RESPUBLIKOS REDAKCINĖS KOLEGIJOS TRIBŪNA (Nr.22): KUO MAŽIAU LIETUVOS

Romas GUDAITIS: „Kuo mažiau Lietuvos“

(Esė apie idilišką pavasario paveikslėlį)

„Daug yr ponpalaikių, kurie, pamatydami būrą, spjaudo nei ant šuns ir jį per drimelį laiko“ - kam cituoju Donelaitį ir kodėl parūpsta drimelis ar drimeliai (ar čia germanizmai, ar lietuviški žodžiai, apseikim be kabučių žioplus išsižiojėlius charakterizuodami ir kiek semantiką praplėsdami), juk Donelaitis į būrus vyrus šitaip kreipiasi daugiskaita dėl sugedusių papročių. Skardi, skamba lig aukštų skliautų Šimtametės Mokyklos - dabartinės Rygiškių Jono gimnazijos Marijampolėje mūsų mylimo mokytojo Jono Kvederaičio balsas linksmai hegzametrą skiemenuodamas, dainuote išdainuodamas tą juokingą drimelį, o prisimenu vien dėl to, kad dabar daug kas - taktiškai - laiko mus per drimelį, o kai imi aiškintis, kas tokie ir kodėl laiko, tai pasirodo, kad tokių nėra. Tikrai, kur jau čia bus tie drimeliai, nekonstituciški, net fui, bet jų vis prireikia rinkimuose. Tik parodyk gražų paveikslėlį, nukalk įvaizdėlį, pasek reitingų pasakėlę - ir balsuos už mane. Asmenybę, nepriklausančią eilinių balsuojančių drimelių padermei jau vien dėl to, kad ji - ta mano neprilygstamoji asmenybė - gražiai kitus per drimelį laiko. Vyksta varžybos, kas gražiau visus kitus laikys per drimelį, o laimės rinkimų spektaklyje tas ta ir tie, kurie dailiau apdums akis pagal politinės kovos dėsnius. Kadangi drimelių nėra, o egzistuoja laimingi rinkėjai, kurių valią paskelbs amžinasis rinkimų komisijos pirmininkas. Kurio niekas niekada niekuo nelaiko - kaipgi be jo.

Iš tikrovės, kur mus grakščiai ir prasmingai laiko per drimelį - tai yra nemąstančiais žmogeliais, besižavinčiais rinkiminiais klipais ir triukais, nuzulintom frazėm ir pažadais vesti nepaklaidinant ir neapgaudinėjant - dabar pravartu suklupti prie šaltinio. „Metų“ sodrių gamtos vaizdų, žmonių paveikslų, žodžio pagavumo. Ir tyliai aiktelti, kad būna, retai pasitaiko stebuklų. Štai jaunasis Šarūnas Leonavičius ėmėsi iliustruoti, o sukūrė šį stebuklą. Radosi plastinė gamtovaizdžio, pasaulėjautos, užguito ir didingo būro dvasios, epinio užmojo panorama, kur begalė rakursų, detalių - ir visa pajungta klasikinio kūrinio žavesiui. Atrastas perskaitymo raktas, pamėtėtas mums: gilinkitės, skaitykite „Metus“, po paraliais, bėdžiai (taip mieliau nei biedžiai, kaip siūlo iliustruojamas originalas). Tikram talentui mažiausia rūpėjo kas ką per drimelį laiko - jis gyveno Donelaičiu, kad gyventume ir mes. Gyvename „šedevrų“ perprodukcijos laikais, tad matykime šedevrą. Tikrą. Ačiū Dievui, dėl laiko stokos jau niekam nepasiseks nei autoriaus, nei jo kūrybos įpinti į rinkiminį balaganėlį. Neužteko fantazijos, o galėjo rinkiminių klipų sumanytojai prisiminti, kad Donelaičio metais gimė įstabus dailės kūrinys - ir štai jau pozuoja koks kandidatas su knyga rankose šalia dailininko. Mums koktu, o jis taip meiliai šypsosi.

O štai popso dievaičiai yra Prezidentės dienotvarkėje - ji jų nelaiko per drimelį, jie naudingi, jie žada jaunimo balsus. Kokie įspūdžiai po medalio įsegimo ceremonijos Prezidentūroje: „apėmė drebas“, „pasidariau didesnį piarą“, o jau „ta prasme“ be skaičiaus! Popso dievaičiai rašo knygas - dar neparašė nė vienos, o jau ta tikrai verta geriausios metų knygos titulo. Juk gimsta naujas romanas. Pataikyta kaip pirštu į akį: su popsu mes laimėsime, todėl kasdien apdovanosime po „žvaigždę“. Jis patars, ką rinkti ir kokia partija perspektyviausia. Jis dėmesio centre. To paties dėmesio, kuris mus per drimelį laiko. O gal nelaiko, kadangi mes imame laikyti, jog tai normalu. O būtų nenormalu, jeigu kas nors pasakytų prezidentei-kandidatei, jog nevalia maloninti apdovanojimais „žvaigždžių“, kad jos rinkimuose pašviestų man ir mano ekscelencijos tuštybei. Klausimėlis, ar perrenkamas Obama rinkimuose piktnaudžiavo valdžia, pernelyg sunkus. Lengvesnis - kad mūsų ekscelencija nepiktnaudžiauja.

Gražų televizinį paveikslą pirmieji panaudojo tragiško likimo broliai Kenedžiai - Džonas ir Robertas, tačiau jiedu nesilankė televizijose pasišnekučiuoti su prodiuseriais ir menedžeriais, nebent Miliūtės ir Savukyno laidose būtų įrodyta kitaip. Neteko girdėti, kad kurioje nors demokratinėje šalyje ir dar per rinkimų kampaniją pretendentas pasinaudotų savo tarnybine padėtimi ir apsilankytų su reikaliukais televizijoje. Įsivaizduokime Kameroną ar Merkel, aptarinėjančius reikalus su televizijų vadovais! O štai D.Grybauskaitė LRT apsilankė pasikalbėti su vadovais apie grėsmes ir finansavimą, todėl nelabai jauku buvo klausytis komentarų, kad visuomeninis radijas ir televizija neužsiims propaganda. O kodėl nesilankyti - kada Putinas visą pasaulį per drimelį laiko, tada Lietuvoje niekas nepastebės, jog ir apsilankymą televizijoje - beje, nepiktnaudžiaujant valdžia ir nesinaudojant tarnybine padėtimi - galima panaudoti rinkimų kampanijai. Arba gražiam paveikslėliui. Kitaip sakant - įvaizdėliui. Dar kitaip - mūsų pritarimui, kad šitaip galima ir, žinote, labai demokratiška.

Kas ir kaip telkė aplinką ir klusnius aukštus pareigūnus, kas kiršino ir intrigavo? To nebuvo, kadangi tokie dalykai nesiderina su gražiu paveikslėliu. Įvaizdžiu. O jeigu... buvo? Tačiau reitingai... Tiesą sakant, reitingų sudarinėjimo mokslingumai, jų kylančios kreivės ir balai žmonėms, kuriems niekas neturėtų žmoniškai kilti, žadina daugybę minčių, kaip ir komerciniais pagrindais veikiančios viešųjų ryšių agentūros ir daugybė specų prognozuoti, dumti rinkėjams akis, manipuliuoti jų smegenimis ir lengvatikyste. Kai pirmoji neklystančioji asmenybė debatų laidoje atsistoja šalia kitų kandidatų ir kerinčiai nusišypso - ji ima pilkėti. Sklaidosi deivės žavesys. Matai karjeristę. Sistemos tarnautoją. Gražiai kilnojančią tuščiavidures frazes. Rūmus pavertusią intrigų lizdu. Reikia tik įsivaizduoti - o tie, kuriuos šis teisybės paveikslėlis per paiką drimelį laiko, dar neprarado vaizduotės - koks demokratiškas ir lygiai visiems teisingas naujas penkerių metų laikotarpis laukia, kokia nekerštinga insinuacijų mokykla, koks farsinis teatriuks, perteikiantis darbo - vis dėl tos Lietuvos - imitaciją! Drimeliai labai demokratiškai bus pastatyti į vietą, o štai visi, kurie žongliruos demokratine fraze, lojalūs ir pataikūnai klestės nutvieksti dangiškų spindulių, sklindančių iš įvaizdžio, iš gražiojo paveikslėlio skrynelės. Stovės Daukanto aikštėje, visi norintys galės šildytis į valias. Ekonomika susitraukia - išsiplečia. Kiauros kišenės - jau netuščios - jau mano dėka prisipildo pinigų. Gražūs plepalai visus išsivaikščiojusius lietuvius paskatina sugrįžti ir susitelkti apie vyriausiąją vadę.

Šiame fone smerktini visi, palaikantys tautos vertybes ir idealus, besivienijantys dėl gimtosios kalbos, nacionalinės kultūros, tautiškumo. Koks pretekstas „Respublikos“ kaltinimui neetiškumu? O kas bus, jeigu teismai po kelerių metų bylinėjimosi (!) įrodys faktų pagrįstumą? Ar etiška nematyti esmės - juk puolamas laikraštis, nuosekliai ginantis tautiškumą! Kebli padėtis ir savijauta žmonių, sprendžiančių, kas etiška, o kas - ir ne. Štai iškraipyti ir viešai išplatinti Lietuvos himno žodžiai - ne šventvagystė, ne etikos pažeidimas, o kūrybos laisvės išraiška. Pakedenti faktais plunksneles aniuolėlių, nusileidusių į griešną Lietuvos žemę ir gavusių tikrai neblogus honorarus už stebuklingą nutūpimą tiesiai ant banko sąskaitų, neetiška. „Kas jums rūp, - tarė jis, - jūs, provininkai maloningi...“ Šiuos Dočio žodžius ir bent porelę jo pietums nusišautų varnų siūlau kaip moto Etikos kodeksui. Ar jums rūp. O jeigu - rūp, tai kas rūp. Ar komercinės masinės kultūros kloaka visa etiška. Ar etiška nesirūpinti, kad būtų paliktas pridėtinės vertės mokestis - spaudą, leidybą graužiantis ir diskriminuojantis mokestis.

Daugiau nei keturi dešimtmečiai per Lietuvos radiją skambėjo Juozo Šalkausko balsas, šildė mūsų sielas didžiausiame sužvarbume išjaustu kalbos pojūčiu, tembru, akcentais - priešingybė žinių greitakalbei, niveliacijai, masinės kultūros žargonizmams. Kalbos kultūros etalonas, pavyzdys, buvo į ką lygiuotis, kuo pasikliauti. Ką čia kas dabar beaiškintų, kodėl taip nutiko, bet eurotraukiniui reikia kitų balsų, todėl atleisime ir dėl visa ko mandagiai pasiūlysime autorinę sutartį. O kodėl Lietuvoje, jos miestuose, kaimuose, miesteliuose neturi girdėtis Juozo Šalkausko, kuris mylimas, laukiamas? Į tai atsakytų nebent drimeliai, tačiau jie paiki ir jų nėra - nugrimzdo į praeitį. Ką mes galime padaryti šioje situacijoje? Tiktai tarti: ačiū, mielas kalbos, kultūros, visuomeninio gyvenimo bičiuli! Kad visados buvote ir esate su savo tauta! Ir jeigu dar atsiras menkiausia proga per Lietuvos radiją ar literatūros vakaruose sujaudinti mūsų širdis šalkauskiškai, kaip Jūs tik vienas ir tesugebate - prabilkite mūsų džiaugsmui ir dantų griežimui tų, kurie daro gražius reveransus niekšybei, o mus visus per paiką drimelį laiko. Jie neliūdi ir neapkursta, nors vis daužo ir daužo būgną. Tą patį, kuris nesutrūksta nuo monotoniško daužymo, kadangi - kaip visos ES liaupsių priemonės ir trubadūrai - pigiai kainuoja. O jei suplyš tas būgnas, tai pasigirs: kokia laimė, kokia laimė! Ar tikrai visi tokie laimingi, kaip skelbia tie, kurie tikrai laimingi? Būgnas nesuplyš ir dundės euforijai, fejerverkams, fizionomijoms, projektams, kurių vienintelis leitmotyvas: tegyvuoja!.. Tegyvuoja kuo mažiau nacionalinės kultūros, mūsų vertybių ir savitumo. Kuo mažiau Lietuvos suvienytoje Europoje. Ir kuo daugiau reglamentų, paradų, savo nacionalinių interesų atsižadėjimo. Stinga mažmožio - manyti, jog tie, kurie laikomi per drimelį, paklus, neprotestuos, o euroekspresas nulakdins visus, kur reikia.

Ir skaudžiai susiplaka viskas širdy ir vaizduotėj: skęstanti pavasario žieduose ir ugnyje Ukraina - mažas į akis nežvelgiantis Kremliaus žmogeliukas ir jo žali žmogeliukai - geliantis širdy nerimas - ginkluoto globalaus konflikto grėsmė - šie rinkimai takoskyroje tarp rutinos, melo, farso ir svarbiausių tautos, valstybės idealų - mūsų sielų gražumas ir nuopuolis...

Kad liktumei su savimi vienas, abejojantis kitais ir labiausiai savimi, ieškantis tiesos ir bendraminčių, nuogas gėlėtoje pievoje šalia beržyno, kur glamonėja tave Motinos akys, o žydinti pavasario diena vis nesibaigia, ir Motina ima suptis sūpynėse tarp baltų kamienų, kurie kažkodėl Igliaukos apylinkėse vadinti kliūbais. NEPRABUSK, TEGU NESIBAIGIA ŠITAS SAPNAS-GYVENIMAS... IR STEBUKLAS LAI KUO ILGIAU NESIBAIGIA...

O tada nubusim - teisingai išrinkę - ir nusitversim už galvos.

Daiva TAMOŠAITYTĖ: „Kam reikalinga Tėvynė?“

Su pavasariu, gandrais ir šv. Velykomis grįžta ir viltis, kad dar ne viskas prarasta. Niekada nebūna taip, kad nebūtų išeities. Už lango žiemą nukirsta alyva atkakliai leidžia naujus ūglius. Vėjo mėtyta ir vėtyta sėklelė ima ir pasisėja.

Dar prieškario laikų Lietuva, skardenanti dainomis, ūžianti darbais ir amatais, iš dabartinės perspektyvos rodosi kaip pasakų šalis: gražūs žmonės, išlaikę bičiuliškus santykius ir darnų gyvenimo būdą, gausios darbščios šeimos, kai vagis, apsileidėlis ar mušeika buvo retenybė, o likimo nuskriaustas ubagas, kvailelis ėjo per kaimus ir visada rasdavo duonos plutą ar kampą peržiemoti. Dar mano kartos žmonės tą Lietuvą matė ir joje savaip gyveno, nes iš jos kilo jos seneliai ir tėvai, ir tose pačiose sodybose leido vaikystės vasaras. Per karą, pokariu ir vėliau išgenėtas, išretintas, išdraikytas, svetimos gyvensenos skiepais skiepytas tautos medis dar nebuvo nudžiūvęs. Ir dabar Lietuva atrodytų kaip žydintis sodas, kupantis tuo, ką Dievas jai davė.

Lietuvai pradėjo nesisekti tada, kai ji buvo įtikinta ponyste, o senovinį laisvų, lygiaverčių, santūrių santykių kodą viršūnėse ėmė keisti puikybė, praturtėjimo godulys ir svetimybių mėgdžiojimas. Bet ar taip jau ir įtikinta? Klasta, kardu ir tarptautinės diplomatijos priemonėmis pasiekta tai, kad iš pradžių daugiašakis etnosas, paskui ir didžiulė valstybė sunyko. Atrodo, nieko nauja ir keista: ne viena tauta mums prieinamoje istorijos atkarpoje yra tai patyrusi. Bet tikrai ne kiekviena, ką jau kalbėti apie žydus, ilgai ir atkakliai mėgino atgauti valstybingumą.

Vis dėlto plika akimi matyti sąmoningas, kryptingas baltų (vartoju šį vokiečių mokslininko nukaltą terminą, nes jis šiuo metu suvokiamiausias) etnoso naikinimas, trukęs keletą šimtų metų. Aplinkinių agresija iš visų pusių buvo kažkokia antgamtinė. Vokiečiai vykdė kryžiaus žygius, lechai ilgai kaip įmanydami stengėsi užlipti ant sprando, kol pavyko. Rusiškasis carizmas ir sovietai Lietuvai taikė išskirtinai žiaurų režimą ir okupacijos priemones. Tačiau tai nebuvo vien laipsniškas užkariavimas, germanizavimas, polonizavimas ir rusinimas. Tai buvo neapykanta tautai, kuri šalimais sukūrė didelę ir pažangią jūrinę valstybę. Kuri dar neseniai davė garo visiems, pradedant vikingais (vienintelis atvejis istorijoje, kaip pažymi norvegų istorikai), Šventąją Žemę šiurpinusiais kryžiuočiais ir baigiant tiurkais, totoriais (prieš kuriuos Rusija neatsilaikė), bet sugebėjo pripažinti lojalių kitataučių indėlį į valstybės gyvenimą kaip niekas kitas. Todėl ši neapykanta niekur neišnyko.

Kitaip nei terminu antibaltizmas to nepavadinsi. Egzistuoja anisemitizmas, egzistuoja ir antibaltizmas. Reiškiniai istoriškai nelygiaverčiai, skirtingi, bet panašios prigimties. Tai buvo ne vien tautų kraustymosi ar žemių grobimo padarinys. Egzistavo akivaizdžiai unikalus baltų kodas, kuris išlikęs archeologijos artefaktuose, piliakalnių statyboje, mene, dainose ir papročiuose. Bjaurasties ar neskoningumo, rėksmingumo šioje kultūroje nerasi. Savo nuosaikumu, skirtingumu nuo aplinkos pasaulio ji turėjo būti tokia akis badanti, o Oskaro Milašiaus taikliai nusakyti dvasiniai pranašumai - tokie erzinantys, kad kėlė aplinkinių nepasitenkinimą. Tai galima gelminė antibaltizmo priežastis. Tokia galėtų būti prielaida. O akį rėžiančios šiuolaikinės lietuvių tautos metamorfozės, palyginti su prigimtiniu kadaise išskleistu kultūros visetu, patvirtina tai, kad tas kodas egzistavo, ir tai nėra jokia romantinė fantazija. Ypač „šlovingas“ laidos „24 valandos“ metraštis, kuriame kasdien nuo ryto iki vakaro stengiamasi įamžinti degradavusią sovietinę aplinką ir jos palikimą, žmones, kurių adresas - ne namas ir ne gatvė... Kaip maras tai šen, tai ten išmarginusią mūsų žemę. Tose vietose, iš kurių buvo išvežtos ištisos šeimos ir kaimai, į kurias atsikėlė patys žinot kas. Tik lygindamas stebiesi, kad tai yra tikrovė, o ne prasimanymas (kaip kokia mistinė Šambala, kurios ieškoma nematant to, kas yra čia pat). Tikrovė, kuri tebeglūdi sėkloje. Iš jos išaugęs modernios Lietuvos atžalynas prilygtų stebuklui - ne galimybės, o savitumo ir tiesos prasme.

Su XX a. totalitarizmo epocha atėjo tradicines visuomenes laužantys lūžiai, kurie groteskiškai iškreipė neišvengiamą tautų suartėjimą per reaktyviniu greičiu besivystantį mokslą ir technologijas. Šią tendenciją mėgino pakeisti atsiradusi dekolonizavimo, paskui globalizavimo sąvoka ir jas pateisinantys pažangūs suartėjimo modeliai su priimtinu žmogiškumo veidu. Tačiau paradoksas tas, kad neišspręstos, neapmąstytos totalitarinių visuomenių pasaulėvaizdžio paradigmos (veikiau pasaulėkūra) įsilieja į dabarties realijas, trukdydamos kurtis modernioms visuomenėms. Lietuva kaip tokių lūžių pakraštys, bet ne epicentras, ilgą laiką stebėtinai išliko. Tačiau dabar ją kaip atominio sprogimo bangos pasiekia to vyksmo padariniai. Ji atsidūrė zonoje naujausių laikų geopolitinių tektoninių lūžių, per kuriuos braška skirtingų ideologijų sandūra. Tačiau XX a. pabaigoje, jeigu būtų sugebėjusi išnaudoti savo geografinę poziciją kaip pranašumą, Lietuva ne tik būtų išlaikiusi Baltijos tigro vaidmenį, bet ir vadovautų tam tikriems poslinkiams. Kol kas tuos pranašumus mato užsienio verslininkai, kuriems atiduodama tai, kas jiems kitur, ir savo šalyse, tik sapnuose prieinama.

Ką reiškia baltų kodas? Ne tai, kad baltų tautos buvo tobulos. Tobulų tautų nėra. Tačiau globaliame pasaulyje tautos vaidmuo išlieka, ir refleksijai prieinama prielaida, kad pažangesnės tautos yra tos, kurios siekia savitarpio sankalbos, gražiai mėgina apsikeisti visai žmonijai bendrais laimėjimais. Mūsų protėvių kultūra, manding, sukūrė gyvybingą sistemą, leidžiančią žmogui ir bendruomenei nušlifuoti atrastas vertybes, darniai įsilieti į bendrą gyvenimo ritmą kuo mažiau jį griaunant. Išmintingai gyventi tarp kitų sutariant - tokia būtų to kodo žymė. Baltų gyvenamose žemėse skambėjo amžių sutartinė. Kas dar tokį daugiaprasmį fenomeną kaip sutartinė yra sukūrę?

Kad ir kokiomis didžiulėmis pastangomis būtų kuriama naujoji taika Europoje, tik visiškas totalitarinių užmačių sutriuškinimas gali ją laiduoti. Tačiau tai įvyko tik su vokiečių tautos tragedija ir jai parodytomis pamokomis. Dėl antibaltizmo, jo šaknys tebėra gyvos, nors kai kuriais atvejais ne taip pastebimos, maskuojamos. Istorija rodo, kad šalys agresorės, kurios nebuvo pamokytos ir nepripažįsta savo agresijos, tai mėgins daryti ir toliau. Pripažinti buvusios agresijos prieš Lietuvą nenusiteikusi nei Lenkija, nei Rusija. Todėl visais įmanomais būdais stengiamasi sumenkinti Lietuvos valstybės istoriją, savintis jos nuopelnus ir neduoti šaliai atsigauti. Lietuvos ir Lenkijos santykiai pradės normalėti tada, kai bus grįžta nors į 1990 metų lygmenį, o Lietuvai padaryta žala pripažinta ir dėl jos atsiprašyta. Šiuo atžvilgiu jokia normali partnerystė negalima, jei tai nebus padaryta. Dėl šios priežasties ir antivalstybinės lenkų autonomininkų partijos kartu su Rusų aljansu dalyvavimas šalies politinėje veikloje yra visiškas nesusipratimas, tik gilinantis problemą, bet ne ją sprendžiantis.

Rusijos agresija taip pat laikosi ant nuolaidžiavimo jai pamatų, tik jos mastas gerokai didesnis. Lenkiją tenka laikyti perspektyvia Europos tauta, nors dėl galimo kresų recidyvo tuo galima suabejoti, o Rusija dėl reakcingų ją laikančių kumštyje jėgų atvirai demonstruoja seną azijinio despotizmo modelį. Dar blogiau, kad tas su sovietiniu palikimu sukergtas azijizmas sukūrė įšalą, iš kurio Rusija gali išsivaduoti tik toliau grasindama pasauliui ir mėgindama vaizduoti tokią, kokia ji nėra. Bent jau taip atrodo jos vadovams, atvirai žaidžiantiems negarbingą žaidimą be taisyklių. Tačiau tikėtina, kad dabarties pasaulyje tai jau nebeįmanoma. Buvę Antrojo pasaulinio sąjungininkai per likimo ironiją mato, kad tokios sąjungos neteisingos, nes nesprendžia agresijos klausimo iš esmės. Informacinis karas liudija, kad stalininė klasta ir toliau naudojama kaip priemonė. Per kabelinę televiziją galime išvysti visą Rusijos skurdą ir atsilikimą: siaubingos kokybės iki begalybės kartojami fantasmagoriški melagingo sovietinio gyvenimo vaizdai, naujai kurpiami filmai ir laidos paremti pliku karinės ir milicinės galios, kumščio demonstravimu, apstu absurdiškų šarlatanizmą propaguojančių kanalų, ir jokios „didžiosios rusų kultūros“ šiame fone kaip ir nematyti. Užtat rimta mina jos „mokslininkai“ iš ekrano porina, kad, pavyzdžiui, Mėnulis yra tuščiavidurė skardinė karinė bazė...

Svarbu pripažinti, kad agresija yra įkvėpta pagrindinės ydos - puikybės ir įsivaizdavimo, jog kažkuri viena tauta yra „didžioji“, o jos pirmavimą siekiama užtikrinti ne sąžiningu varžymusi, progresu, o mėginimu pažeminti kitas. Tačiau Rusija šiandien žemina ir savo tautą, nes pradėjo vidinį karą prieš demokratiją ir laisvą žodį šalyje, stengdamasi ją izoliuoti nuo pasaulio ir palikti tik savo ideologijos sferoje. Vis didėjanti Rusijos izoliacija pirmiausia suduos smūgį šalies žmonėms ir šalims, kurios patenka į jos tiesioginę įtaką. Šio konflikto padariniai gali būti skausmingi visiems, bet pirmiausia pačiai Rusijai, nes ji gali ne tik prarasti gerą vardą ir tariamą lyderiavimą, bet ir patirti didžiulius ekonominius nuostolius. Vis dėlto atrodo, kad sovietinio realizmo auklėtiniai to nemato ir yra pasiryžę aukoti savo žmones, įteigdami jiems mirtiną rusiško džihado svaigulį. Lietuva kartu su kitomis moderniomis NATO šalimis ir bendramintėmis privalo parodyti, kad jai toks barbariškas elgesys nėra priimtinas, ir atsiriboti. Partnerystė su Rusija nusikelia gerokai į priekį, į laikus, kai ji bus priversta pripažinti, kad nesąžiningas naudojimasis prievartos priemonėmis turi būti iš esmės pakeistas bent jau lygiateisiu bendradarbiavimu. Deja, toks virsmas gali trukti ilgai, nes atsilikusi sąmonė bando ir bandys tuos pačius „manevrus“. Kažkas istorijoje turi perlaužti stuburą barbarizmui ir pradėti diktuoti sąlygas. Tik tada, kai tokio atgrasaus, nepripažįstančio jokių padorumo ribų mentaliteto žaidėjai aukščiausioje lygoje bus diskvalifikuoti ir jiems bus parodyta raudona kortelė, kai jie atsidurs vieni akivaizdoje su aukštesnės kultūros aplinka, iš jų rankų bus išmušti svertai, tik tada jie pradės keistis. Arba ne. Beje, tam trukdo tai, kad žemiausios lygos žaidėjai priimti į aukščiausią. Kieno dėka? Todėl jokių lygiųjų net išeities pozicijoje negali būti.

Taip pat kažkokiu būdu iš XXI amžiaus pasaulio turi būti išgyvendintas niekšingas manipuliavimas neva pažeidžiamomis mažumų, nesvarbu, religinių ar etninių, teisėmis, kurios nuolat atkuria genocido precedentą. Turėti Tėvynę, ją mylėti ir dėl jos darbuotis turi teisę visi. Kaip atrodo šiandien Vladimiro Putino palaikomo Bašaro al Asado (Bashar al Assad) nesuvokiamas žiaurumas savo tėvynainių atžvilgiu, milijonai žuvusių, skurstančių ir pabėgėlių? Lygiai taip pat, kaip ir paties V.Putino žiaurumas Krymo totorių atžvilgiu, pastarieji priversti bėgti, praranda turtą ir nebeturi teisės grįžti į atplėštą Tėvynės dalį. Ukrainoje plečiasi toks pats užkratas ir žmonių persekiojimas. Tai tik pradžia. Išlaisvintas Ivano Žiauriojo genas ir siautėjantis padugnių gaivalas patenkintas pats savimi, nes tik taip „įprasmina“ savo buvimą. Ir jis plėsis tol, kol jam bus leista. Taigi esminis šiandien vykstančių grėsmingų permainų akcentas yra šis: kokiu mastu Europos šalys, iki šiol pasitikėjusios Rusija, suvokia jos išeities poziciją ir tikslus ir kaip efektyviai jos duos atkirtį veiksmams, kurie itin primena ketinimą pasaulį nublokšti šimtmečiu atgal.

Tėvynė ir valstybė reikalinga tam, kam ir buvo sukurta: konsoliduoti savo tautos gyvybę ir ją ginti. Ne ją išduoti. Neginama šalis tampa pavergta, o jos vyrai nueina konvertitų keliais. Paskui jie rodomi pavyzdžiu, bet ne savo tautai, o tiems, kuriems parsiduoda, ir atsigręžia prieš savo giminę, kilmę, kultūrą. Lietuvos istorijoje nemaža garsių įvairių sričių konvertitų, padariusių neatitaisomą žalą tautos orumui. Įsivilkę ne į bet kokios, o į priešiškos Tėvynei šalies rūbus, jie garsina jos vardą, o tas garsinimas išduotai tautai - kaip šakalo lojimas. Ir nesvarbu, kad tas atsivertimas į kitą tautą yra priverstinis kaip rekrūto dalia. Šios homilijos pabaigai siūlau pamąstyti apie žygdarbį žmogaus, ant kurio pečių iki šiol remiasi kasmet švenčiama „didybė“ Rusijos, pamiršusios, kad Antrajame pasauliniame kare galvas dėjo ir kitų tautų kariai, kad iš principo pergalė prieš Hitlerį buvo iškovota su sąjungininkais ir tik dėl jų bei neregėto žvarbumo žiemos. Ne Džiugašvilis, kuris tūnojo savo kabinete ir stebėjo, kaip žūva karui neparengti SSRS pulkai, virtę „patrankų mėsa“, o maršalas Georgijus Žukovas, beatodairiškai vadovaudamas armijai priešakiniuose frontuose, oficialiai nuskynė laurus. Bet jis buvo tik Jonas Žukas nuo Biržų, kuris iš bėdos nusprendė daryti karjerą caro armijoje, o bijodamas represijų susirusino vardą. Tas liudijimas liks tol, kol gyvens jo artimi giminaičiai, nebent Rusija ir šiuo atveju pasirūpins klastote. Bet ką tai reiškia mums, tragediją ar galios, kurios neva nebeturime, įrodymą? Turbūt ir viena, ir kita. Gal atsitiesime ir virsime optimistais tada, kai pilsudskiai su žukovais nebebus mums po nosimi mojuojamais vėzdais. Tačiau reikia siekti, kad atskalūnų, atsivertėlių anei vilkolakių tautoje neliktų, ir nuolat priminti daugelio įžymybių, dėl kurių taip riečia nosį „partneriai“, kilmę. Nutylėtus faktus pagaliau įrašyti į enciklopedijas. Neleisti, kad priešas loštų prieš Lietuvą jos pačios koziriais. Geriausi mūsų karvedžiai tetarnauja savo Tėvynei. O tam būtina tinkamai pasinaudoti nepriklausomybe, kol ją dar turime. Žali žmogeliukai patys vieni modifikuoto karo vis tiek nelaimės, nes jų sėkmės atveju tai būtų dar vienas modifikuotas teroristinis bolševikinis perversmas iš vidaus ir ilgai trunkantis chaosas bei susidorojimas, bet ne atviros grumtynės tarptautinėje arenoje. V.Putinas nori pakartoti leninines revoliucijas. Vis dėlto į tikrą karą (ir pasaulinį) išvirsti jos gali, jei padėtis bus destabilizuota iki jam tinkamo masto. Tiesą sakant, daugiau nieko jis ir nemoka.

Gal Briuselio berniukui metas liautis pilstyti vandenėlį ir suaugti?

Aldona PAULAUSKIENĖ: „Kalba - ne politinių sandėrių tarnaitė“

Kai kandidatai į prezidentus giriasi kompetencija padaryti Lietuvą vieningą, teisingą, dirbančią ir gerai uždirbančią, gal nebus ir man nekuklu pasigirti kompetencija: esu lituanistė kalbininkė, turiu visus galimus mokslo laipsnius ir vardus, 52 metų darbo stažą aukštojoje mokykloje. Taigi šį tą išmanau apie kalbą ir dar turiu gyvenimiškos patirties. Kadaise esu girdėjusi tėvus ir kaimynus kartojant: Mes be Vilniaus nenurimsim!

Vilnius tada buvo už demarkacijos linijos. Kaunas tik laikinoji sostinė. Lietuvių tikroji sostinė visą laiką buvo Vilnius. Kai rusai okupavo Lietuvą, dažnas atsidusdavo: Vilnius mūsų, o mes rusų! Bet okupacijos metais gana greitai sugebėjome Vilnių sulietuvinti: iš visos Lietuvos vykome čia mokytis, gyventi ir kurti tautinės kultūros. Žiauriausiais karo ir pokario laikais turėjome tautinę mokyklą, nes dar buvo kvalifikuotų mokytojų iš laisvos Lietuvos laikų. Todėl Maskvos siunčiamos mokymo programos ne taip greitai sugebėjo sunaikinti tai, kas buvo pasėta tautinės mokyklos mokinių sąmonėje.

Lietuvos lenkai sovietiniais laikais tenkinosi tais pačiais visoje TSRS galiojančiais asmens dokumentais. Tik dabar jie panoro lenkiškų pasų ir gyvenamųjų vietų lenkiškų pavadinimų. Tada prieš milžino jėgą nekėlė balso, ir nieko jų tautiškumui neatsitiko. Neabejotina, kad Lenkijoje iki šiol kai kas norėtų susigrąžinti bent Vilniaus kraštą, nes paties Vilniaus turbūt jau nebeįmanoma paversti Lenkijos miestu. Ir Putinui būtų labai naudinga, jeigu Lietuva būtų draskoma į gabalus.

Kai dar intensyviai dirbau Vilniaus universiteto mokslinės bibliotekos Baltojoje salėje, ant vieno stalo buvo didžiulė svečių knyga su padėkomis ir įrašytais įspūdžiais iš ekskursijos po universitetą. Pasklaidydavome ją, pažiūrėdavome, kas ką įrašęs. Ir rasdavome tarp padėkų ne kartą turistų iš Lenkijos įrašyta Wilno nasze! Taigi nereikia Lietuvos vadovų kaltinti dėl pablogėjusių santykių su Lenkija, nereikia ieškoti būdų, kaip papildyti lietuvių kalbos raidyną norint įtikti lenkams. Savo raidynų dėl politikos niekas nekeičia! Labai apmaudu, kad šių dienų žurnalistai nemoka perskaityti ir suprasti to, kas parašyta „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos“ pastabose po lentelės, aiškinančios lietuvių kalbos garsų ir raidžių transkripciją. Ten tik išimtys, o kaišiojamas tas puslapis į televizijos ekraną kaip argumentas, leidžiantis išplėsti lietuvių kalbos raidyną. Ar jie įsivaizduoja, ką daro?

Ir kokia nauda iš tų gramatikos pastabų lenkams, jei čia svetimų raidžių sąraše yra tik viena jiems reikalinga raidė w? Lenkiškiems pasams ir vietovardžiams užrašyti lietuvių raidynas netinkamas, nes lenkai vienam garsui žymėti vartoja ir dvigubus ženklus (cz, rz, sz), ir dar pavienių ženklų, kurių nėra ir negali būti lietuvių kalbos raidyne (ć, ł, ń, ó, ś, ź, ż). Jeigu Lietuvos lenkai nesutinka su jų vardų ir pavardžių rašymu pagal galiojantį įstatymą taip, kaip visų Lietuvos piliečių (neskiriant tautybės), jiems belieka prašytis Lenkijos pilietybės ir gauti lenkiškus pasus. O Lietuvos vietų vardai lenkiškais gali būti pakeisti tik tas vietas okupavus lenkams. Apie lenkų diskriminaciją Lietuvoje nė kalbos negali būti: jiems neuždrausta mokytis lenkiškose mokyklose, turėti savo spaudą, kultūrą, bendrauti gimtąja kalba, rinkti ir būti išrinktiems į valdžią. Tik Lietuvos valstybės tarnautojai privalo mokėti valstybinę kalbą, o stojantys į Lietuvos universitetus išlaikyti valstybinės kalbos egzaminą. Ir viskas! Tai kur čia diskriminacija?

Latviai taip pat turi problemų su kitataučiais, bet jie savo kalbos neišdavė: laimėjo teismus ir paliko buvusią svetimų vardų rašybą, nepažeidžiančią latvių kalbos specifikos, aiškiai apsibrėžė sritis, kuriose būtinai reikia originaliosios svetimų vardų rašybos, susitvarkė ir piliečių dokumentus. Turbūt teisus buvo vienas mano kolega, įžiūrėjęs skirtumą tarp Baltijos šalių okupacijos: latviai ir estai buvo tik okupuoti, o lietuviai dar ir kagėbizuoti, nes būtent Lietuvoje buvęs didžiausias pasipriešinimas sovietinei okupacijai.

Kadangi tautinių mažumų įstatymo svarstymas atidėtas birželio mėnesiui, dar yra laiko perskaityti Vinco Urbučio nedidelės apimties knygeles „Lietuvių kalbos išdavystė“ ir „Pavardžių pradžiamokslis“, Seimo archyve susirasti Lietuvos inteligentų siųstus raštus su labai rimtais lingvistiniais argumentais ir parašais prieš kalbos išdavystę ir pagalvoti, kodėl likome neišgirsti. Gal bus suprastas ir Justino Marcinkevičiaus viešas pasakymas: Aš esu lietuvis, bet, patikėkite, labai nelengva būti lietuviu.

Didžiausias paradoksas, kad pirmosios nepriklausomybės laikais palyginti greitai buvo sunorminta bendrinė lietuvių kalba ir sukurta tautinė mokykla, o štai dabar nepajėgiame turėti tautinės mokyklos ir nenorime laikytis kalbos normų. Latviai 2013 metais išsileido mokslinę gramatiką, kurioje aiškiai nustatė ribą tarp norminės kalbos ir dėl svetimų kalbų, ypač anglų kalbos, įtakos plintančių nenorminių reiškinių. Lietuvoje kalbos normomis nesirūpinama.

Dabar dar dangstomasi lietuvių moterų, ištekėjusių už svetimtaučių, pavardėmis, kai užtenka žinoti, kad lietuvių tartis nenutolusi nuo rašybos. Jeigu už svetimtaučio ištekėjusi moteris yra Lietuvos pilietė ir gyvena Lietuvoje, jos pavardę  galima rašyti taip, kaip ji tariama, o išvykusi nuolat gyventi į vyro šalį, gaus dokumentus pagal tos šalies įstatymus.

Taigi, gerbiamieji įstatymų leidėjai ir pretendentai į prezidento postą, ne dabartinės prezidentės užsienio politika kalta, kad blogėja santykiai su kaimyninėmis šalimis. Su Putinu, svajojančiu restauruoti sugriuvusią imperiją, sveikintis neverta. Lukašenkai buvo ištiesta ranka, bet, kai Baltarusijoje negerbiamos žmogaus teisės ir laisvės, antrąkart tiesti negalima. Latviai ateitų į pagalbą Lietuvai, jei reikėtų gintis nuo bendro priešo, bet jiems gaila jūros ruoželio, kad Lietuva galėtų sava teritorija pasiekti kitą Baltijos krantą. Lenkija grėsmės atveju taip pat būtų su mumis, bet reikia būti budriems, kad ji neužvažiuotų su kalbos reikalavimais į Lietuvą taip, kaip Rusija užvažiavo į Krymą su žaliais žmogeliukais ir tankais.

Gerinti santykius su Lenkija galėtų padėti Lietuvos lenkai. Tačiau jie kaip tik elgiasi atvirkščiai: skundžiasi, reikalauja, prašosi pagalbos, negerbia Lietuvos. Ir tai daro ne kaimo žmonės, o valdininkai. Jų kandidatas į prezidentus LNK televizijos laidoje „Išbandymas valdžia“, paklaustas, ar gintų Lietuvą karo atveju, atsakė, kad čia tuojau nebebus ką ginti. Tai nejaugi jis nemato, kad Lietuvoje yra ką ginti? Ginti reikia gimtinę, jos žmones, kiekvieną žemės pėdą. Kas kaltas, jei žmogus nemato, kad yra ir daug gerų dalykų, vertybių, kurias kuria ir gali kurti tik laisvi Lietuvos žmonės? Labai nepatinka kandidatų į prezidentus kalbos ir pažadai padaryti Lietuvoje rojų, nes, taip keldami save, jie niekina dabartinę šalies tvarką, o kartu ir prezidentę, kuri šiuo metu puikiai atstovauja Lietuvai pasaulyje, susikalba su įvairių šalių vadovais ir visur priimama su tinkama pagarba.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ specialų leidinį
„Redakcinės kolegijos tribūna“