RESPUBLIKOS REDAKCINĖS KOLEGIJOS TRIBŪNA (Nr.24): AR ESAME LAISVI RINKTI PREZIDENTĄ?

J.GRIGAS: „Ar esame laisvi rinkti prezidentą?“

Artėja antrieji prezidento, taip pat Europos Parlamento narių rinkimai. Ar esame laisvi rinktis? Pakalbėkime apie žmogaus laisvę. Daugelis mano, kad esame laisvi, jei esant vienodoms aplinkybėms galime elgtis vienaip ar kitaip. Kunigai moko, kad blogis egzistuoja dėl to, jog Dievas suteikė žmonėms laisvą valią ir jie dėl to dažnai elgiasi netinkamai. Ar egzistuoja laisva valia? Priežastingumo dėsnis, teigiantis, kad viskas mikropasaulyje ir Visatoje juda iš anksto apibrėžtomis trajektorijomis, ginčija šią mintį. Psichologija ir neuromokslas tik pradeda aiškinti, ar galime daryti įtaką savo likimui.

Apie tai tūkstantmečius galvojo visų kultūrų išminčiai. Senovės graikai ant Apolono šventyklos buvo užrašę „gnothi seauton“ (pažink save). Jėzuitai turi šimtų metų senumo dvasinę kasdieninio sąmonės patikrinimo tradiciją. Ši nuolatinė vidinė apklausa užaštrina žmonių jautrį poelgiams, norams ir motyvacijoms. Tai ne tik leidžia mums geriau save suprasti, bet taip pat gyventi harmonijoje su savo charakteriu ir ilgalaikiais tikslais.

Nuošaliame visatos pakraštyje, mažoje žalioje planetoje, besisukančioje apie vieną iš Paukščių Tako galaktikos žvaigždžių, gyvi organizmai ir žmonės galimai atsirado iš pirmapradės gyvybės oazės amžinoje kovoje dėl išgyvenimo. Tačiau žmonės save laiko išskirtinai privilegijuotomis būtybėmis, užimančiomis išskirtinę vietą milijardų žvaigždžių kosmose. Išpuikę jie mano, kad jie ir tik jie gali nepaisyti griežto priežastingumo dėsnio, kuris viską valdo. Jie tai daro remiantis kažkuo, ką vadina laisva valia, kuri leidžia jiems elgtis vienaip ar kitaip be jokios esminės priežasties.

Ar tikrai mes visada galime elgtis laisvai - laisvai išsirinkti prezidentą, Seimo ar Europos Parlamento narius? Laisvos valios klausimas visai nėra filosofinis pajuokavimas. Jis domina žmones labiau nei bet koks kitas metafizinis klausimas. Jis yra pamatinis visuomenės atsakomybės, doros ir kaltės supratimui. Tai klausimas apie mūsų gyvenimo pastangų kontrolės laipsnį.

Įsivaizduokime, kad jūs laimingai gyvenate su savo sutuoktiniu (-e). Atsitiktinai sutiktas nepažįstamasis (-oji) gali apversti jūsų gyvenimą. Jūs valandomis pradedate kalbėti telefonu, dalijatės giliausiomis paslaptimis, pradedate affaire de coeur (meilės ryšį). Jūs puikiai suprantate, kad tai blogai etiniu požiūriu, kad tai pakenks kitų gyvenimui be jokios garantijos jūsų laimingai ateičiai. Tačiau kažkas jumyse trokšta permainų.

Toks pasirinkimas pastato jus prieš klausimą, kiek iš tikrųjų jūs esate laisvas? Kai sprendimą priima pats, žmogus jaučiasi laisvas ir laimingas. Jūs jaučiate, kad iš principo galite nutraukti meilės ryšį. Tačiau nepaisant daugelio pastangų, kažkodėl tai padaryti sunku. Nepaisydami šimtmečiais besitęsiančių filosofinių debatų apie laisvą valią pažiūrėkime, ką šiuo klausimu turi pasakyti mokslas?

Tarkime, kad žmogus nušovė kitą žmogų. Ar jis turėjo pasirinkimą? Ar jis neišvengiamai turėjo šauti? Teismas tik sprendžia, ar jis kaltas, ar jis tam tikroje vietoje nušovė tam tikrą žmogų. Pagal 17 amžiaus prancūzo Renė Dekarto (Rene Descartes) tikslų laisvos valios apibrėžimą, esame laisvi, jeigu esant vienodoms aplinkybėms galėjome pasielgti priešingai. Vienodos aplinkybės reiškia ne tik tas pačias išorines sąlygas, bet taip pat tą pačią žmogaus nervinę būseną. Žmogus laisvai pasirenka vieną ar kitą elgesio būdą, leidžiantį smegenims veikti pagal jo norus, kaip vairuotojas leidžia automobiliui važiuoti viena ar kita kryptimi. Tačiau, anot Dekarto, žmogaus siela ir gyvi padarai veikia kaip robotai (automatai), valdomi priežastingumo dėsnio. Biologiniuose, psichologiniuose, teisiniuose ir medicininiuose sluoksniuose vyrauja požiūris, kad žmogus yra laisvas tada, kai jis gali rinktis savo norus ir pirmenybes. Užkietėjęs rūkalius, kuris nori mesti rūkyti, bet vėl ir vėl užsidega cigaretę, nėra laisvas. Jo noras yra apribotas priklausomybės. Pagal šį apibrėžimą nedaugelis mūsų esame laisvi.

Tik išskirtiniai žmonės demonstravo laisvą valią. Mahatma Gandis (Mahatma Gandhi) galėjo kelioms savaitėms atsisakyti maisto dėl aukštų etinių tikslų. Kitas geležinės savikontrolės pavyzdys yra budistų vienuolio Thit Kuang Dikas (Thich Quang Duc) pasiaukojimas 1963 metais protestuojant prieš Pietų Vietnamo represinį režimą. Net degdamas ant laužo Dikas išliko ramus lotoso padėtyje, nepajudinęs nė vieno raumens ir neištaręs garso. Kitiems laisva valia yra greičiau masto klausimas, o ne absoliutaus gėrio, kurį mes turime ar neturime.

Baudžiamoji teisė pripažįsta sumažėjusios atsakomybės atvejus. Vyras, kuris įniršio apimtas nužudo savo žmonos meilužį aptiktą nusikaltimo vietoje, laikomas mažiau kaltu, nei jei būtų tai padaręs po kelių savaičių iš anksto šaltai apgalvojęs. Norvegas Andersas Breivikas, kuris šaltai nušovė daugiau kaip 70 žmonių 2011 metų liepą, buvo pripažintas paranojos apimtu šizofreniku ir todėl nepakaltinamu. Šiuolaikinė visuomenė ir teisingumo sistema yra paremta pragmatiniu laisvės supratimu. Bet pasiknaisiokime po esmines priežastis veiksmų, kurie laikomi laisvais.

1687 metais Izaokas Niutonas (Isaac Newton) paskelbė atradęs universalų gravitacijos dėsnį ir tris judėjimo dėsnius. Antrasis dėsnis sieja kūną veikiančią jėgą su jos sukeltu pagreičiu. Šis dėsnis atskleidžia visą priežastingumo esmę - bet kokio kūno padėtis, greitis ir ateitis priklauso nuo jį veikiančių jėgų. Todėl ir Žemės bei kitų planetų masė, padėtis ir greitis Visatoje, net jei jos atsirado prieš milijonus ar milijardus metų, priklauso nuo veikiančių jėgų. Visata, kartą paleista judėti, tų dėsnių veikiama juda tiksliai, kaip laikrodis. Mes esame Visatos dalis, todėl ar ir mūsų gyvenimas ir elgesys yra iš anksto tiksliai apibrėžtas?

1972 metais Edvardas Lorencas (Edward Lorenz), matematinėmis lygtimis tirdamas atmosferos judėjimą, pastebėjo, kad labai maži lygčių kraštinių sąlygų pokyčiai sukelia didelius atmosferos reiškinių pokyčius. Tai parodė, kad atmosfera yra labai chaotiška. Lorencas jos jautrį išorės sąlygoms apibūdino „drugelio efektu“: net drugelio pamosavimas sparnais gali sukelti tokį atmosferos atgarsį, kuris kažkur pagimdys uraganą. Ir šis drugelio efektas buvo rastas geriausiame Visatos laikrodyje - danguje. Vėliau pasirodė, kad ir planetos juda ne taip tiksliai - Plutono orbita yra ganėtinai chaotiška. Jei šis neapibrėžtumas veikia vakuume judančias tik gravitacijos veikiamas planetas, kaip galima nuspėti žmogaus elgesį per rinkimus ar kitomis aplinkybėmis, o tuo labiau mažytės nervų ląstelės, kai veikia daugybė faktorių?

Tačiau chaosas nepanaikina priežasties ir pasekmės dėsnio. Jis viešpatauja labiausiai. Nėra abejonės, kad Plutono orbita visada bus pavergta gravitacijos. Chaosas griauna ne priežasties ir pasekmės grandinę, bet nuspėjamumą. Visata yra milžiniško laikrodžio mechanizmas, net jei negalime būti tikri, ką minutės ir valandos rodyklės rodys po savaitės.

Mirtiną smūgį tam tiksliam Visatos laikrodžiui - priežastingumui - sudavė Vernerio Haizenbergo (Werner Heisenberg) 1927 metais suformuluotas neapibrėžtumo principas. Anot jo, mikropasaulyje, jeigu tiksliai žinote dalelės, pavyzdžiui, šviesos fotono ar elektrono, greitį, jūs negalite žinoti jos padėties ir atvirkščiai. Jis parodo, kad mūsų dogmatinis tikrumas yra nevienareikšmis. Ir Visatos reiškiniai gali būti atsitiktiniai. Jei Visata yra laikrodžio mechanizmas, tai jo sraigtai, spyruoklės ir svirtys yra ne šveicarų gamybos. Priežastingumą pakeitė tikimybių priežastingumas. Neliko nieko tikro!

Žmonių patirties makroskopinis pasaulis yra sudarytas iš mikroskopinio, kvantinio pasaulio. Tačiau tai nereiškia, kad visi kasdieniai daiktai, pavyzdžiui, mašinos, paveldi visas keistas kvantinio pasaulio savybes. Parkuodamiesi mašinos greitį ir padėtį mes galime nustatyti gana tiksliai. Mašinos santykinai yra paprasti mechanizmai. Bet smegenys yra daug sudėtingesnės, jų veikloje yra daug chaotiškumo. Atsitiktinumas labai akivaizdus nervų sistemoje, nuo jutimo neuronų, surenkančių vaizdus ir kvapus judesio neuronams, valdantiems kūno raumenis. Negalima atmesti galimybės, kad kvantinis neapibrėžtumas panašiai veda į elgesio neapibrėžtumą, kitaip sakant, kvantinis ir deterministinis chaosas veda į nenuspėjamas mūsų elgesio pasekmes. Prieš 30 metų Benjaminas Libetas (Benjamin Libet), Kalifornijos universitete tyrinėdamas žmonių smegenis, priėjo išvados, kad laisva valia yra tik iliuzija.

Ar šį straipsnį jūs skaitote savo laisva valia, ar jūsų pasirinkimas yra užprogramuotas Visatoje nuo jos pradžios? Laisva valia yra svarbi todėl, kad ji ne tik neria giliai į mokslą ir filosofiją, bet ir todėl, kad esame suinteresuoti atsakymu.

Kažin ar iš viso yra prieštaravimas tarp laisvos valios ir determinizmo. Žmogaus sąmonė ir laisvos valios koncepcija yra atsirandančios savybės, todėl nesvarbu, ar mikroskopinė fizika yra deterministinė ar ne. Nėra „jūsų“, kuris laikosi vieno ar kito požiūrio priklausomai nuo sąlygų. „Jūs“ pats esate šių sąlygų produktas.

Vieniems laisva valia tėra tik faktas, kad jis gali laisvai rinktis (prezidentą ar Seimą). Kitiems laisva valia reiškia įgimtą nenuspėjamumą. Jiems laisva valia yra susijusi su fundamentaliu gamtos dėsniu, kuris dar neatskleistas.

Kvantinė fizika rodo, kad mūsų pasirinkimai kyla iš galimybių sąrašo. Jeigu mes galėtume nuolatos numatyti kažkieno sprendimus, nuspręstume, kad jis arba ji neturi laisvos valios. Net jei mes turime ribotą laisvą valią, turime ir gyvūnų instinktus ir jų paveldėtus genus, sekso hormonus, plūstančius į mūsų kūną, kurie verčia mus veikti tam tikru būdu. Be to, mūsų kultūra mus nuolat veikia įvairiomis istorijomis. Tėvų, draugų, mokytojų, valdžios, knygų autorių, žiniasklaidos, kaimynų, kunigų ir filosofų įtaka lydi mus visą gyvenimą ir sukuria mūsų asmenybę. Esame papročių kūriniai. Mūsų elgesys dažniausiai prognozuojamas. Dauguma mūsų veiksmų susideda iš mini veiksmų, kuriuos reikia daryti greitai. Čia ir yra paslėpta mūsų laisvė. Tik įsivaizduokime, kaip skirtingai mes galvotume, jeigu gyventume inkų civilizacijos laikais, kai buvo aukojami tūkstančiai žmonių, arba inkvizicijos ar nacių laikais Vokietijoje.

Aš nemanau, kad mūsų siela yra laisva nuo priežastingumo dėsnio ir elgiasi atsitiktinai. Tai būtų alternatyva determinizmui. Bet kol aš negaliu matyti savo praeities arba ateities programos, dabartinis „aš“ jaučiasi laisvas veikti laisvai. Galbūt mano norai yra užprogramuoti bent iš dalies jėgų, kurių aš nematau.

Neseni smegenų tyrimai rodo, kad kai kuriuos sprendimus mes priimame anksčiau, nei mūsų sąmoningas protas juos supranta. Ką tai reiškia? Mūsų akys ir kiti jausmai pastebi išorės įvykius po to, kai jie atsitinka, dar prieš mano protui pradedant veikti ir atsakyti į juos. Todėl mes esame ne tik stebėtojai, bet taip pat galbūt nesąmoningi sprendimų priėmėjai. Daugelis sprendimų reikalauja ilgesnio laiko ir tada dalyvauja sąmonė.

Mokslininkai mano, kad daugelis mūsų kritinių sprendimų yra nesąmoningi. Istorijos, kurias sukuriame, ateina vėliau ir jos gali turėti mažai bendra su tikruoju priežastiniu ryšiu. Kurdami istorijas esame laisvi. Bet jaučiamos laisvės fenomenologija yra reali.

Mes stengiamės savo vaikus paversti panašiais į save. Bet jų klestėjimui reikia laisvės. Ją suteikia žinojimas, kad jie turi laisvą valią. Tačiau šalia laisvės reikalingos stiprios etikos ir moralės normos. Žinojimas, kad esame laisvi, atsakomybę pastato į dėmesio centrą ir panaikina mintį, kad aš viską žinau geriau. Tikėkimės, kad mūsų vaikai supras, kad reikia atidžiai klausytis kitų. Tik tai gali neleisti geriems norams nutiesti kelią į pragarą.

Fiziologiškai, genetiškai ir materialistiškai esame produktai visko, iš ko sudaryti ir kas ilgai sąveikavo su visa mūsų patirtimi. Prie to reikia pridėti daugelį vidinių ir Visatos įvykių. Daugelį mūsų elgesio lemia primityvesnės mūsų kūno ir proto dalys. Mūsų hormonai, emocijos ir nervinių signalų siuntėjai sukuria greitus apsauginius atsakus, dažnai prieš mums sąmoningai pasirenkant, kaip turime elgtis.

Žmonės gali turėti laisvą valią ir bent iš dalies valdyti savo gyvenimą ir prisiimti atsakomybę už save. Ir laisvai rinkti prezidentą. Tačiau šis laisvos valios, instinktų, hormonų ir kultūros įtakos sudėtingumas rodo, jog nepaisant mūsų genetinio panašumo mūsų elgesys gali būti labai skirtingas, o rinkimų rezultatai tokie neprognozuojami.

„Dėl spausdinto žodžio laisvės Lietuvoje“

Visa Lietuvos laisvės istorija suaugusi su žodžio laisve. Tai ją nešė knygnešiai, „Aušros“ ir „Varpo“ epochos šviesuomenė, ji kėlė tautos Atgimimo ir valstybės atkūrimo idėjas, skleidėsi tarpukariu, visus mus atvedė į Sąjūdį ir čia tapo didžiausiu mūsų ginklu. Žodžio laisvės nepajėgė užgniaužti okupantai, žodis budino tautą kruvinose rezistencijos kovose. Tas žodis - GIMTASIS, perteikiantis žinią, mintį LIETUVIŲ KALBA. Tas žodis įtaigiausiu pavidalu - SPAUSDINTAS, atėjęs pas skaitytoją su laikraščiu, žurnalu, knyga, PERSKAITYTAS, tapęs skaitytojo savimonės, dvasinės brandos dalimi, ugdanti mąstymą ir pilietiškumą. Pirmiausia jo dėka mes vėlei ATGIMĖME, GYVENAME, IŠLIKSIME, jei toliau nedarysime klaidų, naudingų mūsų Nepriklausomybės priešams. Ypač dabar, kai geopolitikoje ir aplinkui mūsų kraštą tiek daug pavojaus ženklų.

Dėl mokesčių spausdintinei žiniasklaidai žlugo daugybė laikraščių ir kitų spaudos leidinių, o štai dabar drastiškai panaikinama pridėtinės vertės mokesčio lengvata „Respublikai“ ir kitiems laikraščiams. Stebina formalus pretekstas - kaltinimai neetiškumu dėl atsakymo teisės neužtikrinimo fiziniam asmeniui straipsniuose apie „Snoro“ banką, nors ši teisė ir negalėjo būti visiškai užtikrinta dėl asmens nenoro pateikti visą su jo veikla susijusią informaciją. Keistai atrodo tokio pobūdžio kaltinimai neetiškumu - kai neetiškumas komercinėse televizijose ir naujųjų technologijų portaluose neužkliūva. Esame įsitikinę, kad šiuo pretekstu kaip nuobaudos vėzdu pirmiausia užsimota dėl aštrių straipsnių apie kelius ir būdus ginti lietuvių kalbą, žadinti aktualias tautinei savimonei idėjas, diskusijų apie Lietuvos šiandieną ir ateitį. Bet kurioje demokratinėje šalyje valdžioje esantieji ir opozicija lenktyniautų tarpusavyje siekdami, kad sankcijos būtų paskelbtos nedemokratinėmis ir neteisėtomis! KUR ESAME, jei valdžios sluoksniuose džiūgaujama dėl galimo „Respublikos“ ir kitų laikraščių sužlugdymo! Kur profesinis solidarumas, jei ramiai stebima, neprotestuojama! Šioje situacijoje gėdingai pasyvi Kultūros ministerijos - Vyriausybės įgaliotos institucijos visuomenės informavimo srityje - pozicija!

REIKALAUJAME NEDELSIANT PANAIKINTI ARBA SUMAŽINTI IKI SIMBOLINIO DYDŽIO PRIDĖTINĖS VERTĖS MOKESTĮ VISAI SPAUDAI IR KNYGŲ LEIDYBAI - kaip amoralų ir žalingą nacionalinei kultūrai, tautai, valstybei, mūsų ateičiai. Tai mitas, kad spausdintas žodis laikraštyje ar knygoje pelningas, - jei nenorime, kad įsigalėtų ir laimėtų abejotinos vertės masinės pseudokultūros reiškiniai, privalome atsigręžti į laisvą žodį, į Skaitytoją, užtikrinti palankias sąlygas spausdintinės žiniasklaidos plėtrai bei leidybai.

REIKALAUJAME MORATORIUMO FINANSINIŲ SANKCIJŲ TAIKYMUI, kol Seime nebus priimtos reikiamos Visuomenės informavimo įstatymo pataisos. Siekiant šio tikslo, nėra savininkų, konkurentų, žurnalistų prieštaravimų - visus mus vienija bendras tikslas!

NIEKADOS NESUSITAIKYSIME SU BANDYMAIS RIBOTI ŽODŽIO LAISVĘ! KVIEČIAME VIENYTIS IR TELKTIS DĖL GIMTOJO ŽODŽIO, DĖL MŪSŲ TEISĖS Į SPAUDOS IR SAVIRAIŠKOS LAISVĘ!

V.RADŽVILAS: „1940 = 20..? (II)“

Nepatenkinti Lietuvos padėtimi gali būti tik sąmoningi valstybės priešai ir priešiškos propagandos suklaidintos aukos. Tokia yra principinė valdančiojo sluoksnio nuostata, kai tik iškyla vienas svarbiausių nacionalinio saugumo klausimų - piliečių lojalumo valstybei problema. Neigti arba menkinti vis rafinuotesnės Rusijos propagandos, virtusios tikru informaciniu karu prieš Lietuvą, poveikį būtų neatsakinga. Tačiau bėda ta, kad ši propaganda suvokiama kaip gūdžiausiu sovietmečiu ir apie ją kalbama gerai pažįstamu stiliumi. Šiuo atžvilgiu Lietuvos valdančiųjų sąmonė tarsi įstrigusi laike, nes, kaip jų sovietiniai pirmtakai, jie be galo išpučia propagandos visagalybę ir nepaiso, kad jos veiksmingumas priklauso ne tik nuo naudojamų „smegenų plovimo“ metodų. Jų nedomina, į kokią dirvą laša klastingi propagandinio melo nuodai. Atidžiau patyrinėti, kokia tai dirva, kur kas nemaloniau, negu nukreipti žvilgsnį nuo jos nepatrauklaus vaizdo ir kurti savus propagandinius vėjo malūnus, su kuriais kautis daug lengviau ir saugiau. Todėl Lietuvoje tapo įprasta vis įžūliau slėpti didžiausius Tautos ir valstybės gyvenimo skaudulius. Net aukščiausių valstybės pareigūnų metiniuose pranešimuose sekama pergales skinančios Lietuvos „sėkmės istorija“, o šalies gyvenimo piktžaizdės virsta tik „vis dar pasitaikančiais“ trūkumais. Idiliškas pasakojimas kurpiamas tiesmukiškai lyginant šių dienų Lietuvą su tarybine. Šalies gyventojams primenama, kad jiems nebereikia kankintis parduotuvių eilėse, kad gatvėse pilna užsienietiškų automobilių, jose vaikšto gražiai apsirengę žmonės ir kad kiekvienas gali keliauti po pasaulį kur panorėjęs. Reikia pripažinti, kad šie argumentai paveikūs, jų neretai griebiasi net gana išprusę žmonės. Bet visai nepastebima, kad tokiais buitiniais „argumentais“ įrodinėti savo šaunumą gali ir Trečiojo pasaulio šalys. Apskritai šitokiu masteliu vertinti valstybės padėtį būdinga ir leistina nebent tik šia diena gyvenančiam ir pasaulį tik per savo asmeninės gerovės prizmę matančiam baudžiauninkui ar vergui. Laisvam ir bendrojo gėrio svarbą suvokiančiam asmeniui kliautis tokiu matu vertinant savo valstybės būklę lyg ir nedera. Tačiau Lietuvoje toks siauras baudžiauninko požiūris yra paverstas valstybinės propagandos kertiniu akmeniu.

Būtent jis lemia, kad, liaupsinant valstybės laimėjimus, dar nė vieno prezidento ar premjero metiniame pranešime taip ir nebuvo pasakyta šių dienų Lietuvai svarbiausia tiesa: esame sparčiausiai nykstanti Europos šalis. O juk ne veltui įprasta bet kurios valstybės būklės tikruoju rodikliu laikyti ne subjektyvius individų ar jų grupių „savijautos“ toje šalyje vertinimus, bet sausus demografinės statistikos duomenis. Gyventojų skaičiaus mažėjimas visur ir visada buvo laikomas šalies nuosmukio požymiu ir neginčijamu niekam tikusio jos valdymo įrodymu. Pripažinti, kad šiuo atžvilgiu Lietuvos būklė apgailėtina, šalies politinė klasė nepasirengusi. Tam reikėtų tikro valstybinio mąstymo ir pilietinės atsakomybės. Tiesą sakant, šios klasės sąmonėje tokio dalyko kaip Tauta ir atsakomybė prieš ją apskritai nėra. Jai būdingą požiūrį pademonstravęs jaunesnės kartos politikas į sunerimusio piliečio klausimą, kur veda šalį masinė emigracija, atsakė, jog nerimauti nesą ko, nes būsią nesunku atsivežti darbo jėgos iš svetur. Perspektyva savo pačių rankomis įgyvendinti M.Suslovo puoselėtą Lietuvos „išvalymo“ planą, tik dabar jau pakeičiant iš Tėvynės išvaromus lietuvius „pigesniais“ atsivežtiniais vergais, šalies politinio ir verslo „elito“ nebaugina ir net atrodo jam patraukli. Panašu, kad šis „elitas“ net nesusimąsto, kad dėl masinės emigracijos šalis praranda ne tik darbingiausius gyventojus, bet ir potencialius Tėvynės gynėjus. Įdomu, ar tikrai nesuvokiama, kad, prisigabenus darbo jėgos iš Rytų kaimynų, Lietuvoje pagausės žmonių, kurie atėjusius „išvaduotojus“ pasitiktų pasipuošę Georgijaus juostelėmis ir su gėlių puokštėmis? Arba nejaugi iš tiesų naiviai tikima, kad, jeigu tie pigūs vergai bus suvežti iš tolimų egzotiškų kraštų, jie skubės guldyti galvas už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę?

Nusiėmus rožinius propagandos akinius beliktų pripažinti, kad be rimtų priežasčių negalėjo tiesiog imti ir „dingti“ milžiniška dalis šalies gyventojų. O pradėjus rimtai ir sąžiningai aiškintis Lietuvos išsivaikščiojimo priežastis netruktų subliūkšti ir skleidžiamas mitas, kad daugybė valstybe ir savo gyvenimu joje nepatenkintų žmonių yra tik užsilikę sovietmečio „nevykėliai“, iracionaliai pasiduodantys priešiškos propagandos vilionėms. Gali net paaiškėti, kad toji iš tiesų egzistuojanti ir neabejotinai pavojinga nostalgija sovietmečiui nėra tokia jau iracionali ir absurdiška, nes ją gaivina ir palaiko pati šių dienų Lietuvos gyvenimo tikrovė.

Šios tikrovės apologetai ir dailintojai nepajėgia arba nenori suvokti kai kurių elementarių tiesų. Didžiausias bet kurios valstybės stiprybės šaltinis ir rodiklis yra ne prekių gausa parduotuvių lentynose, bet teisingumu ir solidarumu grįsti piliečių santykiai. Noriai užmirštama, kad iš „savų“ patiriama priespauda, išnaudojimas ir pažeminimas visada suvokiami kur kas skausmingiau ir priešiškiau negu toks pat „svetimų“ elgesys. Lengva kartoti ideologinę mantrą, kad „mylėti Lietuvą“ ir „būti vieningiems“ yra visų piliečių - net ir „nevykėlių“, apie kuriuos sakoma, kad jiems „nepasisekė“ -  patriotinė pareiga. Bet propagandos fronto kariai beveik visada droviai nutyli, kodėl tiek daug darbščių ir protingų Lietuvos žmonių atsidūrė „nevykėlių“ gretose. Iš tiesų kur kas paprasčiau šiuos nepatenkintus žmones išvadinti „nevykėliais“ ir „pavyduoliais“, negu pripažinti, kad dauguma jų atsidūrė tokioje padėtyje tik todėl, kad, kuriantis valstybei, jie buvo banaliai apiplėšti. Ir puikiai supranta, kad „privatizavimu“ pavadintas valstybinio turto išgrobstymas vyko pagal taisykles, padėjusias šiam turtui suplaukti į „reikiamas“ rankas.

R.OZOLAS: „Europos veidas“

Europos veidas yra moters veidas - gimdytojos veidas. Gal jis toks, koks Pompėjos freskoje ant jaučiu pasivertusio iš meilės bepročiaujančio Dzeuso, gal kitoks - pagal kiekvieno žvelgiančiojo akių šviesą, tačiau neabejotinai - dieviškajai kūrimo misijai pasirengusiosios veidas. Du tūkstantmečius Europos veidas - Mergelė Marija su savo nežemiškai pradėtuoju sūnum, kuris nepailsdamas moko europiečius pasaulį kuriančios meilės. Europos naujųjų laikų veidas iškyla su Eženo Delakrua į barikadas liaudį vedančia Laisve, tikrai nežemiškai žemiška patriote, du šimtmečius neužleidusia Europos civilinio gyvenimo vienvaldiškumo ir produktyvumo ikonos vietos. Nemaža laiko daug kam jau dingojosi, kad prancūzų Laisvės veidas pernelyg suvyto ir šiandieninė Europa gali laikyti ją nebent Senele. Ir štai 2014 metų „Eurovizija“ tarė: taip, Europa turi naują veidą, jos naujausių laikų simbolio vertą veidą. Tai - ... kas? Iš tiesų, kas gi tas veidas? Jis neturi vardo, nes jo vardas - popsinis dvilytis slapyvardis. Tas veidas neapibūdinamas, nes jis - barzdotas ir ilgaplaukis, moteriai priskirtinas tik pagal suknelę ir aukštakulnius. TAI, kas dainuoja, yra su aiškiomis aliuzijomis į visų epochų Europos veidų junginį su vienu esminiu skirtumu nuo jų visų - tai negalėjimo, nenorėjimo ir atsisakymo būti gimdančiuoju, kuriančiuoju pradu manifestavimas. Ir Europa džiaugsmingai sušuko: taip, tai mūsų veidas! Beveik visi klausytojai buvo vieningi: tai, kas dainuoja, yra TAI, tai, ko mums reikia! Tai, kas esame mes patys. Tegul dar viltyse ar sapnuose. Betgi TAI yra tai, ko mums reikia. Kitos kalbos turi žodį niekatrajai giminei žymėti. Lietuvių kalba šiam reiškiniui žodžio neturi. Teks pasukti galvą. Tuo labiau kad tokių niekatrybių randasi visur: tai ir nepriklausomybės be suvereniteto, ir keliagubos pilietybės, ir kareiviai be skiriamųjų ženklų svetimose teritorijose, nekalbant apie šeimas be šeimos arba šunis vietoj vaikų. Niekatrėjimas yra visuotinė slinktis. Kas 2014 metais Kopenhagoje buvo atpažinta su tokiu džiaugsmu, - nori kas nors to ar nenori, - yra Europos istorijos tiesos momentas: nuo šiol Europa turi naują savo naująją epochą ikonizuojantį veidą.

D.TAMOŠAITYTĖ: „Ką parodė pirmasis rinkimų turas?“

Pirmasis prezidento rinkimų turas parodė, kad per ketvirtį amžiaus Lietuvoje neįvyko jokių pažangių pokyčių, nubrėžiančių vieningą pamatinę valstybės viziją. Žmonės balsavo už kai kada radikaliai besiskiriančių pažiūrų kandidatus. Vadinasi, švytuoklės principas nėra išgyvendintas. Debatai televizijoje ir radijuje taip pat liudijo gana nuobodžią atmosferą ir dažnai paviršutiniškai pasisakančius kandidatus. Patogus formatas leido ne ginčytis dėl svarbių prioritetų, o tik eksponuoti kai kuriuos rinkiminių programų bruožus. Vedėjų nuostatos ir programų vedimo būdas taip pat lėmė tai, kad debatai iš esmės nevyko. Tam būtų reikėję rengti laidas bent pusmetį ir skirti svarbiausiems valstybės valdymo klausimams tiek laiko, kad per jį būtų išgvildentos pagrindinės problemos, paaiškėjusios programinės gairės ir išryškėjusios silpnosios ir stipriosios pretendentų pusės.

Tačiau ir to pakako, kad suvoktume, jog prie esamų negerovių dar prisidėjo pasikeitusi tarptautinė situacija, kurią tvarkyti kaip tik prezidentui ir tenka atsakinga priedermė. O požiūrių būta kuo įvairiausių, nuo neutralių iki teiginio, jog „patys esame kalti, kad Rusija taip elgiasi“, ir geriau jos nepykdyti, tai yra nepritarti jokioms sankcijoms... Požiūrį į valstybės karinį saugumą ir santykių su kaimynais reguliavimą antrajame rinkimų ture reikėtų laikyti esminiu išbandymu, į kurį rinkėjai turėtų atsižvelgti.

Kalbant apie išorės grėsmes, vėl pamąstykime, kas buvo padaryta, idant jų išvengtume. Ne kartą buvo minėta nemaloni tiesa, kad per tą laiką sumenko karinis Lietuvos potencialas, nebuvo vykdomi įsipareigojimai NATO. Prie to pridurtume ne visada veiksmingą užsienio politiką ir dialogo su svarbiausia aljanso šalimi JAV nebuvimą, kuriuos keitė tik uolus ES direktyvų vykdymas ir suverenių svertų perleidimas užsienio kapitalui. O artėja rinkimai į Europos Parlamentą. Todėl iš tiesų kyla klausimas: kaip gali valstybę valdyti siauros specializacijos, kurios visur siekiama, mokykloje ir aukštojoje protu ir gabumais nepasižymėję, dažnai net elementarių humanitarinių mokslų nekandę, užtat partiniu požiūriu „apsišvietę“ ir dėl to savo aiškios ir brandžios nuomonės neturintys subjektai?

Sovietinė nomenklatūra anuomet išsilaikė dėl to, kad tik vykdė nurodymus iš centro, o visą eksperimentą iškentė okupuotos tautos. Kartu iš seniau, iš tarpukario Lietuvos dar buvo likę išsilavinusių, amatą ir specialybę išmaniusių žmonių, kurie darė savo ir neleido krašto sugriauti galutinai pagal „sukukurūzinimo“ planus. Šiuo metu ta karta jau baigia išeiti, o naujieji „euriukai“ visai kito molio ir kitaip išauginti, - baltų rankų, lengvų pinigų, komforto ir vartojimo karta, - todėl iš naujojo centro vykdomas „surunkelinimo“ planas beveik nebeturi kliūčių. Nes saujelė „euriukų“ yra naujieji išrinktieji, o visi kiti - nevisaverčiai skurdžiai ir tarnai. Jei ES nugalėtų feredacinės idėjos ir Sąjunga dėl imperinių bruožų judėtų link per didelės centralizacijos, o ši savo ruožtu lemtų neišvengiamą sugriuvimą (tai Lietuvai būtų didelė bėda), lietuvių padėtis suirus naujajai santvarkai būtų visai kitokia, nei buvo 1990-aisiais. O valdantieji - tie patys, kurie mano, kad už juos amžinai kas nors spręs, o jie neturės jokios atsakomybės.

Sąmoningas piliečių klaidinimas nutylint ar iškraipant skaudžias traumines XX a. patirtis sudaro sąlygas greitai užmiršti pamatinius laisvės ir saugumo dalykus - pirmiausia tai, kad dėl jų reikia nuolat budėti ir reikalui esant kovoti. Todėl jokios priemonės prieš svetimą antivalstybinę propagandą esant realiai grėsmei nepadės, nes per ilgą laiką buvo išpurenta neutrali dirva toms piktžolėms pasisėti. Jei būtų kitaip, pats klausimo formulavimas „Ar eitumėte ginti savo Tėvynės?“ būtų neįmanomas. Patriotinis jaunimo ugdymas neleidžiant užmiršti to, kas padaryta, kokie nusikaltimai įvykdyti Tautai ir žmoniškumui, turi būti ugdomas nepertraukiamai, kad kiekviena karta žinotų, kas yra kas. Tada jokia svetima propaganda nebus veiksminga. Nebus veiksminga ir sava propaganda, o viršų ims atsakomybė, rūpestis ir meilė.

G.TOMKUS: „Pasaka apie Amberlandą“

O buvo taip. Gyveno kažkada prie Baltijos krantų narsi ir karinga lietuvių tauta. Meldėsi ir aukojo savo deivėms ir dievams, šventose giraitėse meditavo vaidilutės, garbino ir aukojo Perkūnui, Žemynai, Laimai ir Mildai.

Privengdavo jų ir vikingai, ir mongolai, ir maskoliai visokie. O jeigu tik lįsdavo prie mūsų bobų arba midų mėgindavo nugvelbti, kaipmat smagiai gaudavo į dantis. Vikingai gaudavo taip, kad net ragai ant šalmų išsitiesdavo, o maskoliai pamiršdavo, kur Maskvą paliko...

Todėl ir gerbė. Todėl ir bijojo. Dėjo į šarvus iš baimės, dar ir duoklę mums mokėjo.

Bet laimė neilgai tetruko. Nespėjom pasidžiaugti, o fortūna ėmė ir nugarą mums atsuko. Tiksliau - užpakaliu į mus pasisuko. Oi, nekas mūsų šalelėj prasidėjo. Prasti popieriai.

Ir ėmė į Lietuvėlę brautis krikščionys, kruvinieji „šventieji“ ir Romos popiežiai pradėjo skelbti kryžiaus žygius, siundyti ant lietuvių pagonių ir turto ištroškusius riterius. Su žirgais ir be žirgų. Žodžiu, neliko nieko kito, kaip tik imti melstis svetimiems dievams ir kryžiams. Kito kelio išlikti jau nebebuvo. Ir kuriam laikui mus ramybėj paliko.

Ir išsiplėtė Lietuva iki pat Juodosios jūros. Ir niekada prieš nieką tais laikais ant kelių nesiklaupdavo.

Tačiau kol mes svetimus dievus aukštinome ir riejomės tarpusavyje ar su kaimynais, šalia gyvenę slavai tik ir laukė progos mums gerai iškaršti kailį. Slapta puoselėjo mintis pavergti mus ir sukiršinti. Ir pavergė. Ilgiems šimtmečiams. Pavertė imperijos gubernija. Atbogino į mūsų nuskriaustą šalelę savo užpakalius visokie muravjovai korikai, kurie čia elgėsi su mūsų protėviais kaip su galvijais kokiais.

Uždraudė papročius, raštą ir kalbą. Maža to. Viena bėda nevaikšto. Mat daugumai mokslų ragavusių inteligentų jau ir gėda tapo kalbėti ir rašyti lietuviškai. Pragydo lenkų ir rusų kalbomis. Sakė, kad buvusi gimtoji kalba - prasčiokams ir runkeliams.

Bet atsilaikė varguoliai ir runkeliai. Atsibudo ir vienas kitas šviesuolis. Ir ėmė žadinti Tautą. Ir pabudo lietuviai. Atsimerkė ir viena krūtine užtraukė: „Ant kalno mūrai, joja lietuviai!“

Ir atsilaikė dar ne vieną dešimtmetį. Išsaugojo ir kalbą, ir dainas, ir papročius. Ir išaušo laisvės diena. Suplazdėjo trispalvės. Ir dingo baimė. Ir apkabinom su broliais kaimynais Baltiją. Ir tankus plikom rankom sustabdėm. Sustojom į gyvybės žiedą. Ir paskelbėm pasauliui, kad esam nebe Rusijos užkampis. Esam Lie-tu-va.

Nesunku suprasti, kad pasaulis mus ne iškart suprato ir pažino. Vis rusais vadino, maskoliais visokiais ar sovietais. Tačiau atrodė - tuoj tuoj ir mus senosios šalys prisimins. Kaip valstybę. Laisvą ir mylinčią savo tėvų kalbą ir papročius.

Pamažėl, metai po metų, ėmė ir užaugo naujoji karta, kuri jau nebemokėjo buvusių okupantų kalbos. Na, gal tik nelietuviškus keiksmažodžius dar vartojo.

Ir tada nutiko keisti dalykai Baltijos šalelėj.

Pasirodė, kad naujajai kartai būti lietuviu kaip ir reikalo neliko. Kalbėti lietuviškai, mąstyti lietuviškai, dainuoti lietuviškai dažnam jau tapo gėdinga ir žema. Atsirado ir vyresnių besmegenių, kurie taip pat nusisuko nuo savo šaknų ir išbarstė viską, ką tėvai buvo palikę.

Va taip pamažu, stepas už stepo, ir išsitrynė Lietuva ir lietuviai iš pasaulio žemėlapio. Vis dažniau lietuvio vietą užimdavo jau nebe lietuvis, o pusiau lietuvis - amberis. Kai tų amberių tapo dauguma, paaiškėjo, kad ir gyveno jie jau nebe Lietuvoje, o Amberlande.

Dabar čia triūsia verslūs ir išmanūs amberiai, kurie valgo „amberfood“, nakvoja „Ambertone“, mokosi „Studlande“, plaukioja „Brabanderiais“, dujas jiems tiekia „Ambergrid“ ir „Independence“, laiškus siunčia jie „Pay post“ ir „Baltic post“, o savo olimpinę komandą pavadino „LTeam“ .

Nenuostabu, kad „Eurovizijoje“ amberiai dainuoja tik amberiškai, vildamiesi laimėti šį konkursą, nors niekaip nelaimi, vis apsijuokia, taip ir lieka it musę kandę.

Ką ten „Eurovizija“. Net Vasario 16-ąją amberiai lietuviškai jau nebedainavo.

Ir prasidėjo tikras amberlaifas...

Dingo mūsų išskirtinė tradicija iš moteriškos lietuvaitės pavardės suvokti moters šeimyninę padėtį, jos padėtį visuomenėje. Atsisakėme to, ko kitos tautos pavydėjo. Taip ir dingo Butkienės, Zvonkuvienės ir Puišienės.

Amberės moterys tekėdamos dabar jau vietoj gražių tautiškų pavardžių rinkosi amberiškas pravardes. Ir pasklido priviso po visą Amberlandą krūvos zvonkių ir smirdžių, kuprių ir butkių, šmutkių ir pirdžių, bonkių ir puišių, šmikių ir kvakių. Ir dar lavasčių su martinėlėm. Lyg kokių beždžionėlių.

Vargšėms Amberlando karvutėms, katytėms, kalytėms ir kitiems gyvūnėliams visai vardų nebeliko. Viską nusavino ir išgraibstė naujosios amberės.

Ir amberiai vardan „pažangos“ ir „eurointegracijos“ patys, niekieno neverčiami, atsisakė protėvių kalbos, Tautos ir valstybės. Pasirinko teritorinės savivaldos statusą.

Nuo ryto iki vakaro Amberlando žemėje netilo kalbos apie pinigus. Kas, ką, už kiek nupirko, įsigijo, apgavo, išdūrė ir suklaidino.

Kadangi amberiai atsisakė valstybės, tai nebereikėjo ir savų pinigų. Todėl nors dirbo daug, jų teritorija visada buvo skolinga pasaulio „investuotojams“. Kadangi buvo skolingi, tai Amberlando teritorijos administracija nuolat rinkdavo didesnius arba naujus mokesčius.

Laimė, Amberlando herbas bent jau gražus buvo: Tėvynės sąjungos kregždutės, sutūpusios socialdemokratų rožėse ir apsuptos gausybės trydos spalvos žvaigždučių.

O kaimynai iš Vakarų jau ir nebesusigaudė, kas tie amberiai. Iš kur jie atsirado? Stebėjosi tie nuolat. Ir kur dingo prieš tai čia gyvenę lietuviai? Jau ir neatminė tokių.

Tiesa, Senoji Europa dar žinojo, kas tokie lenkai, latviai, estai ir baltarusiai. Bet niekaip nesuprato, iš kokios juodosios skylės tie amberiai išlindo.

„Mes esam amberiai, mes jėga“, „mūsų jėga - amberizmas“ tuščiai plyšavo įsiutę amberių lyderiai ir amberimidžmeikeriai. Bet Baltijos bangų mūša nustelbė amberiškus Amberlando patriotų cypavimus ir rypavimus.

Ir paaiškėjo, kad nei Amberlandas, nei amberiai jau niekam neįdomūs ir nereikalingi. Nei sau, nei svetimiems. Na, gal tik tuo, kad daugiausiai Europoje surydavo popcornų, hamburgerių, hotdogų ir kitokių mėšlainių.

Ir saujelė Amberlando patriotų, norėdami, kad pasaulis juos atpažintų, uždainavo seniai pamirštą „Ant kalno mūrai“, bet jau kitokiais žodžiais: „Ant kalno amberiai, plaukia „Brabanderiai“.

Bet neskambėjo daina. Nei svetimi, nei savi nebesuprato, kas tokie dainuoja, kur plaukia, kam plaukia ir kiek sumokėjo už plaukimą.

Ir tada amberkrivis Petras Fon-Austrievičius nebesugalvojo nieko geresnio, kaip prie pasienyje pūpsančios lentelės, žyminčios mūsų buvusį pasienį, „Amberlandas EU“ drebančia, bet už Lietuvos pardavimą dovanotu prabangiu „Rolex“ laikrodžiu papuošta ranka prirašyti: „Buvusi Lietuva 1991-2004“.

Daugiau skaitykite www.ve.lt

D.PAUKŠTĖ: „Emigracija - lyg vėžys, klastingai naikinantis Lietuvos organizmą iš vidaus“

Lietuvos migracijos politika man panaši į žinomo anekdoto veikėją, kuris nuolat ir įkyriai prašo Dievo malonės, kad leistų jam laimėti loterijoje... Kaip žinia, net ir Dievas turi kantrybę - kad išvengtų įkyruolio nepagrįstų maldavimų, jis net pasirodo nelaimėliui. O pasirodęs paklausia: „O loterijos bilietą ar nusipirkai, kad meldi laimėjimo?“

Tuo „loterijos bilietu“ aš laikyčiau Lietuvos politikų pasiryžimą imtis atsakomybės ir labai konkrečiomis priemonėmis suformuluoti savo politinę valią. Kol to nepadarys, mūsų politikai šioje srityje nieko nepasieks ir liks panašūs į minėtą anekdoto veikėją.

Kad be imigrantų ES neapsieis, žinoma jau seniai. Dėl gerovės sistemų funkcionavimo ES šalių populiacijos vidutinė gyvenimo trukmė ilgėja, bet ji sensta. Kartu sensta ir darbo jėga, teikianti gerovės sistemai kraują - mokesčius. Ar iš gero gyvenimo, ar dėl tingėjimo, bet ES turtingų šalių šeimos nenori gimdyti vaikų. O „Eurostatas“ skaičiuoja: dėl to iki 2060 m. darbo rinka gali susitraukti 50 mln. darbo vietų. Kyla grėsmė pensijų, sveikatos ir socialinės apsaugos tvarumui. Štai kodėl toks dėmesys imigracijos klausimams skiriamas ES. Savaime suprantama, trauka į ES gerovės sistemą iš išorės (trečiųjų šalių) yra. Ten pat traukia ir žmonės iš ekonomiškai silpnų ES šalių. Ir vyksta ten ne bet kokia, o jau parengta darbo jėga. Į ES kasmet atvyksta apie 2 mln. imigrantų. Pažymėtina, kad iki 2007 m. imigrantai kasmet sudarydavo net 80 proc. viso ES gyventojų prieaugio. 2012 m. ES dirbo 33,3 mln. užsieniečių, iš jų 12,8 mln. buvo atvykę iš kitų ES šalių. Kasmet apie 0,8 mln. užsieniečių suteikiama vienos iš ES šalių pilietybė. Na, ir kaip po to negirti imigrantų, jeigu padėtis ES tokia rimta?

Tačiau pastaruoju metu net ir turtingos ES šalys ėmė rodyti pirmuosius nepasitenkinimo ženklus pašalpų turistais, atvykstančiais iš neturtingų ES šalių. Iš pradžių į tai sureagavo Jungtinė Karalystė, vėliau prie jos prisijungė Vokietija. Tik laiko klausimas, kada apie tai prašneks ir kitos turtingos ES narės. Ko gero, pirmosios sureagavo tos, kurios skaičiuoja savo pinigus. Niekaip negaliu pamiršti ir neseno atvejo, kai 2012 m. iš Anglijos emigravo keliais šimtais daugiau nei 2011 m. mokyklą baigusio jaunimo. Jungtinės Karalystės politikai sureagavo iškart: „Turi būti rastas atsakymas, kodėl šalis nesugeba išlaikyti savo talentų, kuriuos pati užaugino ir išugdė“. Pasitvirtino sena tiesa: turtingi visuomet skaičiuoja. O neturtingi? O mes?

Pasverkim. Štai Ekonominės migracijos politikos gairėse įvardijamas emigracijos „gėris“: „Emigracija turi ir teigiamų padarinių: dalis išvykusių Lietuvos Respublikos piliečių įgyja išsilavinimą žinomose užsienio mokymo įstaigose, įgauna naujos patirties darbo rinkoje, patobulina kvalifikaciją, piniginėmis perlaidomis iš užsienio remia Lietuvoje likusius gyventi giminaičius ir kitus asmenis - tai prisideda prie vidaus vartojimo augimo, bendro gyvenimo lygio kilimo šalyje“. Tiek susižavėjome šiuo „gėriu“, kad dabar net sustot nebeišgalim: septynis kartus viršijame pasaulinį migracijos vidurkį.

Ko gero, realiausias dalykas tarp išvardytų - piniginės perlaidos. O įgyta svetur patirtis, kaip rodo praktika, mūsų darbdaviams nereikalinga. Reemigrantai puikiai jaučia savo vertę ir nenori žeminti savo atsigavusio orumo siūlomais lietuviškais atlyginimais. Darbdaviams reikia pelno ir geriau - kuo didesnio, o tą įmanoma pasiekti esant paklusniems, bijantiems ir nereikalaujantiems darbuotojams... O 2012 m. privačių asmenų siunčiamos perlaidos į Lietuvą sudarė daugiau kaip 4 mlrd. litų ir prilygo 3,6 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Beje, palyginti su 2011 m., perlaidos sumažėjo 16 proc. Tačiau perlaidos, ko gero, - vienintelis teigiamas emigracijos rodiklis. Ir vienintelis realus mano minėtose gairėse išvardytas dalykas. Bet ir perlaidos į Lietuvą ims mažėti, nes emigravusieji pas save persiveš savo šeimos narius - neliks kam siųsti. Taigi tai - laikini ir nepatikimi pinigai. Ir skirti jie emigrantų šeimų nariams - ne valstybei. Todėl papildysiu emigracijos „pliusų“ vaizdelį, kaip sako vienas Seimo narys, argumentais, apie kuriuos garsiai nekalbama. Emigracija leidžia dirbtinai sumažinti nedarbą, „taupo“ draudimo nuo nedarbo fondą, taip pat kitas valstybinio socialinio draudimo fondo lėšas, leidžia darbdaviams nedidinti atlyginimų, sudaro galimybę politiškai neskausmingai „nuleisti“ susikaupusį nepasitenkinimo garą visuomenėje ir užtikrina Seimo nariams ramią kadenciją Seime.

Tuo pat metu Migracijos gairėse pakankamai gerai įvardyti emigracijos sukeliami neigiami padariniai: mažėja gyventojų skaičius ir keičiasi jų struktūra, didėja ekonominė ir socialinė našta darbingo amžiaus gyventojams, atsigaunant ekonomikai ima trūkti darbo jėgos tam tikruose sektoriuose, vyksta protų nutekėjimo procesas. Šį sąrašą taip pat pratęsiu, nes emigracija niekais paverčia visas valstybės investicijas, kurias ji skyrė savo piliečiams: prarandama ne šiaip darbo jėga, o kvalifikuota darbo jėga, prarandamas intelektualinis valstybės potencialas, prarandami mokesčiai į valstybės biudžetą ir valstybinį socialinio draudimo fondą, aukštosios mokyklos parengia specialistus kitoms valstybėms. Kitaip sakant, valstybė dirba tuščiom apsukom. O to pasekmė - visuomenėje auga nedarbas, socialinė atskirtis, eižėja tautos vieningumas, siekiama prievarta primesti vertybes, kurios su Tautos tradicijomis neturi nieko bendro, todėl stiprėja nepasitikėjimas valstybe, jos politine sistema ir politikais, blogėja valstybės demografinė padėtis - Tauta greičiau sensta, vyksta ne tik teorinė, bet ir faktinė šeimos degradacija, emigrantai reikalauja teisės turėti antrą pilietybę, viešasis sektorius vis labiau tampa nepatikimas, o privatus orientuojasi tik į pelnus, rinkimai į valstybinės valdžios struktūras, pakeitus partijų finansavimo įstatymą, vis labiau tampa beprasmiu formalumu, politikai ir masinės informacijos priemonės iš žmonių sąmonės išplauna paskutines valstybės bei Tėvynės sąvokas ir sampratas. Palaipsniui tampame kažkokia neaiškiai apibrėžta teritorija, kurioje gyvena ne piliečiai, o vien vartotojai. Esame stipriai ligoti.

Jau ir juokas neima: kas norės ginti gyvenimui netinkamą (dėl emigracijos), žmonių ignoravimo (vykdoma politika) ir išnaudojimo (darbdaviai) simboliu tapusį žemės gabalą, jeigu staiga to rimtai prireiktų? Ar tie, kas emigravo, ar tie, kas liko, bet buvo nuolat ujami, išnaudojami ir negirdimi? Dėl ko jie turėtų aukotis: dėl darbdavio, juos nuolat lydinčio skurdo ar dėl nuo netvarkos pabėgusių į užsienį vaikų? O gal į priekines gynėjų eiles stos politikai su darbdaviais, nes jie tikrai turės ką prarasti? Kol kas šie klausimai retoriniai, bet pirmiausiai skirti tiems, kam suteikta teisė spręsti žmonių likimus (akivaizdu, kad kartu ir valstybės ateitį bei likimą). Reaguokite dabar, kol nevėlu - darykite protingas ir būtinas politines bei ekonomines korekcijas, kad žmonės pagaliau pasijustų reikalingi savo Tėvynei. Vis labiau įsitikinu mokslininkų žodžių teisingumu, kai jie suformulavo ekonominės emigracijos dėsnį: emigracija - radikaliausia protesto forma, reiškianti, kad žmonės nesutinka su šalyje vykdoma politika. O imigracija reiškia, kad žmonės pritaria ir palaiko vykdomą politiką, nes vyksta trauka į valstybę.

Štai vienas profesorius, Seimo narys yra tos nuomonės, kad valstybė į žmogų investuoja apie 200 tūkst. litų, kol jis tampa kvalifikuotu darbuotoju. Tam panaudojama valstybės dispozicijoje esanti visa būtina infrastruktūra (lopšeliai, darželiai, mokyklos, universitetai, bibliotekos, poliklinikos, ligoninės, teatrai, kinai, dėstytojai, specialistai, jų atlyginimai, keliai, transporto sistema ir kt.). Pradėję dirbti namie, šie žmonės, kurdami šalies BVP, mokesčiais grąžina valstybei turėtas išlaidas ir atneša pajamas. O jeigu šie žmonės neatsigręždami ir visam laikui emigruoja?

Migracijos situacija Lietuvoje žinoma. Bet dabar atsirado gudruoliukų, kurie visuomenei ėmė teikti dozuotą arba dalinę informaciją apie migraciją. Vieni pateikia situaciją Lietuvoje nuo 2000 m., kiti - nuo 2004 ar net nuo 2007 m. Kodėl tokiomis „porcijomis“? Aišku viena, skaitytojui susidaryti bendrą vaizdą ir suprasti tokią informaciją kaskart tampa vis sunkiau. Bandau ištaisyti padėtį. Mano kaupiama statistika rodo, kad nuo 1990-ųjų pradžios iki 2013-ųjų pabaigos iš Lietuvos emigravo 834 117 žmonių, o per tą laiką į ją imigravo 153 477. Iš antro skaičiaus reikia atimti atvykusius užsieniečius. Manyčiau, kad migracijos balansas (praradimas Lietuvai) sudarytų apie 700 tūkst. žmonių. Padauginkim iš 200 tūkst. litų ir gausim galimus Lietuvos valstybės nuostolius, patirtus dėl emigracijos. 140 mlrd. litų! Suma įspūdinga. (Priminsiu, kad valstybės skola, 2012 m. duomenimis, sudarė „tik“ 47 mlrd. litų.) Taigi dėl savo provincialumo ir kvailumo 25 metus švaistėme ir taškėme savo resursus - nemokamai perleidome „badaujančiam“ pasauliui. Ir dar sakom, kad mes neturtingi?! Šie nuostoliai - tai paminklas mūsų politikų nepagarbai valstybei, pilietiniam mūsų neišprusimui, neūkiškumui ir neveiklumui.

Ir tik nereikia čia priminti arba prikišti ES struktūrinių fondų lėšų, kurias Lietuva gauna iš Briuselio. Tai - ne ta opera ir visiškai kita jos arija. Struktūriniais fondais naudojasi visos ES narės - ir turtingos, ir ne. Šią paramą mes būtume gavę bet kuriuo atveju - net ir tuo, jeigu iš Lietuvos nebūtų emigravęs nė vienas žmogus.

Jau gerą dešimtmetį kartu su profesoriumi Boguslavu Gruževskiu propaguojame tai, kad migrantų darbą naudojančios valstybės turėtų kompensuoti juos parengusioms šalims už darbo jėgos resursų paruošimą. To reikalauja elementari laisvosios rinkos logika, pagal kurią viskas yra įvertinta pinigais. Bet tik dabar pradedu išgirsti, kad šie pasiūlymai jau yra verti dėmesio. Na, ką gi - dar koks 10 metų ir pradėsime kažką gauti. Tik nebebus kam tuo kažkuo naudotis - Lietuvoje mūsų liks ne tiek jau ir daug. „Eurostatas“ prognozuoja, kad emigruojančiųjų iš Lietuvos bus daugiau nei į ją atvykstančiųjų iki pat 2035 m. Ar tik tokia padėtis netampa nacionaliniu lietuviško požiūrio ne tik į migraciją, bet ir į valstybės ateitį ypatumu (bruožu)?

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ specialų leidinį
„Redakcinės kolegijos tribūna“