RESPUBLIKOS REDAKCINĖS KOLEGIJOS TRIBŪNA (Nr.21): PO KIEK LIETUVYBĖ, PONAI IR KITI ŠVONDERIAI?

Linas V. MEDELIS: „Po kiek lietuvybė, ponai ir kiti Švonderiai⁽¹⁾?“

Kai manipuliuojama politinėmis kortomis, amžinas Lietuvos priešas yra Rusija, ypač agresijos prieš Ukrainą fone. Rusija - vienintelė ir baisiausia. Tačiau priešas ar priešininkas gali tupėti ir visai kituose krūmuose.  Pavyzdžiui, atkreipkime dėmesį: kova tarp lietuvių kalbos, lietuvybės  puoselėtojų  bei jos slopintojų įgauna vis labiau pasibjaurėtinas formas.

Pavyzdžiui, Nacionalinis transliuotojas mėgsta „objektyvios diskusijos“ triuką, kai diskusija imituojama specialiai kviečiant  nelygias jėgas. Prieš pat Velykas (04-14) Rūtos Miliūtės (2) vedama laida „Teisė žinoti“ apie rengiamus Valstybinės kalbos įstatymo  keitimus buvo anonsuojama tiesiog pasėjant nelogiško pasirinkimo grėsmingą sėklą: „Nelietuviškos raidės lietuviškuose pasuose: nusikaltimas kalbai ir valstybei, ar pagarba savo valstybės piliečiams?“  (kategoriškai - arba tu nusikaltėlis, arba negerbi bendrapiliečių).  Iš šešių laidos dalyvių tik vienas aiškiai ir griežtai pasisakė prieš lietuviško raidyno papildymus kitomis lotyniško pagrindo (nesislėpkim - lenkiško raidyno) raidėmis. Visi argumentai seniai žinomi. Tik šįkart dar buvo pasigautas pseudoargumentas apie lietuvaičių, ištekėjusių už užsieniečių, pavardžių rašybos vargus.  Laidos dalyvių pozicijos taip pat žinomos nuo seno, o viena populiariausių  ir bene žemiausio profesinės etikos lygio LRT laidų vedėjų R. Miliūtė taip pat gerai pažįstama. Žinomos ir laidoje diskutavusių  Seimo narių pozicijos: Gediminas Kirkilas (3)  yra  vienas ištikimiausių Tomaševskio akcininkų (t.y. Lenkų rinkimų akcijos) šalininkų visais klausimais;  V.Stundys, šio įstatymo atkaklų stūmimą pavadinęs valstybės išdavyste;  R. Miliūtė, kurios  „objektyvi“ pozicija buvo reiškiama, akivaizdžiai ilgiau leidžiant kalbėti  akcijinei stovyklai ir nutraukiant vienintelį jų oponentą. Šiame jėgų išdėstyme niekas negalėjo stebinti, nebent akivaizdžiai trūko dar vienos socdemų  aktyvistės ir įstatymo pakeitimų iniciatorės Irenos Šiaulienės, kryžium gulančios ten, kur žengė bent viena  kankinio ir  nepalaužiamo  kovotojo už „lenkų“ žmonių teises Valdemaro Tomaševskio koja.

Nejauku  buvo matyti tik Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininką Antaną A. Jonyną. Ar gali lietuvių kalba eiliuojantis mažos tautos poetas neregėti, nejausti grėsmės lietuvybei ir tautos kalbai? Netgi, kai keturiasdešimt penki sąjungos nariai viešai į tas grėsmes yra atkreipę šalies vadovybės dėmesį? Ar poetas nesupranta, jog ne vardai ir gatvių pavadinimų lentelės yra kovos objektas? Ar Jonynas stoja į tas pačias savukinų, bumblauskų, laučių, valadkų ir kitų Švonderių gretas? Ne, norintys patekti į Miliūtės laidas privalo elgtis kaip tik taip, o ne kitaip.

A.A.Jonyno pasirodymas šioje laidoje ir šioje pozicijoje ženklina visai kitą lietuvybės erdvės teritoriją.  Šiandien toje teritorijoje atrodo, jog inteligentas ir intelektualas negali tokiu vadintis neapdergęs šventų tautiečio,  piliečio sielai dalykų. Juk dar nepamiršom, kaip išgarsėjo jaunas rašytojas, paniekinęs pokario partizanus, istorikai, išvadinę Pilėnų gynėjus bailiais, gavo Krašto apsaugos ministerijos premiją, nacionalinės premijos skirstymui vadovauja istorikas, niekinantis savo valstybės istoriją, gatvių pavadinimų lenkiškos lentelės kabo kaip ciniškas iššūkis,  o valstybės vadovai užsimerkia jau iš tolo vos pajutę LLRA... Antitautinė  padermė mus moko savaip suprasti ir suvokti žiniasklaidos piešiamą pasaulį. Tada silpnesnės prigimties ar silpnesnių dvasios šaknų žmogus tokiai aplinkai pasiduoda apsidairęs aplinkui. Vieni  aplink jį garsiai rėkia, kiti - gėdingai tyli. Vieniems durys plačiai atsidaro, kitiems - užsidaro.

Vladimiras Laučius (4) (LRT internetinio puslapio redaktorius) irgi klausia: „Ar galime leisti sau kvailą prabangą - atgimstant Rusijos imperializmui, kariauti karus su Varšuva ir vykdyti tokią tautinių mažumų politiką, kuri, kaip matome, padeda V. Tomaševskiui didinti savo įtaką ir Seime, ir Vilniaus miesto taryboje?“ Nesunku prieiti prie išvados: arba žmogus, save vadinąs politikos apžvalgininku, meluoja, arba taip  nesitituluotų. Juk  tereikia savęs paklausti: kas gi tuos karus ir su kuo kariauja, ir kas gi taip remia ir padeda stiprinti Akcininkų  įtaką Seime - Varšuva per Vilnių, ar Vilnius per Varšuvą?

Apie galimą sumaištį Lietuvoje Maidano pavyzdžiu,  būdamas Lenkijoje, grasino ir Seimo vicepirmininkas (!) Jaroslavas Narkevičius. Kitas (gal atsitiktinai, bet taip pat LRT) TV  laidų vedėjas Virginijus Savukynas (5) atvirai jam antrina,  ragindamas kuo greičiau leisti vartoti „kitas“ lotyniško pagrindo raides bei įteisinti užrašus lenkų kalba. Atseit, kyla Maidano Lietuvoje grėsmė. Visą problemą statydamas nuo kojų ant galvos „intelektualas“ klausė: ar nacionalistai sukurs Krymo variantą Lietuvoje?

Minėtas G.Kirkilas (jis ir Seimo pirmininko pavaduotojas, ir Europos reikalų komiteto pirmininkas, ir Seimo delegacijos Lietuvos Seimo ir Lenkijos Seimo ir Senato narių asamblėjoje pirmininkas( !) žiniasklaidoje teigia, jog būti konservatorių apkaltintam „nacionalinių interesų išdavyste“ jau beveik garbė. Jis klausia panašiai kaip Savukynas: „Ar ne didesnė išdavystė dabar gadinti santykius su Lenkija?“

Bet ekscelencija savo žodį tarė: lietuvių kalba negali būti politinių sandorių, sandėrių objektu. Galima sakyti - šventi žodžiai. Tarytum šventajame rašte: ir Dievas pasakė, tebūnie šviesa, ir pamatė, kad tai yra gerai. Prezidentės atveju - tai yra gerai, bet gal būtų galima ir ką nuveikti tos lietuvių kalbos labui...

Dievas čia prisimintas ne be reikalo. Internete pasirodė jau kiek primirštas TV laidų dalyvis vienuolis brolis Astijus. Jo rašinio pavadinimas pasako beveik viską: „Kas mano mamai Vydmantuose pasikeis, jei kur nors Švenčionyse  prie lietuviškų pavadinimų bus lenkiški?“ Galima papildyti dar viena jo rašto citata, keliančia abejonių Velykų lietuviškumu: „Velykos, Velikij dien, Lieldiena, Pascha - gyvenimo pergalės prieš mirtį šventės vardai. „Tarp jų nėra nė vieno lietuviško“, - sako brolis Astijus Kungys (6), kunigas pranciškonas, Lietuvos mažesniųjų brolių ordino provincijolas ir vydmantiškis. Skaitytojus jis ragina kurti „gyvybės, o ne mirties civilizaciją, išsivaduoti iš tamsumo, provincialumo“.  Gal, o broli,  pirma, paklauski motinos, ką ji pati mano apie tuos lenkiškus pavadinimus? Ir apie civilizaciją, apie krikščioniškas vertybes Europoje paklauski.  Juk tiesa yra paprasta: taip, Europa mūsų namai. Bet Europos namai - ne viešnamis, o broli, kur kiekvienoje kamaroje trempiamos amžinosios vertybės...

O šėtonas slepiasi smulkmenose.  Pagal Kalbos įstatymo projektą  (jo svarstymas atidėtas kuriam laikui) dokumento, pagal kurį bus originaliu pavidalu rašoma lenkiška (sulenkinta) pavardė,  gali būti net lenko korta ar bet koks kitas antspauduotas popierėlis. Visoje valstybėje dokumentuose asmenvardžius tektų rašyti lenkiškais rašmenimis. Beje, smulkmena -  I. Šiaulienė su G.Kirkilu parengė pataisą Civiliniam kodeksui, ir atitinkamas straipsnis ( „Vardas, pavardė ir vietovardžiai rašomi pagal lietuvių kalbos taisykles“) pailgėja tik keliais nekaltais žodžiais: „ jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip“. Remigijui Šimašiui (7) jau pavyko Seime prastumti kodekso pataisą, pagal kurią įstaigų, įmonių pavadinimai gali būti sudaryti ne tik iš  lietuvių, bet lotynų (lenkų, nes kitiems tokių nereikia) kalbos abėcėlės raidžių.

Loreta Graužinienė prieš Velykas priėmė Lenkijos Seimo pirmininkę, o Gediminas Kirkilas priėmė Lenkijos Seinų apskrities delegaciją, vadovaujamą apskrities viršininko A.Šturgulevskio (Szturgulewski). L.Graužinienei pasiūlyta imti pavyzdį iš lenkiškų įstatymų, o G.Kirkilas informavo svečius, išreiškė viltį, kad abiejų valstybių tarpusavio santykiai ir toliau gerės, įteikė A. Šturgulevskiui savo oficialios padėkos raštą, kuriame (pranešė informacinės agentūros) padėkojo už prasmingą veiklą, kasdieniu darbu rodant pagarbos, tolerancijos ir geros kaimynystės pavyzdžius, dvišalių kontaktų plėtrą ir nuoširdų darbą gerinant lietuvių tautinės mažumos padėtį Lenkijoje. Ir nė žodžio apie tai, jog mūsų strateginis partneris per dešimtmetį uždarė pusę lietuviškų mokyklų, kad jų finansavimas ir šiandien stringa, kad likusios tarsi pasityčiojant apdedamos mokesčiais (turimas galvoje Antano Baranausko fondas, besirūpinantis „Žiburio“gimnazija), kurie Lietuvoje švietimo įstaigoms neįsivaizduojami, kad Berznyko kapinaitėse ne vieneri metai tyčiojamasi iš lietuvių karių kapų...

Lenkijai galima pavydėti. Jos valstybinė politika vadinamųjų kresų atžvilgiu nepalaužiamai kryptinga, nuosekli ir atkakli. Tos politikos gairės yra žinomos: nuolat didinti lenkais besivadinančių skaičių, skatinti juos kelti pretenzijas, papirkinėti intelektualinį ir bet kokį kitą valstybės elitą (raktiniai žodžiai paieškai: kresai-rytai-žygis). Net nepaisant pasekmių ateičiai.  Dar galime priskaičiuoti potencialų agentūrinį tinklą bene visose ministerijose, valstybinėse įmonėse bei organizacijose su vadinamąja lenko korta kišenėje ir suprasime, kokioje stiprioje įtakoje gali būti mūsų vadovai, politikai, valstybė. Spaudoje buvo minėta, jog Lenkijos tautinio jaunimo grupė Vilnijoje žada nemokamai padalinti kelis šimtus vėliavų, ir švenčiant Lenkijos vėliavos dieną gegužės 2 d., „Solečnykai“ turėtų nusidažyti raudonai balta spalva. Manau, Lenkijos TV visam pasauliui parodys, kad Rytų Lietuvoje gyvena vien lietuvių skriaudžiami lenkai. Kitų nėra. Todėl galime mūsų valdžios, politikų, „intelektualų“ drąsiai klausti, kiek kiekvienas yra skolingas, įtakojamas, šantažuojamas vėjui papūtus iš Vakarų. Apie Lietuvos ir lietuvybės išdavystę jau galim kalbėti be klaustukų.  Tad po kiek lietuvybė, ponai kubiliai, graužinienės, grybauskaitės, balkevičiai, šiaulienės, kirkilai ir kiti Švonderiai?



(1) Švonderis - rusų rašytojo Michailo Bulgakovo apysakos „Šuns širdis“ herojus. Autorius jo vardą, atspindintį bolševikines-globalistines pažiūras, įsitikinimus, mąstymo būdą ir ideologiją, užšifravo taip:

Шибко ВОНючее ДЕРьмо  (išvertus iš rusų klb. - baisiai smirdintis š-das)

Romualdas GRANAUSKAS: „Kalboje gyvena Tautos dvasia“

Šiuo Tautos apkvaitimo laiku, kada kažkam ima dingotis, kad Maironio poezija - nedovanotinai nacionalistinė, kad mūsų valstybinis himnas - pernelyg ilgas, o abėcėlėje - nepakanka raidžių, šiuo gėdingu laiku, kai į riebesnį kąsnį sutinkame iškeisti visa, dėl ko mūsų protėviai šimtmečiais liejo savo kraują ir prakaitą, įsiklausykime į rašytojo, lietuvių literatūros klasiko Romualdo Granausko mintis, išsakytas esė „Žodžio paglostymas“. Galgi jos padės mums susivokti, kad tai, ką šiandien atsainiai barstome į šalis - pati mūsų esmė, kurią praradę - net rojaus soduose nebūsim laimingi?

- Atmink, vaikeli: Žodis sukūrė Lietuvą.

- Vau.

- Ir tai yra stebuklas.

- Nenormalus kažkoks tas jūsų stebuklas...

***

Mes kalbėjom, klegėjom ir šnibždėjomės tarmiškai. Mokykloje tik tarmės nereikėjo mokytis, ji visuomet buvo su mumis lyg kokia mūsų kūno dalis: lūpos, burna, liežuvis... Ja kalbėdami niekuomet neužsikirsdavom ir neraukydavom kaktų, ieškodami tinkamo žodžio. Kiekvienas žodis tą patį mirksnį atsirasdavo ant liežuvio galo, kai tiktai jo prireikdavo. Tarmė - lyg apatiniai marškiniai, prigludę prie kūno, mes jų nejaučiam. O bendrinė kalba - visai kas kita. Tai jau kelnės ir švarkas, kuriais būtina apsivilkti, kai eisi atsakinėti.

Niekas mums nedraudė kalbėtis tarmiškai, tai buvo taip natūralu ir suprantama kaip alsuoti. Tarmėje mes buvom laisvi ir laimingi - ir niekada nesusimąstėm, kodėl taip yra. Niekada jos nesimokę, visi puikiai mokėjom.

***

Dievas ar likimas paskyrė mums gyventi pačią geriausią, gražiausią, nuostabiausią žemę. Nedidelį jos plotelį, užtat kokį. Nėra čia nei rūsčių aukštų kalnų su amžinų ledynų kepurėmis, nei karščio išdegintų dykumų, neatūžia cunamiai ir taifūnai, viską šluojantys sau nuo kelio, nežinom, kas yra amžinas įšalas ar tropinės liūtys. Geroji Kažkieno ranka paklojo mums gyventi net ne lygią žemę - minkščiausią kilimą su žaliomis pievomis, mėlynais ežerais, įaudė žydras upių gijas, tamsesnius miškų raštus, nudažė besikeičiančiomis keturių metų laikų spalvomis, kad visi galėtume matyti ir džiaugtis. Gyvendami tokiame lygiame krašte, galėjome lengvai susisiekti vieni su kitais: vaikščioti, jodinėti, plaukioti laiveliais, nepamiršdami vieni prieš kitus nukelti kepurės.

Bet ir kitiems reikėjo tokio gražaus krašto. Svetimieji veržėsi iš visų keturių pusių. Kol galėjom, gynėm jį kelis šimtmečius. Šimtmečius, o ne mėnesį ir ne pusę metų.

Archeologai, kurie dabar kasinėja kritusių mūšiuose kapus, kurie tyrinėja jų kaulus, sako: vidutinis kario amžius tada buvo maždaug dvidešimt treji metai. Viešpatie. Tai juk dabartiniai mūsų studentai ir abiturientai... Vaikeliai, kas jus tada išmokė kovos meno, kas įpūtė į širdis drąsą ir Tėvynės meilę?

Kodėl mums nebereikia patriotinio ugdymo? Kas dabar - neduok Dieve - gintų mūsų žemę? Atskristų du bombonešiai iš už vandenyno ir numestų dvi bombas? Vieną - ant Didžiasalio, kitą - į Šauklių ganyklas? Tauta, kuri nebenori pati ginti savo laisvės, jau ir nebe Tauta. Ji - tik kilimėlis prie durų atėjūnų kojoms nusišluostyti. Iškeitusi laisvę į gerovę, ji bėra verta kitų Tautų pajuokos ir paniekos.

Sakiau ir sakysiu: kalboje gyvena Tautos dvasia. Ne vienas aš taip sakiau, daug kas taip sakė, ir būtų užvis liūdniau, jeigu šitą ištarčiau paskutinis. Bet gal ne. Gal tikrai dar ne.

***

Šiais metais gera proga prisiminti paskutinįjį didįjį mūsų sukilimą už laisvę, jei neprisiminsim pokario partizanų kovų. Jį pralaimėjom, kaip ir kitus du prieš tai buvusius: švilpė kazokų nagaikos, kartuvėse sūpavosi vadai, dešimtatūkstantinės lietuvių voros nutįso snieguotais Rusijos keliais į Sibiro pusę...

Į Sibiro... Į Sibiro... Vėl į Sibiro... Pasižiūrėkim trijų paskutinių sukilimų datas: 1794, 1831, 1863. Juos skiria maždaug trisdešimties metų tarpas. Tiek laiko reikia užaugti naujai kartai. Kol tėvai kankinasi Sibire, jų sūnūs auga Lietuvoje. Užaugs - ir vėl bus naujas sukilimas. Nepalaužiamas laisvės troškimas, neužgesinamas noras gyventi patiems, be svetimųjų. Kol pagaliau Rusija suprato: yra tik vienas būdas užgesinti tą norą - padaryti lietuvius nelietuviais. Kol jų lūpos tars gimtosios kalbos žodžius, jie tokie ir bus. Iš jų vis semsis valios ir stiprybės. Užrišti jiems burnas, surakinti žandikaulius, tegu mykia kaip gyvuliai.

Kur turėjo slėptis kalbos dvasia, kai viešumoje jau niekur nebebuvo jai vietos? Ji nuėjo į tarmes, į šnektas, į patarmes, ten jai buvo saugu. Ten jai ir dabar saugiausia.

***

Daug žmonių, net jaunų ir pačių jauniausių, norėtų kalbėti švaria ir gražia gimtąja kalba, bet nežino kaip. Užmirškim vidurines. Iš ten išeina beraščiai ir puskalbiai. Tai kur dar? Kur jiems išmokti? Aukštosiose?

Gulėjau ligoninėj, ir atėjo manęs aplankyti tėvas Vaclovas Aliulis su dviem klierikais. Neilgai tepabuvo, bet vieną dalyką pastebėjau: kokia gražia, aiškia, taisyklinga lietuvių kalba tie du klierikai kalbėjo. Likau susimąstęs kaip tamsus Nevėžis: kodėl kunigų seminarijos dar gali išmokyti lietuvių kalbos, o pasaulietinės įstaigos - jau nebe? Kas atsitiko? O paskui taip įsisvajojau, kad iki pat ryto negalėjau užmigti. Visą naktį mačiau akyse vieną ir tą patį nuostabų vaizdą.

...Virš Vilniaus išaušta gražus sekmadienio rytas. Matosi jis ir pro švietimo ministro langą. Žvalus atsikelia ministras, skuba į tualetą, prausiasi, šukuojasi, kvėpinasi, paskui šūkteli žmonai:

- Pačius balčiausius marškinius.

Jau sėdėdamas mašinoj, smakru parodo vairuotojui:

- Į Jeruzalės kunigų seminariją.

Pasibeldęs į Rektoriaus duris, sustoja prie slenksčio, - ir baisu, ir nedrąsu, ir neįprasta. Vos neužmiršta pasakyti: „Garbė Jėzui Kristui“. Bet pasako, prisiartina prie Rektoriaus krėslo, priklaupia ant vieno kelio ir puola bučiuoti rankos:

- Gerbiamasis Rektoriau. Duokit nusirašyti lietuvių kalbos mokymo programas.

Ot būtų ministras. Tikrai protingesnis už visus buvusius...

***

Tik aną savaitę nusipirkau naują televizorių, o šiandien vos nepaleidau į jį sunkios peleninės. Supratau, kad naujasis televizorius niekuo dėtas, bet per senąjį TOKIOS NESĄMONĖS niekada negirdėjau. Visokių - taip, bet tokios - ne. Matyt, tik vakar sugalvojo, o šiandien ir pasakė. Ir sakys kasdien gal metus, ir bus ne vienas sudaužytas televizorius, ir koks tūkstantis lietuvių vien dėl to emigruos į užsienį, negalėdami čia daugiau apsikęsti. Nebėra mums vietos nei Tėvynėj, nei gimtojoj kalboj. Tėvynėj darkosi valdančioji kiaulicija, o gimtojoj kalboj - reklamų davėjai.

„Mūsų parduotuvėse galite nusipirkti PRIEŠPIENIO“. Žmogau, kuris sugalvojai šitą žodį, į kokią dvasios ubagystę esi įkritęs, kokiose nežinojimo tamsybėse paskendęs. Nėra ir niekada nebuvo tokio žodžio nei Lietuvos žemėje, nei po jos dangum, nei Didžiajame Lietuvių Kalbos Žodyne. Tik visai apkvaišusioj ar apkvaišintoj sąmonėj gali gimti visokie „priešpieniai“.

Paskui ėmiau pats save raminti: „Nesišakok, nesiardyk šitaip, senas besi, gali jau daug ko ir nebesuprasti...“

- Ką čia suprasti? - kažkas šaukte šaukė manyje, niekaip negalėdamas nutilti. - Ką čia dar suprasti?

Toks žodis yra kaip bjauri žiurkė, paskui kurią sulenda į kalbą visa virtinė dar bjauresnių. Kas mus apleido tomis žiurkėmis? Su žiurkėmis kovoti beviltiška, visi žino, kovoti reikėtų su jų paleidėjais. Šiuo atveju labai lengva Kalbos inspekcijai išsiaiškinti ir to paleidėjo pavardę, ir tą reklamos agentūrą, kurioje jis taip „plačiai reiškiasi“. Jeigu aš įmesiu kaimynui į miegamąjį prieš savaitę suvažinėtą katę, ar mane baus, išsiaiškinę, kas įmetė? Baus. O jei įmesiu į kalbą pastipusią žiurkę, kurios dvoką paskui uostys tūkstančiai? Turėtų bausti. Turėtų bausti Kalbos inspekcija ir jos viršininkas Donatas Smalinskas, kuris ten viršininkauja nuo pat maro metų.

Nusisvajojau visai į pamiškes. O taip niekada nebus, nes to nebus niekada. Čia Lietuva, čia virš kalvų mums žiurkėm lyja ant galvų. Jei nesat dar paralyžiuoti, laisvai sau galit išvažiuoti. Juk tiek pasaulyje šalių, kur daug mažiau tėra kvailių.

Kai praėjo poetinis šišas, ėmiau svarstyti kitaip. Kas tas PRIEŠPIENIS? Ar tik nebus visiems nuo kūdikystės žinomos krekenos? Gal Valstybinei lietuvių kalbos komisijai apsisuko galva ir krekenas ji priskyrė prie mirtiniausių kalbos klaidų? Jei taip - jergutėliau, kas čia bus. Krekenavos miestelį teks skubiai pervadinti Priešpieniais, o visus miestelio gyventojus - priešpieniškiais ar priešpieniečiais, - kaip jiems labiau patiks. Bet nemanau, kad patiktų. Perpykę gali atvažiuoti į Vilnių ir sušalusiomis bulvėmis išdaužyti Komisijos langus. O reikėtų tai reklamos agentūrai. Visus. Nepaliekant sveikos net orlaidės.

Kodėl tos reklamos agentūros viena už kitą įžūlesnės? Ar jos turi bent vieną kalbininką? Vos ne kas antra lietuviška reklama prasilenkia ne tik su kalbos normomis, bet ir su sveiku protu. „Rūšiuoji - vadinasi, mąstai“. Nerūšiuoji - nemąstai? Šiukšlių rūšiavimas yra būtina sąlyga mąstymui? Ir čia pat rodo tą savo „mąstytoją“. Sėdi ant grindų klimaksinis storulis ir dulkių siurbliu... valosi dantis. Prisimąstė. (Įtariu, kad šitaip bus įsiamžinęs pats tos reklamos agentūros direktorius.) Tiesa, dabar „mąstai“ ištaisė į „galvoji“.

Ir kiekvieną dieną, kiekvieną valandą - šitaip. Per televiziją, radiją, spaudą, per visus galus ir kanalus.

***

Kalboje svarbu ne vien tai, kas pasakyta. Ne mažiau svarbu, kas, kur ir kada pasakė. Kieme viena bobutė sakė kitai:

- Aš, ponička, vakare visuomet užsitraukiu firankas.

Galime būti ramūs: nei „ponička“, nei „firankos“ niekuomet nebegrįš į kalbą. Todėl, kad buvo pasakyta bobutės, todėl - kad kieme.

Tai buvo tais metais, kai mūsų mokytojai, išblyškę nuo neprivalgymo, ruošėsi skelbti visuotinį streiką. Klausiausi radijo. Aukšta valdininkė Šalaševičiūtė (ji ir dabar, rodos, ne žema) mokytojus „gynė“:

- Mūsų mokytojai iš tikrųjų uždirba pakankamai mažai...

Netvirtinu, kad ji pirmoji paleido šį „perlą“, - iš jos aš tik pirmąkart išgirdau. O paskui prapliupo kiti:

- Savaitgalį Lietuvos keliuose įvyko pakankamai daug avarijų...

- Vidurines baigia pakankamai neraštingi abiturientai...

- Maisto produktuose randame pakankamai daug kenksmingų medžiagų...

Būtumėt kiemo bobutė, ponia Šalaševičiūte, niekas čia jūsų pavardės neminėtų.

O Irena Degutienė buvo pasikandusi „šiandien dienai“. Taip ir pradėdavo Seimo posėdį:

- Šiandien dienai savo darbotvarkėje turime...

Kol spėjau sugalvoti, kaip vienas šaukštas Degutienės gali sugadinti visą Seimą, liovėsi taip sakyti.

***

Išgirdęs naują žodį per radiją ar televiziją, beveik neklysdamas gali pasakyti, kieno galvoje tas žodis atsirado pirmiausia - paprasto žmogaus ar valdininko. Valdininkai turi savo kalbą, kasdien ją turtina ir papildo, rūpinasi, kad aiškūs, paprasti, visiems suprantami žodžiai būtų iš jos išguiti. Vietoj jų kuria savus. Naujų žodžių daryboj jiems lygių nėra. Jų kalboje kiekvienas žodis turi būti panašus į vatos gumulą, kad nesimatytų, ar yra jame koks prasmės grūdas, ar nieko. Netinka net tokie žodžiai kaip „eiti“, „važiuoti“, skristi“, juos turi atstoti vienas vatinis žodis „vykti“: „Išvyko į susitikimą su rinkėjais“, „Išvyko į Briuselį“, nors į susitikimą išvažiavo automobiliu, o į Briuselį išskrido lėktuvu. Arba dar geriau: „Išvyko į turistinį žygį dviračiais“. Koks idiotas, užsėdęs ant dviračio, žygiuoja? Mums - nežygiuoja, valdininkams - žygiuoja. Ir nesustabdysi.

„Dirbti“ - vienas pačių netinkamiausių žodžių. Per trumpas. Reikia sakyti: „atlikti darbus“, „vykdyti darbus“.

Iš tribūnos:

- Balandžio mėnesį atlikome teritorijos švarinimo darbus.

Kokius darbus, pusgalviai? Išėjo į kiemą kontoros bobos, pamojavo šluotomis palei slenkstį - ir visi tavo darbai... bet iš tribūnos taip nepasakysi. Kiekvienas valdininkas, į ją įlipęs, staiga užmiršta motinos kalbą ir pereina į kažkokį čiulbesį: visi garsai - lyg ir artikuliuoti, o prasmės nėra.

***

Esu juokavęs, kad gyvenu iškart dviejose vietose: kūnas - Lietuvoj, dvasia - kalboj. Ten ji saugi, ten jai gerai, iš ten ji išeis vienintelį kartą, kad daugiau nesugrįžtų. Kartais būna baisu, kai žmogus niekina, žemina savo kalbą - šitaip jis muša ir spardo savo dvasią. Kojomis, akmeniu, pagaliu, - kaip varganą šunį. Jaučiasi esąs stiprus ir protingas, galintis daug nuveikti. Tiktai dvasios ubagai niekada daug nenuveikė. Pastatę galybę barakų, nesugebėjo pastatyti net mažos bažnytėlės.

Kur glaudžiasi dvasia, išvaryta iš gimtosios kalbos? Nežinau. Gal kur įnamiauja, gal šąla po tiltais. Aš jos niekuomet neišvarysiu. Iki pat, iki pat. Paskutinį savo žodį ištarsiu lietuviškai. Kokį - dar nežinau.

***

O gal viskas dėl to, kad skauda širdį? Dieve, kaip skauda širdį, kai naujasis lietuvis mindo kojomis gimtąjį žodį. Toks menkas pasijunti, toks pažemintas, tegalintis tik paimti tą žodį ant rankų, prispausti prie širdies ir glostyti. Glostyti, tikėdamasis, kad nuo šito jis dar kaip nors atsigaus, kad pasijus vėl mylimas ir reikalingas.

Cituota iš knygos „Trečias gyvenimas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014).

Olava STRIKULIENĖ: „OMG, panovie, ar jums viskas OK?“

Seimas paskelbė Kalbos premijos konkursą. Premija įamžinamas žodžio laisvės gynėjos Felicijos Bortkevičienės (1873-1945) atminimas. Tuo pat metu Seimas iki birželio atidėjo svarstymą, ar nelietuviškus asmenvardžius pasuose bus leidžiama įrašinėti svetimomis, bet lotyniškomis raidėmis. Ir kurioje paso vietoje tas raides įtupdyti. Pirmame paso puslapyje ar antrame.

O kurioje vietoje įtupdyti Lietuvą? Iš priekio ar iš nugaros? Kai priekyje - Lietuva, o iš nugaros - Litauen, Litva, Lithuania ar Lietuwa. Jei į kalbą jau spoksome kaip į lengvai rekonstruojamą balaganą ar tvartą, tai galime ją aplipinti įvairiausiomis verandomis. Balkonais, palėpėmis. Antstatais, priestatais. Jei kalba mūrininkų objektas, tai galime sumūryti bet ką. Naudodami žodžius kaip silikatines plytas. Ar vonios kambario apdailą. Plytelė per daug atsikišusi, prie sienos nelimpa - šmaukšt ir nupjovei. Pasmulkinai.

***

Kalbos mūrininkų gildijos atstovė Vardenė Pavardenė kalbasi su drauge:

- Ai, kokį gražų vakar mačiau prancūzišką fiiilmą! Visas apie meilę... Nuo šiol būsiu Varden Pavarden. Gražiau skamba. Ieškosiu gero meistro, kad kelias raides nudaužtų. Gal tau jų reikia? Gal pravers? Iš labai stipraus silikato.

- Gal ir paimsiu. Vakar mačiau suomišką filmą. Toks žiauruuus. Tik viena aktorė labai graži. Tokia skandinaviška. Nuo šiol būsiu Varden Pavardenainen.

- O gal ir vardus pasitobulinkime? Kad būtų turtingesni. Ne su viena „v“, bet su w? Argi mes jau tokios nuskurdusios vargšės, kad dvigubos raidės negalime sau leisti. Juk dvigubą „Late“ kavą kasdien geriame. Įsivaizduoji, kaip skamba - Warden. Kaip derinsis prie batų! Oi, grįšiu namo - vyras neatpažins. Sakys - na, kokia čia nauja ponia pas mus atvyko.

- O jei vyras irgi užsimanys pavardę patobulinti?

- O kas čia blogo? Plastinės operacijos dabar madingos. Visi savo pavardžių grožiu rūpinasi.

- O jei taip susipainiosite pavardėse, kad ir sutuoktinius supainiosite?

- Tik nejuokink. Namą perstatei? Perstatei. Antrą aukštą primūrijai? Primūrijai. Namo adresas liko tas pats? Liko. Pasakysi adresą - taksistas parveš. Tai ir dėl pavardžių, vardų nematau problemos. Juk taip žaisminga! Išblaškys šeimyninę monotoniją. Tik keisčiau ir keisčiau. Kaip skirtingų skonių pyragaičius. Kitą savaitę jau būsiu Pavardenadze. O gal Pavardešvili. Dar pagalvosiu. Kuri labiau tiks prie plaukų spalvos. Ku kū, o aš jau kitokia.

***
Politikai svarstys, kuriame paso puslapyje sudarkyti valstybinės lietuvių kalbos rašybą. Nors rašybos darkyti iš viso negalima. Nei pirmame, nei antrame, nei paskutiniame puslapyje. Kalba nėra politikos objektas. Kai žemaitis antį pirmąkart pavadino „pyle“, jis negalvojo apie tuometinę politinę santvarką. Ar ką šiuo klausimu galvoja aukštaičiai, kuršiai ar Romos imperatorius. Žodis „busilas“, reiškiantis gužutį ar gandrą, taip pat nebuvo sugalvotas liberalizmo, konservatizmo ar kitokio -izmo. Juolab ne kokios nors šalies karaliaus, caro, sultono. Lietuvių kalba, kaip ir kitos kalbos, vystėsi ne dėl politinių įgeidžių, simpatijų ar antipatijų. Lygiai taip pat, kaip strazdo čiulbėjimas skiriasi nuo gegutės kukavimo ne dėl kažkokių politinių priežasčių. Ir niekas nepriverčia pasaulio paukščių vienodai kvarksėti.

Kalbos turi tik tokius žodžius, kurių konkrečiai tautai ar genčiai reikia. Senovės inkai neturėjo žodžio, kaip pavadinti šiaurės ruonį, nes tokio žodžio jiems nereikėjo. O eskimai neturėjo žodžio, reiškiančio begemotą. Konkreti kalba turi tik tokius žodžius ir tokius rašmenis, kurių jai reikia. Mes neturime raidės „w“, nes mums jos nereikia ir niekada nereikėjo. Tad keista būtų dirbtinai įsibrauti į lietuvių kalbos audinį su „w“. Vien todėl, kad XXI a. pradžioje to nori lenkai. Nes II a. pradžioje mūsų kalba vystėsi ne todėl, kad taip pageidavo kinų mandarinų dinastija. Mes tiesiog nevaržomi kalbėjome, kalbėjome ir prikalbėjome. Savo Tautos žodžius. Savąjį mentalitetą. Kalbai, kaip ir kiekvienam gyvam sveikam organui, nereikia jokių priedų. Jokių dirbtinių vystymosi stimulų. Primestų mentalitetų. Tik politikai kažkodėl nori sukurti lietuviškos kalbos begemotą. Su priedais. Kad jis įtiktų kitoms kalboms. Aišku, į tokį filologiškai blogai sudurstytą begemotą daug kas norėtų pasižiūrėti. Kad pasijuoktų. Bet net ir nevykusiai patobulintą gyvą begemotą būtų žiauru išleisti į laisvę. Gentainiai jo nepripažintų.

Kelkime sau esminį klausimą. Ar tautų kalbos jau taikomos prie kitų tautų sijonų spalvos, asmeninių įgeidžių ar rašybų sistemų? Tai tas pats, kaip apmėtyti gyvą kalbą granatomis. Jei taip, reikėtų įsteigti naują lingvistikos padalinį. Kad iš skeveldrų sudurstytų polonizuotą, lituanizuotą, apanglėjusį hibridą. OMG, pani, viskas OK.

Vytautas SINICA: „Nuolaidų Varšuvai šalininkų argumentai yra melas“

Prirašyta kalnai skirtingų argumentų, kodėl Lietuva negali ir neturi leisti Lietuvos piliečių pasuose vardų ir pavardžių rašyti nevalstybine kalba. Tokio leidimo šalininkai nesidrovėdami konstatuoja, kad „lenkų reikalavimai yra visiškai pagrįsti ir normalūs“. Prasmingiau pažvelgti į nelietuviškų asmenvardžių pasuose klausimą iš kitos pusės ir atsakyti į pagrindinius (dažniausiai pasitelkiamus) tokios nuolaidos Varšuvai šalininkų argumentus.

Pirma, teiginys, kad savo šalies piliečių asmenvardžių rašyba pasuose nevalstybine kalba yra įprasta Vakarų šalių praktika, yra melas. JAV, Kanadoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Beniliukso šalyse, Jungtinėje Karalystėje ir daugelyje kitų pavyzdinių demokratinių Vakarų šalių tokia teisė piliečiams nėra suteikta. Beveik visos valstybės turi labai natūralų, pagrįstą ir suprantamą norą, kad jų piliečiai galėtų perskaityti ir ištarti dokumentuose esančias pavardes, todėl pritaiko jas savo kalbos taisyklėms. Tai ypač aktualu Lietuvai, nes lietuvių kalba - kitaip nei, pavyzdžiui, anglų - viskas rašoma taip, kaip tariama. Turėtume vertinti šį unikalų savo kalbos bruožą. Asmenvardžiai čia nėra ir neturėtų būti jokia išimtis.

Tiesa, kelios posovietinės Europos šalys leidžia pasuose rašyti asmenvardžius nevalstybine kalba jų pilietybę įgijusiems kitų šalių piliečiams, tačiau tai visiškai skirtingas nei Lietuvos lenkų atvejis. Lenkija prieš kelerius metus tariamai leido pasuose rašyti nevalstybine kalba ir savo šalies piliečiams, tačiau toks užrašas ten tėra paveikslėlis pase, nes nei valstybės registruose, nei bankuose nėra pripažįstamas ir negalioja, o apsimokėti už tą piešinėlį piliečiams reikia savo lėšomis. Būtent dėl to, o ne iš solidarumo su Lietuva Lenkijos lietuviai šia teise beveik visai nesinaudoja. Jei tikrai norime sekti Vakarų demokratinių šalių pavyzdžiu, vienareikšmiškai neturėtume leisti užrašų pasuose nevalstybine kalba.

Antra, teiginys, kad savo šalies piliečių asmenvardžių rašyba pasuose nevalstybine kalba yra tokių piliečių teisė, yra melas. Europos Žmogaus Teisių Teismas 1999 ir 2012 metais bylose prieš Latviją ir Lietuvą patvirtino tą pačią nuostatą, kad neegzistuoja jokia piliečio teisė į pavardės rašybą dokumentuose originalo kalba, o valstybės gali jas rašyti tik valstybine kalba, tuo jokių teisių nepažeisdamos.

Galima išgirsti teigiant, kad tokią teisę įtvirtina Lietuvos ratifikuota Europos Tarybos Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija. Tai vėlgi melas. Konvencija iš tiesų teigia, kad šalys narės turi pripažinti piliečių originalius asmenvardžius, bet pačios Europos Tarybos oficialus šios konvencijos komentaras (išaiškinimas) teigia, kad tai nesukuria pareigos leisti jų rašybą dokumentuose originalo kalba.

Galiausiai ir 1994 metų Lietuvos ir Lenkijos sutartis įpareigojo abi šalis leisti rašybą pagal skambesį. Tokį įsipareigojimą Lietuva atsakingai vykdo, pasuose rašydama nesulietuvintas Lietuvos lenkų pavardes, pavyzdžiui, Tomaševskis vietoj Tamašausko arba Narkevič vietoj Narkevičiaus. Lenkija šiuo atveju gali būti nepatenkinta nebent savo derybininkų 1994 metais pasiektais rezultatais, o ne Lietuvos sutarčių laikymusi.

Trečia, teiginys, kad asmenvardžių nevalstybine kalba leidimas yra būtina geresnių santykių su Lenkija sąlyga, yra melas. Pirma, Lenkija vadovaujasi dar tarpukariu Romano Dmovskio (Roman Dmowski) padiktuota geopolitine nuostata, kad iš kaimynų reikia reikalauti tiek, kiek jie nusileis ir sutiks atiduoti. Tą suvokiant, galima arba aiškiai pasakyti, kad derybų dėl lenkų bendrijos teisių negali būti, arba tenkinti reikalavimus, kurie iš principo negali baigtis. Jei jie baigtųsi, LLRA jedinstvininkai turėtų paleisti aktualumo netenkančią partiją, o Lenkijos politikai atsisakyti tobulo ir nieko nekainuojančio politinių dividentų savo šalyje šaltinio. Nežinia, ko palinkėti žmonėms, kurie nuoširdžiai tikisi tokios politinės partijų savižudybės. Priešingai, naujų reikalavimų fone LLRA ir Varšuva jausis tik stipriau, nes galės rinkėjams parodyti, kad litowski chamai paklūsta spaudimui, metodas veikia ir yra taikytinas toliau.

Beje, Lenkija ne vienus metus nuosekliai giria lenkų padėtį Latvijoje. Socdemams neįtinkantis leidimas asmenvardžius originalo kalba rašyti antrame paso puslapyje yra būtent sprendimas latvišku pavyzdžiu. Už tokią tvarką Lenkija Latvijai neturi jokių priekaištų. Nors neturi bendros sienos su Lenkija, lenkų Latvijoje nėra mažai - net 53 309 (2,35 proc.), iš kurių daugiau nei 10 000 net neturi Latvijos pilietybės. Kas trukdo Lietuvai sekti Latvijos pavyzdžiu, jei manome, kad būtinos nuolaidos Varšuvai?

Iš kitos pusės, būtina įvertinti, kad LLRA reikalavimų tenkinimas Lietuvoje neišspręs santykių su Lenkija problemų, bet tikrai pakiš koją Latvijai ir Estijai, iš kurių Rusija bemat pareikalaus to paties tariamai diskriminuojamiems vietos rusams. Ar to ir siekiame, kai Europos ir JAV analitikai jau vieningai kalba apie tai, kad būtent Latvija yra kitas Putino agresijos taikinys, o Krymo pavyzdys aiškiai rodo, kad tokia agresija kas kartą dangstoma tariamai pažeidžiamomis rusų teisėmis?

Apibendrinant, G.Kirkilo ir jo bendraminčių aiškinimai, kad taip paseksime Vakarų šalių pavyzdžiu, užtikrinsime tautinių mažumų teises ir pagerinsime santykius su Lenkija, be jokių išimčių yra melas, melas ir dar kartą melas. Nėra jokių objektyvių priežasčių, įpareigojančių Lietuvoje įgyvendinti antikonstitucinę asmenvardžių rašybos tvarką. Vergų valstybėje lemiamą balsą turi baimė, o ne argumentai.



Prof. Jonas GRIGAS: „Ar dabar vaikai kitokie?“

Per radiją ir televiziją vyksta bergždžios diskusijos apie tai, kad dabar vaikai kitokie. Kai aš buvau jūsų amžiaus, vaikai gerbė tėvus. Mes neatsikalbinėdavome. Mes nuolankiai paklusdavome savo pareigoms. Mes pasinaudodavome savo galimybėmis. Mes žinojome, kas yra kas - dažnai girdime taip kalbant pagyvenusius žmones. Dabar vaikai žino savo teises, bet nežino pareigų. Mokytojai skundžiasi, kad jiems trūksta pagarbos, kad mokiniai jų neklauso ir net 70 proc. mokytojų patiria mokinių psichologinį ar net fizinį smurtą. Mokytojai neturi priemonių apsaugoti kitą mokinį ir net save nuo smurtautojų.

Vienas mano buvęs studentas fizikas išvyko mokytojauti į Šalčininkų rajoną. Po kelių savaičių tas jaunas mokytojas atvažiavo pas mane pasitarti. Jis pasakė, kad mokiniai nedrausmingi, trukdo vesti pamokas, o vienas dvyliktokas jam smogė per veidą. Mokytojas, aukštas plačių pečių vaikinas, tam taip tėškė, kad tas visų akivaizdoje griuvo be sąmonės. „Kas dabar man bus?“ - klausė mokytojas. Pasakiau, kad tave tikriausiai nubaus, bet ateityje tau niekada nereikės daugiau raminti vaikų - per tavo pamokas jie bus drausmingi. Taip ir buvo. Ne vaikai, o švietimo sistema kalta, kad mokytojai prieš smurtautojus turi gintis teisme. Vaikai elgiasi pagal tas taisykles, kurias jiems sukuria suaugusieji, visuomenė. Todėl dabar kai kurie vaikai ne tokie, kokie turėtų būti. Dabar vaikai... - dūsauja seneliai.

Atsigręžęs į praeitį dažnas prisimena, kad būdamas jų amžiaus, daugelį kilometrų pėsčias vaikščiojo į mokyklą. Žiemą giliu sniegu. Pavasarį ir rudenį mokėsi ganydamas gyvulius. Padėdavo tėvams dirbti sunkius ūkio darbus. Buvo drausmingi. Mokinius už nedrausmingą elgesį bausdavo. Dabar mokinius į mokyklą vežioja geltoni autobusai, o jie vis tiek nedrausmingi ir nenori nei tėvams padėti, nei mokytis. Kita vertus, daug mokytojų dabar taip pat kitokie. Sunku suprasti mokytojus, kurie mano turintys mokyti tik savo dalyko, bet neturi auklėti žmogaus, mokyti jį teisingai elgtis visuomenėje, kad tai turi daryti tik socialiniai pedagogai. Mačiau, kad Indijoje, Japonijoje, Amerikoje ir kitose šalyse socialinių pedagogų nėra ir nereikia.

Galima idealizuoti senus laikus ir dejuoti, žiūrint į šių laikų jaunimą. Galima įrodinėti, kaip sunku buvo gyventi praeityje ir kaip lengvai viskas pasiekiama dabar. Kad ir ką kalbėtume, tačiau po tam tikro laiko mūsų atmintis tampa iškreipta. Ar gali būti, kad kiekviena karta yra tokia skirtinga, kad praeitis yra kartu „geros senos dienos“ ir „sunkios senos dienos?“ Vargu. Būdami vaikais, mes buvome ne tokie jau skirtingi nuo dabartinių vaikų. Tiesiog vyksta amžinas gyvenimo ciklas, amžinas konfliktas tarp kartų ir laipsniškas šių konfliktų sprendimas. Ir anksčiau buvo patyčių, ir anksčiau ne visi buvo drausmingi. Todėl buvo labai svarbus mokinio elgesio pažymys. Su blogu elgesio pažymiu mokinys negaudavo atestato įsilieti į visuomenę. Kodėl dabar elgesio pažymys tapo nereikšmingas? Juk jis atspindi asmenybę.

2000 metais psichologas Džefris Arnetas (Jeffrey Arnett) pastebėjo, kad pasaulyje iškilo naujas žmonių augimo etapas, kurį pavadino - iškylančia pilnametyste. Anksčiau mes tiesiai iš paauglystės peršokdavome į suaugystę (t.y. tapdavome suaugusiais), o dabar pastebimas laiko tarpas tarp šių gyvenimo etapų, kai išaugę iš paauglystės amžiaus paaugliai dar netampa suaugusiais. Modernios visuomenės progresas vis toliau nustumia suaugusiems būdingus pasirinkimus - sunkų darbą, vestuves, šeimą ir vaikų auginimą ir kitus - į dvidešimtuosius ir trisdešimtuosius gyvenimo metus. Todėl jaunimas dabar nesubręsta taip greitai, kaip kad būdavo anksčiau. Jis patenka į naują vystymosi etapą.

Dž.Arnetas ne pirmasis pastebėjo Vakarų pasaulyje besikeičiančio jaunimo elgesį. 1970 metais žurnale „The American Scholar“ (Amerikos mokslininkas) Kenetas Kenistonas (Kenneth Keniston) taip pat rašė, kad jis įžvelgia naują jaunimo permainingos klajonės tendenciją. Jaunimo elgesį keičia dabarties naujovės - žiniasklaida, internetas, begalinė gausa pasirinkimų jaunimui. Todėl jam vyresni žmonės, kuriems kompiuteriniai žaidimai ar internetas yra svetimi, atrodo keisti ir pasenę. Bet pagalvokime, ar mes pakeldavome rankas prieš technologijų viliones? Prisiminkime mūsų tėvų dejones, kurios lydėjo pirmųjų telefonų pasirodymą (kokia invazija, koks tinginys turi būti, kad skambintų telefonu užuot aplankęs kaimyną?). Dejuojame, kad „Google“ ir internetas kenkia vaikams, ardo jų atmintį ir bukina dėmesį (bet gal ir padeda, išlaisvindama jų protinius resursus ir darydama juos lankstesnius). Be abejonės, „Google“ keičia mūsų smegenis taip pat, kaip ir bet kas kitas, ką darome.

Tyrimai rodo, kad tarp kartų perduodamos žinios yra labai selektyvios. Mes ne tik nepilnai ir netiksliai prisimename savo patirtį, bet ta patirtis labai sustiprinama perduodant ją vieno klausytojo kitiems. Tai panašu į telefono efektą atminčiai. Tad ką mes atsimename ir kodėl? Pasirodo, kad mes geriausiai atsimename įvykius, įvykusius tarp 10 ir 30 savo gyvenimo metų. Galima manyti, jog taip yra todėl, kad jaunystėje įvyksta daugiausia malonių įvykių, kurie palieka pasekmes likusiam gyvenimui ir kad jaunystėje emocijos liejasi per kraštus. Taip mes geriau užkoduojame įvykius ir vėliau geriau atkuriame jų sukurtą atmintį. Todėl praeitis visada atrodo gražesnė, nei iš tikrųjų buvo. Geriausiai atsimename tuos įvykius, kurie susiję su gyvenimo pokyčiais, kaip mokyklos baigimas, vestuvės, nelaimingi atsitikimai ir nesėkmės, karai ar gamtinės nelaimės. Todėl ir aš prisimenu Antrojo pasaulinio karo pradžią, nors buvau dar visai mažas vaikas.

Albertos (Kanada) universiteto tyrėjai klausinėjo studentus iš karo apimtų šalių ir ramios, taikios Kanados, kokie įvykiai jiems padarė didžiausią psichologinį ar psichinį poveikį. Jie geriausiai prisiminė įvykius, kurie daugiausiai pakeitė jų gyvenimą, kurie buvo psichologiškai reikšmingiausi. Sustiprintą atmintį lemia paties įvykio prigimtis, jo svarbumas gyvenimo pokyčiui, ar tai būtų labai didelis (karas), ar nelabai didelis (šuniuko įsigijimas) įvykis.

Bet kaip visa tai susiję su dabarties vaikų problema? Žiūrėdami į savo gyvenimą kaip į svarbių ir reikšmingų pokyčių seką pastebime, kad kažkas vyksta negerai su dabartiniu jaunimu. Mes pamirštame kai kuriuos savo gyvenimo sąstingio periodus ir selektyviai sutelkiame mintis į ryškiausius momentus. Daugelis dar prisimena karą, okupacijas, pseudosocializmo griūtį, todėl nenuostabu, kad kai lyginame savo kupiną ryškių įvykių jaunystę su ramia interneto, kompiuterių, prekių ir paslaugų kupina dabartimi, šių dienų jaunimo vertinimas kenčia.

Dabartis yra labai trumparegė. Bet kuo toliau žvelgiame tolyn, tuo daugiau perspektyva tampa iškreipta. Savo prisiminimuose ir vertinimuose esame labai egocentriški. Mes lyginame, ką matome, su savo atmintimi, bet ne su faktais. Mes netgi nematome to, ką manome, jog matome. Mes viską matome per savo šydą, savo gyvenimus, savo gyvenimo virsmus, savo selektyvius atsiminimus. Taip mums patogu ir malonu galvoti, kad buvome geresni jaunystėje, nei kiti yra dabar. Nors mūsų tautinei mokyklai turėčiau daug priekaištų, aš kelis dešimtmečius stebėjausi, kokie žinių trokštantys vaikinai ir merginos ateina į Vilniaus universiteto Fizikos fakultetą, turintys daug daugiau informacijos ir patirties, nei mano studijų laikais.

Ar pilnametystė iš tikrųjų ateina, ar yra sukuriama? Tiesa yra tokia, kad tapimas suaugusiu yra būtinumo ir pasirinkimo reikalas. Mes subręstame, kai turime subręsti. Žmonės yra nuostabiai prisitaikę tapti suaugę, kai reikia prisiimti atsakomybę ir įgyvendinti savo viltis, kai šaukia aplinkybės. Žmogaus gyvenime yra poreikių hierarchija, piramidė, kuri iliustruoja, kad mes galime įžengti į aukštesnį savęs pažinimo ar savo sugebėjimų atskleidimo lygmenį tik tada, kai patenkiname pagrindinius poreikius, tokius kaip maistas ir pastogė. Kai žmonės yra priversti anksti prisiimti suaugusiųjų atsakomybes, jie tai padaro nepriklausomai nuo to, ar jų smegenys yra tam pasiruošusios. Todėl išvada seka tokia: jei privalome anksti užaugti, mes ir užaugame. Jei neprivalome - yra daug maloniau tai uždelsti.

Mokslo ir technologijų pažanga padarė subrendimą mažiau malonų. Visuomenei tobulėjant yra mažiau skubėjimo. Dabartiniams vaikams nereikia padėti tėvams dirbti sunkius ūkio darbus, ganyti gyvulius, perimti šeimos ūkį. Jie turi pakankamai laisvo laiko. Paauglystė nėra naujas augimo etapas. Ji yra galimybė realizuoti save gyvenimo etape, kuris visada potencialiai egzistavo. Nei mūsų smegenys, nei biologija staiga nepasikeitė iš esmės. Mes niekada anksčiau Lietuvoje neturėjome prabangios paauglystės, bet dabar jaunimas dažniau auga be kovos už būvį, už gyvenimą.

Tai, kad perėjimas iš paauglystės į suaugusių etapą dažnai apibūdinamas būtinumu įgyti aukštąjį išsilavinimą, nebūtinai yra gerai. Dėl tokio prievartinio subrendimo jaunimas gali ir nukentėti (kaip kitaip psichiatrai turėtų tiek pacientų?). Mes staigiai neįgijome naujo vystymosi etapo. Mes tik įgijome pasirinkimą ir laisvę mėgautis tuo, kas visada buvo privilegija. Prisiminkime, kaip elgesio normos veikė praeities žmonių elgesį. Moterys visais laikais alpdavo. Ar jos dabar tapo stipresnės? Vargu. Vyrai sunkiausius darbus atlikdavo savo raumenimis. Ar jie tapo silpnesni? Nebūtinai. Kaip skirtingai nuo mūsų iki šiol auga Azijos ir Afrikos šalių vaikai. Tačiau visur tie, kurie turi užaugti, užauga. Jie visada tai darė ir daro iki šiol. Ir gyvenimo kaita apsprendžia jų elgesį.

Pasirinkimo laisvė nėra kažkas lengvai įgyjama. Bet ji neturi atimti vaikų augimo laiko, vaikystės. Mes turime priimti privilegiją, siūlomą visuomenės pažangos ir mūsų pačių pasikeitusios socialinės padėties visuomenėje, privilegiją, suteiktą laimės gimti tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Ne vystymosi būtinumo ar prerogatyvos. Ir niekuo nėra ypatingi šiuolaikiniai vaikai, jie nėra kitokie. Jie užaugs ir subręs, kai jiems reikės, ir taip greitai, kaip reikės. Ir jeigu jie turi laisvo laiko prailginti šį uždelstos suaugystės momentą, kas mes esame tokie, kad kaltintume juos už pasinaudojimą tuo?

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ specialų leidinį
„Redakcinės kolegijos tribūna“