba tiesiogiai renka teisėjus, arba jos atstovai sudaro daugumą nepriklausomoje institucijoje (taryboje, komisijoje), atrenkančioje kandidatus į teisėjus (galutinė skyrimo teisė paprastai priklauso kuriai nors valdžios institucijai - pavyzdžiui, prezidentui ar ministrui). Teisėjai dažniausiai yra skiriami, bet kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Šveicarijoje, Japonijoje, JAV, jie yra ir renkami. Lietuvoje teisėjų rinkimas nebūtų pats geriausias kelias. Pakanka paminėti, kad rinkimams reikalingi pinigai, o korumpuotoje šalyje dideli pinigai dažniausiai išrenka tinkamiausią ne numatytoms pareigoms eiti, o tarnauti galingiesiems.

Lietuvoje visuomenė neturi jokios įtakos formuojant teisėjų korpusą. Čia taip pat pasidarbavo KT, kuris daug nuveikė įtvirtinant teismų savivaldą kaip visišką izoliaciją nuo visuomenės. Pagrindinius Lietuvos teismų veiklos klausimus sprendžiančioje teismų savivaldos institucijoje - Teisėjų taryboje - nėra nė vieno visuomenės atstovo. Pagal Konstituciją Teisėjų taryba gali tik patarti prezidentui dėl teisėjų karjeros: „Dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų Respublikos prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija“ (112 str. 5 d.). Tačiau KT doktrina „išaiškino“, kad šioje nuostatoje žodžio „pataria“ prasmė yra „nurodo“ arba „įsako“: prezidentas gali rinktis tik iš kandidatų, kuriuos nurodo Teisėjų taryba, kuri dabar yra sudaryta iš 23 narių. Taryba formuojama pagal griežčiausius hierarchijos kanonus. Trys nariai - Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Apeliacinio teismo ir Vyriausiojo administracinio teismo pirmininkai - automatiškai tampa tarybos nariais. Be to, šie trys teismai išrenka iš savų dar po tris narius. Teismų pirmininkai, aišku, geriausiai žino, kurie turi būti išrinkti. Tad jau 12 (dauguma) „teisingai“ išrinktų narių. Penki apygardų teismai išsirenka po vieną narį. Administraciniams apygardų teismams skirta viena vieta, apylinkių teismams - penkios vietos. Visiškai aišku, kieno rankose svertai parenkant kandidatus, iš kurių privalo rinktis prezidentas.

Vokietijos teisininkas V.G.Hain-cas (V.G.Heinz), Londone kalbėdamas apie teisėjų skyrimą Vokietijoje, pasakė, kad Vokietijoje visiškai nenaudojama „kooptacijos sistema, kitaip tariant, sistema, pagal kurią teisėjai užpildo savo eiles patys pasirinkdami kandidatus ir palikdami vykdomajai valdžiai tiktai formalų paskyrimo aktą. Vokietijoje tokia sistema neabejotinai būtų antikonstitucinė. Priėmus teisėjų kooptacijos sistemą kiltų akivaizdus pavojus teismų sistemai rutuliotis be jokios visuomeninės kontrolės“. Dabartinė Lietuvos teisėjų skyrimo sistema yra būtent kooptacijos sistema, nors ir KT, ir teisėjų nomenklatūra dažnai pasigiria, kad seka Vokietijos pavyzdžiu.

Skirtingose Vokietijos žemėse teisėjų skyrimo procedūros skiriasi, bet visur laikomasi bendro principo - teisėjai negali skirti kitų teisėjų. Pavyzdžiui, net į aukščiausiuosius Vokietijos teismus - Federalinį teisingumo teismą, Federalinį administracinį teismą, Federalinį darbo teismą, Federalinį mokesčių teismą ir Federalinį socialinį teismą - teisėjus atrenka komitetas, kurį sudaro 16 federalinių žemių teisingumo ministrai (ministrai nebūtinai yra teisininkai) ir 16 narių, kuriuos išrenka federalinis parlamentas. 32 narių komitetas kartu su federaliniu teisingumo ministru po konsultacijų su federaliniu teismu, į kurį turi būti paskirtas teisėjas, skiria teisėją. Nors Lietuvai geriau tiktų mažesnių šalių pavyzdžiai, pateiktas Vokietijos pavyzdys, nes, kaip minėta, Lietuvos teisininkų nomenklatūra mėgsta remtis Vokietijos pavyzdžiu.

Buvo ne vienas bandymas reformuoti nepriklausomos Lietuvos teismus. Visi jie baigėsi nesėkme pirmiausia todėl, kad reforma būdavo patikima patiems teisėjams ir Konstituciniam Teismui, kuris akylai stebėjo, kad nebūtų pažeisti klano interesai. Todėl visos reformos tik dar labiau padidindavo teismų uždarumą ir visuomenės nepasitikėjimą teismais. Paskutinis bandymas buvo 2013 metais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas G.Kryževičius tuomet džiaugsmingai raportavo, kad bus užmegzti glaudūs ryšiai su įstatymų leidžiamąja ir vykdomąja valdžia, rašytiniai teismo posėdžių protokolai keičiami garso įrašais, rengiami išvažiuojamieji Teisėjų tarybos posėdžiai ir dar visa krūva panašaus pobūdžio pastumdymų bei esmės nekeičiančių biurokratinių pakeitimų. Reikia pripažinti, kad teisininkų nomenklatūra yra girdėjusi apie visuomeninę kontrolę, bet jos įgyvendinimą pavertė juodojo humoro spektakliu. Reformoje numatyta visuomenei atverti „užkaltas teismų duris“ - rengti ekskursijas moksleiviams, studentams, bendruomenės ir žiniasklaidos atstovams rengti ekskursijas į posėdžių sales ir teisėjų darbo kabinetus. Iškilmingai paskelbta, kad visuomenės atstovas bus įleistas į Teisėjų garbės teismą - beprasmę biurokratinę instituciją, kuri naudojama auklėjant klanui neįtikusius teisėjus.

Dovilas PETKUS: „Nenoras gyventi demokratija“

„Jūs labai blogi žmonės, išties“, - taip britų europarlamentaras Naidželas Faridžas (Nigel Farage) prieš porą metų apibūdino Europos komisijos spaudimą Airijai neskelbti demokratinių rinkimų, kol nebus patvirtintas jos metinis biudžetas. Paradoksalu, tačiau Europos Sąjungoje, kuri nuolat akcentuodavo demokratijos laisvę, pradeda vyrauti demokratiją varžančios tendencijos. Nenuostabu, kad ir Lietuvoje „iš apačios“ suorganizuotas referendumas neretai valdžios atstovų yra vertinamas skeptiškai, jam sudaromos kliūtys.

Kalbama apie surinktus 300 tūkst. parašų ir vadinamąjį „žemės“ klausimą, tačiau šiuo atveju nėra svarbu, ko yra siekiama šiuo referendumu, bet kaip yra įgyvendinama tautos pareikšta valia. Tokią tautos, kaip suvereno, teisę kritikuojantys teigia, esą Lietuva bus „užreferenduminta“. Yra pamirštama, kad prieš kelis dešimtmečius Lietuva, išsilaisvindama iš sovietinės okupacijos, pasirinko demokratinį politinį režimą, aukščiausią jo kontrolę perduodama tautai. Visgi kai kam atrodo, kad tauta net ir po dvidešimties metų išlieka tamsi, atsilikusi, be politinės kultūros. Paradoksas, tačiau prieš dvidešimt metų, dar be demokratijos patirties, referendumui tikom, o štai šiandien - jau nebe. Klausimas, kas tokią suvereno kokybę nustato? O faktas lieka faktu, jog pati prisiimdama atsakomybę dėl svarbiausių politinio gyvenimo klausimų ir vis mažiau dėl to kaltindama rinktą valdžią, į kurią piliečiai neretai dar žvelgia kaip į visų šalies negandų priežastį, tauta efektyviausiai gali judėti demokratinės brandos link.

Lietuvoje referendumas, kaip demokratijos išplėtimo sąlyga, savaime negarantuoja jokių politinių sprendimų priėmimo - kad tai įvyktų turi dalyvauti mažiausiai pusė balso teisę turinčių piliečių, tačiau pats referendumo skelbimas atlieka svarbią tautos valios pripažinimo misiją. Atitinkama piliečių grupė pralaimėti gali, bet tik jei viskas įvyksta pagal aiškiai nustatytas žaidimo taisykles. Tačiau kai pareikšta valia spręsti yra varžoma valdžios institucijų, šimtai tūkstančių žmonių yra ne nuviliami, o politiškai sugniuždomi, praranda paskutinius tikėjimo valdžia likučius ir yra grąžinami į sovietmečio mokyklinį suolą, kuriame elgtis reikia ramiai - šurmulio nekelt ir „draugo“ neklaidint.

Tik nedemokratiškai valdantys politikai gali bijoti savo tautos balso. Valdžiai, kuri to nebijo, nebegalima prikabinti konspiracinio šešėlio ar savanaudiškos gyventojų mulkintojos vardo. Kliudymas referendumams tampa praleista proga jai bent iš dalies susigrąžinti taip seniai prarastą piliečių pagarbą. O nuolankumas galimybei spręsti pagrindžia esminį mūsų šalies suverenumo principą, kad tautos, kaip politinės bendrijos, gyvenimas yra jos pačios reikalas.

Neretai kalbant apie piliečių teisę į referendumą yra gąsdinama ir „hitleriais“. Esą platesnės demokratijos įgyvendinimas leistų įsitvirtinti radikaliam blogiui, bet, kaip byloja istorija, blogio diktatūrų įsitvirtinimo esminis bruožas ir buvo ne kas kitas, o demokratijos varžymas.

Europa yra demokratijos tėvynė. Ir būtent šio politinio režimo kokybės skirtumai lemia, jog Lietuva negrįžta į eurazinę erdvę, kur nuo seno visas politinis gyvenimas vyko pagal „vsio zakonno“ („Viskas pagal įstatymą“ (rus.k.). Ne šalių ekonominiai rodikliai, bet jų gebėjimas sutarti su savo kaimynais ir gana aukšta demokratijos kokybė leido įsilieti į Europos šeimą. Į sąjungą, kuri iš kitų geopolitinių erdvių ir išsiskiria tuo, jog formaliai pripažįsta kiekvienos valstybės narės ir jos piliečių teisę nekliudomai, savarankiškai spręsti savo politinį gyvenimą. Bent jau taip turėtų būti. Priešingai nei erdvėje Rytuose. Visgi labai panašu, kad kritikuojant tautos sprendimo valią į Lietuvą grįžta pavojingas mąstymo tipas, kad viską reikia priimti kaip nekvestionuojamą politinę duotybę (nes juk vietiniai „čiabuviai“ nėra pajėgūs savarankiškai priimti politinių sprendimų). Gerai pažįstamas „vsio zakonno“ stilius, tik po kiek rafinuotesne, modernesne skraiste.

Kalbant apie demokratiją Europos Sąjungoje, minėtini ir jos paramos fondai. Liūdina, jog šiandien labai dažnai mūsų šalies sprendžiami politiniai klausimai atsiremia į tai, ar gausime pinigų, ar ne. Demokratija yra skirta politiniams sprendimams priimti ar tik pinigų gavybai pateisinti? Tai, ar mes gausime pinigų dėl savo politinės valios, ar ne, mūsų turėtų net nedominti, jeigu politinę laisvę vertiname labiau nei riebesnę dešrą. Šiandien turime paklausti savęs: ar išties prieš dešimtmetį taip troškome grįžti į Vakarų bendruomenę tam, kad apgintume savo politinę valią ir išsaugotume demokratiją? Ar patys vis dar norime prisidėti prie demokratijos kūrimo? Ar visa, kas rūpėjo, buvo tik fundatorių pakeisti? Viskas, ko norėjom, buvo tik pinigai?..

Tokiu atveju beliktų blaiviai pripažinti, kad niekad netroškom nei laisvės, nei valstybingumo. Ir galbūt taip mums dar pavyktų išsivaduoti iš Lietuvos politikos, neleidžiančios suprasti iliuzijos, neva čia vis dėlto buvo sukurta demokratinė valstybė, atstovaujanti laisvai tautai.




Marius PARČIAUSKAS: „Mūsų kariai - nepriklausomybės garantas ar patrankų mėsa?“

Viešojoje erdvėje galima rasti ne vieną straipsnį, kuriame teigiama, esą pagrindinė Lietuvos Respublikos kariuomenės paskirtis - „atsilaikyti“ tol, kol atvyks sąjungininkų (NATO) pajėgos. Pasak tokių autorių, kadangi vis tiek esame per silpni gintis patys, net neverta didinti kariuomenės, o geriau turėti mažą, bet profesionalią kariuomenę, kuri atlaikytų tik pirmuosius priešų puolimus, leistų laimėti laiko ir sulaukti sąjungininkų pajėgų. Toks požiūris iš pirmo žvilgsnio gali net pasirodyti logiškas, tačiau įsigilinus tampa aišku, kad tokio mąstymo prielaidos yra neįtikėtinai trumparegiškos ir iš esmės klaidingos.

Kiekvienos karinės sąjungos visavertį egzistavimą laiduoja tik šalių narių lygiavertiškumo principas. Sąžininga karinė sąjunga įmanoma tik tarp daugiau ar mažiau kariniu pajėgumu lygių valstybių. Juk kiekviena valstybė racionaliai siekia naudos sau, tad ir sąjungos yra sudaromos tik tada, kai tai visoms pusėms naudinga. Tuomet kuo JAV naudingas buvimas sąjungoje su tokiomis mažomis valstybėmis kaip Lietuva? Akivaizdu, kad kariniu požiūriu esame „nuostolingi“ sąjungininkai. Ko verti mūsų kariai Afganistane, palyginti su tuo, kiek investuoti tektų JAV norint įgyvendinti visiems žinomo 5-ojo NATO sutarties principo reikalavimus: ginti kiekvieną valstybę narę jos užpuolimo atveju. Tačiau iš tiesų ir čia Lietuva (ir kitos panašios valstybės) naudinga JAV, nes yra tapusi jų užsienio politikos vykdymo įrankiu.

Suprantama, kad pasirinkimai Lietuvai galios žaidimų lauke tebuvo du: šlietis prie NATO arba pasilikti Rusijos geopolitikos įkaite. Pasirinkome, žinoma, racionaliai, nes turbūt mažai kas norėtų likti Rusijos meškos glėbyje. Tačiau naivūs yra nuolatiniai įtikinėjimai, kad NATO esame labai svarbūs, o pati NATO - vienareikšmiškas gėris. Irake ar Afganistane Lietuva vykdė ne savo užsienio politiką, o padėjo tenkinti konkrečios valstybės interesus pasaulinėje arenoje. Įgyvendindami stipresnės valstybės abejotino teisingumo geopolitinius interesus nedalyvaujame lygiaverčių sąjungininkų mainuose. Mažosios valstybės didžiosioms reikalingos tik tam tikram galios balansui pasaulinėje arenoje palaikyti - joms leidžiama egzistuoti tam, kad nė viena didžioji jėga jų sąskaita neįgytų didesnės galios ir bent laikinai nekiltų karas.

Būtent todėl nereikia turėti iliuzijų dėl tokių sąjungų kaip NATO ar ES bendros užsienio politikos ar apskritai bendros politikos egzistavimo. Kiekviena didžioji valstybė šiose sąjungose siekia savo interesų, tad, kalbant apie tariamus NATO ar ES bendrus interesus, būtina įvardyti, kam konkrečiai buvo naudingas vienas ar kitas veiksmas, o ne meluoti apie bendrą naudą visiems. Tokią prielaidą pagrindžia net ir dabartiniai įvykiai Kryme, kai niekam nereikalingą, stipria varžove galinčią tapti Ukrainą, Vokietija ir Rusija faktiškai federalizuoja, o NATO viduje išsiskiria JAV ir Vokietijos interesai - Vokietijai reikia Ukrainos tik kaip žaliavų tiekėjos, o JAV ji būtų naudinga kaip dar vienas svertas palaikyti galios balansą Europoje. Minėta bendra nauda egzistuoja tik iš dalies, nes pasaulinėje arenoje augant tokioms galiūnėms kaip Kinija Europai iš tikrųjų nelieka kitos išeities, kaip telkti galią, tačiau be iliuzijų, kad Vokietija ar Prancūzija ES mato kaip lygiaverčių narių sąjungą ar kad JAV taip mato NATO. Pirmosios dvi nori ES paversti de facto savo imperija, o JAV NATO. Išlikti tokiose sąjungose mažosioms valstybėms galima tik išsaugojus orumą ir aiškiai artikuliuojant savo strateginius interesus. Todėl būtina sukurti ilgalaikę ir blaivia analize paremtą valstybės išlikimo strategiją.

Visiškai aišku, kad išstoti iš NATO ar ES būtų mirties nuosprendžio pasirašymas. Bet lygiai toks pat nuosprendis, tik šiek tiek atitolintas laike, laukia ir tuomet, jei šiose sąjungose liksime vėjo blaškomi ir nežinantys, ko norime. Čia pagaliau verta sugrįžti prie pradžioje aptarto vyraujančio požiūrio į Lietuvos kariuomenės tikslą. Jau minėta, kad toks principas paremtas tik valstybių savanaudiškumo neigimu, kai tokiose sąjungose išlikti mažosios valstybės gali tik aiškiai artikuliuodamos savo strateginius tikslus ar bent bandydamos būti lygiaverčiais diskusijų subjektais. Tačiau verta įvertinti ir ES bei NATO griūties galimybę. Dažnai ES priimame kaip duotybę, tačiau ji nėra amžina ir ilgalaikėje strategijoje būtina bent teoriškai apmąstyti jos griūtį. ES susiskaldymo atveju jai priklausančios šalys pirmiausia paisytų savų nacionalinių interesų. Tokiame chaose išlaikyti bendrą užsienio politiką ir visiškai nesusiskaldžiusią NATO galbūt būtų sunku. Čia įsiterpia ir jau visiškai reali Rusijos grėsmė mums, į kurią tokio chaoso metu niekas tiesiog nekreiptų dėmesio, ir Lenkijos ambicijos pasiimti Pietryčių Lietuvos dalį. Visa tai nereiškia, kad dabar dieną naktį turime galvoti apie tai, kas galbūt vyks. Bet tokiame kontekste užsimerkti ir aklai kliautis sąjungų amžinybės prielaida - stebėtinas trumparegiškumas.

Valstybė, ruošianti savo pačios karius tapti patrankų mėsa ir savo egzistavimą grindžianti vien pasitikėjimu užsienio kariuomenėmis, negali tikėtis pagarbos ir tarptautinio pripažinimo sunkumams užklupus. Nesiklaupkime dabar, nes išlikti galime tik kaip karių, o ne keliaklupsčiautojų Tauta.

Prof. habil. dr. Arnoldas PIROČKINAS: „Ar įmanomas lenkiškas įrašas Lietuvos piliečio pase?“

Pasaulio istorijoje turbūt nerasime kito atvejo, kai kuri tauta, kaip lenkų, su tokiu įtūžiu būtų reikalavusi jos tikrinius vardus nepakeistus vartoti juos pasisavinusioje kalboje. Kas ne kas pasakys, kad to nė nereikia reikalauti, nes daug kalbų savaime taip daro. Tačiau atidžiau apsidairykime: argi iš tikrųjų visos kalbos išlaiko nepakeistą įsigytų vardažodžių rašybą? Paimkime anglų kalbą, kuri, paplitusia nuomone, ypač gerbianti kitataučių pavardes ir vardus. Ar rasite kuriame angliškame tekste (knygoje, laikraštyje, televizijoje) tiksliai lenkiškomis raidėmis parašytas pavardes Dzierżyński, Frąckiewicz, Górski ir t.t.? Tikriausiai visur trūks diakritinių ženklų. Taip anglų kalba redukuoja ir kitų kalbų raidynus: lietuvių, latvių, čekų, skandinavų, estų, turkų ir kt. Lietuvis Čiužas anglų spaudoje gaus pavardę Ciuzas. Anglams ir kitiems vakariečiams nė į galvą neateis, kad parašius pavardę Pišnius be diakritinio ženkliuko lietuvis jausis nepatogiai.

Vakarų Europos kalbų istorija suformavo jų vartotojams nuostatą, kad parašytas žodis nebūtinai atspindi jo tarimą. Todėl jie gana dažnai paima daugiau ar mažiau tiksliai gaunamo vardo grafinę formą ir visai mažai rūpinasi to žodžio garsine raiška: ji gali būti gerokai nutolusi nuo originalo. Jiems gerai tinka sena lietuviška patarlė: kaip pasakysi, taip nepagadysi. O štai kitaip parašęs gali kalbą pagadinti!

Nors svetimvardžių lietuvinimas siekia XVIII a. trečiąjį dešimtmetį, po 1918 m., kai susikūrė nepriklausoma valstybė, išryškėjo dvi kryptys. Nemaža publicistų, rašytojų ir net dalis kalbininkų panūdo sekti Vakarų Europos pavyzdžiu. Čia nemaža lėmė studijavę Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje ir Čekoslovakijoje įvairių sričių specialistai. Šių šalių aukštųjų mokyklų įpratinti, jie ėmė proteguoti originalios rašybos svetimvardžius ir Lietuvoje. Vis dėlto iki 1940 m. neišnyko nė lietuvinimo kryptis. Sulietuvinti svetimvardžiai ištisai buvo vartojami pradinių ir vidurinių mokyklų vadovėliuose. Kad ir ne visai nuosekliai, tendencija vartoti sulietuvintus svetimvardžius ryški net 1935 m. išleistoje JAV Petro Jurgėlos knygoje „Sparnuoti lietuviai Darius ir Girėnas“.

Iki 1948 m. per visas okupacijas, ypač hitlerinės okupacijos metais, dominavo originaliųjų svetimvardžių vartojimas. Išleidus 1948 m. „Lietuvių kalbos rašybos žodyną“, kuriame buvo pateiktos tik svetimvardžių lietuvinimo taisyklės, prasidėjo apie 50 metų trukusi visuotinai lietuvinamų svetimvardžių epocha. Kilus Sąjūdžiui, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, dalis kalbininkų ir publicistų, tarsi užmiršę iki 1940 m. egzistavusią lietuvinimo praktiką, išvadino ją „sovietiniu palikimu“ ir ėmė diegti originaliuosius svetimvardžius, mat jie rodą tikrą vakarietišką kultūrą. Jų perraša pakenčiama tik vaikams ir neišprususiems žmonėms skiriamoje literatūroje. Tokį požiūrį įtvirtino Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) 1997 m. birželio 19 d. nutarimas. Per tą laiką pasiekta nemaža „laimėjimų“. Kone visa didžioji periodinė spauda svetimvardžius rašo „vakarietiškai“. Kai kurie leidiniai palieka autoriams laisvę: viename straipsnyje svetimvardžiai lietuvinami, kitame - originalūs (neretai su klaidomis), o trečiame straipsnyje suderinti abu svetimvardžių variantai: viena pavardė sulietuvinta, kita - ne. Ne tik rašyba įvairuoja, bet ir morfologija. Tokios mišrainės lietuvių kalba, atrodo, dar nėra patyrusi, nebent taip blaškytasi Martyno Mažvydo raštuose. Kiek nuosekliau ir vienodžiau nelietuviškos pavardės ir vardai rašomi lietuviškuose asmens dokumentuose, nors ir čia jau veržiasi naujovės, visų pirma galūnių nedėjimas.

Nepaisant „vakarietininkų“ griausmingų atakų prieš svetimvardžių lietuvinimą, tebėra nemaža leidinių, kurie nebijo būti „atsilikę“ nuo pasaulinės praktikos: tebevartoja iš kitų kalbų imamus svetimvardžius su lietuviškomis galūnėmis ir parašytus lietuviška abėcėle. Ir VLKK dar leidžia pasirinkti, kokius svetimvardžius - originaliuosius ar sulietuvintus - vartoti ne tik vaikų knygelėse. O pasirinkimas priklauso nuo to, kaip nusprendžia laikraščio ar knygos leidėjas, televizijos programos vadovas. Jei šiems rodosi patogiau vartoti originaliuosius svetimvardžius, tai atsilikėlis jų lietuvinimo šalininkas verčiamas tapti „vakarietininku“. Šiuo atveju jau nepaisoma, kad „vakarietiškoji“ sistema iš tikrųjų kelia daug nepatogumų ir autoriui, ir skaitytojui.

Dėl vardažodžių originalių formų vartojimo lietuviškuose dokumentuose prieštarauti randame ne vieną motyvą. Pradėkime pirmiausia nuo to, kad nemokančiam lenkų kalbos žmogui sunkumų kelia kitos jos rašybos ypatybės. Vienas ryškiausių būtų skyrimas, kada rašoma dz (Dzieduszycki), kada dź (Niedźwiedź), o kada dż (Drążdżewo).

Remtis kai kurių lietuvių kalbininkų, propaguojančių „vakarietišką“ svetimvardžių traktavimą, kad šie žodžiai nepriklausą lietuvių kalbai, nederėtų. Tai tikras blefas! Jei tai būtų tiesa, tai nepriklausančiais lietuvių kalbai reikėtų laikyti ir iš pavardžių kilusius terminus. Tada ir juos reikėtų rašyti originalia rašyba. Kodėl turėtų skirtis pavardė Džaulis (Joule) nuo fizikos termino džaulis, pavardė Makintošas (originali Macintosh) nuo apsiausto makintošas, pavardė Rezerfordas (Rutherford) nuo radioaktyvumo vieneto rezerfordas (Rd) pavadinimo. Beje, vokiečių kalboje tokios rūšies terminai sutampa su pavardėmis: Joule, Watt (Vatas ir vatas), Volt (Voltas ir voltas), o lenkų kalboje terminai jau sulenkinti: wat, wolt.

Šie pavyzdžiai gana aiškiai rodo, kad tikriniai žodžiai, atėję į kitą kalbą, turi paklusti jos dėsniams. Jeigu taip nėra visose kalbose daroma, tai tas priklauso ne nuo svetimvardžių kokių nors „prigimtinių“ ypatybių, ne nuo jų tariamos autonomijos juos priėmusios kalbos sistemoje. Iš esmės imant, jų originali rašyba kitose kalbose išlaikoma dėl ekstralingvistinių veiksnių. Tai ypač būdinga čekų, lenkų, slovakų ir net vokiečių kalboms: jų rašyba leistų gana nesunkiai svetimvardžius transkribuoti, bet to nedaroma dėl visokių šalutinių motyvų.

Svarstant lenkų reikalavimą rašyti lietuviškuose pasuose lenkiškais rašmenimis jų vardus ir pavardes, reikia turėti galvoje, kad to reikalavimo pagrindą sudaro taip pat ekstralingvistiniai motyvai. Iš jų kaip „nekalčiausią“ ir esmingiausią reikėtų pripažinti identifikacijos poreikį. Visiškai natūralu, kad Lietuvoje gyvenantis lenkas geidžia identifikuotis kaip lenkas, turėti bendrą pavardės jungtį su savo giminaičiais Lenkijoje ir kitose šalyse, su praeities dokumentais. Lenkas, kurio pavardė Pirsztel, o pagal lietuvišką pasą įrašyta lietuviškai skambanti pavardė Pirštelis, jaučiasi išskirtas iš tautiečių ir atskirtas nuo savo giminaičių Lenkijoje ar JAV.

Ar čia turime neišsprendžiamą dalyką? Manyčiau, kad ne. Reikia tik geros valios. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. nustatė, kad Lietuvos piliečio pase yra galimas papildomas asmens vardo, pavardės įrašas ir jo gimtąja kalba. Čia gali būti įrašomi ir kiti duomenys, pavyzdžiui, sutuoktinio pavardė, jei žmonos pavardė kuo skirtųsi. Atrodytų, belieka naudotis šia galimybe. Mūsų laikų technika įgalina daryti įrašus ne tik lenkiškais, bet ir rusiškais, arabiškais rašmenimis... Tik, žinoma, ne lietuviško įrašo sąskaita. Antai iki 1940 m. Lietuvos Respublikos išduodamuose užsienio pasuose būdavo įrašoma pavardė lietuviškai: ponia Julija Petkevičienė, o prancūziškame puslapyje (prancūzų kalba tada buvo tarptautinė diplomatinė kalba) būdavo įrašas „Madame Julija Petkevičius“.

Pilietiškumo daigai artina valstybės pavasarį



Mūsų šalies likimui neabejingi žmonės palaiko „Respublikos“ iniciatyvą susitelkti ir dirbti vardan tos Lietuvos. Pernai lapkričio 28-ąją autoritetinga inteligentija susibūrė į nacionalinio dienraščio „Respublika“ Redkolegiją, šių metų vasario mėnesį analogišku pagrindu įkurtos redkolegijos pradėjo talkinti ir Klaipėdos krašto dienraščiui „Vakarų ekspresas“ bei Šiaulių apskrities ir miesto laikraščiui „Šiaulių kraštas“. Darbui už tautinių vertybių išsaugojimą prieš keletą dienų susibūrė ir „Kelmės krašto“ Redkolegija: Danutė Žalpienė, Marijus Čekavičius, Valdas Rutkūnas, Nijolė Saimininkienė ir Regina Musneckienė.

„Lietuvos žmogų šiandien apvaginėja visi, kas netingi, todėl privalome suvokti, kad tik būdami pilietiški sugebėsime apsiginti, - sako R.Musneckienė. Džiugu, kad pilietiškumo apraiškų vis daugėja ne tik laikraščių puslapiuose, bet ir gyvenime: surinkti parašai, kad įvyktų referendumas dėl žemės nepardavimo užsieniečiams, bendruomenės kuria Lietuvos kaimo parlamentą ir rūpinasi, kaip sustabdyti kaimų tuštėjimą. O kaimas kol kas tuštėja ir tamsėja. Atrodo, jog lietuvis iš Lietuvos iškasamas su visomis šaknimis. Vakarai sako, jog kaimiškumas trukdo Lietuvai modernėti, susilyginti su kitomis Europos šalimis. Bet ar ne kaime - Lietuvos unikalumas ir stiprybė? Iš kaimo išėjo didžiausieji Lietuvos dvasios milžinai: poetai, rašytojai, valstybės vadovai. Kaimo žmogus sunkiausiais tautai laikais išlaikė savo kalbą ir tradicijas, atlaikė okupaciją“.

Į tautinės sąmonės išsaugojimą dėmesį atkreipia ir V.Rutkūnas, teigiantis, kad tik tautiška dvasia žmonėms davė jėgos praėjusiame amžiuje atkurti nepriklausomą Lietuvą. „Tačiau tautinę sąmonę skandina nematomos jėgos - valdžia ir aukštuomenė atsisuko į Vakarus, t.y. į betautiškumą, - sako V.Rutkūnas. - Buvo brukama „aukštesnė“ kultūra: liaudies dainas užsimota pakeisti chorinėmis ir operinėmis, gyvąją kultūrą - teatru, kaimišką austinę drobę - fabrikine medžiaga. Tačiau šimtai tautinės dvasios šviesuolių kibo į tautiškumo išsaugojimo darbą. Fonografu užrašinėjo archajines dainas. Kaupė tautosakos archyvus, leido leidinius. Balys Buračas su fotoaparatu išvaikščiojo Lietuvą, išsaugodamas etnografinius vaizdus. Juk viso to prireiks mūsų ainiams“.

Vienas svarbiausių M.Čekavičiaus rūpesčių - į kaimą pritraukti kuo daugiau jaunimo. „Savo Tėvynėje, savo kaime mes turime auginti duoną, - teigia M.Čekavičius. - Viena žynė pasakė, kad tautą, kuri valgo daugiau kaip 10 proc. įsivežtinio maisto, užpuola ligos, ji išsigimsta. Mes turime kaimą, turime žemės, galime auginti ekologiškus maisto produktus ir prie jų pratinti vaikus. Tik taip išsaugosime tautos sveikatą ir gyvastį“. D.Žalpienė sako, kad būtina didžiuotis savo tautybe ir pagrindinius pasididžiavimo argumentus rasti mūsų šalies istorijoje. Ir gyvenime. Ir tradiciniuose papročiuose. Todėl reikia juos žinoti, kad galėtume oriai pasakyti: „Visi mes esame lietuviai...“

N.Saimininkienei keista, kad kai kurie žmonės nesinaudoja savo prigimtiniu išskirtinumu - būti lietuviu. Turėti ir vartoti savo kalbą, dainuoti savo dainas, dirbti savo žemę, vilkėti savo tautos identitetą liudijančius drabužius. Turėti savo, lietuviškąją gyvenimo sampratą ir sanklodą. „Sakiau ir sakysiu, kad mes pasauliui esame įdomūs tuo, kuo skiriamės nuo kitų, o ne tuo, kuo į kitus panašūs, - teigia N.Saimininkienė. - Pilnas pasaulis lietuvių, bet ne visus galime vadinti atskalūnais. Pilnas pasaulis atskalūnų, bet, dėkui Dievui, ne visi - lietuviai. Nebūkime atskalūnais, kad ir kur gyventume, kad ir ką veiktume. Didžiuokimės, kad mokame seniausią Europos kalbą, kad turime savo žemės lopinį, Lietuva vadinamą, ir kad esame kilę iš ten. Tai - vertybė“.

Parengė Sidas AKSOMAITIS

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ specialų leidinį
„Redakcinės kolegijos tribūna“