RESPUBLIKOS REDAKCINĖS KOLEGIJOS TRIBŪNA (Nr.1): GIMTINĖS SARGYBOJE

Romualdas Ozolas: RESPUBLIKOS žmonėms

Į Lietuvos viešąją erdvę kasdien išmetama tonos žodžių. Užuot informavę, jie it smogas pakimba ant Lietuvos ir skverbiasi į sąmonę.

Kodėl tie mūsų kasdienio viešojo kalbėjimo žodžiai vieniems vis labiau primena iš prigimties nevaisingus mulus, kitiems - bemat išsivadėjančio popso triukšmą ir įniršį? Negi tuose lingvistikos kalnuose nesama nieko vertingo - nors aukso dulkių, jeigu ne gyslų ar grynuolių? Esama.

Tai kodėl tas mūsų viešasis kalbėjimas dusina?

Todėl, kad kalbama apie viską pirmaeilės svarbos režimu. O kai apie viską kalbama kaip apie svarbiausia nesiskaitant nei su principais, nei su vertybėmis, nei su faktais, ir dar su galutinės instancijos (personalinio Konstitucinio teismo) neklystamumu - kuo gali tapti viešasis kalbėjimas? Tik informaciniu triukšmu.

Ar galima jį įveikti?

Reikia tik noro - išgryninti bangą, t. y. ir kalbėtojui, ir klausytojui žinoti, apie ką norima kalbėti ir ką girdėti. Nes - dar kartą! - kalbėti apie viską - tai kalbėti apie nieką, išgirsti viską - negirdėti nieko.

Tai suvokia ne tik žmonės, suvokia ir valdžios, mūsų politinio ir pilietinio gyvenimo įgaliotieji organizatoriai. Todėl gi šalims apšilus kojas naujoje geopolitinėje aplinkoje - Europos Sąjungoje - paskelbta apie ilgalaikių plėtros programų kūrimą. Taip Lietuvoje gimė Lietuva 2030. Pakritikuotai, tačiau iš esmės taip ir nepataisytai programai propaguoti dabar imama už ES pinigus perkama bendrovė, kuri pigiausiai ir išradingiausiai naudodama „prie šešių nulių zonos“ artėjančią sumą iki žmonių atneš jos pagrindinius teiginius, „keisdama žmonių mentalitetą“ bei „keldama gyventojų pozityvumą“ savo šalies atžvilgiu.

Ar esama galimybių šiai akcijai nepavirsti panašia į Lietuva - drąsi šalis pinigų švaistymo festivalį?

Neabejotina, valstybės biurokratai ras akciją sėkminga pavadinti leidžiančių ženklų. Tačiau ar ji gali būti iš tiesų sėkminga, jei pati Lietuva 2030, laikoma pagrindiniu šalies pažangos dokumentu, tos pažangos neprojektuoja iš principo?

Esama dviejų dalykų, be kurių negali išsiversti joks nacionalinės pažangos dokumentas: tai TAUTA ir VALSTYBĖ. Mūsų kaimynai pasakė aiškiai: tautos tvarumas ir tęstinumas yra siekinys, kuris realizuojamas ir kultūra, ir ekonomika, ir politika, už kurių tikslingą orientuotumą atsako tų tautų sukurtos valstybės, neatsižvelgiant į tai, ar jos yra visiškai nepriklausomos, ar įsijungusios į kokias nors sąjungas. Mums siūloma braidžioti po tokius programos pilietiškumus ir valstybiškumus, kurie tik po gražių spekuliacijų gali būti susieti su lietuvių tauta, jos valstybe ir pilietybe, su lietuviškuoju patriotizmu.

O ką mes kasdien turime daryti kiekvienas ir visi kartu, kad su dabar Lietuvoje gyvenančiaisiais nesibaigtų mūsų gimtoji ir unikali viso pasaulio kalba? Kokios yra Lietuvos piliečio pareigos savo valstybei, atsidūrusiai tarp nacionalinių ir supranacionalinių teisynų? Ką mes, du su pakabučiais milijonai iš vis sparčiau tirpstančios tautos, galime septynių milijardų pasauly? Negi tik rezignacija ir emigracija yra mūsų likimas?

Tikrai ne. Blūdas pamažu lėgsta. Supratimas, kad tik savo tėvų žemėje gali būt savas su savais ir savas pats sau, pamažu grįžta Lietuvon ir skatina bendrojo gėrio kūrimo darbams. Naudodamasi „Respublikos“ suteikta galimybe mūsų visuomeninė Redkolegija telks tas intelektines pajėgas, kurioms rūpi lietuvių gyvenimo šiuolaikiniame pasaulyje ideologija ir tautos tęstinumą garantuojantis Lietuvos projektas. Kviečiame jungtis!

Romas Gudaitis: Esė apie valdžios maniją (1)

Aš noriu būti prezidentu, ar girdit, Prezidentu, todėl metu, sviedžiu pirštinę, įsispraudžiu į pretendentų maišalynę, dalyvauju rinkimuose! Ekscelencija būti trokštu ir geidžiu pašėlusiai! Jūsų visų labui! Aš vertas, todėl kad noriu! Mano programa: noriu!

Po šio pareiškimo, jūs, aišku, pasukiojate pirštu prie smilkinio ir toliau jau nebeskaitot esė, o ką galvojat - puikiausiai išreiškiate klavišais parašydami komentarą iš keiksmažodžių ar paprasčiausiai nusispjaudami.

Jūs apvagiate save. Kodėl? Gailėsitės, oriai sako jums mano ekscelencija.

Būdamas lygiai visiems teisingas, superharmoningai demokratiškas, aš atnaujinsiu šalies užsienio ir vidaus politiką. Aš suimsiu visas vadžias tvirtai į savo baltas švarias rankas. Pradėsiu nuo kelionių po Lietuvą, kur visiems visiems kuo nuoširdžiausiai spausiu rankas, atidžiai žiūrėsiu į akis, visur labai labai gražiai kalbėsiu ir juokausiu, glėbesčiuosiuosi su bedarbiais, visur šypsosiuosi kerinčia žavingiausiąja šypsena. Mano pažadai - tik realūs ir lengvai įgyvendinami. Žodžiais - tam neprieštarauja ir Šventas Raštas - aš visa kursiu ir akimoju pastatysiu. Visas kraštas žaibo greičiu atgims ir nuleips iš laimės. Palikę ištuštėjusią Lietuvą - tik dėl manęs - sugrįš, kiti jos nepaliks. Visa Lietuva kasdien regės mano didingus darbus ir būsimą didybę. Žodis - minkšto subtilumo, širdingumo ir metalinio skambesio simbiozė. Pauzės - kad žiniasklaida ir žiūrovai atgautų amą nuo paradoksalių minties viražų ir drąsos. Žvilgsnis - tvirto žmogaus. Neklystančio ir nepasiklystančio. Žinančio, kur vesti ir atvesti. Kartais ekonomika turi susitraukti (kadangi buvo per daug išsipūtusi) pagal mano scenarijų. Paskui ta pati ekonomika vėlgi pagal mano scenarijų turi plėstis, pakaks jai būti susitraukusiai. Visur - entuziazmas, plojimai. Ir taip visa sklandžiai vyksta iki rinkimų kampanijos kulminacijos. Apsvaigimas, euforija, svajonės, lūkesčiai, jokių iliuzijų - visa sukasi aplinkui mane ir aukščiausio posto vertą mano asmenybę. Su pasibjaurėjimu atmetu finansus, man - tokiam tyram ir tauriam, pasiaukojusiam ir kilniam - nereikia pinigų rinkimams, - juk pakanka tiktai mano troškimo būti Prezidentu. Sočiai, gerbiamieji ponios ponai. Debatai, balsavimas, pergalė pirmame ture, neturintys kur dėti akių iš gėdos nabagai varžovai, pabrukę uodegas lyg primušti šuneliai oponentai, žinia ritasi per pasaulį, tarpuvaldis - inter regnum, ir štai inauguracija, paradai, baliai, patrankų salvės, fejerverkai - IR AŠ DAUKANTO RŪMŲ BALKONE! Visa didybe jūsų ekscelencija! Bravissimo, jūsų politinės vidutinybės! Visa Lietuva džiūgauja, ji išsirinko savęs vertą Prezidentą! AŠ SVEIKINU TAUTĄ - teisingai ji padarė, po šimts pypkių, teisingai. Kaip tas šimts pypkių angliškai? Aš žvelgiu į juos, teisingai pasirinkusius, ir mintyse kaip lygus lygiam žeriu priekaištus Antanui Smetonai, o dėl dabartinių buvusių prezidentų - tai aš tyliu. Ir jie tyli. Vienas - miręs, kiti - nei gyvi, nei mirę. Iš pagarbos man. Dar nieko nenuveikusiam, bet jau teisingai išrinktam. Vienas (Kazys Grinius) į gimtąją Marijampolę drįso važinėti paprastu reisiniu autobusu ir dėl to buvo nuverstas, kitas (kažkoks Aleksandras Stulginskis) buvo paprasčiausias agronomas, smulkmė, o aš... AŠ!

Remdamasis šiuo mandatu aš sudievinu prezidentūrą. Kiekvienas mano pavaldinys stovi ant blakstienų, pašnibždom ištaria - ak, prezidente, ir daugiau nė cypt. Jam gana, laimingas, paklusnus, ko daugiau bereikia mano valstybėje. Visi baimingai laukia susitikimo su manim. Krūpčioja. Tirpsta it vaškas ir susileidžia. Pasirodau paskutiniu momentu, visados efektingai. Aš visiems malonus, diplomatiškas, švelnus ir visiems - lygiai ledinis, protarpiais, bet reguliariai šaltas ir ledinis, kadangi visi juk turi žinoti atstumą nuo manęs iki jų ir savo vietą. Jie - tik piliečiai ir, be to, paprasti, eiliniai, o aš - jų Prezidentas. Juos kviečia Prezidentas. Jis juos teisia ir atleidžia nuo bausmės. Išaukština ir apdovanoja. Nekerštingas, tačiau kietas. Plienas ir uola! Sunaikina sprendimu ar žvilgsniu. Suprantama, man pavaldžioje aplinkoje neturi būti asmenybių, kurios išdrįstų prasižioti apie kažkokias savo teises turėti nuomonę, poziciją, idėjas. Toks gyvenimas mąstant angliškai apie lietuviškas vertybes ir didžiąją misiją valdyti. Santykiai su seimais ir jų nariais, vyriausybių kaitos einasi kaip per sviestą, pabaru, pataisau, nukreipiu, nurodau, įsakau - tokia Jūsų Prezidento kasdienybė, brangūs piliečiai, mieli Lietuvos žmonės. Jus, be abejo, domina užsienio politika, vizitai. Noriu jus užtikrinti - pasirinkote teisingai: mano interviu ir pareiškimai - gražiausi, turiniu, prasme giliausi, o gražiausi jie būna tada, kai tarptautinėj politikoj absoliučiai nieko nereiškia. Aš visados jums iškovosiu išmokas, kompensacijas, struktūrinius fondus, netgi tada, kai negausime nė cento. Eurais lis! Svarbiausia, kad tai atsispindėtų mano asmeninio operatoriaus nufilmuotoj medžiagoj ir interviu. Ir dar svarbiausia - ir jūs man pritariate - fotografuojantis valstybių vadovams būti šalia Angelos Merkel. Angela visados džiaugiasi mano kaimynyste. Prancūzijos prezidentas kartą pabandė mane nustumti, bet po niukso - linksmai šypsantis į blykstes ir kameras - daugiau nebandys. Tegu ir jis žino savo vietą. O Putinas ir Lukašenka dėl mano įžvalgios užsienio politikos gauna ne tik niuksų, bet ir spyrių į žinomą vietą. Šiuos diktatorius aš nuolatos įspėju. Kas bus po tūkstantojo mano įspėjimo?  Atspėjot: jų krachas ir mano triumfas.

Subtili vieša paslaptis iš valstybės paslapčių skrynios. Kai aš atvykstu į Seimą, kuris valstybės hierarchijoje yra žemiau manęs, rinkti nariai tautos atstovai atsistoja. Pabandykit neatsistoti, romūs, mano dresuoti ėriukai. Tačiau jie atsistoja dar tada, kai aš žengiu raudonu kilimu per rūmų kiemą. Tegu pastovi, palaukia, tegu žino, kas jie ir kas aš. Toks šventas išbandymas laukia visų valstybės svečių, neišskiriant nė prezidentų - tegu žino ir atsimena, kas valdo šią parlamentinę valstybę su klusniu parlamentu mano kišenėje. Plačioje, sutalpinančioje ne vieną valstybės pareigūną. Žinoma, aš neatskleisiu paslapties, kiek kartų per dieną atsiskaitinėja man slaptosios tarnybos, kaip dreba laukdami mano direktyvų jų vadovai, kokiu būdu aš pateksiu iš prezidentūros rūmų į personalinius apartamentus (juos perstatysiu kieme) ir kaip į tai reaguos medžių viršūnėse varnos, kaip jos karksės ir stebėsis mano valdžia, kuri yra visuotinis nekvestionuojamas gėris. Šypsantis ir glostant vaikučiams galveles.

Valstybės gyvenimo esminis turinys yra forma, etiketas, protokolas. Todėl ne šis Prezidentas, tai yra jo ekscelencija Aš, o jūs balsuodami už mane nusprendėte, kad valstybės vadovas į savo dvarą Daukanto aikštėje atskrenda sraigtasparniu. Šiam orlaiviui leidžiantis kariai Žalgirio mūšio šarvais iškelia oran ietis, kalavijus, sušunka valio, vivat, aš išlipu ir atiduodu pagarbą. Visa valstybė ir jos piliečiai paskęsta pagarbiam dėmesy. Po ceremonijų sprendžiu reikalus. Šiais ir slaptais sumetimais kortežas susideda iš trylikos automobilių: šarvuotų, policijos ir sargybos, prifarširuotų iki dantų ginkluotos apsaugos, su greitąja pagalba, jų maršrutai nuolat keičiasi, kuo daugiau sirenų, slaptumo, atsargumo priemonių. Dėl rusų grėsmės, kad dieviška ir labai pigu. Kas saugo Turniškes - nesakysime, tačiau jūs neturėtumėte sielotis dėl poros šimto pušų, paskutinių, reliktinių. Prisimenat, kiek skynė - neišskynė?.. O kortežai, kurie veža mane - veža, ir tai yra mano prezidentinės galios esmė. Dieviška ir labai nebrangu. Kadangi aš skinu valstybės, jūsų, mieli man brangūs Lietuvos piliečiai, interesais ir visados kalbu Europos vardu. Ką padarysi - Angela ir Kameronas visos Europos vardu prašo. Beje, kas šis rašeiva? Iš paukščio skrydžio puikiai matau Lietuvos problemas, bet jo neprisimenu. Vienas tų, sako iš būrio tų svajojančių tapti pilkuoju kardinolu ir nuo žvilgsnio papilkėja.

Prasitrinu žlibas akis, kišu į prakiurusį maišą ambicijas, prateriotos sąžinės likučius. Iš pradžių pamatau kadenciją, paskui inerciją, tada pataikūnų minią ir štai atžengia visa savo prasmybe... Ir neskaitę atspėjot: ak, nelemta man tapti ekscelencija, ak, nelemta man stoti skersai kelio, todėl aš jau nebeskalysiu, nebeaušinsiu plytos prašančios savo marmūzės, tegu važiuoja nuostabusis triumfo ir demokratijos kortežas ir tegu nušviečia jo kelią frazės ir šypsena, tegu kibirkščiuoja Įvaizdis. Rinkite ne mane, valdžios manijos apsėstą, - rinkite paprastą ir aiškų kaip skaidrus vandens lašas Įvaizdį. Frazeologiją demokratinę. Reitingą rinkit. Smegenis išplautais smegenim rinkit.

Grįžtu į savo gėdingą esė, kurį, ačiū Dievui, perskaitė tiktai redakcija ir tai ne visa. Tenai aš ar mano herojus toliau kvailėjame iš valdžios troškulio. Rašykit, o mes neskaitysim. Kalbėkite apie Respublikos Prezidento rinkimus, o jie jau baigėsi net neprasidėję. Viskas gražu ir viskas aišku, che che che, skystablauzdi ekscelencija.

Sakote, dar neaišku ir nuostabūs reitingai neužspaudė koserės? Duosime mes tau valdžios, užsiklok grabais. Šia išvada ir baik antidemokratinio tvaiko prisigėrusį savo esė, išgama, tasai, kuris, mūsų nelaimei, yra mūsų, mano ekscelencijos brolis. Štai ataplaukia lyg gulbė mūsų aukščiausioji valdžia...

Ak, kokia žavinga šypsena, ak, kokia elegancija, koksai šaltis, ak, koks kvailumas ir tuštybė mus valdo. Nuostabu. Ir todėl norisi gyventi, ploti ploti ir apsalti iš palaimos, kai dieną naktį šviečia ir mus palaimon kviečia ekscelencijos žiburys.

Vytautas Radžvilas: Atviras žodis norintiems išgirsti

Šiuos pamąstymus įkvėpė vis plačiau ir garsiau viešojoje erdvėje svarstoma tema, kurios nebegali nutylėti net didžiausi lietuviškojo „optimizmo“ šaukliai. Toji tema - tautos išsivaikščiojimo po platųjį pasaulį klausimas. Jau neįmanoma pabėgti nuo niūrios tiesos, kad du dešimtmečius Lietuvoje trunkančių „reformų“ padarinys yra milžiniško masto emigracija - mūsų istorijoje dar neregėtas fizinis tautos nykimas, koks yra buvęs nebent maro protrūkių tarpsniais. Ir tai vyksta apskritai neturinčios precedento demografinės krizės sąlygomis. Visus Europos rekordus mušanti emigracija seniai nebėra tik ekonominė ir socialinė problema, bet tampa egzistenciniu iššūkiu - tautos išlikimo klausimu.

Stojus dar vienam „sodybų tuštėjimo metui“ šis egzistencinis klausimas įgyja labai kasdienišką ir konkrečią formą: kas ateityje išlaikys senstančią Lietuvos visuomenę? Šis klausimas sunkus net klestinčioms Vakarų Europos šalims, kurios įsileido imigrantus ekonomikos augimo laikais, o dabar turi galimybę pagausinti savo gyventojų skaičių prisiviliodamos trūkstamą darbo jėgą iš naujųjų ES narių. Šios šalys dar gali kelti imigrantams bent jau kai kurias sąlygas ir reikalavimus. Tačiau augantis emigrantų srautas keičia šių šalių demografinį ir kultūrinį veidą taip sparčiai ir pastebimai, kad net įžvalgumu nepasižymintys „politkorektiški“ politikai ir valstybių vadovai nebegali apsimesti nepastebintys tiesiog ore tvyrančios pavojaus nuojautos. Nenumaldomai artėja valanda, kai ilgai pigia darbo jėga buvę ir neretai išnaudojami emigrantai susivoks esą susenusių ir išskydusių juos priėmusių visuomenių atrama ir maitintojais ir pavadins jas tikruoju vardu - išlaikytiniais. Kai tai įvyks, neišvengiamai kils ir kitas klausimas - kas vis dėlto tokiomis sąlygomis turėtų būti tikrasis šalies šeimininkas? Įsivaizduoti ar apsimesti, kad toks klausimas niekada neiškils tolygu sąmoningai arba instinktyviai bėgti nuo tikrovės ir apgaudinėti save.

Lietuva nuo Vakarų Europos šalių skirsis nebent tuo, kad čia šis klausimas bus sprendžiamas dar skausmingiau. Juk kokias sąlygas ateiviams galės kelti „Lietuva be lietuvių“ - ištuštėjusi šalis, į kurią plūstantys ateiviai suvoks esą ir iš tiesų bus gelbėtojai, nes turės moralinę teisę pasakyti, kad būtent jie išlaiko čia likusius pagyvenusius ir senus žmones? Apie kokią imigracijos kontrolę ar priešinimąsi neigiamiems jos aspektams tokiomis sąlygomis būtų galima kalbėti? Kokiu mastu ir atžvilgiu šitaip išretėjusi ir priklausoma nuo ateivių malonės tauta galės jaustis savo žemės šeimininkė?

Todėl norėtųsi iškelti pirmąjį principinį klausimą: ar turime drąsos pripažinti, kad jeigu padėtis nesikeis, jau po 10-15 metų beliks bejėgiškai stebėti, kaip savo šalyje tampame ujama ir sparčiai asimiliuojama mažuma? Argi galima tikėtis, kad, tapę ateivių išlaikytiniais, priversime juos mokytis savo kalbos, gerbti mūsų kultūrą ir papročius, ir pan.?

Čia kiltų ir antras klausimas: ar kapituliuojame ir susitaikome su šitokia lemtimi, ar vis dėlto dar mėginame pakeisti įvykių eigą aiškiai suvokdami, jog laikas sparčiai tirpsta, o tai padaryti galinčių sąmoningesnių ir veiklesnių žmonių gretas retina vis naujos emigracijos bangos?

Sąžiningas, atviras ir aiškus atsakymas į šiuos klausimus galėtų būti labai naudingas jau vien tuo, kad padėtų išsklaidyti ištisą virtinę dviprasmybių ir atskleistų tikrąsias mūsų visuomenės nuostatas pamatiniais tautos ir valstybės ateities ir likimo klausimais. O dviprasmybių ir neaiškumų sparčiai gausėja. Šiandien jau tenka klausti: ar apskritai buvo toks dalykas kaip tautinis atgimimas ir Sąjūdžio išsivaduojamoji kova? Klausimo potekstė tokia: ar prieš 20 metų nebuvo sukilta tik todėl, kad tai padaryti leido Maskvos valdžia? Ar nebuvo taip, kad norėjusi savo politinę valdžią paversti ekonominiu viešpatavimu Maskvos ir „pertvarką“ rėmusi lietuviškoji nomenklatūra ieškojo įrankio, leidžiančio jai grumtis su tokio virsmo nenorėjusia kita nomenklatūros dalimi, ir tuo tikslu leido kurtis (ar net inicijavo) sąjūdinio tipo pilietinius sambūrius? Tai reikštų, kad mūsų nepriklausomybė tam tikra prasme buvo šalutinis sovietinės nomenklatūros tarpusavio kovų rezultatas - neišvengiama kaina, kurią sovietinės imperijos valdovai ryžosi mokėti vykdydami „demokratizavimo“ projektą ir vildamiesi (ne be pagrindo), jog ši kaina tik laikina.

Klausimas gali skambėti šventvagiškai, tačiau jis nėra laužtas iš piršto: kaip suprasti ir paaiškinti, kad tie patys žmonės, kurie nepabūgo pakilti prieš milžinišką ir žiaurią anos imperijos jėgą, šiandien nuolankiai leidžiasi ujami ir engiami saujelės vietinių sukčių ir faktiškai ne tik nepajėgia, bet net ir nebando jiems pasipriešinti? Tai iš tiesų neraminanti mįslė, verčianti kelti kitą didžiai nepatogų ir nemalonų klausimą: ar nenutiko taip, kad kovodami už savo laisvę ir nepriklausomą valstybę tebuvome visai kito plano įgyvendinimo akli įrankiai, o pati nepriklausomybė atėjo palankiai susiklosčius aplinkybėms ir tarsi atsitiktinai, todėl tos likimo dovanotos valstybės nepajėgiame ir net nenorime išsaugoti? Ar iš tiesų taip jau smarkiai skiriamės nuo kitų buvusių sovietinių respublikų, kurių elitas netyčia nukritusią nepriklausomybę priėmė kone per prievartą, kaip naštą, nes iš tiesų niekada apie ją nesvajojo ir net jos neįsivaizdavo, o ką jau kalbėti, kad būtų mėginęs jos siekti?

Atrodo, kad pagal požiūrį į tautos ir valstybės padėtį šalies visuomenė yra labai susiskaldžiusi ir pasidalijusi į kelias grupes. Pirmoji - viskuo patenkinti, prie dabartinės tvarkos prisitaikę jos apologetai, nenorintys tokių klausimų net kelti - apie juos toliau neverta kalbėti. Antroji - suvokiantys ir pripažįstantys, kad Lietuvos padėtis prasta, bet, kaip apie save yra atvirai pasakęs vienas gerbiamas Sąjūdžio kolega, nebeturintys jėgų ir ryžto ką nors daryti, išskyrus „gerus darbus artimiems žmonėms“. Šitoks sąžiningumas ir atvirumas gerbtini, bet kai ką primena: argi sąžinės ir padorumo uždarymas grynai asmeninių santykių ir privačių reikalų erdvėje nebuvo vienas svarbiausių sovietinio gyvenimo bruožų? Daryti gerus darbus šeimoms ir bičiuliams pagirtina, bet, ar vadovaujantis tokia strategija, įmanoma spręsti tautos ir valstybės išlikimo problemas? Trečioji - manantieji, kad pakanka sąžiningai dirbti savo šaliai profesinėje srityje. Tai irgi pažįstama - daugybė žmonių sovietmečiu nuoširdžiai manė, kad geriausiai galima padėti okupuotam savo kraštui kiekvienam tinkamai atliekant savo darbą. Kaip tik tokių žmonių pastangomis Lietuva buvo padaryta „mažąja Amerika“ - pavyzdine imperijos provincija, net savotiška jos vitrina užsieniui. Bet kur tai vedė? Argi gana gerai sutvarkyta, sąlygiškai klestinti, bet politiškai nesuvereni šalis nėra tik dar patrauklesnė kolonistams ir imigrantams teritorija? Kieno labui savo sąžiningu darbu puoselėtume savo šalį, o ir kokią tai turi prasmę, jeigu toje šalyje gyvenusi tauta išsivaikšto po pasaulį ir nėra noro bei politinės valios ryžtingai stabdyti šį procesą? Ketvirtoji - asmeniškai kritikuojantys esamą tvarką viešojoje erdvėje. Tokia pilietiška ir drąsi pozicija, be abejo, yra geriau negu bailumas ir prisitaikėliškumas. Tačiau ar per 20 metų dar netapo absoliučiai akivaizdu, kad tariama laisvė viešai reikšti savo nuomonę savaime ne tik nėra demokratijos rodiklis, bet yra būtinas nepriklausomybės tarpsniu susiklosčiusio ir įsitvirtinusio nomenklatūrinio-oligarchinio valdymo elementas? Teisingos ir drąsios pavienių žmonių nuomonės ir jų išsakoma kritika „valdomos demokratijos“ sąlygomis nieko iš esmės nekeičia. Todėl tokia kritika ne tik leidžiama, bet ir skatinama kaip puiki priemonė visuomenės „nepasitenkinimo garui“ nuleisti. Penktoji - patriotiški ir pilietiški žmonės, mėginantys gelbėti šalį veikdami kaip įtakingų valdančiųjų arba vadinamųjų „nesisteminių“ partijų nariai. Ar šitokia strategija vėlgi neprimena pastangų „tobulinti“ aną sistemą arba „griauti sistemą iš vidaus“ būnant kompartijoje ir veikiant kaip ,,slaptiems sistemos priešams“? Ar iš tiesų rimtai tikima, kad sistema, sugebėjusi neutralizuoti ir nukenksminti jai pasipriešinti teoriškai galėjusią tautos dalį per meistriškai įvykdytą visų jai nelojalių elementų išvalymą iš viešosios ir politinės erdvės ir bent jau iš dalies sąmoningai „organizavusi“ neprecedentinę emigraciją leis, kad į politinę areną įžengtų ją norintys rimtai keisti ar juo labiau ją sugriauti nauji žmonės ir politinės jėgos? Ar galima rimtai ir nuoširdžiai patikėti, kad ne gebėjimais ir darbu savo privilegijuotą padėtį įgijęs dabartinis valdantysis sluoksnis geranoriškai jos atsisakys, jei nebus spaudžiamas „iš apačios“ panašiai kaip Sąjūdžio laikais? Nejau iš tiesų įsivaizduojama, kad jis pats skatins ar net rems esmines reformas bei suks valstybės raidos kryptį demokratijos ir teisingesnės ekonominės bei socialinės santvarkos link? Ar apskritai įgyvendinti sisteminius pokyčius Lietuvoje gali pavieniai žmonės arba kokia nors stebuklingai rinkimus laimėsianti „nesisteminė“ partija? Argi tai nėra visos sąmoningos ir valstybiškai mąstančios tautos ir visuomenės uždavinys?

Mąstant apie šias nuostatas sunku išvengti dar vieno klausimo: ar - tikėkime - nuoširdi asmeniška dabartinės Lietuvos santvarkos kritika ir tokia pat nuoširdi, bet siaura partinė veikla kartais neslepia neįsisąmoninto noro išvengti tikros atsakomybės už tautos ir valstybės ateitį? Ar tai nėra ypatinga savojo pasyvumo teisinimo ir racionalizavimo forma, kai sąžinė nuraminama pasitelkiant dar ,,anų laikų“ nuostatą „darau ką galiu“, bet tas „darymas“ nejučia tampa rimtos veiklos imitavimu? Imitavimo požymis būtų tas, kad tarsi ir plušant „tautos labui“ kažkodėl dirbtinai apibrėžiamas ir susiaurinamas pats veiklos laukas ir sąmoningai vengiama kelti dar vieną principinį klausimą: kiek tą lauką būtų galima praplėsti ir ką būtų įmanoma nuveikti, jeigu, užuot veikus pavieniui ar partijose, būtų pamėginta veikti sutelktai, išsikėlus bet kiek ženklesnę tautos dalį galinčius įkvėpti programinius tikslus ir suradus jiems įgyvendinti tinkamas veiklos formas? Kodėl atkakliai nemėginama šito net daryti, o su nepaaiškinamu užsispyrimu dedamos pastangos tam, ką, blaiviai vertinant dabartinio režimo ypatumus ir valstybėje susiklosčiusius galios santykius, sunku pavadinti kitaip, kaip donkichotiška kova su vėjo malūnais?

Kelti tokius klausimus yra menkas malonumas, tačiau šis tekstas turėjo atsirasti. Tikrasis motyvas jį sudėlioti yra keista ir nemaloni moralinė savijauta stebint šių dienų mūsų visuomenės vaizdą, o ypač vadinamosios šviesuomenės elgesį. Privačiai bendraujant su daugeliu žmonių yra akivaizdu, jog visi nors kiek mąstantys pašnekovai puikiai supranta, kad Lietuva susiduria ne su paprastomis raidos ir augimo problemomis, kurias sprendžia visos šalys. Tvyro kone visuotinė nuojauta, kad valstybė buvo pradėta statyti ant šleivų pamatų ir todėl šiandien yra darinys, kurio gyvybingumu bei perspektyvomis tikėti darosi vis sunkiau. Tačiau viskas taip ir baigiasi privačiomis kalbomis ar virtuviniais padejavimais - visai kaip sovietmečiu. Būtent tokia - aiškaus padėties supratimo ir bejėgiško susitaikymo su ja - atmosfera ir yra slogiai nebepakeliama.  Nereikėtų stebėtis, jeigu paaiškėtų, kad ji labiausiai ir veja žmones iš šalies. Todėl šių pasvarstymų tikslas - priartinti tiesos valandą. Norėtųsi, kad kiek aštrokas ir tiesmukiškas jų tonas negąsdintų ir nepiktintų, bet paskatintų vieną kartą atvirai ir sąžiningai atsakyti sau: reikalinga mums valstybė ar ne? Galų gale turime išsiaiškinti patys sau, ar po okupacijos jau esame tik iš esmės „perdirbta“ ir „perauklėta“ etnokultūrinė bendrija, ar vis dėlto tebesame valstybinę sąmonę išsaugojusi politinė tauta, norinti savos valstybės ir gebanti už ją pakovoti, o prireikus - ir rimtai ginti. Kaip tik šitokio aiškumo stoka labiausiai slegia psichologiškai ir moraliai, nes sėja alinantį netikrumo dėl valstybės, o ir savo pačių ateities jausmą. Žodžiais visi esame „už Lietuvą“, tačiau liaukimės save apgaudinėję - realiai dėl jos nepersistengiame ir pernelyg nesivarginame, vadovaujamės filosofija, kad „viskas kaip nors susitvarkys savaime“. O jei kas ir daroma, tos pastangos panašesnės į parodomąsias, nes jų nepakankamumas ir neadekvatumas tiesiog bado akis.

Tamsiais istorijos tarpsniais kultūrinis darbas turi didelę reikšmę ir vertę, nes padeda tautai išlikti. Tačiau kyla kur kas rimtesnis klausimas: kiek ilgai šiuolaikinės globalizacijos sąlygomis gali išlikti tik kultūriniais siekiais apsiribojanti, bet savos valstybės nenorinti turėti tauta? Ar kultūrinė veikla gali apsaugoti tautą nuo išnykimo ilguoju laikotarpiu, jeigu toji tauta taip ir nepajėgia sukurti stiprios ir efektyvios valstybės? Šiandien nuolatos girdimi intelektualų ir kultūrininkų priekaištai, kad valstybė nesirūpina kultūra. Iš tiesų nesirūpina. Bet gal merdinti valstybė ja ir negali rūpintis, nes kultūra jai paprasčiausiai nebereikalinga? Tiesą sakant, jau nebėra nuodėmė ir prasitarti, kad tautai taip sparčiai išsivaikščiojant leistina suabejoti ir pačios kultūrinės veiklos prasmingumu. Tad, užuot skundusis valdžios abejingumu kultūrai, gal derėtų į šį reikalą pažvelgti visai kitaip ir rimtai pasvarstyti, kas šiandien turėtų imtis atsakomybės už Lietuvos valstybės kaip politinio darinio išlikimą ir ateitį, jeigu to nesugeba padaryti jai formaliai vadovaujantis valdantysis sluoksnis. Koks šiuo kritišku momentu turėtų būti kultūrininkų vaidmuo?

Nesinorėtų, kad šie pasvarstymai būtų suvokiami kaip „katastrofizmo“ nuotaikų atspindys. Kalbama apie visai ką kita. Niekas neabejoja, kad jeigu neįvyks nieko netikėto, kaip tauta dar kurį laiką gyvuosime. Panašiai kaip gyvavo prūsai numalšinus paskutinį jų sukilimą. Net ir praradę suvokietėjusį savo elitą jie dar vegetavo ištisus šimtmečius - jų kalba net spėta išleisti prastuomenei paskaitinėti skirtų maldaknygių. Kitaip negu jie, mes savo paskutinį sukilimą tarsi laimėjome. Bet kažkodėl atkakliai einame jų keliu į nebūtį. Juk savo elitą, suprantant jį kaip sąmoningiausius ir labiausiai savajai tautai ir valstybei įsipareigojusius žmones, praradinėjame kasdien. Žinoma, galima ir toliau kurti „globalios Lietuvos“ strategijas ir svaičioti, kad išsivaikštanti ir tuštėjanti Lietuva 2030 m. bus „dinamiškiausia ES šalis“ arba manyti, kad nei iš šio, nei iš to įvyks dar vienas tautos atgimimas. Tai savęs apgaudinėjimas - tauta, kasmet prarandanti po nemenką miestą gyventojų, niekada nebeatsities. Tiesiog tyliai nunyks. Puoselėjantys tokias viltis parodo, kad nesuvokia šiuolaikinio tautų naikinimo mechanizmo, taigi ir nesupranta tikrojo iškilusios grėsmės masto. Reikalo esmė glūdi visai kitur - joks žmogus esant atviroms sienoms nenorės net ir savo šalyje nugyventi visą gyvenimą kaip žeminamas ir engiamas vergas. O tai reiškia, kad ši žemė faktiškai bus be kovos užleista ir palikta tiems, kuriuos tenkins ir daug vargingesnis negu „senojoje“ Europoje gyvenimas.

Tad belieka viena iš dviejų. Galima toliau apsimetinėti nesuprantančiais, kas vyksta ir kas laukia. Arba pamėginti pažvelgti tiesai ir apsispręsti, kaip vis dėlto toliau gyvensime. Vegetuosime ir merdėsime kaip tauta ir žaisime valstybę ar vis dėlto pabus savigarba ir noras gyventi, kurie paskatins pagaliau pradėti iš esmės kalbėti apie Lietuvos būklę ir ateities perspektyvas?

Jeigu rastųsi kad ir negausus, bet sutelktas žmonių branduolys, gebantis artikuliuotai ir svariai atspindėti bei reikšti dar galutinai neprarastą tautos valią gyventi, galbūt visuomenėje įsižiebtų vilties ir pasitikėjimo savimi kibirkštis. Gal daugelis jau susiruošusių išvykti žmonių dar stabtelėtų ir luktelėtų. Tikėkime, kad laukiančių nors šiokio tokio vilties ženklo žmonių Lietuvoje dar yra. Tarp jų greičiausiai netrūksta ir tokių, kurie negali skųstis savo gyvenimu mūsų suvargusioje valstybėje. Bet ne viskas vertinama asmeninės gerovės ir komforto matu. Neverta spėlioti, kiek Lietuvoje dar likę neabejingų tautos ir valstybės reikalams žmonių. Belieka tikėtis, kad jie išgirs ir atsilieps. Jeigu paaiškėtų, kad po sovietmečiu patirtų smūgių Lietuvos visuomenė nebeturi jėgų atsitiesti, ką gi - beliks pripažinti, jog tautą ir valstybę išgelbės nebent koks stebuklas. Bet tiesa visada geriau negu jau du dešimtmečius trunkantis ir nežinia kiek dar galintis trukti kybojimas nežinomybės, netikrumo ir pamažu gęstančios vilties būsenoje.

Galų gale reikia patiems išsiaiškinti, ko siekta ir už ką kovota prieš dvidešimt metų. Jeigu didžiausias iškovojimas buvo „teisė laisvai išvažiuoti“, vadinasi, buvome tik norintys iš kalėjimo ištrūkti ir sprukti kur akys veda kaliniai. Bet galbūt norėjome būti atvira pasauliui, tačiau tvirtai įsišaknijusi savo žemėje ir savo ateitį laisvai ir atsakingai kurianti išdidi tauta...

Arvydas Juozaitis: Europa kaip Lenkijos donoras

Pradžia buvo Rusijoje

Laikai keičiasi, keičiasi ir kaimynai, tačiau ne tiek, kad jų nebepažintume. Antai Rusijos valdžia, bandydama užmiršti dar neseniai dievintą 1917 metų bolševikų perversmą, „spalines“ (lapkričio 7 d.) šventes pakeitė kita data  - lapkričio 4 d. Ji ir vėl laisvadienis, ir vėl minėjimai bei eisenos. Tačiau paradai Raudonojoje aikštėje nerengiami, dabar su bažnytinėmis vėliavomis einama aplink cerkves ir soborus. Į Stalino nugriautą ir vėl atstatytą Kristaus Išganytojo šventovę sueina visa Kremliaus valdžia. Ir stovi pirmieji Rusijos asmenys su žvakutėmis rankose prieš didįjį ikonostasą, ir klausosi didžiai išmintingo patriarcho Kirilo pamokslo. O tas Kirilas, tiesą sakant, ir yra pagrindinis „kaltininkas“, kad ši šventė tapo tokia svarbi (nors Rusijos istorijoje taip sureikšminta nebuvo). Abejotina joje viskas - nuo sumanymo iki šventimo mastų. Jau antras dešimtmetis ji diegiama, pavadinta День народного единства, t.y. Liaudies vienybės diena, tačiau liaudis vis nežino, prieš ką reikia telktis ir vienytis. Prieš bolševikus? Jų nebėra. Tad lieka... kaimynai. Pasirodo, būtina vienybė prieš savus išdavikus, prieš Žečpospolitos interventus-okupantus, tai yra lenkus ir lietuvius. Nes tie nevidonai tą lapkričio dieną (1612 m.) buvo pradėti vyti iš Kremliaus. Minino ir Požarskio žygdarbis mums, mokytiems iki 1990 m., - ne paslaptis. Tačiau net tada šventės nebuvo, o dabar - prašau. Šio reikalo ėmėsi antrasis (o kai kas mano, kad pirmasis) Rusijos asmuo -  rusų Pravoslavų cerkvės patriarchas Kirilas.

Tačiau ar mums ir lenkams tai svarbu? Lenkams - honoras, kaip nebus svarbu. O mums? Svarbu, nes pasauliui mes - taip pat „lenkai“. Nors Maskvos turistiniuose žinynuose, kurie skelbė XVII amžiaus metraščių citatas, dažniau galėjai skaityti apie „litovskoje voijsko“ negu apie „polskoje“, tačiau... Supraskime, brolyčiai, didžiųjų logiką: mes tampame „lenkais“, kai apie mus Maskva prabyla ir net Europa. Jau ir tuomet, 1612 metais, Kremliuje įsitaisę, mes buvome Lenkijos karūnos perlai, o ne Lietuvos. Lenkijos politikos ir kultūros nešėjai. Katalikai.

Seniai, labai seniai Lietuva tapo Lenkijos donoru. Net visa LDK, kad ir kiek aiškintume lenkams lietuvišką Radvilų ar Chodkevičių kilmę, Lenkijos Karūnos labui dirbo. Ir liko. (Todėl nėra ko stebėtis, kad dabartinė Lenkija vis dar nesupranta,  kodėl mes lenkų kalbos į Lietuvos pasus neįsileidžiame.)

Tačiau reikalai dabar dar įdomesni: Lenkijos donoru tampa visa Europa.

Pabaiga bus Ukrainoje

Šiandien Briuselis, Strasbūras ir ypač Varšuva graudžias ašaras lieja, kad nepavyko Ukrainos iš Rusijos glėbio išvaduoti. Veltui buvęs Lenkijos prezidentas A.Kvasnievskis (A.Kwasniewski) 27 kartus skraidė į Kijevą ir protino Ukrainą pasirašyti su ES (Europos Sąjunga) asociacijos sutartį. Gal Europa ne tą žmogų siuntė? Gal nereikėjo taip bukai Lenkijos interesą demonstruoti? O ir pats Vilnius pasirinktas tam reikalui - ar ne laiku? Pernelyg jau viskas priminė Žečpospolitos ambicijas formuoti senas savo sienas. Su Lenkijos dominavimu. Taigi nėra ko norėti, kad buvusios Žečpospolitos ambicijos, sustiprintos ES ir Vokietijos galių, turėjo nepatikti Maskvai. Nes toliau sektų nauja ekspansija - katalikybės. Argi Kirilas tai leis?

Reikia nepamiršti: Europoje likusios dvi mesianistinės valstybės - Lenkija ir Rusija. Abipus sienos. Abi tą sieną stumdančios. Abi išnaudodamos Europą, abi - religiškos ir abi, dėkui Dievui, mažumų sektų dar nevaldomos.

Nūdienos ES politikos meistrai nesupranta Ukrainos-Lenkijos-Rusijos mazgo. O kaip suprasi, jeigu lapkričio 4 dienos reikšmės Rusijos-Žečpospolitos santykiuose nematai? Lietuva gal ir mato, tačiau kaip mažulė - tyli. Todėl ir mes, kai lapkričio 11-ąją Varšuvoje įvyko antpuolis prieš Rusijos ambasadą, visai niekus kalbėjome. Nes reikėjo bent prisiminti 1612 metus, kurių atgarsis ir 2013 metais skamba. Ir skambės.

O Lenkija? Niekur kitur Europoje nėra tokios gyvos istorijos, kaip Lenkijoje. Ir šios istorijos misiją dabar vykdo visa Europa. Lenkijai to tik ir reikia.

Daiva Tamošaitytė: Quo vadis, Lietuvos Respublika?

Tauta ir valstybė - kertiniai šiuolaikinės civilizacijos akmenys, esminiai politikos sandai. XIX-XX  amžiuje per žemės rutulį nuošė išsivadavimų banga, kai daugelis pasaulio valstybių pasipuošė trispalvėmis vėliavomis, simbolizuojančiomis respublikos ir demokratijos triumfą. Tarp šių šalių - ir Lietuva, kaip feniksas atgijusi iš pelenų. Tačiau to negana. Valstybes jungtis į sąjungas skatina šaltojo karo atgarsiai, savisaugos instinktas. Tik vienos valstybės supranta, kad be kertinio akmens didesnio statinio, juolab architektūrinio ansamblio nepastatysi, kitos - nesupranta. Ypač tos, kurios buvo atsidūrusios „blogio imperijos“ gniaužtuose.

Iki sovietų įsiveržimo lietuvių mentalitetas kito, bet nebuvo sužalotas tiek, kad žmonės nustotų savarankiškai mąstyti. Net autoritarinis Antano Smetonos režimas išlaikė istorinį santykį su tam tikromis civilizacinėmis vertybėmis. Galbūt todėl, kad Prezidentas buvo puikus klasikinės filologijos žinovas. Jis žinojo žodžio „respublika“ reikšmę. Bet jau ketvirtį amžiaus Lietuvą valdo ne klasikinės, o sovietinės „filologijos“ žinovai. Jų pasaulis - tai enciklopedinės milijonais tiražuotos žinios, pagal kurias sovietai padarė visus didžiausius mokslo atradimus, o jų kultūra buvo pirmaujanti. Dabartinės Lietuvos valdytojai naudoja daug į vartoseną įaugusių lotyniškų ir graikiškų žodžių, atėjusių iš Antikos, bet vargu ar suvokia, ką jie reiškia. Naujoji lingua franca - anglų kalbos pagrindu susidaręs žargonas, padedantis susikalbėti visų sluoksnių ir profesijų žmonėms,  tapo jų vertės matu.  Matu, kuriuo jie matuoja lietuvio išsilavinimą. Naujakalbė ir jos reikšmė suvokiama lygiai taip, kaip sovietiniais laikais - „kalba, kuria kalbėjo didysis Leninas“.

Deja, ne sovietai išrado respubliką ir demokratiją. Ir - ar ne keista? - ši netobula visuomenės valdymo forma Vakaruose vis dar nugali kaip „geriausias pasirinkimas iš blogiausių“. Bent jau kovoja lygiosiomis. Su totalitarizmu, bjauriausiais nužmoginimo pavidalais. Romos imperija sukūrė unikalius savivokos metmenis, pagal kuriuos gyvename iki šiol, norime to ar nenorime. Laikui bėgant pasaulį drebino revoliucijos (šioje vietoje piktdžiugiškai nepraleisiu progos patylėti apie Prancūziją), kažkas  nunyko ir buvo atmesta, bet kažkas liko. Kas?

 „Užkliuvau už varčios, ir vėl - iš pradžios“, teigia lietuvių liaudies išmintis. Taigi pradėkime nuo pradžių. Res publika - tai  „visuomeninis reikalas“, „valstybė“. Vox populi, vox Dei - skambėjo andai romėnų senate, agoroje ir termose. Liaudies balsas - Dievo balsas. Šis suvokimas laidavo Romos piliečių gerovę ir visuomenės tvarumą, ilgametę taiką. Kol trapios pusiausvyros tarp valdžios ir valdomųjų nepradėjo ardyti atbulinės jėgos - pavienės ambicijos, korupcija, autoritarinės valdžios troškulys. Kol karvedys Lucijus Kornelijus Sula neatsisuko prieš Romą ir nepradėjo respublikos žlugimo. Demokratiniai rinkimai ilgainiui tapo farsu, senatas virto bejėgiu. Iškilo tironai. Didžioji civilizacijos vizija žlugo.

Istorija kartojasi. Mažais ir dideliais mastais. Neišmoktos istorijos pamokos nušluoja nuo žemės paviršiaus ištisas tautas. Kruvinu patyrimu žmonijos buvo iškovota dabartis - seniai į užmarštį nugrimzdo vergija, žmogaus teisės išsiplėtė. Iš senųjų laikų išliko suvokimas, jog liaudies balsas yra didžiausia vertybė - patikrinta kūnu tiesa. Nūnai Lietuva, išsivadavusi iš Rytų despotijos, kurios modifikuotą variantą pasauliui parodė sovietai, mėgina eiti koja kojon su demokratija. Prisimena savosios baltų civilizacijos laimėjimus, nors ir fragmentiškai, apeliuoja į tarpukarį. Tačiau su šia lietuviška vizija konkuruoja dabartinė status quo. Ne senutėlėje Europoje, bet ES. Iškyla klausimas: ar Europos Sąjungai negalioja demokratijos taisyklės? Kalbant romėniškai, ne. Juk pagrindiniai to aparato atstovai - funkcionieriai - ten yra ne išrenkami, bet skiriami. Mes (tautos)  nežinome, kas juos skiria. Tad ir Lietuva, šios sąjungos narė, elgiasi pagal šį modelį. Paskiria, ką reikia. Į lemiamus postus.  Pagaliau 2004 metais už žmones sprendė tokie patys užkulisiniai funkcionieriai, pakeitę Lietuvos Respublikos Konstituciją ir perleidę visas teises ES, ypač teisėtvarkos srity.

Rodos, ne vien Lietuva neišmoko istorijos pamokų. Jai dar sunkiau, nes ta sava istorija dar turi būti apvalyta nuo melagingų apnašų. Tačiau - eureka! - liaudis nerimsta. Graikijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje - visur nuolat žmonės reikalauja teisių sau, išeina į gatves. Nerimsta Varšuva, dabar ir Kijevas - net pavydu daros, o kur mes, lietuviai, ar jau visai ataušom?.. Bet lietuviai turi savo kelią. Mąsto teisiškai. Taikiai. Mėgina pasinaudoti savo teise rengti referendumus. Artimiausiu metu paaiškės, ar Lietuvos valdžia tik žaidžia demokratiją. Referendumai - tautos balsas, vox populi. Į referendumo dėl atominės elektrinės rezultatus nebuvo atsižvelgta. Kol kas. Šiuo metu tautai svarbiausias klausimas - dėl žemės pardavimo  - kybo ore. Vėl žmonių inicijuotas referendumas, kurį blokuoja sistema. Matyti: Damoklo kardas pakibo virš mūsų. Iki kaulų smegenų įaugęs tautai suvokimas - „kaip žemę pardavęs...“ Neduok, Dieve, sakydavo mūsų tėvai. Tik tokiu bedaliu raginamas tapti ne vienas vargšas, o visa tauta. „Kaip žemę pardavusi.“ Namus. Tėvynę. Ir tai būtų pabaigos pradžia. Po saule nieko nauja, išskyrus tai, kad vieta po ja nebe iškovojama, o nuperkama melu. Kas nugalės - demokratiniai principai ar pragaištis?

Ir ko bijoti? Savų žmonių? Turbūt. Bijok Dievo, mokė mus tėvai. Jei liaudies balsas - Dievo balsas, aišku, ko bijoma. Iki šiurpulio. Tuo tarpu bedievėje ES mažame kampelyje prie Baltijos jūros vis dar yra tų, kurie meldžiasi, ne kitaip. Jų daugiau nei trys šimtai tūkstančių. Viena iš maldų - tikrasis, 47 Konstitucijos straipsnis. Negali iš karto melstis dviem dievams. Lietuvos ir Europos Sąjungos įstatymams. Teks rinktis. Jei nebegalėsime rinktis, ir neberinksime. Tiesiog tokia respublikos ir demokratijos logika. Ji galioja Europai ir visoms pasaulio demokratijoms.

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJA

47 straipsnis

Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.

Lietuvos Respublikai priklauso išimtinės teisės į oro erdvę virš jos teritorijos, jos kontinentinį šelfą bei ekonominę zoną Baltijos jūroje. Žemę, vidaus vandenis ir miškus įsigyti nuosavybėn Lietuvos Respublikoje užsienio subjektai gali pagal konstitucinį įstatymą.

Žemės sklypai nuosavybės teise įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis gali priklausyti užsienio valstybei - jos diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms įkurti.

Straipsnio pakeitimai:

Nr. I-1390, 1996-06-20, Žin., 1996, Nr. 64-1501 (1996-07-05)

Nr. IX-1305, 2003-01-23, Žin., 2003, Nr. 14-540 (2003-02-07)

Lietuvos Respublikos Konstitucija įsigaliojo 1992 m. lapkričio 2 d.

Romas Pakalnis: Gerbiamieji „Respublikos“ skaitytojai!

Deja, kaip ir šių metų  birželio 3 d., kai kalbėjau iš Lietuvos Respublikos Seimo tribūnos, minint Sąjūdžio iniciatyvinės grupės įsikūrimo dvidešimtpenktąsias metines, ir vėl neabejoju. Neabejoju, kad daugelį mūsų valstybės ir visuomenės gyvenimo nesėkmių galima paaiškinti, bet jokiu būdu nepateisinti atsakomybės stoka. Ta stoka, kuri apima dažno piliečio nesuvokimą atsakomybės už savo veiksmus, nesuvokimą atsakomybės savo šeimai, bendruomenei, valstybei. Na, žinoma, ir bendruomenės nesupratimą, kad jos rinkta vietos ir visokio kitokio aukštumo valdžia privalo tarnauti rinkėjų interesams. Daugelis emigruoja, nes nebesitiki, kad valstybėje yra pakankamai atsakingų piliečių, galinčių padėti mums pasiekti radikalių, gyvenimą iš esmės keičiančių, permainų. Daugelis jau nusprendė geriau kurti kitų tautų gerovę, negu daryti tvarką savo namuose, geriau savo noru auginti lietuvių kilmės anglus, ispanus ar australus negu kurti ir ugdyti Lietuvos valstybę. Na ir čia likę daugelis jau nebeieško darbo, nes be didesnio rūpesčio būdamas bedarbiu gali tikėtis gauti dalį savo kaimynų sąžiningu darbu uždirbtos duonos riekės. Gali tik stebėtis ir stebėtis, kaip žemai esame puolę. O jeigu dar pasiskaitai Europos Sąjungos dokumentus, kad ekonomiškai naudinga gauti išmokas už tai, kad atsisakęs ekonominę naudą teikiančios veiklos sutinki gauti kitų Europos tautų išmaldą už tinginystę, tada Tu tikrai turi suprasti, kad esi atsakingas už visas tas mūsų aplinkoje tobulai vykstančias nesąmones, galų gale degradavusį žmogų paverčiančias šiukšlių konteinerių vergu. Tai supratęs, vieną dieną privalai sau ir savo mylimiems artimiesiems (jeigu jų dar turi) pasakyti ESU ATSAKINGAS.

Bet, matyt, šis apsisprendimas daugeliui mūsų nėra toks paprastas ir lengvai pasiekiamas. Matyt, lengviau galvoti „ai, vis tiek nieko nepakeisi‘‘. Turbūt todėl Aukštaičių kalvyne jau retai kada bepamatysi ganykloje besiganančią karvę, retai bepasisveikins su kuprine iš mokyklos per kalnelį riedantis vaikas. O kiek rasi tuščių kaimo medinių trobelių užkaltais langais, o kai kur jau ir be jų. Kiek jau „optimizavome“ kaimo mokyklų, o vieną - kitą dar stebuklingai užsilikusį kaimo vaikelį geltonais autobusais pratiname prie emigranto dalios. Štai taip. Nuo 6 metų. Matyt, iš tiesų vyksta esminis mūsų tautos gyvensenos virsmas - iš žemdirbių tautos virstame miestiečių ir emigrantų tauta. Dar kažkas rašo apie šeimos ūkio prioritetus, bet dažnai jam atšaunama, kad klumpių ir tautiškumo epocha baigėsi.

Dažnai sakome, kad gyvename teisinėje valstybėje. Džiaugiuosi, kad tuo dauguma ir tiki. Bet gyvenimui teisinėje valstybėje kaip niekada reikalingos žinios. Tačiau ką daryti, kai žinojimas tampa yda, kai kitokios nuomonės autorius laikomas bemaž priešu. Paskysiu labai skaudžią tiesą, kad mūsų valstybė tebegyvena pagal absurdiškus principus prieš keletą metų parašytą vadinamąją „Lietuvos pažangos strategiją 2030“, kurios kitaip nepavadinsi, kaip Lietuvos išsivaikščiojimo strategija. Jos rengėjai ir Seime susitelkę jos svarstytojai nieku būdu nenorėjo girdėti, kad moderniausios pasaulio valstybės jau daugiau kaip dvidešimt metų ilgalaikes strategijas grindžia Rio de Žaneire 1992 m. pasaulio viršūnių pripažinta Darnaus vystymosi strategija, kuri lietuviškai pavadinama ir Tvarios raidos strategija. Bet esmė ne pavadinimas. Visuotinai pripažinta, kad visuomenė ir valstybė gali nuosekliai vystytis tik tada, kai sugeba suderinti gana prieštaringus ir nuolat kintančius ekonominius, aplinkosaugos ir socialinius-kultūrinius interesus. Šios interesų trijulės nuolatinis derinimas, priežiūra turėtų būti visų lygių ir visų pažiūrų politikų ir paprastų žmonių priedermė. Galima diskutuoti dėl būdų tokiai dermei pasiekti, bet ne dėl pačios strategijos. Deja, Lietuvoje taip nėra. Mes gyvename nuo kadencijos iki kadencijos, o paskui sakome, kad ne viską taip greitai galima padaryti.

Taigi, kur mes klystame? Klystame, nesugebėdami laiku priimti strateginių sprendimų. Tiesiog begėdiškai vengiama. Kas laiku neatsakė: ar Lietuvai reikia atominės elektrinės?; kas ir kodėl vilkino energetinių jungčių su Vakarų valstybėmis statybą?; kodėl vis dar negalime apsispręsti, kur bus giliavandenis uostas? Gal laukiame, kol kaimynai pasistatys. Tokių klausimų begalės. Jeigu reikia lengvesnio pavyzdžio, galima paminėti Lukiškių aikštės Vilniuje konkursų istoriją, absurdišką diskusiją, reikia ar nereikia užbaigti Lietuvos Valdovų rūmų statybą (seniau buvo paprasčiau - nuspręsdavo valdovas, ponas, okupantas, sekretorius, brigadininkas). Dabar sunkiau - reikia patiems. Ne tiktai nuspręsti, bet ir kuo greičiau užbaigti.

Baisi yda sprendimų vėlavimas. Štai žemės nepardavimo užsienio piliečiams referendumo iniciatoriai sakosi surinkę reikalingą parašų skaičių, bet teisininkai puola aiškinti, kad tai prieštarautų europinėms teisės normoms. Iškart reikia klausti - kodėl tai nebuvo paaiškinta susibūrus parašų rinkimo grupei arba tada, kai dar tik buvo priimta stojimo į Europos Sąjungą sutartis (o dar geriau - ją svarstant). Juk yra, buvo ir bus kompetenciją turinčių teisininkų.  Dabar gali tekti nusivylus konstatuoti, kad mūsų teisininkai mūsų žemę jau pardavė, o mums belieka labai aktyviai agituoti, kad sąmoningi mūsų piliečiai bet kam neparduotų mūsų protėvių prakaitu ir krauju aplaistytos mūsų vienintelės Tėvynės žemės.  Čia dar ir pardavėjams, ir pirkėjams, ir agitatoriams dera priminti, kad gyvenimą užbaigus ir pakliuvus į paskutinį medinį būstą arba urną niekas nerasime stalčiukų pinigams susidėti.

Mane sujaudino tautiečių reakcija į jau minėtą birželio 3 d. kalbą. Sulaukiau daugybės pritarimų, telefono skambučių, laiškų. Supratau, kad dar yra Lietuvos piliečių, kurie nori ir tikisi išsaugoti Lietuvą. Supratau, kad su jais reikia lygiai teisingai kalbėti apie mūsų sėkmes ir nesėkmes, klaidas ir žygdarbius. Mūsų kraštas vertas mūsų visų pastangų. Todėl sutikau būti „Respublikos“ redakcinės kolegijos nariu, tikėdamasis, kad mūsų visų pastangos padės Lietuvai išsaugoti šimtmečius turėtą, laisve pagrįstą tvirtybę.

Diana Veleckienė: Tautas veda karžygiai

Laikau didele garbe, kad buvau pakviesta būti redakcinės kolegijos nare. Todėl jaučiu pareigą pasisakyti Redakcijos vardu. Didžiuojamės, kad šviesiausi Lietuvos protai sutiko pagelbėti „Respublikos“ leidinių“ grupei išgryninant esminius dalykus, svarbius tiek Lietuvos valstybei, tiek atskiram jos piliečiui.

Mes, žurnalistai ir ne žurnalistai, suprantame, kaip aukštai yra iškelta Žodžio ir Minties kokybės kartelė, kurios nuleisti mes nebeturim teisės, nes tai būtų tolygu bendražygių išdavystei...

Suprantame ir tai, kad šis žingsnis vargiai padidins tiražą (Lietuvoje Cicerono gerbėjų yra ženkliai mažiau nei Cicino), bet užtat esam šventai įsitikinę, kad, sutelkdami panašiai mąstančius, mes ne tik kovojam prieš tautos skaldytojus, bet ir atliekam istorinę misiją: žūtbūt išsaugoti galbūt paskutinius sveiko proto likučius.

Ta proga tiesiog knieti pacituoti mūsų Redkolegijos narės, rašytojos  Daivos Tamošaitytės pastraipą iš veikalo „Vapsvos efektas“: „Vadovauti tautai turėtų kiti - praktiški ir vitališki žmonės, gebantys priimti greitus, ryžtingus ir gyvybiškai svarbius sprendimus. Jie turi degti sąžine, drąsa ir tiesa. Tautas veda ne filosofai, bet karžygiai“.

Nuoširdžiai pritardami didžiai gerbiamos Daivos pozicijai, drįstam priminti, kad filosofai prikelia mintį. Mintį, jog reikia padaryti viską, kad savo namuose, savo šalyje būtų lengva ir saugu gyventi. O minties galia yra beribė.

Belieka tikėtis, kad redakcinės kolegijos mintys anksčiau ar vėliau materializuosis. Ir kuo anksčiau - tuo geriau mums, visiems visiems, kurie tebenori būti savo protėvių žemės, savo gimtosios žemelės, šeimininkais.

Redaktoriaus žodis (Tikiuosi dar ne paskutinis)

Vitas TOMKUS, „feljetonistas“: „Kai kas teigia, kad esu trenktas. Šįsyk prisipažinsiu: esu pritrenktas...“ (Smulkiau apie tai skaitykite šiandienos „Respublikoje“).

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ specialų leidinį
„Redakcinės kolegijos tribūna“