RESPUBLIKOS REDAKCINĖS KOLEGIJOS TRIBŪNA (Nr.20): POETAS DŪSTA. AŠ TROKŠTU

Daiva TAMOŠAITYTĖ: „Aš trokštu“

Galiausiai paaiškėjo, kad Lietuvos piliečiai neturi jokių teisių valdyti savo valstybę. Uždraudus referendumus, beliko tik kaip 1940-ųjų liepos 14-15 dienomis eiti į rinkimus ir prisidėti prie vaidinimo, kai balsai vėl bus suskaičiuoti taip, kaip reikia. Tai paaiškina, kodėl per 24 metus valdžioje lieka tos pačios partijos ir tie patys veikėjai, kodėl vienintelis ir nepakeičiamas yra VRK pirmininkas. Konstitucija kaip ir SSRS laikais neveikia. Garsieji disidentai anais laikais kovojo legaliai - kad ji veiktų. Ir tai buvo nemažas laimėjimas. Šiomis dienomis kovojamas analogiškas karas. Ketvirtis milijono nepatenkintų valdžia Lietuvoje šiandien - realybė. Jeigu anksčiau būtų viešai skelbta dėl referendumų ir visi piliečiai tai žinotų, tas skaičius būtų gerokai didesnis. Tai jėga, kuri negali būti ignoruota. Bet ji dabar paskelbta kaip niekinė. Tai tėra anos kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės nuo Rusijos tęsinys kitomis, klastingesnėmis tarptautinėmis sąlygomis. Panašaus pobūdžio bruzdėjimai, mėginant atgauti demokratines suverenių valstybių teises, vyksta ne tik Lietuvoje, bet tik joje kaip ant delno matyti nedesovietizuotos valstybės agonija. Visa Europa verda lyg avilys. Išskyrus Vokietiją, kuri tebėra Antrojo pasaulinio karo pralaimėtoja ir keliaklupsčiauja prieš Rusiją. Iš dalies taip elgiasi ir Prancūzija, kuri didžiuojasi revoliucijos pamokas perdavusi Rusijai. Be to, kokie brangūs sentimentai slavams, kurių aristokratija bandė susiprancūzinti ir visais kitais įmanomais būdais įrodyti, jog verti būti europiečiais, rusiškąjį šovinizmą sukryžminant su savotiškai suprasta napoleoniška didybe! Ar čia kvepia šamanizmu, kai nukauto priešo jėga pereina į nugalėtoją?.. Iš didžiųjų Europos valstybių Anglija kone vienintelė permąsto savo taktiką ir mėgina grįžti į savarankišką poziciją. Galbūt tai ir yra esminė jos vis dar nenuslopusios įtakos trečdaliui pasaulio sąlyga - adekvati reakcija į kitų šalių pozicijas? Britai mokėjo pasinaudoti silpnesnių trečiųjų šalių pasyvumu, manipuliavo situacija, tačiau visada gerbė teisę ta prasme, kad neperžengė tam tikros padorumo ribos net bausdami kolonijas, o, sukūrę savąjį džentelmeno kodeksą ir prisitaikę prie dekolonizavimo realybės, nenori atsisakyti humanizmo ir individualios laisvės pamatų. Bent jau savo šalyje. Jie niekada nedegradavo iki Stalino lygio meluoti prarandant bet kokias žmogiškumo žymes. Vinstonas Čerčilis (Winston Churchill) buvo Hitlerio blickrygo suklupimo akmuo. Jei Anglija, kaip planuoja, išeis iš korumpuotos ES, Lietuvos laukia labai liūdnos dienos. Ji vėl atsidurs toje pačioje ašyje tarp Lenkijos, Rusijos, Vokietijos ir iš dalies komunarų Prancūzijos, kuri visada palaikė pastarųjų siekius (jos santykiai su Vokietija atskiras klausimas). O šiuo metu šiose Vakarų šalyse daugiau rūpinamasi savo kailiu, bet ne tuo, kaip įtvirtinti ES gyvybingumą, išsiaiškinti strategines klaidas. Kitos Rytų Europos šalys, Čekija ar Vengrija, turi per daug savo problemų, nors su jomis solidarizuotis gyvybiškai būtina. Jau dabar aišku, kokia Lietuvos perspektyva nepaisant NATO ir Šiaurės šalių, nors būtent šie nauji politikos partneriai gali būti kad ir menka, bet vis dėlto išeitimi. Pasauliui pagal neostalininį scenarijų stebint Rusijos veiksmus Ukrainoje, Lietuva atsiduria uždelstos bombos zonoje vien dėl nenormalaus Karaliaučiaus statuso, kuris yra karinis Rusijos poligonas atakuoti ES kraštinę valstybę - Lietuvą. Kitos paskirties ši nuniokota buvusi lietuvininkų, o dabar niekieno žemė - anklavas - tarsi ir neturi. Išlieka ir kebli Baltarusijos lojalumo problema neišvengiamos agresijos atveju.

Sąjūdžio laikais lietuviai referendumais ir mitingais išsikovojo teisę į valstybę, kuri turėjo tapti desovietizuota ir pradėti kurti laisvą gyvenimą pagal modernius apmatus. Ši pastanga buvo nugesinta iškart po to, kai prasidėjo antisąjūdinis perversmas ir KGB dokumentai buvo kažkur išgabenti, paskui liko tik stabdyti liustraciją. 2004 metai atvėrė naujas galimybes buvusiems SSRS kolaborantams ir tiesioginiams naujai parengtiems kadrams plėsti savo įtaką ir galią tiek Lietuvoje, tiek ES. Nepaisant kosmetinių vakarietiškų potėpių, Lietuva institucine prasme ir liko tų pačių jėgų zonoje. Todėl visuomenė buvo nuosekliai nuginkluojama visais aspektais, informaciniu ir teisiniu pirmiausia. Rusijai aneksavus Krymą, išryškėjo ir kiti Rusijos mėginimo išlaikyti Lietuvą savo dispozicijoje aspektai. Turiu galvoj ne tik jos vykdomą „kultūros“ politiką ir propagandą, neaiškios kilmės įstaigas Lietuvoje. Net ne rezonansinių bylų aplinkybes. Būtent Lietuvos valdančiųjų pozicija buvo daugiau nei dviprasmiška šalies gynybos atžvilgiu. Nepaisant įsipareigojimų NATO, Lietuvos kariuomenė negavo 2 proc. finansavimo. Neliko šauktinių. Šiuo metu didžiulė šaukiamojo amžiaus vyrų masė ir rezerviniai daliniai neturi jokio apmokymo ir net supratimo, kaip valdyti šiuolaikinį ginklą. Dar daugiau: savanorių organizacijos atlieka butaforinį vaidmenį, kuris gal ir pasikeis, jei naujai atėję savanoriai pareikalaus tikro apmokymo. Bet tam reikės finansų, kurių šalies vadovybė „neturi“. Žmogiškai kalbant, jūsų brolis, sūnus ar vyras yra beginklis realios grėsmės akivaizdoj.

Tačiau milijonai buvo metami ne vyrų apmokymui, bet įvairioms prevencijoms: narkotikų, smurto šeimoje, asocialioms šeimoms ir panašiai. Geriau skirti milijonus vaikų ar kitų specialiai išskirtų piliečių grupių teisėms „ginti“ ir „dienos centrams“, bet ne jaunų žmonių lavinimui mokyklose, užklasinėje veikloje. Jaunuoliai, kurie galėjo mokytis muzikos, meno ir kitose studijose, sporto mokyklose, profesiniuose technikumuose ar gamtosaugos ir kraštotyros būreliuose, nebuvo finansuojami, tuo pačiu metu jų tėvams užkraunant finansinę naštą net pagrindinėse lavinimo įstaigose, kur už kiekvieną žingsnį, pradedant remontu ir baigiant Kalėdomis, reikėjo iškratyti piniginę. Pinigų vaikams užimti po pamokų kasmet buvo skiriama vis mažiau. Užtat vis gausiau buvo finansuojamos galimų nusikaltimų „grafos“. Jei yra finansavimas, jį reikia pateisinti. Kažkas finansuos galimą terorizmą, antisemitizmą ar narkotikų platinimą - bus surasti ir „kaltininkai“. Juk finansai, ypač lengva ranka gaunami iš ES, turi pasiteisinti. Tokia visuomenės gydymo politika nuo antro galo (juk tokios blogybės - Lietuvai naujiena, nežinia, kaip ir dorotis...) per du dešimtmečius padarė tai, ką ir turime. Tūkstančiai už borto likusių jaunuolių, neradę tikslo, atsidūrė areštinėse, kalėjimuose, išsižudė ir emigravo. O tuo metu Vladimiras Putinas kūrė sau politinę pamainą nuo darželinukų ir mokyklinukų („Miški“), jaunimo („Naši“) iki specializuotų kovinių būrių. Istorikai teigia, kad Hitlerį įveikti sunku buvo būtent dėl to, kad per ilgus valdžios metus jis išaugino išdresuotą tūkstantinę pamainą, hitlerjugendą, kuris aklai tikėjo vadu ir stojo mūru jo pusėn nepaisant kariuomenės vadų abejonių dėl karinės sėkmės.

Kam tuos dešimtmečius dirbo Lietuvos saugumo tarnybos ar kontržvalgyba, jei „nematė“, kaip šalia raumenis augino baisi revanšistinė hitleriškai stalininė jėga, ir, be abejo, su aiškiais taikiniais. Ir kam dirbo policija ir pagrindinė žiniasklaida, į fašistų kategoriją kažkieno įsakymu įrašiusi taikius nacionalines šventes švenčiančius žmones?

Mūsų vaikai viliojami visokiomis pagundomis, bet tik ne auklėjami pareigos šaliai dvasia. Pagal būtinus demokratijos ir savisaugos rodiklius Lietuva yra, deja, beginklė ir bejėgė, nepaisant raminančių valdančiųjų burtažodžių (kažkas ateis ir mus apgins). Net ginklu nuo kriminalinių nusikaltėlių besiginantys piliečiai iš anksto yra laikomi kaltais. Tokia tad „saugios Lietuvos“ panorama. Kyla tik vienas klausimas: kas tokios programos užsakovai? O vykdytojai - aiškūs. Pasinaudodami taikia ir civilizuota tautos prigimtimi, kuriai svetima neteisinė, provokatoriška sąmonė, mat Maidanas lyg ir negresia, jie ramiai sau griauna valstybės pamatus. Iš kvailumo ar įsipareigojimo Kažkam?

Kažkada žinomas poetas pareiškė: „Aš dūstu“. Tačiau bepigu dūsauti ir dusti pasiturinčiai gyvenant JAV ir kritikuojant Lietuvą. „Aš trokštu“ gali pasakyti kiekvienas budrumo ir sąžinės dar nepraradęs lietuvis Lietuvoje. Dabar jis tegali prarasti naujai nukaltas grandines. Į tą skaičių įeina ir visos tautinės bendrijos ir kitos mažumos. Kaip gali gerai jaustis žmogaus teisių ginamieji, jei visa visuomenė ir pagrindinė jos dalis, suverenas, nebėra joks suverenas ir yra priverstas skursti ar prisitaikyti prie kažkieno diktuojamų taisyklių, nes klausimai nuleidžiami iš viršaus kaip senais laikais, jie nėra svarstomi? Jeigu bet kokia visuomenės veiklos kryptis (pavyzdžiui, lituanistika) tampa prievarta brukama pseudoideologija, o kiekvienas žingsnis, ne tik politikoje, siekiamas kontroliuoti tokiu mastu, kokio dar nebuvo? Vykdantieji tai prievarta diskredituoja ir žmogaus teisių gynimą, ir kitas natūraliai gerbtinas idėjas. O prievarta visuomet implikuoja savo priešingybę, kuri ir yra siekiamas tikslas.

O dabar - blogiausias scenarijus. Įsivaizduokime mažą šalį, kuri visus pagrindinius ekonomikos svertus perdavė (pardavė) paskiroms užsienio firmoms, kuri sunaikino savo laivyną, aviaciją, kuri net šovinių nepasigamina, nors šiokia tokia mažytė samdinių kariuomenė egzistuoja. Kuri klesti iš perpardavinėtojo pozicijų šelpiant iš šalies. Įvykus karinei agresijai, pavyzdžiui, iš Rusijos, Lietuva, Latvija ir Estija per kelias dienas taptų nuniokotu Vakarų pasienio ruožu. Jeigu JAV ir Europos valstybės ir toliau žais slėpynes su Rusija, Baltijos valstybės taps tik dar trimis Kaliningrado tipo Rusijos kariniais poligonais be jokių tautiškumo žymių. Šiuo atveju net nesvarbu, ar tai bus švarus, ar nešvarus karas. (Lyg švarus karas iš viso egzistuotų.) Tokiais atvejais viskas vyksta greitai. Ką tuomet ir nuo ko saugos po kelių parų atkakę NATO daliniai? Galbūt į tokį scenarijų įsivels staiga apsireiškusios kitos iki dantų ginkluotos pasaulio agresijos (kaip Japonija Antrojo pasaulinio karo metu). Pasaulinio karo sumaišty pradings ne tik nykstančios Baltijos kraštų tautos. Ir net jei tą karą laimėtų geroji žmonijos pusė, ką tai mums reikštų? Kas būtų tas nugalėtojas, kuris vėl įvykdys antrąjį Niurnbergo tribunolą? Mums tai net nesvarbu. Nes mūsų nebebus. Dabar svarbu suvokti tai, kad Vakarai paliko veikti tą uždelsto veikimo bombą, neostalininę Rusiją, ir tai reiškia, kad jie vis tiek pataikauja jėgai, nors to ir nepripažįsta. Nežino, kaip pasielgti su barbaru? Nejaugi reikia sulaukti dar vieno visą Žemę apimančio kataklizmo, kad būtų pripažintas faktas, jog po Antrojo pasaulinio karo buvo paliktos landos to paties tipo agresijai? Kas gali paneigti tokią galimybę? Pasiklauskime Kafkos.

O viskas, net pasauliniai karai, prasideda nuo jūsų šeimos, darbovietės ir kiemo. Kiek esate laisvi, galite ir nebijote reikšti savo nuomonę. Kiek pataikaujate, o kiek ginate savo pažiūras ir sveiką protą. Kiek lieka meilės artimui, kaimynui, savo Tėvynės kultūrai ir tradicijoms, o kiek nurašote į beveides buhalterines eilutes. Nėra nė vieno žmogaus Lietuvoje, kuris nebūtų atsakingas už šalyje ir pasaulyje vykstančius procesus. Net kiemsargio. Nejaugi kritusiųjų už Lietuvos laisvę kaulai netraška po kojomis? Jais nusėta visa šalis. Kiek jų bus pakeista bulvių traškučiais, pamatysime per artimiausius rinkimus.

Vytautas RADŽVILAS: „Budriai saugo milžino jėga?“

Teigdamas, kad žmonės veikia pagal savo doktrinas, anglų politinis filosofas T.Hobbesas (T.Hobsas) turėjo omenyje, kad žmonių veiksmai ir poelgiai tik materializuoja ir atspindi tai, kas dedasi jų galvose. Lietuvos visuomenės ir valdžios atsakas į Ukrainos krizę taip pat laikytinas minčių projekcija į išorę, leidžiančia diagnozuoti šalyje vyraujančio politinio ir valstybinio mąstymo būklę. Išryškėję kai kurie šio atsako ypatumai vertintini kaip aiškūs lietuviškosios politinės sąmonės susidvejinimo bruožai. Šis susidvejinimas pasireiškia kaip vidinis suskilimas, arba nežinojimas ir nesugebėjimas apsispręsti, kas vis dėlto yra Lietuva - dar valstybė ar jau tik Europos Sąjungos provincija. Tiksli diagnozė svarbi, mat nuo jos smarkiai priklauso tolesni šalies veiksmai saugumo ir gynybos srityje.

Kaip ir buvo galima laukti, prie Rusijos ambasados buvo surengta protesto prieš Krymo užgrobimą akcija. Tokių simbolinių akcijų reikia. Tačiau akivaizdu, kad šitaip belstis į Rusijos valdžios sąžinę yra tas pat, kas pamokslauti medžiui. Tad ar iš tiesų nebuvo galima nuveikti kur kas daugiau - ir ne tik Ukrainos, bet ir pačios Lietuvos naudai? Juk lengva suprasti, kad Rusijos imperinės ambicijos yra tik viena Ukrainos bėdų priežastis. Kita ir anaiptol ne menka priežastis - Vakarų valstybių, ypač ES, „pragmatiško bendradarbiavimo“ su Rusija politika, sukūrusi kone idealias sąlygas įvykdyti agresiją. Šitoks bendradarbiavimas skatina susimąstyti, o kodėl gi Vakarų šalys yra tokios „nerusofobiškos“, kad drąsiai pardavinėja Rusijai net moderniausius ginklus. Tai paaiškinti lengva: jos gali leisti sau prabangą būti tokios „drąsios“ ir „pragmatiškos“ todėl, kad nuo Rusijos jas patikimai saugo gyvasis skydas - Vidurio ir Rytų Europos šalys. Seniai metas aiškiai įsisąmoninti ir atvirai įvardyti šį milžinišką paradoksą. Nors NATO - galingiausia istorijoje karinė sąjunga - tarsi įsipareigojusi laiduoti taiką ir saugumą pasaulyje, jos branduoliui priklausančios Vakarų Europos valstybės faktiškai pačios dangstosi nuo Rytų grėsmių kur kas silpnesnių VRE šalių apsauginiu skydu. Todėl protestuojant prieš Rusijos agresiją vertėjo priminti Vakarų valstybėms jų moralinę ir politinę atsakomybę už pataikavimą agresoriui surengus protesto akcijas bent jau prie įtakingiausių valstybių ambasadų. Tokios protesto akcijos, ypač jeigu jos būtų gausios, o jų vaizdai pasiektų Vakarų šalių visuomenes, galėjo tapti savalaikiu ženklu ir įspėjimu, kad mūsų regiono tautos jau senokai perprato vakarietišką dvigubų standartų politiką ir nebėra linkusios taikstytis su joms skirtu gyvojo skydo vaidmeniu. Suprantama, surengti teatralizuotą ir leidžiantį lengvai uždirbti keletą rinkiminių taškų Rusijos „stabdymo“ spektaklį yra kur kas lengviau negu principingai ginti Lietuvos saugumo interesus. Juk tektų atkakliai ginčytis su Rusijai pataikaujančiomis Vakarų galiūnėmis ir kiltų pavojus užsitraukti jų rūstybę. Šito Lietuvos „integracijos“ vedliai bijo labiausiai. Todėl jiems nekilo mintis surengti tokias politiškai prasmingas paramos Ukrainai akcijas. Na, o jeigu tokios akcijos būtų buvusios surengtos pačios visuomenės iniciatyva, jos neabejotinai būtų buvusios įvertintos kaip nukreiptos „prieš Lietuvos euroatlantinės integracijos kryptį“ ir pasmerktos kaip kenkėjiška, Kremliaus kėslams tarnaujanti veikla. O kad baimės neįtikti galingiesiems partneriams akys didelės, atskleidė vis kaitaliojama Lietuvos pozicija ekonominių sankcijų Rusijai klausimu. Iš karto patikėję Vakarų valstybių kovinga retorika, aukščiausieji šalies pareigūnai karštai pritarė griežtoms priemonėms. Tačiau, vos perpratę, kad toji realiais veiksmais nepatvirtinta retorika yra tik priemonė išsaugoti veidą imituojant pagalbą Ukrainai, jie skubiai „suprato“, kad ekonominės sankcijos būsiančios žalingos.

Toks pat žodžių ir veiksmų dvilypumas išryškėjo ir svarstant Lietuvos saugumo perspektyvų klausimą. Valdžia ir ją aptarnaujantys politikos apžvalgininkai puolė raminti visuomenę, kad Lietuva esanti saugi, nes ją patikimai ginąs 5-asis NATO sutarties straipsnis. Tad saugumo srityje Lietuvai kylantis tik vienas uždavinys - įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus sąjungininkams ir padidinti krašto gynybai skiriamas išlaidas. Iš principo jas didinti reikia. Tačiau ar šito pakanka, kad šalis taptų tikrai saugi? Norint sąžiningai atsakyti į šį klausimą, būtina atsakingai pasverti, kiek yra tvirtos NATO teikiamos saugumo garantijos. Ukrainos krizė kaip tik ir padeda jas blaiviau įvertinti. Mėginant suprasti, kiek Lietuva gali būti svarbi savo sąjungininkams, pakanka prisiminti, ką Vakarai - ES ir NATO - jau paaukojo šios krizės metu siekdami bet kuria kaina išsaugoti Rusijos palankumą. Po Krymo aneksijos pakirsta jau eižėjusi, bet dar veikusi tarptautinė saugumo sistema. Radosi prielaidos nekontroliuojamai branduolinio ginklo sklaidai, nes Ukrainos patirtis pamokė, kad jokia šio ginklo neturinti valstybė negali jaustis visiškai saugi. Postringavimai, kad NATO neturėjo jokių įsipareigojimų ginti Ukrainą, skamba kaip pigus išsisukinėjimas prisimenant, kad agresijos auka padarė pasauliui nemenką paslaugą atsižadėdama savojo branduolinio arsenalo mainais už dviejų Vakarų didvalstybių suteiktas saugumo garantijos. Štai kodėl nėra savaime akivaizdu, kad, ant gerų santykių su Rusija aukuro sudeginusios tokius svarbius dalykus, Vakarų šalys nepaaukos dėl jų tokio „mažmožio“ kaip mažos ir silpnos Baltijos valstybės pasiteisindamos tuo, kad jos, pvz., sunkiai apginamos. Todėl nuolatinius patikinimus, kad bendradarbiavimas su ES ir NATO yra Lietuvos saugumo laidas, reikėtų vertinti atsargiau. Po Ukrainos įvykių laikyti ES rimtu šalies saugumo garantu tiesiog naivu. Maža to, pagaliau reikia pripažinti, kad tokių ES šalių kaip Prancūzija ir Vokietija veiksmai dažnai tiesiog kenkia Baltijos valstybių saugumui.

Tiksliau ir kartu nekeliant panikos apibūdinti NATO vaidmenį turbūt galima pasakant, kad ši organizacija jau laikytina tik sąlygine Lietuvos saugumo garante. Todėl derėtų iš naujo apmąstyti, ko galima tikėtis žvelgiant į jos veiksmus per Ukrainos krizės prizmę. Apibūdinimas „sąlyginė garantė“ reikštų, kad NATO gali ginti Lietuvą. Tačiau nebūtinai.

Deja, realistiškai vertinti NATO vaidmenį Lietuvos saugumo architektūroje kol kas trukdo ideologinės kliūtys. Sunkiausiai įveikiamas tabu - vadinamasis Vakarų nuosmukio klausimas. Jis ypač erzina „vesternizacijos“ ir „europeizacijos“ keliu Lietuvą vedančius politikus ir jiems talkinančius propagandininkus. Pastarieji taip pat yra gyvas politinės sąmonės susidvejinimo pavyzdys. Nepraleisdami progos pasišaipyti iš drįstančių apie Vakarų saulėlydį prasitarti „tamsuolių“, jie šiomis dienomis verkšlena dėl ES ir NATO bejėgiškumo visiškai nepastebėdami, kad šitaip patys patvirtina, jog nuosmukio diagnozė anaiptol nėra laužta iš piršto. Šį tabu - kone patologišką baimę rimtai svarstyti dabartinę Vakarų pasaulio būklę - būtina kuo skubiau sulaužyti, nes kvalifikuota jos analizė yra gyvybiškai svarbi Lietuvos valstybės išlikimo sąlyga. Tiesiog nėra kito kelio norint savo galva, tai yra savarankiškai, atsakyti į be galo svarbų praktinį klausimą, ko iš tiesų Lietuva gali tikėtis iš savo Vakarų partnerių vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu. Ukrainos tragedija tik dar kartą išryškino moralinės ir politinės Vakarų krizės požymius. Ji sėja pagrįstas abejones, ar Vakarai iš tiesų pasiryžę ginti karštai skelbiamus laisvės ir demokratijos idealus. Ir net leidžia manyti, kad Vakarų šalyse demokratinis valdymas tolydžio virsta fasadu, slepiančiu, kaip ir Lietuvoje, tikrąją - normalių bičų - valdžią. Apakinti beribio godumo, jie leis padegti visą pasaulį. Kad šis Vakarų nuosmukis turi senas šaknis, įrodo kaip tik Rusijos agresijos dienomis nuskambėję seniai iš politinės arenos pasitraukusio buvusio Vakarų Vokietijos kanclerio H.Šmito (H.Schmidt) žodžiai, kad jis „suprantąs“ V.Putino veiksmus. O juk tokį pat „supratingumą“ yra parodęs ir Prancūzijos prezidentas F.Miteranas (F.Mitterand), „užjautęs“ M.Gorbačiovą, kad šis buvęs „priverstas“ leisti 1991 m. sausio 13-osios žudynes. Būtent todėl tik išmokusi rimtai analizuoti ir kritiškai vertinti dabartinę Vakarų pasaulio būklę Lietuva ne tik liautųsi buvusi intelektualiniu šio pasaulio pakraščiu, bet ir politiškai subręstų tiek, kad išdrįstų iškelti savo sąjungininkams galbūt svarbiausią dabarties klausimą. Jis yra toks: ar liberaliosios Vakarų demokratijos dėl pačios savo prigimties nėra pasmerktos kartoti praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio klaidas, kai dėl pragmatinių interesų trumparegiškai paaukojo Europos taiką bei virtinės tautų ir valstybių laisvę, kol, vaizdžiai kalbant, priešas jų nesugriebė už gerklės ir neprivertė stoti į žūtbūtinę kovą dėl išlikimo? Šį principinį klausimą nesunku sukonkretinti: kur yra ta nepabaigiamo nuolaidžiavimo Rusijai riba, kurią peržengus pagaliau būtų suprasta, kad metas liautis žaidus Europos ir viso pasaulio likimu? Pripažinus, kad priklausomybė Vakarų pasaulio struktūroms tik iš dalies laiduoja Lietuvos saugumą, taptų būtina tikslinti ir šalies gynybos strategiją. Stebėtina, bet nuolatos kalbant apie būtinumą didinti išlaidas krašto gynybai vengiama principingai iškelti svarbiausią klausimą: ar Lietuvos valstybės gynimas dar yra visų jos piliečių pareiga? Ar Lietuva pasiryžusi sekti pavyzdžiu valstybių, kurios, turėdamos daug gausesnes ir stipresnes profesionalų armijas, kartu siekia, kad, vaizdžiai kalbant, kiekvienas šalies pilietis visgi prireikus mokėtų šaudyti, ar šalies gynyba taip ir liks saujelės profesionalų rūpesčiu? Dabartinę šalies gynybos koncepciją sunku pavadinti kitaip, kaip išankstiniu moraliniu nenoro ginti Tėvynės pateisinimu. Tik turintis nors minimalų karinį parengimą pilietis yra karys ir savo šalies gynėjas. Neturintis jo yra tik patrankų mėsa, o valstybė, siunčianti jį į beviltišką kovą ir tikrą mirtį, elgtųsi ne tik amoraliai, bet ir nusikalstamai. Tad kaip, nesant bent minimalaus visuotinio karinio parengimo, būtų galima atskirti drąsų ir patriotišką pilietį, nuoširdžiai norintį, bet tiesiog neapmokytą ginti savo šalies, nuo bailio ar išdaviko, kuris tokį savo elgesį dangstys veidmainišku argumentu, kad pasiryžęs padėti galvą už Tėvynę, bet... neišmano, kaip elgtis su ginklu?

„Lietuva grobikų jau nebijo, budriai saugo milžino jėga“ - šitaip Lietuvos saugumo padėtį įvertino „tautos lakštingala“ S.Nėris įvykusią okupaciją ir aneksiją garbstančiose eilėse. Panašu, kad šios eilės tinka ir dabartinei Lietuvos saugumo vizijai apibūdinti. Ukrainos krizės metu išryškėjęs Lietuvos politinių sluoksnių ir juos aptarnaujančių komentatorių blaškymasis nėra atsitiktinis ir išduoda, kur glūdi šalies saugumo ir gynybos Achilo kulnas. Šito blaškymosi priežastis - politinės sąmonės skilimas, dėl kurio radosi dviejų Lietuvos tapatumų konfliktas. Milžiniška praraja tarp Lietuvos, kaip visavertės ir savarankiškos valstybės, ir Lietuvos, kaip ES pakraščio provincijos, vaizdinių neleidžia šalies valdantiesiems suformuoti aiškios ir nuoseklios saugumo ir gynybos strategijos. Viena yra tvirtai pasiryžusi savarankiškai gintis ir sąjungininkų ieškanti valstybė. Kas kita yra imperijos provincija, savo armiją suvokianti tik kaip pakraščio gynybos pajėgas, privalančias atsilaikyti, kol atskubės „centro“ pasiųstos armijos. Lietuvą pastaroji strategija demoralizuoja, nes trukdo valingai apsispręsti ginti šalį ir tam sutelkti visus jos piliečius. Todėl vis kartojamas šūkis, kad juo labiau Lietuva integruosis į ES, juo ji bus saugesnė, yra pavojinga propagandinė klišė. Priešingai, Lietuvai vis giliau integruojantis į ES akyse tirpsta paskutinieji šalies valdančiųjų sluoksnių valstybinio mąstymo likučiai ir bunda daugelio ankstesniam okupantui tarnavusių jo atstovų būdingi aklo paklusnumo „centrui“ refleksai. Jie trukdo suvokti nemalonią tiesą, kad daugelis imperijų dažniausiai būna pasidalijusios į visada ginamą branduolį ir į „pilkąja zona“ laikomus pakraščius, dėl kurių neskubama guldyti galvos. Tad, ar užuot įtikinėjus save, kad Lietuvą „budriai saugo milžino jėga“, nevertėtų sąžiningai pasvarstyti ir neišsisukinėjant atsakyti sau patiems, kas yra Lietuva: ES branduolys ar pakraštys? Dar svarbesnis klausimas, kuo ji pati nori būti: pasiryžusia už savo išlikimą iki galo grumtis valstybe ar pirmiausia į „centro“ gailestingumą ir malonę viltis sudėjusia provincija?

„Tautinės vertybės daiginamos ir Pakruojo krašte“



Iškilūs Pakruojo krašto žmonės, palaikydami nacionalinio dienraščio „Respublika“ iniciatyvą susitelkti darbui už tautinių vertybių išsaugojimą, susibūrė į „Respublikos“ leidinių“ grupei priklausančio laikraščio „Pakruojo kraštas“ visuomeninę redakcinę kolegiją.

„Pakruojo krašto“ Redkolegijoje darbuosis vyresniosios kartos mokytojas, kraštotyrininkas, rajono draugijos „Atmintis“ tarybos narys ir visuomenininkas Zenonas Gegeckas, Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos vyresnioji kraštotyrininkė, Žiemgalos krašto kalendorių sudarytoja Genė Juodytė, pedagogas, moksleivių teatrų režisierius ir pjesių autorius Valdas Gasparavičius, Lietuvos Vydūno draugijos pirmininkė, visuomenininkė ir poetė Rima Palijanskaitė, mokytojas metodininkas Saulius Žilinskas ir „Pakruojo krašto“ redaktorė Janina Vansauskienė.

Anot Z.Gegecko, šiandienos iššūkius įveikti besistengiantiems Lietuvos žmonėms svarbu nepamiršti nueito kelio - sunkumų, su kuriais teko susidurti kovojant už nepriklausomybės atkūrimą, vienybės, kuri tada vienijo visą Lietuvą. „Tik ant praeities pamatų įmanoma sukurti visavertę ateitį, - sako Z.Gegeckas. - Tai padaryti pajėgsime tik įveikę šiandien išsikerojusį abejingumą ir nusivylimą, o įveikti šias negatyvias emocijas gali optimizmas ir konkretūs darbai. Svarbu, kad patriotiška dvasia vaikams būtų skiepijama jau ikimokykliniame amžiuje - tik tada galėsime būti ramūs dėl to, kad užaugę jie nepamirš, kas esantys, ir tuo didžiuosis“.

V.Gasparavičiaus manymu, šių dienų Lietuvoje daugėja dirbančiųjų, kurie savo pareigas atlieka formaliai. Žmonės, pasak režisieriaus, prisitaikė prie aplinkybių ir išmoko dirbti bet kaip. „Anksčiau žmonės Lietuvoje arba dirbdavo, arba ne, o dabar požiūris į darbą, kaip į vertybę, transformavosi, - sako V.Gasparavičius. - Požiūrį į darbą pakeitė tai, kad dažname darbe daug beprasmių ir formalių dalykų, kuriuos atlikti tiesiog būtina. Kokį palikimą su tokiu požiūriu perduosime ateities kartoms? Manau, kiek būsime verti išlikti kaip tauta, tiek ir išliksime. Juk visi dideli dalykai prasideda nuo mažų, o tauta - nuo žmogaus. Todėl turėtume mažiau virkauti, o daugiau dėmesio skirti sau ir artimui“.

J.Vansauskienė teigia, jog tautiškumui pavojus labiau gresia ne dėl to, kad užsieniuose uždarbiavę lietuviai į gimtinę parsiveš mišrias šeimas ar lietuviškai nemokančius kalbėti vaikus, o dėl to, kad likusieji Tėvynėje nuolat modernėja ir visaip europėja. „Ar ne tautiškumas, kalba ir tradicijos, dvasinis ir materialinis kultūros istorijos palikimas yra mūsų savastis, kuri vis dar traukia sugrįžti jaunąją emigrantų kartą? - klausia J.Vansauskienė. - Džiugina tai, kad svečiose šalyse uždarbiaujantis mūsų jaunimas pinigus prieš euro įvedimą investuoja Lietuvoje: perka butus, pastarąjį dešimtmetį buvusias tuščias kaimo sodybas, žemę. Tai teikia vilties - jie kada nors grįš, jie savo ateitį vis dėlto sieja su Lietuva. Gal ir neišsivaikščiosime“.

Pasak G.Juodytės, mūsų didžiausia bėda yra ta, kad pasaulį stengiamės nustebinti dalykais, kurie civilizuotuose kraštuose jau seniai žinomi ir net pabodę. „Kažkodėl pamirštame tai, ką turime unikalaus ir kuo galime būti įdomūs kitiems: savo istoriją, kultūrą, tautos papročius ir tradicijas, - sako G.Juodytė. - Ir, žinoma, savo kalbą. Lietuvių kalba - viena seniausių gyvų kalbų pasaulyje, o jos grožį ir turtingumą pripažįsta visų šalių kalbininkai. Todėl nesistenkime matuoti viską pinigais, o branginkime ir puoselėkime tikrąsias tautos vertybes“.

R.Palijanskaitės nuomone, šiandien labiausiai mūsų visuomenę ir tautą ardo netikėjimas ir nepasitikėjimas, neteisingumas ir veidmainystės, gobšumas ir kitos „žmogiškos“ silpnybės bei savų tautinių vertybių menkinimas ir kitų mėgdžiojimas... O laimingus - kad ir be didelių turtų - daro tai, ką galima įvardyti vienu žodžiu - žmoniškumas. „Tik jokiais įsakymais ir prisakymais jo nesukursi - jį reikia kantriai žmonėms žadinti, - teigia R.Palijanskaitė. - Tai turėtų būti ir žiniasklaidos misija. Jei pamažu imsime supanašėti su tolimuoju Darvino aprašytu žmogaus protėviu - jau nebus reikalinga ir žiniasklaida, o tokia žmogaus rūšis ilgainiui gali tapti nepakeliama našta mūsų gamtai, mūsų Žemei...“

Ekologiškos veiklos šalininkas S.Žilinskas atkreipia dėmesį, kad vien tik dėl kasmet augančio elektros energijos ir jai pagaminti reikalingų gamtos išteklių suvartojimo visa žmonija atsidūrė ant susinaikinimo ribos. Šiuolaikinį ekonomikos modelį, kurio pagrindinis variklis yra vartojimas, S.Žilinskas vadina ydingu. Ką gali padaryti dėl žmonijos išlikimo paprasti piliečiai? S.Žilinsko teigimu, jie privalo nuolat kontroliuoti valdžios sprendimus. „Juk lengviau užstatyti žemes kiaulių kompleksais, nei sukurti, tarkim, ekologišką produkciją gaminančius ūkius, kurių gaminiai turi paklausą visame pasaulyje, - sako pedagogas. - Įsigykime taupius elektros prietaisus, vasarą vandenį šildykime saulės kolektoriais, naudokime biokurą, važinėkime mažalitražiais automobiliais, auklėkime jaunąją kartą taip, kad jie taptų atsakingais Žemės gyventojais. Priešingu atveju proto neturinčios bakterijos pergyvens mus, o mūsų vadinamasis protas atves į savęs pačių susinaikinimą“.

Nacionalinio dienraščio „Respublika“ sužadinta patriotiškumo dvasia sklinda per Lietuvą. Pernai lapkričio 28-ąją autoritetinga inteligentija susibūrė į „Respublikos“ Redkolegiją, šiemet vasarį analogišku pagrindu įkurtos Redkolegijos pradėjo talkinti ir Klaipėdos krašto dienraščiui „Vakarų ekspresas“ bei Šiaulių apskrities ir miesto laikraščiui „Šiaulių kraštas“, kovo viduryje Lietuvos išlikimui neabejinga inteligentija darbui už tautinių vertybių išsaugojimą įkūrė ir „Kelmės krašto“ Redkolegiją.

Parengė Sidas AKSOMAITIS

Leonardas VAITYS: „Naujieji Vasiukai“ - tiltas į Kuršių neriją“

Pagaliau! Pagaliau, paklaikusiai lėkęs iš Vilniaus, išlipu kelte į Neringą, įkvepiu nepakartojamo oro ir trumpame kelto pukšėjime palaipsniui nukertu per metus susikurtus pančius, sėkmingus ar skaudžius - nesvarbu, aš Neringoje. Staiga sulėtėjęs tempas, atraktyvus transportas, prieš akis atsiveriantis nemiestiškas peizažas, gūsingas jūros kvapo persmelktas oras paruošia mane susitikimui su Kuršių nerija - vienintele tokia.

Taigi apie tiltą į Neringą.

Kai po dvidešimties metų išsipainioję iš biurokratinių pinklių ir pačių biurokratų sukeltų skandalų pagaliau buvo patvirtintas naujasis Neringos bendrasis planas su išanalizuotomis galimybėmis statyti tiltą skersai, išilgai ar įstrižai ir nuspręsta apsieiti be jo, pamėtėjama „būtina“ tilto idėja.

Žinia, tokią mintį pakišti profesionalų, dirbančių prie bendrojo plano, komandai, kai tam yra įstatymiškai nustatytas laikas, - baugu, nes būtų gautas pagrįstas atkirtis ir tada iš naujo šį klausimą kelti būtų neparanku, bent jau ilgesnį laiką.

Atrodo, be avantiūristinių projektų Lietuva negali. Galima tikrai suabejoti mūsų psichine sveikata. Tarsi nematau, kaip galima už dyką gauti teritorijas naujoms krovos krantinėms rengti, kaip pasišildyti 200 mln. tilto statybos kontrakte.

Atvykstantis kartą per savaitę (kodėl?) suskystintas dujas transportuojantis laivas sustabdys 2 val. keltų judėjimą. Gali sustabdyti ir dar ilgiau, jeigu kaip cariniais laikais greitieji keleiviniai traukiniai vidiniuose reisuose judės prekinių traukinių greičiu. Išdėliojai iš ryto ir nuėjai miegoti, net iešmininkai...

Yra oro uostų, kaip Vilniaus, kur lėktuvai vidutiniškai kyla ir leidžiasi kas valandą ar kas pusvalandį, dar geriau Palangoje - kas 3-5 valandas. Bet yra pasaulyje ir oro uostų, kur laineriai kyla ir leidžiasi kas 4 minutes ir net kas 2.

Dirbti reikia, ponai. Dirbti atsakingai ir įtemptai. Būtume turėję politinės valios, tai ir Būtingė nebūtų reikalinga. Viskas tilptų Klaipėdoje. Netikite, pažiūrėkite į Ventspilį, kur perpus siauresnėse ir trumpesnėse Ventos žiotyse, teigiama, per metus perkraunama 25 mln. tonų naftos, Būtingėje, teigiama, aštuonios. O jau lanksčios jungties keliami pavojai, palyginti su krova stabilioje krantinėje, žymiai didesni.

O ištikus didesniems nemalonumams, o jie ištinka beveik kaskart, nuo kelių iki keliasdešimt kilogramų - smulkmena, kuri nutylima, suvaldyti juos žymiai paprasčiau kanale, o ne atviroje jūroje.

Savotiški mes žmonės, energingai piktinomės rusais, gręžiančiais naftą akimi matomame atstume Neringoje, patys numetame plūdurą žymiai arčiau Latvijos sienos, taip nuolat nervindami „braliukus“.

Prarandame dar kelis kilometrus ir taip trumpo jūros kranto, beje, tobulo rekreaciniam vystymui. Buvusio tobulo. Tarsi atsidėkodami latviams už mielaširdingus mainus, kai šią pajūrio teritoriją gavome už Mintaujos sritį.

Visą tą krovą galima atlikti nedidinant krovos krantinių, kur darbus norima organizuoti jau minėtu brandaus socializmo lygiu.

Pretenzijas tapti žymiais vartais į Europą reikia pagrįsti organizuojant darbą taip, kaip tai yra įmanoma, toje pačioje Europoje. Kas pasakė, kad reikia 2 valandoms stabdyti vandens transportą, kai atplaukia dujos? Europos Sąjungos klerkai, pirmiausia besirūpinantys savo patogumu? Ar mūsų savarankiškai atpratę mąstyti klerkai? Gal tą laiką galima trumpinti, greitinti keltų plaukimo galimybes, atitinkamai paruošti darbuotojus, palikti Klaipėdai „išėjimą“ prie vandens ne vien grakščių kranų išklotinėmis, bet ir galimai nuostabia šiuolaikine architektūra - rengiamais „Memelio miesto“, naujo teatro pastato projektais, relakso krantinėmis - vaizdu, kuris liks atplaukiančių įstabiais laineriais turistų atmintyje.

Na, tegul dėl mūsų apsidraudimo pagaliau liks 2 valandos. Įsivaizduojat, koks įdomumas būtų stebėti tokį milžiną praslenkantį prieš mūsų akis. Gali būti, kad dalis norinčiųjų keltis į Neringą specialiai taikys į tą laiką. O jau praplaukus, keli papildomi reisai vykdomi keturiais, o ne dviem keltais  - žiūrėk, ir eilės nebėra. O jeigu, artėdamas prie Kryžkalnio, paskambini 118 ir sužinai tikslų keltų darbo laiką - žiūrėk, ir problemos apskritai nėra.

O neringiškiai, nubalsavę už tilto reikalingumą? Taip ir knieti pacituoti Seneką: „Liaudies pritarimas - blogio pranašas“. Daug tiesos didžio filosofo sentencijoje, ypač man, pagarbiai nusilenkiančiam profesionalo autoritetui. Šiandien jau tapo įprasta, kad ir du profesionalai, maitinami iš skirtingų lobistinių kišenių, ne nenori, o nepajėgia objektyviai apibrėžti problemą ir būdus ją spręsti. O tie, kurie su visom mokslinėm regalijom, dori emeritai, puikiai žinantys, kad Visagino AE buvo viena saugiausių Europoje, kaip ir tai, kad naujos statyba - neatsiperkantis blefas. Tie negirdimi. Vadinasi, ne visai teisus ir žymus Kubos disidentas, rašytojas Reinaldas Arenasas (Reinaldo Arenas), savo knygoje „Kai naktis ateis“ teigiantis: „Socializmas ir kapitalizmas vienodai mums spardo užpakalius, tik pirmuoju atveju už tai reikia paploti, o antruoju gali rėkti“. Rėkia Valatkos, rėkia Klivečkos, rėkia Janutienės... Na ir kas?

Negaliu įžeisti neringiškių, juo labiau kad nuo Senekos prabėgo daugel amžių, per kuriuos liaudis gerokai prapruso, o jeigu dar partijos bičiuliai paprašo - žiūrėk, ir susiformuoja nuomonė.

Tą Jūs, neringiškiai, puikiai žinote. Kaip žinote ir tai, kad „autentiškos žvejų trobelės“ autentiškos liko toli gražu ne visos, ant kurių kaba lentos, žyminčios jų „architektūros paminklo“ statusą. Akivaizdi ir, ačiū Dievui, vis dar gyva, nepranokstama vertybė Neringoje lieka gamta.

Pagalvokim apie tai.

Ar tikrai reikia daugiau turistų, poilsiautojų sezono metu. Ilgesnio sezono nebus - visoje Europoje ne sezono metu stovi išmirę kurortiniai miestai. O sezono metu čia jau dūstama nuo mašinų, nuo žmonių, ne nuo tų, kurie įsigijo poilsinius būstus ar namus ne tik žaviame, bet ir ramiame kampelyje. Vis daugiau - tai tie, kurie pakrypus saulei vakarop prekybos centre išgraibo broilerių atliekas ir pasikrauna alaus bambaliais. Jie neina į restoranus, miega mašinose ar kopose už tą patį 20 litų ekologinį mokestį?

Jums reikia jų dar daugiau? Pradėti jaudintis dėl savo automobilių saugumo ar paprasčiausiai gauti į nosį... Tada nevažiuos kiti, nemokės 300 litų už nakvynę, neišleis 200 litų per dieną restoranuose ir nueis tyliai miegoti pavargę nuo jūros, saulės ir žavingų vaizdų. Gal taip pasielgs dauguma, kurie čia vis dar randa ne visai pigią atgaivą, už kurią dar sugeba apsimokėti.

Ką gi daryti tiems, kurie nesugeba. O tokių dauguma. Ponai, patys pasirinkom. Visiems po lygiai (lygesniems daugiau) būna tik totalitarinių režimų metu. Kaip pavyzdys Nidos centre gražiai išoriškai renovuotas (arch. G.Prikockis) 1939 m. pastatytas poilsinis namas hitleriniam jaunimui, dabar parduodamas atskirais butais trokštantiems ramybės. Ar sovietinių įstaigų poilsinės, kuriose būdamas jaunas specialistas gaudavai kambarėlį kas 2 ar 3 metus, kai tapdavai „lygesnis“, žiūrėk, ir kas metus. Tik neprikiškit man kokios nors nesveikos nostalgijos...

Pasakysiu tai, ko negali pasakyti nei kairys, nei dešinys demokratą vaidinantis partinis veikėjas.

Neringa išlikti ilgam išskirtinėje saugomoje gamtinėje teritorijoje gali tiktai tapdama finansinio elito kurortu. Kaipgi tą pasiekti? Pradėkime nuo natūralaus riboženklio - kelto. Branginam bilietus, ekologinį mokestį - dvigubai, tranzitiniams - dar dvigubai. Drauskime miegoti automobiliuose (ne kemperiuose), palapinėse ar tiesiog miegmaišyje kopose.

Tikėtina, sumažinsim srautus (kalbama apie įprastą sezono laiką). Ar sumažės nuomininkų? Gal? Pabranginkite mokestį už nakvynę, tegul moka daugiau tie, kuriems svarbiausia bent jau ramybės status quo. Žinoma, neprošal būtų pasiūlyti naujesnius nei dar prieš nepriklausomybės laikus įsigytus lovos baltinius, rankšluosčius ir pakankamai ne paties pigiausio tualetinio popieriaus.

Privatus sektorius ir taip Neringoje yra privilegijuotas, nes viešbučiai, neišvengiamai turintys didesnes valdymo išlaidas, žlunga nespėję pakankamai uždirbti per trumpą sezono metą. Ir taip gali būti visada. Valstybinės reikšmės traukos objektų, kuriuos privalėtų aplankyti kiekvienas Lietuvos pilietis: Disneilendo, vandens pramogų parko, tūkstantinės koncertų-konferencijų salės, kalnų slidinėjimo trasos ant kopų, - suprantama, nestatysime, net jeigu kas tai planuotų. Paprasčiausiai nebus kam, kas norės sulaukti investicijų grąžos bent jau iki XXI amžiaus pabaigos. Bet galgi nereikia. Saugokime, ką Dievas atseikėjo - kas galėtų būti iš tiesų amžina Lietuvai ir pakankamai rentabilu neringiškiams. Sunaikinus gamtą šis kampelis praras interesą. Tada jau galime ir tiltą, ir treningus, ir lambordžinius, ir lėktuvėlius. O koks nors žymus europinės architektūros teoretikas nustebs, kaip ir žvelgdamas į dešinį Vilniaus centrą: „Aš pritrenktas, su kokiu greičiu jūs prarandate savo identitetą“.

Susitaikę su savo egzistavimu Kuršių nerijoje, supratę, kad ilgaamžis projektas - saugoti gamtą - yra prioritetas, sutvarkykime santykius su čia atvykstančiais, kuriems būtina ir įmanoma tai padaryti abipusiškai naudingais pagrindais. Man, atvykėliui, turėti bent jau dabartinę situaciją už atitinkamą mokestį, jums, neringiškiai, pajamas, gaunamas tokio lygio, kuris garantuotų ir miesto malūnsparnį, ir greitaeigį katerį, ir su oro pagalve taip pat, tada, kai to reikia. Visa kita kaip visoj Lietuvoj...

Koks šlykštus bebūtų pradinis kapitalizmas, kai asmeninis godulys yra vienintelis pilkosios masės dirgiklis, būtina prisiminti, kad čia nacionalinis parkas. Tad su juo privalo turėti galimybę susipažinti visi, kas to pageidauja, ypač jaunoji - moksleivių karta. Čia vėlgi, kaip radikaliai būtų pakeltos pravažiavimo kainos tiems, kurie nori ir gali, taip radikaliai turi būti sumažinti ar net panaikinti visi mokesčiai atvykstantiems lietuviukams ir ne tik jiems į pažintines ekskursijas, kad tos ekskursijos netaptų turistų pervargimo priežastimi, kai kelionė iš Vilniaus prasideda 6 val. ryto ir grįžtama atgal 24 val. Būtina suręsti montuojamus kempingus pakankamai patogiai praleisti naktį, su minimalia aptarnavimo įranga.

Kaip su surenkamomis mašinų stovėjimo aikštelėmis prie kiekvieno įvažiavimo. Taip daroma visame pasaulyje, bent jau toje dalyje, kur valdo protingi. Tuo tikrai nenusikalsime sudievinamai UNESCO.

Svarbu, kad viskas, kas pastaruoju metu daroma Neringoje, būtų daroma aukščiausiu kokybės lygiu.

Ar jau tikrai nėra ką veikti Neringoje su 200 mln., atsisakius tilto? Suremontuoti kelią, iškirsti šabakštynus šalikelėje, padaryti „vizualinius“ kirtimus, atveriančius unikalius dviejų vandenų ir kopų fragmentus. Pastatyti normalias gelbėjimo stotis, nebijant inkorporuoti į jas kavines „saulei nuleisti“. Paleisti „non stop“ judantį traukinuką tarp miestelių centrų ir paplūdimių, architektūriškai „apžaisti“ smulkiųjų prekybininkų gintarais, mezgalais, „second hand“ estetika centrinėse erdvėse. Pagaliau renovuoti neringiškių namus.

Palikti ramybėje norimą rekonstruoti (iš esmės nugriauti) gero lygio, nesuprantamo vietiniams ekspertams, moderniosios architektūros „Agilos“ pastatą. Nugriauti keletą pastatų, herojiniais tarybiniais metais užtvėrusių miesto ir kopų, miesto ir marių vizualinius kontaktus. Beje, dar vienas objektas, įspraustas į kopą net braška, kyla netoli Kuverto gatvės.

Ar didžiausia Nidos nelaime laikytinus Taikos g. 10, 12, 14 antstatus, perpjovusius pušų-dangaus liestinę. Žinoma, juokauju, nors tai įvykdyti - nugriauti du aukštus, pasiūlyti teisingas kompensacijas - sudarytų tikrai ne daugiau kaip 70 mln. Koks kilnus būtų UNESCO finansavimo tikslas. Juokauju vėl. Sužinojau, kad ji finansuoja tik stichinių nelaimių sunaikintas jos globoje esančias vertybes. Bet argi mūsų antiprofesionali veikla nėra stichinė nelaimė?

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ specialų leidinį
„Redakcinės kolegijos tribūna“