RESPUBLIKOS REDAKCINĖS KOLEGIJOS TRIBŪNA (Nr.25): KODĖL EURO ĮVEDIMAS LIETUVOJE PRADŽIUGINS VLADIMIRĄ PUTINĄ?

Ričardas GARUOLIS: „Kodėl euro įvedimas Lietuvoje pradžiugins Vladimirą Putiną"

Prasidėjus agresyviems Rusijos veiksmams Ukrainoje, Lietuvoje kilo diskusijos dėl krašto apsaugai skiriamų lėšų. Pagaliau buvo atkreiptas dėmesys, kad Lietuva jau daugelį metų nevykdo savo įsipareigojimų NATO skirti 2 % savo BVP krašto apsaugai. Krašto apsaugos ministrui Juozui Olekui padejavus, kad gal reikėtų kariuomenei papildomai skirti kokius 100 mln. litų, finansų ministras Rimantas Šadžius paaiškino, kad tokių pinigų biudžete nėra, bet pažadėjo, kad jei metų pabaigoje į biudžetą įplauks daugiau mokesčių, J. Oleko prašymas bus svarstomas. Diskusijas pabaigė prezidentė Dalia Grybauskaitė, pareiškusi, kad artimiausiais metais Lietuvos krašto apsaugai bus skiriamas didesnis finansavimas.

Tačiau toks pažadas gali būti sunkiai įgyvendinamas Lietuvos valdantiesiems nutarus įvesti eurą nuo 2015 metų.

Nuo Algirdo Brazausko laikų, kai buvo ketinama įvesti eurą 2006 metais, pasikeitė stojimo į euro zoną reikalavimai. Kilus pasaulinei finansų krizei, atsirado vadinamasis Euro stabilizavimo mechanizmas (ESM), dar vadinamas Euro stabilizavimo fondu, į kurį euro zonos šalys turi pervesti jų ūkio dydį atitinkantį vienkartinį mokestį, skirtą iš skolų neišsivaduojančioms šalims paremti.

Remiantis Lietuvos banko duomenimis, tapusi euro zonos šalimi Lietuva privalės pervesti į šį fondą vieną milijardą litų. Palyginimui, šiuo metu Lietuvos krašto apsaugai skiriama mažiau, t. y. 950 mln.lt.

Tačiau didesnė problema yra ne šio milijardo pervedimas į Euro stabilizavimo fondą, o vadinamieji Lietuvos kreditiniai įsipareigojimai apmokėti kitų euro zonos šalių skolas, vos tik Europos centrinis bankas to pareikalaus. Lietuvos centrinio banko duomenimis, tai sudarys 8,6 mlrd. litų arba pusę į Lietuvos biudžetą per metus surinktų mokesčių. Lietuvos ūkiui augant augs ir ši suma.

Nors Lietuvos žiniasklaida kažkodėl nenori to pastebėti, tačiau euro zona yra tapusi didžiausių skolininkų klubu. Euro zonos šalių skolų vidurkis dabar sudaro 93 % nuo BVP, t. y. dvigubai daugiau negu Lietuvoje (40 % nuo BVP). Kol kas, išskyrus Vokietiją, skolos auga visose euro zonos šalyse.

Šešerius metus Europos Sąjungoje tęsiasi iki šiol neregėto masto krizė ir galo jai nematyti. Ekspertai pastebi tik pirmuosius atsigavimo pradžios ženklus kai kuriose šalyse, bet ir jie dar yra labai trapūs.

Todėl prasidėjus net nedideliam ekonominiam sukrėtimui, Lietuvai, kaip perpus mažiau įsiskolinusiai šaliai, gali tekti pervesti pusę savo biudžeto pajamų nebesugebančioms savo skolas apmokėti euro zonos šalims gelbėti. Aišku, kad tokios milžiniškos Lietuvai 2,5 mlrd. eurų (8,6 mlrd. litų) lėšos vargu ar turės bent kokį poveikį milžiniškam euro zonos šalių įsiskolinimui mažinti, nes bendros euro zonos skolos sudaro 8 850 mlrd. eurų, tačiau tai neabejotinai pablogins Lietuvos gyventojų gyvenimo sąlygas.

Ekspertai prognozuoja, kad jau 2015 metais, tik Lietuvai įsivedus eurą, gali tekti gelbėti Italiją, kurios skolos sudaro 2 000 mlrd. eurų, t. y. 133 % BVP, vien dėl to, kad JAV Federalinis bankas nutraukia ūkio skatinimo politiką.

O įsismarkavus agresijai Ukrainoje ir įvedus griežtesnes sankcijas Rusijai, neigiamas poveikis euro zonos šalims dar sustiprės, todėl gali tekti gelbėti ir kitas euro zonos šalis. Labiausiai nukentės Baltijos šalys, glaudžiausiai Europos Sąjungoje prekiaujančios su Rusija.

Taigi, gali atsitikti, kad agresijos akivaizdoje Lietuva negalės skirti lėšų savo gynybai, nes privalės pusę savo metinio biudžeto pajamų pervesti turtingesnių, tačiau labiau prasiskolinusių euro zonos šalių skoloms padengti. Nei didinant mokesčius, nei karpant socialines išmokas ir atlyginimus tokios sumos surinkti neįmanoma. Net jei visi valstybės pareigūnai sutiktų metus dirbti be atlyginimo, tai leistų sutaupyti tik vieną milijardą litų.

Todėl Lietuvai tektų skolintis. O tokiu metu palūkanos finansų rinkose bus rekordinės, panašiai kaip Andriaus Kubiliaus valdymo laikais. Tai, be abejonės, bus naudinga bankams, todėl visi bankų analitikai taip karštai agituoja už euro įvedimą Lietuvoje. Vien per metus už savo skolas Lietuva sumoka 2,3 mlrd. litų palūkanų bankams. Už šiuos pinigus jau dabar būtų galima daugiau nei tris kartus padidinti išlaidas Krašto apsaugai arba tiek pat kartų padidinti atlyginimus valstybės tarnautojams, policininkams, ugniagesiams gelbėtojams ir net teisėjams, neleidusiems rinkti parašų referendumui dėl lito išsaugojimo.

Gal euras apsaugos Lietuvą nuo Rusijos agresijos? Kaip? Atvažiuos Rusijos tankai į Lietuvą ir pakeis eurus į rublius. Nei eurui, nei euro zonos šalims tai neturės įtakos. Koks skirtumas, ar juos naudoja Lietuva, ar Rusija. Nuo to eurų nei padaugėja, nei sumažėja. Tik agresoriaus grobis bus didesnis, nes pakeitus litus rubliais, litas taptų bevertis popierėlis, o užgrobus visus Lietuvos apyvartoje esančius 4,35 milijardo eurų (apie 15 mlrd. litų), iš karto ir su kaupu atsipirktų visos agresijos išlaidos. Už šiuos pinigus Rusija galėtų nusipirkti dar septynis "Mistral" tipo lėktuvnešius arba 1 000 naujausių vokiškų tankų "Leopard 2". Taigi su euru Lietuva tik taptų labiau geidžiamu grobiu, nei turėdama litą.

Neapsaugos euras ir nuo prekybinio karo. Rusija bet kada gali atsisakyti pirkti lietuviškus maisto gaminius, vežti krovinius per Klaipėdos uostą ar naudotis Lietuvos vežėjų paslaugomis, nepriklausomai nuo to, Lietuva turi litą ar eurą.

Nuo agresijos Lietuvą gali apsaugoti tik jos piliečių ryžtas ir sugebėjimai ginti savo šalį bei karinė NATO organizacija, kurios du trečdalius gynybinių pajėgumų sudaro JAV, turinti ne eurą, o dolerį. Tačiau net didžiausi naivuoliai turbūt netiki, kad JAV Lietuvą gintų, tik dėl to, kad ji pakeistų litą doleriu.

Taigi, euras ne apsaugos, bet priešingai - susilpnins Lietuvos galimybes gintis, neleis Lietuvai didinti krašto apsaugos finansavimo, ilgam užkirs kelią Lietuvos įsipareigojimams NATO skirti 2 % savo BVP gynybai, pablogins Lietuvos gyventojų gyvenimo sąlygas bei ryžtą ginti savo šalį ir puikiai išpurens dirvą priešo propagandai. Įsivedusi eurą, Lietuva agresijos akivaizdoje bus priversta ne skirti daugiau lėšų šalies gynybai, o pradėti A. Kubiliaus laikų "karpymus" bei mokesčių didinimus, sukeldama gyventojų nepasitenkinimą, naudingą priešui.

Sunku tikėtis, kad prezidentė ar premjeras viešai pareikštų, jog šiuo metu svarbiausias Lietuvos interesas yra stiprinti savo saugumą, o ne skirti milijardus turtingesnių šalių skoloms padengti, ir atsisakytų planų dabar įvesti eurą, skiriant tas lėšas krašto apsaugai ir gyventojų gerovei didinti, kad į Lietuvą pradėtų grįžti emigrantai, galintys ginti savo šalį, o likusiųjų Lietuvoje ryžtas ginti savo gerovę augtų.

Daug paprasčiau būtų tiesiog nustoti slėpti valstybės skolas pensininkams, pareigūnams, savivaldybėms, ir už euro įvedimą atsakingoms institucijoms atskleisti, kad Lietuva iš tikrųjų neatitinka Mastrichto reikalavimų.

Plačiau skaitykite www.ve.lt

Daiva TAMOŠAITYTĖ: „Žvilgsnis iš toli“

Stebint šių dienų politines batalijas į galvą ateina paprastas klausimas: kiek dabartinių Lietuvos politikų skaitė Platono „Valstybę“ ar Tomo Moro (Thomas More) „Utopiją“? O gal - Makiavelio ar Gustavo Le Bono raštus? O gal kas nors pastudijavo Konfucijaus ar Aurobindo Ghošo (Ghose) palikimą? Klasikinė politinė mintis turi būti kelrodis ateities visuomenei, nes ji savaip neklysta, pateikdama universalius modelius. Dėl jų galima laužyti ietis. Tačiau greičiausiai skaitoma gausi postmoderni rašliava, neužgriebianti  esmės, bet tinkama esamai ideologijai paremti. O mąstydamas apie madingas ideologijas svarstai, kas blogiau: ar į pinigų kultą nukreipta pozityvistinė liberali mintis, iš akiračio išstūmusi Dievą ir užuojautą artimui, ar tokia pat bedievė, minkštakaulė marksistinė socialistinė pakraipa, ar radikali religinė talibų tipo pasaulėžiūra, besiribojanti su terorizmu, ar šovinizmo pritvinkęs karingas „blogasis“ nacionalizmas, vis dar disponuojantis rasinės viršenybės chimeromis? Nėra nė vienos šiuolaikinės ideologijos, kuri tarnautų garbingai žmonijos ateičiai. Viena yra visiškai aišku, būtent tai, kad Osvaldo Spenglerio (Oswald Spengler) numatytasis „Vakarų saulėlydis“ iš tiesų vyksta vien dėl demografinių priežasčių. Ilgalaikėje perspektyvoje Vakarams nepadės net gudri darbo jėgos viliojimo ir prekybos baltaveidžiais vaikais iš plėšiamų Rytų Europos šalių taktika. Ar galėjo Hansas Kristianas Andersenas, Selma Lagerliof ar Astrida Lindgren bent nutuokti, kas nutiks skandinavams XXI amžiuje, kurie tokių įtartinų įstaigų kaip „Barnevernet“ dėka vakarietiškąjį humanizmą pavers siaubinga juodaodžių išnaudojimo istorijai prilygstančia vergijos versija? O gal ir kapitalizmo sampratą išplėtus netrukus prekyba žmonėmis taps tik dar viena „teisėta“ verslo šaka, nes gerai turės būti visut viskas, kas atneša pelną? Išnykus dvasiniams kriterijams, o pasaulio raidai taikant iš piršto laužtus techninio ir socialinio „mokslo“ kriterijus, naikinama žmogiškoji santykių erdvė, kurioje glūdi visa ko pradžia ir galimybė pakilti iš bedvasės, baugios būties. Kita vertus, genderiškai suvokiamos žmogaus teisės be pareigų kuria pavojingą precedentą, kai, žmogų traktuojant kaip biologinį organizmą, dėl jo komforto įsigali anksčiau smerkiamos praktikos, kurių tikslas - mažiau skausmo, daugiau malonumų. O toms praktikoms vis labiau kertantis su iki šiol sukurtais aukštesnės būties pavidalais, pradedami kurti tuos pavidalus draudžiantys įstatymai. Gal ir netoli tas laikas, kai vėl miestų aikštėse bus deginamos knygos, kurios neatitiks šįkart ne mizogininės inkvizicijos, komunizmo ar nacionalsocializmo, o genderizmo ideologijos? Istorija moko, kad įkandin knygų į laužą siunčiami žmonės. Arba į dujų kameras. O gal naujoji ideologija sugalvos dar „švaresnį“ būdą atsikratyti amžinai išradinėjamo priešo? Pavyzdžiui, A.Lindgren „Mažylis ir Karlsonas“ turėtų būti uždraustas kaip praktikos neatitinkanti fantazija, nebent genderizmo literatūrologai imtų moksliškai įrodinėti, kad subrendusį keistą storą vyrą su mažamečiu siejo jaudinantys erotiniai ryšiai. Ir parašytų jau jų psichologiją atitinkantį tęsinį.

Tačiau pakaks ironijos. Akivaizdu, kad klasikinis išsilavinimas stumiamas iš galios diskurso. Deja, tik jis gali būti normalios visuomenės išlikimo pagrindas tol, kol nėra atverti ar suprasti pažangesni jos modeliai. Švietimas ir kultūra yra to išlikimo alfa ir omega. Kodėl? Todėl, kad mes esame transcendentinės išreikšties įkaitai, ir švietimas su kultūra yra įrankiai gyvulio prigimčiai šlifuoti ir mėginti pranokti savo būtiškąjį tragizmą. Tai, ką tradicinis žmogus intuityviai išsaugo, amžinasis modernistas sąmoningai griauna. Kova su institucine netvarka turi prasidėti nuo žmogaus. Korupcija pirmiausia yra vidinė, o valdžios mechanizmai ją tik suišorina ir susistemina. Todėl išorinės priemonės (įstatymai) neveikia ten, kur sugedusio vidaus daugiausia. Žmogaus veiklos viršūnė yra ne aukščiausias postas, o tiesos matymas ir sakymas, ir gyvenimas ar bent pastangos gyventi pagal ją. Tik būdamas viršuje gali ištverti tai, kas apačioje. Tiesa yra viena, o tie, kurie sako, kad jų yra daug, meluoja. Tiesa yra dvasinės prigimties.

Mąstytojams būna akimirkų, kai gaila viso pasaulio, ypač tų, kurie turi daug tiesų. Fundamentaliai žvelgiant, socialinė ir politinė kritika, mėginimas atverti akis ir padėti pajusti tą vienintelę tiesą, kuri veda į santarvę ir išmintingą valdymą, yra dieviškosios užuojautos aktas kietaširdžiams, kurie savo unikalų gyvenimą leidžia akli ir kurti Dievo dovanoms. Jie nežino, kas yra dosnumas, nesavanaudiška pagalba, nekaltybė, meilė ir atsidavimas... Geri kritikai - Dievo įrankiai. Reikia tikėtis, kad kada nors keli iš kritikuojamųjų laisvoje pasaulio spaudoje tai supras ir bus dėkingi bent akistatoje su savo sąžine.

Straipsnį pavadinau „Žvilgsnis iš toli“ todėl, kad toli, net tolstanti yra tikros Lietuvos vizija. Nutolusi į praeitį ir į ateitį septynmyliais žingsniais. O dabartis - gyvenimas susvetimėjusioje, nebesuprantamoje aplinkoje, lyg tremtyje. Būti ištremtam iš savo protėvynės ir gimtinės net be „troikų“, be 58 straipsnio, nepajudant iš vietos, būti beveik įkalintam, nes net po Lietuvą dažnas dirbantis žmogus nebegali pakeliauti, atostogų į kurortą nuvažiuoti - tiesiog naujųjų laikų politikų šedevras. Negali įpirkti knygos ar laikraščio, naudotis kultūros ir švietimo teikiamomis gėrybėmis. Ir dar svarbiau - ją kurti. Tai fiziškai ir finansiškai apribota dvasinė tremtis, žlugdanti žmogaus asmenybę, viltį ir tikėjimą. O visuomenei, kuri to nejaučia, tiesiog lengviau keliauti pagal nustatytus ženklus nei pačiai tapti orientacininke pagal tikrus ženklus, atpažįstamus sieloje, ramioje meditacijoje, toli nuo gyvenimo šurmulio, nuo pragariškos materializmo karuselės. Jei nerandame laiko dvasinėms vertybėms ir įtikime, kad jos neegzistuoja, iškrintame iš pasaulio tvarkos, nes užmirštame, jog laisvė kurti iš savęs čia ir dabar, pradėti kiekvieną akimirką teigti savitą viziją ir jos siekti yra didžiausia likimo dovana ir paslaptis. Niekas neturi teisės drausti džiaugtis gyvenimu, o kaip tik tai ir daro valdžioje esantys autokratai, tironai, liguisti didybės manijos valdomi nykštukai.

Individualus nesąmoningumas, asmeniniai trūkumai perkeliami jau į visuomenės sferą, ją paverčiant daugybe sumažintų kopijų. Jei niekas nesipriešina, neišvengiamai ateina laikas, kai tenka klausti, ar tauta, kuri keletą šimtų metų tolydžio praranda žemes, žmones ir valstybingumą, merdėja taikydamasi prie svetimų kanonų, ar ji dar įskaitoma į pasaulio Kūrėjo planus kaip visavertė, ar ji jau prilyginama nykstančių gyvūnų rūšiai? Juk apskritai civilizacija, kuri pagrįsta savinaikos principais, tobulėjant technikai pamažu virsta realia antiutopija. Jai gresia saulėlydis. Beje, Saulėlydžio komisija, kuri tęsia veiklą ir kuria krizę po krizės, idealia prasme įkūnija vertybių krachą. Kuriozas, bauginantis priežasčių ir padarinių tikslumu. Svarbiausias XV Vyriausybės ideologas mintimis ir darbais pranoko O.Spenglerį.

Laikas kreiptis į intelektualus ir inteligentus, linksniuojamus dėl neveiklumo. Kai protingas žmogus gudriai dėsto kažkur išmoktas dvasinio gyvenimo tiesas, kokia iš to nauda ar jam, ar klausytojams? Jo žodžiai neperteikia turinio to, apie ką kalba. Kai dvasinis žmogus dėl kokių nors priežasčių ne perteikia įgytą žinojimą, o tam, kad išgyventų, užsiima pigiais darbais, ar tai garbinga ir pagal pašaukimą? Abiem atvejais žmonės jaučia, kad meluojama: pirmasis meluoja, nes nesupranta, apie ką kalba, antrasis slepia išmintį pataikaudamas neišmanėlių skoniui ir sakydamas tai, ko jiems reikia. Galiausiai kvailys yra tasai, kuris nemoka parodyti savo pranašumo; jis užleidžia vietą įžūliems sukčiams. Lietuvoje yra žmonių, kurie turi ir dvasinių, ir institucinių galių priešintis saulėlydžiui. Būtų gera pagaliau sulaukti jų sutelkto žodžio. Net iš principo sunaikinus kritišką spaudą, galimybė kalbėti vis dar išlieka. Kad ir dėl tos priežasties, jog homo sapiens, ypač nuo tada, kai žmonija išrado raštą, atrodo, kad išliekamąją vertę turi tik tai, kas užrašyta. Kad svarbiau vekselis, o ne tikras pinigas, raštiška sutartis, o ne priesaika. Tačiau Dievui tai - raibuliai ežero paviršiuje, bangos jūroje. Iš tikrųjų išlieka tik tai, kas vyksta gyvos perdavos būdu. Mes, lietuviai, esame kalbos, oralinės kultūros Tauta. Atgaivinkime ją.

Vytautas RADŽVILAS: „1940 = 20..? III“

Daugelis „nostalgiją sovietmečiui“ jaučiančių piliečių taip pat gyvai prisimena, kad komunistinė santvarka nebuvo laisvės, lygybės ir brolybės karalystė. Tačiau jie įsidėmėjo ir tai, kad privilegijomis besinaudoję „atsakingi partiniai ir tarybiniai darbuotojai“ vis dėlto privalėjo bent jau išoriškai demonstruoti tam tikrą santūrumą ir kuklumą ir privengė viešai puikautis savo padėtimi. Šių dienų Lietuvoje „sėkmės džentelmenais“ šitaip nesivaržo. Daugybė į beviltišką skurdą jų nugramzdintų šalies gyventojų dar yra priversti ne tik nuolankiai stebėti, kaip „sugebėjusieji prisitaikyti“ neskoningai puikaujasi „stilingu“ gyvenimo būdu, bet ir kantriai klausytis, kaip su neslepiamu pasimėgavimu juos moko „gyvenimo tiesų“ naujieji „antžmogiai“, kurių ne vienas asmeninėmis savybėmis akivaizdžiai yra hienos „moralės“ ir babuino „intelekto“ lydinys.

Savo kailiu patyrę „socialistinio teisingumo“ grimasas Lietuvos žmonės pakilo į kovą už nepriklausomą valstybę, kad nebereikėtų gyventi prievartos, smurto ir melo imperijoje. Jie vylėsi tapti laisvais ir lygiais savo krašto piliečiais. Tačiau šiandien jie priversti su atsainia pašaipa klausytis demagogiškų postringavimų, kad Lietuva yra demokratinė teisinė valstybė, nes iš karčios patirties žino, jog čia galioja ne popieriuje gražiai surašyti įstatymai, o nerašyta ir brutali stipresniojo teisė. Toji teisė pirmiausia gina turtinguosius ir įtakinguosius, o neturtingesniems ir stovintiems ant žemesnio visuomenės laiptelio piliečiams teisingumas pernelyg asocijuojasi su vis nutolstančiu dykumos miražu.

Tarybinės nomenklatūros privilegijos buvo tikros ir nemenkos, palyginti su paprastų piliečių gyvenimo standartais ir kėlė pagrįstą pasipiktinimą. Jas panaikinti buvo vienas svarbiausių Sąjūdžio programinių tikslų. Tačiau šiandien „laisvos“ ir „demokratinės“ Lietuvos piliečiai mato, kad jos buvo kone varganos palyginti su naujosios eurosovietinės nomenklatūros apetitais, kai interneto laikais už mokesčių mokėtojų pinigus „periminėjama geroji valdymo patirtis“ Naujojoje Zelandijoje arba „kovojama su dykumų plitimu“ turistų sambūrius primenančiose tarptautinėse konferencijose.

Komunistinėje „proletariato valstybėje“ jos tariami šeimininkai „darbo žmonės“ buvo engiami ir panardinti į skurdaus ir pilko gyvenimo kasdienybę, kurią nuo nomenklatūros gyvenimo skyrė praraja. Atkuriant Lietuvos valstybę nesitikėta, kad toji praraja virs neperžengiama bedugne. Tačiau nė vienas iš ligšiolinių šalies vedlių taip ir neišdrįso prabilti iš esmės ir tiesiai pasakyti, kad beveik didžiausia ES ekonominė nelygybė ir socialinė atskirtis jau yra ne šiaip problema, bet egzistencinis iššūkis Tautai ir valstybei. Juk tokiu atveju tektų pripažinti, kad Lietuva yra modernios vergovės šalis, kurioje klesti Europoje mažai lygių turinti išnaudojimo sistema. Amžinus nepriteklius kentę „tarybiniai žmonės“ buvo maitinami nuolatiniais pažadais, kad „laikini trūkumai“ bus įveikti ir jų gyvenimas „tikrai pagerės“ augant ekonomikai. Stulbina, bet faktas: jau ketvirtį amžiaus ši tarybinė pasaka su neblėstančiu entuziazmu sekama ir šių dienų Lietuvoje. Visi siūlymai keisti mokesčių sistemą nors kiek socialiai solidaresne arba raginimai nors keliasdešimčia litų padidinti minimalų atlyginimą atsitrenkia į gelžbetoninį ir nepramušamą „argumentą“, kad tokiems pokyčiams dar „neatėjo laikas“ ir todėl reikia apsišarvuoti kantrybe, kol jiems „pribręs“ ekonomika. Piliečiai laikomi tamsuoliais, nežinančiais, kad net sunkiais krizės metais daugelio verslų pelnai augo. Kažkodėl manoma, kad tokiomis sąlygomis girdėdami aimanas, jog net menkutis atlyginimo padidinimas pakenks ūkio plėtrai, jie taip ir nesupras, kad tas „ekonomikos brandos“ laikas niekada neateis. Jis negali ateiti, nes joks ekonomikos augimas pats savaime negali sustabdyti su visišku aklumu besiribojančio ekonominio, socialinio ir politinio trumparegiškumo, kurio priežastis yra už padėtį šalyje pirmiausia atsakingo politinio ir verslo „elito“ beribis ir nepasotinamas godumas. Kiekvienas šio trumparegiško godumo proveržis ir apraiška virsta dar viena pamoka jį stebinčiam Lietuvos gyventojui ir įtikina jį, kad sąžiningai dirbant šioje šalyje susikurti padorų gyvenimą galimybės menkos. O tada jau daromos praktinės išvados: sprunkama iš tos šalies kur veda akys. Ir vis tiek kiekvienas mėginimas nors užsiminti, kad tokia turtinė ir socialinė atskirtis griauna pačius nacionalinio saugumo pagrindus ir yra tiesiausias kelias Tautos ir valstybės savižudybės link, tebėra vertinamas tik kaip „komunistinės lygiavos“ ilgesio ir jo įkvėpto troškimo „atimti ir padalyti“ apraiška.

Galiausiai Lietuva yra šalis, kurioje sugebama pamokslauti apie vienybę ir susitelkimą net tada, kai bet kokios iliuzijos dėl jų čia pat daužomos į šipulius įžūliausiais ir ciniškiausiais pačių valdančiųjų veiksmais. Juk iš tiesų reikia turėti itin „savitą“ socialinio jautrumo ir pilietino solidarumo sampratą, kad išdrįstum pirmiausia „kompensuoti“ dėl ekonominės krizės patirtus nuostolius naujiesiems „atsakingiems valstybės tarnams“, o ne amžiname nepritekliuje skendintiems pensininkams ir kitiems socialiai pažeidžiamiausiems šalies gyventojams, kurių pajamų teoriškai nepakanka patenkinti net būtiniausiems poreikiams, o kalbant paprasčiau - su kuriomis iš principo neįmanoma išgyventi.

Šis Lietuvos ekonominio ir socialinio portreto apmatas skirtas ne pagraudenti skaitytoją, bet kai ką priminti ir paskatinti atsikvošėti ir susimąstyti. Tarpukario Lietuvos Respublika buvo sparčiai modernėjusi Europos šalis, kurioje ekonominė ir socialinė nelygybė apskritai buvo mažesnė negu šių dienų valstybėje. Tačiau net tarpukariu įgyvendintų rimtų ekonominių ir socialinių reformų nepakako, kad 1940 m. Lietuvoje nevyktų vis dėlto nesurežisuoti gausūs mitingai. Juose tūkstančiai savo padėtimi nepatenkintų piliečių sveikino „socialistinius pertvarkymus“ krašte šitaip siedami su okupantais geresnio gyvenimo viltis. Ši žiauri pamoka ne tik kad neišmokta - apie ją net nenorima prisiminti. Be abejo, galima pasakyti, kad ginti valstybę bet kuriomis aplinkybėmis yra besąlygiška kiekvieno piliečio pareiga. Tačiau niekur ir niekada sprendžiant saugumo klausimą nebuvo kliaujamasi vien be išlygų pasiryžusiais pasiaukoti dėl savo krašto piliečiais. Išmintingą ir toliaregišką politiką vykdančiose valstybėse stengiamasi gausinti skaičių piliečių, kurie, vaizdžiai kalbant, jų šalies užpuolimo ir/ar pavergimo atveju turi ką prarasti. O Lietuvoje elgiamasi kaip tik priešingai. Turinčių ką prarasti piliečių skaičius ne tik nedidėja, bet veikiau yra kryptingai ir nuosekliai mažinamas.

Suprantama, čia bendriausiais bruožais aprašytą Lietuvos padėties vaizdą lengviausia ir patogiausia pavadinti šalies juodinimu ir laikyti jį „apokaliptinio katastrofizmo“ apraiška. Būtent taip ir elgiasi tie, kurie viską vertina grynai asmeninės šios dienos gerovės ir trumpalaikio komforto masteliu, arba suminėtas problemas suvokiantys, tačiau trokštantys įtikti „kam reikia“ ideologizuoti propagandininkai. Tačiau esama ir valstybiškai mąstančių piliečių, kurie aiškiai supranta ir sąžiningai vertina besikaupiančias vidines grėsmes Lietuvos saugumui ir nepriklausomybei. Jie sąmoningai ar intuityviai vadovaujasi vienintele esamomis sąlygomis įmanoma valstybės saugumo ir gynybos pagrindų stiprinimo strategija, kurios esmė - politiškai suaktyvinti šalies visuomenę kuo plačiau įtraukiant ją į viešąjį gyvenimą ir valstybės tvarkymo reikalus. To paties - sudemokratinti Lietuvos politinę santvarką - nesėkmingai siekė visuomenė 1940 m. okupacijos išvakarėse. Galima tik spėlioti, kaip - bet tikrai ne blogesne vaga - būtų pakrypęs Lietuvos likimas, jeigu šiuos siekius būtų spėta įgyvendinti ir sunkiausio išmėginimo valstybei valandą būtų turėję galimybę tarti savo žodį ne tik oficialieji krašto „vadai“, bet ir A.Ramanausko-Vanago ir J.Žemaičio dvasios žmonės. Tikrieji Tautos vedliai ir pasiaukojantys patriotai, sugebėję padaryti savo šaliai neįtikėtinai daug nepalankiausiomis sąlygomis, kai pagrindinis mūšis jau buvo pralaimėtas ir valstybė prarasta.

Tačiau patriotiškų piliečių pastangos nepakartoti dar vienos 1940 m. klaidos šių dienų Lietuvoje yra sąmoningai ir atkakliai žlugdomos. Savaip tai dėsninga ir neišvengiama. Šalies politinio gyvenimo demokratizavimas padarytų galą po antisąjūdinės kontrrevoliucijos įsitvirtinusiai nomenklatūrinei oligarchinei santvarkai ir sukeltų pavojų spėjusio susiformuoti naujalietuviškojo, arba eurosovietinio, „elito“ valdžiai ir privilegijoms. Todėl pasitelkus absurdiškiausius ir demagogiškiausius „argumentus“ visi demokratinių permainų reikalaujantys piliečiai ne tik atkakliai negirdimi, bet verčiami Rusijos tarnais bei Vakarų, ES ir euroatlantinės integracijos priešais. Daugybę kartų istorijoje pasitvirtinusi tiesa, kad baudžiauninkai ir vergai neturi Tėvynės ir todėl jos negina, kad ją gali ginti tik tikros laisvės skonį ir džiaugsmą pajutę žmonės, Lietuvos „elito“ sąmonės kol kas nepasiekia.

Todėl Lietuvos saugumui ne tik kad menkiausios grėsmės nekeliančios, bet, priešingai, galinčios jį sustiprinti autentiškos piliečių valios apraiškos šiam „elitui“ yra didžiausias baubas. Galima ginčytis, kiek teisingai Lietuvos interesus vertina mėginamų paskelbti referendumų iniciatoriai, tačiau akivaizdu, kad nė vienas iš jų neprieštarauja Lietuvos euroatlantinės integracijos krypčiai ir juo labiau nekenkia jos valstybingumui. Beatodairiškas, ne tik demokratijos principus, bet ir paprasčiausią padorumą paminantis referendumų iniciatyvos gniaužimas nepalieka jokių iliuzijų dėl valdančiojo sluoksnio tikrojo požiūrio į Tautą ir jo santykio su valstybe. Tauta jam yra baisesnė už galintį ateiti okupantą, o menkiausios Tautos valios apraiškos jam atrodo kur kas pavojingesnės negu visos valstybei kylančios grėsmės. Todėl prireikus rinktis - nepriklausoma valstybė ar nomenklatūrinės privilegijos? - jie, kaip ir jų pirmtakai, pirmiausia gins ne Tautą ir valstybę, bet gelbės savo kailį ir interesus. Net ir išdavystės kaina. Ketvirtį amžiaus trunkanti Lietuvos „sėkmės istorija“ iš tikrųjų yra neatsakingos ir nusikalstamos „elito“ vykdytos ekonominės, socialinės ir kultūrinės politikos sukeltas visapusiškas Lietuvos nykimas. Būtent šio „elito“ pastangomis pagal daugelį išsivystymo parametrų Lietuva iš esmės tapo „vakarietiškumo“ ir „europietiškumo“ plunksnomis apkaišyta Trečiojo pasaulio šalis. Tokią šalies tvarios plėtros perspektyvos ir saugumo pamatus pakirtusią politiką galima drąsiai vadinti išdavikiška, nes ja buvo ir tebėra purenama kuo palankiausia dirva naujai Lietuvos okupacijai.

Išdavystė dangstoma siūlant menamą „alternatyvą“ rimtai ir atsakingai saugumo politikai. „Juo Lietuvoje daugiau Europos, juo Lietuva saugesnė“ - tokiu patraukliai skambančiu, bet tuščiu ir apgaulingu šūkiu mėginama sklaidyti augantį Lietuvos piliečių nerimą dėl šalies ateities. Jį skelbiantys „integratoriai“ leidžia sau taip drąsiai „vesti į Vakarus“ šalį tik todėl, kad toji „drąsa“ jiems nekelia jokio pavojaus ir nieko nekainuoja. Mat daugelis jų iš asmeninės patirties žino, kad, staiga pasikeitus geopolitinių vėjų krypčiai ir išmušus valandai „X“, tereikia vieno - suspėti iki pasirodant kitiems šeimininkams pasirūpinti naujomis vėliavomis ir pakeisti „vadų“ portretus ant trokštamo bet kuria kaina išsaugoti valdiško kabineto sienų. Kartą jau patyrusiems, kaip lengva nusisukti nuo Rytų ir „grįžti į Vakarus“, nejaugi jiems būtų sunku vėl strimgalviais parvežti Lietuvai čia jau švietusią ir dar vakar atrodžiusią tokią tolimą Rytų saulę?

Audrius RUDYS: „Teritorinis vientisumas

Asmenvardžių rašymo kontekste“

Visuomenę Lietuvoje sujaudino vėl atsinaujinęs dirgiklis - ne lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečių asmenvardžių rašymo klausimas. Blogiausia, kad šis klausimas aptariamas labai siaurai, tik lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, statuso požiūriu. O turėtų būti matomas ir vertinamas žymiai platesniame - Lietuvos kaip valstybės teritorinio vientisumo ir net išlikimo - kontekste. Aš būtent taip matau šį klausimą.

Lenkų Lietuvoje rinkimų akcijos (LLRA) lyderiai, o jie yra tikrieji lenkų bendruomenės Lietuvoje lyderiai, neabejotinai siekia atskirti lenkus nuo lietuvių visuomenės ir, be kitų priemonių, tai padaryti ir vizualiai, t.y. taip, kad vien pažiūrėjus į žmogaus asmenį identifikuojantį dokumentą būtų aiškiai matyti to žmogaus tautybė. Ir kad tokia asmenvardžių forma apimtų kaip galima didesnę lenkų dalį. Juk ne vien w atsirastų varduose ir pavardėse, bet ir ł, ś, ó, taip pat cz bei sz tipo raidžių junginiai. Toks Lietuvos piliečių lenkų asmenvardžių rašymas galėtų tapti diskriminacijos faktoriumi. Diskriminacija gali pasireikšti tiek lenkų atžvilgiu, kai lenkams teks susidurti su prieš juos nusiteikusiais valdininkais ir darbdaviais, tiek ir kitų tautybių piliečių, kai jie susidurs su prolenkiškais valdininkais ir darbdaviais. Ypač tose savivaldybėse, kuriose LLRA nacionalistai yra dominuojanti ar bent įtakinga politinė jėga. Ko gero, to sąmoningai siekiama. Juk kuo daugiau lenkų iš tikrųjų patirs, pajus ar tik pamanys pajutę asmeninę diskriminaciją, tuo labiau jie jausis lenkais ir bus ištikimesni savo bendruomenės lyderiams ir gynėjams, suprask, LLRA. Neabejoju, kad didesnė dalis lenkų Lietuvoje asmenvardžius keis, o lenkų nacionalistų aktyvistai pasistengs, kad keistų ir tie, kuriems to visai nereikia, ir tie, kuriems nesvarbu. Dar daugiau, pagal lenkišką rašybą pavardes bus priversti keisti net ne lenkai, o „lenkiškose savivaldybėse“ gyvenantys baltarusių, mišrios, neapibrėžtos ir net baltiškos kilmės slavakalbiai gyventojai, tuo pagausindami lenkų etnosą Lietuvoje.

Kitas svarbus LLRA politikos elementas yra lenkų švietimo sistemos stiprinimas. Savaime suprantama, kad lenkų kilmės jaunimas renkasi lenkiškas mokyklas. Suprantama, kad ir kitų tautybių slavakalbiam jaunimui artimesnės ir suprantamesnės yra lenkų, o ne lietuvių kalba vykstančios pamokos. Juo labiau kad ir vietiniai lenkų nacionalistai, ir Lenkijos visuomeninės organizacijos, pagaliau Lenkijos vyriausybinės struktūros deda dideles pastangas, kad lenkų dominuojamose vietovėse vietos gyventojai rinktųsi lenkiškas mokyklas, kuriose ugdymas organizuojamas taip, kad užtikrintų ne tik lenkiukų tautinio identiteto stiprinimą, bet ir kitų tautybių (pvz., baltarusių) ir mišrios kilmės mokinių sulenkėjimą. Todėl lenkiškos rašybos asmenvardžių įdiegimas kartu su švietimo sistemos poveikiu turės paremti vieną iš strateginių LLRA tikslų - visus slavakalbius Rytų Lietuvos gyventojus per vieną dvi kartas paversti apsisprendusiais lenkais.

Stiprinti ir įamžinti lenkiškumą Rytų Lietuvoje turi ir siekis palaikyti kuo glaudesnius asmeninius ir bendruomeninius ryšius su tautiečiais ir visuomeninėmis bei valstybinėmis organizacijomis Lenkijoje. Siekis bendrauti su tautiečiais užsienyje yra natūralus ir normalus reiškinys. Svarbiausia šiuo atveju yra tai, kad toks bendravimas objektyviai skatina labiau save identifikuoti su lenkų tauta, jos valstybe (Lenkijos Respublika) negu su valstybe, kurios piliečiai jie yra (Lietuvos Respublika). Toks bendravimas vyksta ne tik (ir ne tiek) spontaniškai, natūraliai, bet yra organizuojamas ir skatinamas, rodo, kad ir lenkų Lietuvoje bendruomenės lyderiams, ir Lenkijos valdžios struktūroms tai yra apgalvota ir gerai koordinuojama (ir finansuojama) politika.

Pagrindinis instrumentas visoms šioms pastangoms įgyvendinti - nacionalistų kadrų išdėstymas svarbiose valstybės, ypač savivaldos, organuose. Todėl suprantamas LLRA siekis per politines institucijas įsitvirtinti įtakinguose postuose, kuriems suteiktos organizacinių sprendimų ir finansavimo galios. Rezultatas tas, kad Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių valdininkiją bei pavaldžių įstaigų ir įmonių administracijos vadovų kontingentą sudaro ištikimi LLRA aktyvistai ir nariai. Būtent jie vykdo anksčiau aprašytą politiką stiprinti ir konsoliduoti lenkų bendruomenės Lietuvoje tautinę savimonę ir bendruomeninį organizuotumą. Be to, taip LLRA lyderiai užsitikrina asmeninį šių vykdomąją galią turinčių veikėjų lojalumą bei įsipareigojimą vykdyti jų politiką ir taip organizuoti rinkimų procesą, kad visi „administraciniai resursai“ užtikrintų tolesnį šios politinės jėgos dominavimą Rytų Lietuvoje. Nes kiekvienas toks veikėjas žino, kieno ranka suteikia jam darbą, t.y. įtaką, duoną ir sviestą. O dabartiniu laiku Lietuvoje tai ypač svarbu.

Taigi, asmenvardžių rašymo klausimas nėra savaiminė problema. Tai yra sudėtinė dalis LLRA politikos - kaip galima labiau atriboti lenkų bendruomenę nuo lietuviškosios mūsų valstybės visuomenės dalies, apsunkinti tautinių bendrijų integraciją į šią visuomenę ir išsaugoti bei išplėsti asmeninę politinę įtaką ir išlikimą politikoje neribotiems laikams. O tokios integracijos stoka, kaip rodo dabartiniai įvykiai Ukrainoje, yra neabejotinas pavojus Lietuvos Respublikos teritoriniam vientisumui ar net, tam tikroms sąlygoms susiklosčius, pačios valstybės išlikimui.

Nijolė SAIMININKIENĖ: „Gyvybės medis“

Kurdama karkasą vienam savo kultūriniam projektui išeities tašku pasirinkau Gyvybės medį. Kadangi, kaip ir privalo būti tarptautiniuose projektuose, turėjo dalyvauti kelių šalių menininkai, atlikėjai, Gyvybės medis buvo tas simbolis, kuris mus galėjo sujungti ir per bendrą vardiklį parodyti kiekvienos tautos tapatumą.

Kodėl tai svarbu? Pasaulis pasikeitė. Susimaišė tautos ir rasės, sava žemė, tautos tapatumas dažnam tėra mitas, kliuvinys ar tiesiog pasenęs reikalas.

Tie, kurie bent kiek giliau pasižiūri į tautos savastį, pastebi kitus dalykus. Milijonus metų kažkurią grupę žmonių formavusi geografinė vieta, klimatas, mitybos ypatumai įpratino gyventi tam tikru ritmu, vartoti tam tikrą maistą, derinti prie savo aplinkos garsus, ritmus, spalvas ir formas.

Naivu tikėtis, kad per tūkstantmečius įsitvirtinę elgsenos ar mitybos poreikiai staiga pasikeistų per kelis dešimtmečius. Kiekvienas žolininkas pasakys, kad žmogaus organizmui paveikios tik tos žolės, kurios auga aplink jį. Ir geriausiai pasisavinamas tas maistas, kuris užaugintas artimoje aplinkoje.

Vis prisimenu vieną Šiaulių Fredericijos bičiulių klubo viešnagę Danijoje, kur etniniai skirtumai pasimatė ypač ryškiai.

Bendraudami su bičiuliais danais mes patyrėm, kad jie būtinai pageidauja į keliones pasikviesti folklorininkų. Juk per etninę kultūrą geriausiai pažįstama tautos dvasia. Bet tą kartą ne daniški ir lietuviški etniniai aspektai (o jie, beje, ne kažin kiek skiriasi) mane nustebino.

Nustebino lietuvės vertėjos vyro, indo, dalyvavimas mūsų vakaronėje. Jis, kaip ir priklauso lietuvės moters šeimos nariui, stojo į gretą su dainuojančiais lietuviais. Kadangi dainuoti lietuviškai jam nebuvo lengva, atsinešė savo tautinius mušamuosius instrumentus ir, įsiklausęs į mūsų dainavimą, ėmė akompanuoti būgneliais.

Pats to nenorėdamas, tiesiog turėdamas savyje per kartų kartas paveldėtą KITOKĮ ritmo pojūtį, iš mūsų dainų padarė tokią aranžuotę, kad negalėjom atsistebėti - kaip mes patys nesugalvojom tokiu ritmu dainuoti?

Reikėjo girdėti, kuo virto mūsų tęvais balsais traukiamas „Ant kalno klevelis“. Trečiame posme jau magėjo šokti pilvo šokį. Bet nešokom. Nugalėjo tautinis drovumas, dar gyvas tarp vyresnės kartos inteligentų. O paskui supratome: be jo akompanimento mes tokio ritmo nejaučiame, nes tai - jo kraujyje, ne mūsų. Viskas susiję. Kaip ir Gyvybės medis, kitur vadinamas Pasaulio medžiu. Visos tautos jį turi, visose jis apima pagrindines gyvenimo sferas. Tačiau vaizduojamas visose tautose skirtingai. Ir užtektų pažiūrėti vien į tautinius gyvybės medžius, kad suvoktume: tautos tapatumas seniai mumyse užkoduotas ir bandymai jo nepaisyti atrodome graudžiai arba skaudžiai. O tie, kurie turi išminties tautinę savastį išsaugoti, atrodo ypatingi, išskirtiniai, kaip ir mano minėtasis indas, vardu Vivabhanantanas.

Mes, lietuviai, jį pamilom ir draugiškai vadinom Antanu. Jis nesiginčijo, o išlydėdamas mus oro uoste nuoširdžiai apsiverkė.

Kai man buvo keturiolika, vienas atostogas su vaikų grupe iš visos Lietuvos praleidau stovykloje Taškente. Pamačiau gražiausius Uzbekistano miestus, susipažinau su bendraamžiais iš tos šalies. Iki šios dienos gyvi įspūdžiai ir nesibaigianti nuostaba dėl skirtingos kalbos, drabužių, muzikos, šokio ir šukuosenų - šešiolikos juodų kasyčių mergaitėms aplink galvą.

Bandė jos ir man tiek supinti, bet nepavyko - plaukų per mažai. Arba per skysti, kad į šešiolika kasų pasidalytų ir neprimintų pelės uodegyčių. Tada, dar būdama paauglė, supratau, kokie įdomūs žmonės, kai jie yra skirtingi. Kokie jie patrauklūs, paslaptingi, saviti. Ir labai apsidžiaugiau patyrusi, kad ir aš jiems esu tokia pat egzotika, kokia jie yra man.

Neimsiu pamokslauti ir liūdnai linguoti galva, kad dabar viskas kitaip, kad visi turi „supermarketus“, geria vienodą pepsikolą, kremta vienodus „hamburgerius“, maunasi vienodais džinsais (ar kuo ten dar iš tų „marketų“ uniforminių apdarų) ir linguoja pagal tų pačių melodijų ritmus.

Jie kažkokie neramūs, todėl geriau neerzinti. Visai gali būti, kad žmonių prasta dvasinė būsena, amžinos alergijos ir depresijos iš dalies yra dėl savo aplinkos ir tapatumo neturėjimo.

Esu bejėgė keisti pasaulį. Galiu tik tvarkytis savo kieme, t.y. savo vaikams, anūkams ar tiems, kuriems įdomu, savo veikla ir patirtimi priminti, kad pasauliui esame įdomūs ne tuo, kuo į kitus panašūs, o tuo, kuo vieni nuo kitų skiriamės.

Sergėk Dieve, nesiūlau kasdien vilkėti tautinių drabužių, krimsti ropių ir žirnių bei dainuoti tik etnografines dainas. Tačiau yra momentų, kai tai turėti, mokėti ir žinoti būtina.

Būtina prisiminti, kad turime savo gyvastį, savo Gyvybės medį, simboliškai perduodamą iš kartos į kartą (jeigu dar perduodamą) piešiniu ant skrynios dangčio, durų ar langinės. Bet net eidami per pasaulį turime jo laikytis, bent į vieną mažą šakelę būtį įsikabinę. Kitaip išnyksim kaip tauta.

Taip, jūs teisūs - ir kitos pasaulio tautos turi savo gyvybės medžius. Bet pažiūrėkit - visose tautose jie kitokie. Ir ant jų šakų - ne mūsų etniniai vaisiai.

Plačiau skaitykite www.skrastas.lt

Saulius LAPĖNAS: „Respublikos žūtis ir nukirstos Cicerono rankos“

„Laisvamaniškumas (kitamaniškumas) - aukščiausia patriotizmo forma.“ „Jei man būtų tekę rinktis, ar geriau Vyriausybė be laikraščių, ar laikraščiai be Vyriausybės, be svyravimų pasirinkčiau pastarąją.“ Tomas Džefersonas (Thomas Jefferson) - JAV prezidentas, valstybės ir visuomenės veikėjas.

Ar gali egzistuoti Lietuvos Respublika be laisvos žiniasklaidos, be laikraščių „Respublika“ ir „Lietuvos rytas“? - NE.

Kaip mus moko istorija, valdžios atakos prieš kitokią nuomonę, prieš laisvą spaudą - pavojingi totalitarizmą ir Respublikos žlugimą pranašaujantys simptomai, po kurių seka pačios valstybės griūtis.

Pastarieji įvykiai primena apie vienos iš labiausiai žinomų respublikų istorinę patirtį, kuri prasidėjo nuo susidorojimo su kovotoju už Respublikos idealus, žinomu publicistu, pelniusio Tėvynės Tėvo vardą. Cicerono nukirstos rankos, prikaltos visuotinei apžiūrai prie oratorių tribūnos forume, turėjo ne tik išgąsdinti kitaip manančius, nesutinkančius su tironija, bet ir reiškė liaudies valdžios epochos, Respublikos pabaigą.

Tuo metu tai pavyko. Valdžia pasiuntė signalą liaudžiai ir liaudis tai suprato. Represijos tęsėsi, bet nebeliko ginančių Respubliką ir liaudį. Senovės Romoje neliko Cicerono. Šiandien tiems patiems tikslams naudojamos civilizuotesnės „kirvio“ formos - mokesčiai, baudos, draudimai...

Seniai pastebėta, kad istorija mėgsta pasikartoti. Naudodamiesi savo protėvių pasiektais laimėjimais, naudinga patirtimi kultūroje, technologijose ir politikoje, kartu perimame ir jų „ligas“. Ir jei sena patirtis užmiršta, jei neveikia „skiepai nuo jau patirtų ligų“, mes vėl ir vėl kartojame buvusių kartų klaidas, prarasdami galimybę pasveikti.

Lietuvos Respublika, kaip bet kuri kita šiuolaikinė valstybė, naudojanti respublikos valdymo formą, paveldėjo tai iš Senovės Romos Respublikos. Tačiau istorinės paralelės neapsiriboja tik renkamomis pareigybėmis, rotacija valdymo sistemoje ar referendumais (kuriuos Senovės Romoje vykdė nuo V amžiaus dar prieš mūsų erą).

Išvijusi karalius ir daugiau kaip penkis šimtus metų gyvavusi Romos Respublika buvo savo pačios politinio „elito“ išduota ir sunaikinta. Vietoje liaudies valdžios Romos piliečiai gavo „dovanėlę“ - beribę skiriamų imperatorių valdžią ir sparčiai augančią biurokratišką valdininkiją.

Neatsitiktinai naujoji biurokratija ėmė naikinti kultūros židinius, kitaminčius ir nacionalinį patriotizmą. Priimamais naujais įsakais ir įstatymais, skelbiančiais tai vienus, tai kitus „liaudies priešais“ (šis terminas mus pasiekė būtent iš tų laikų), ir atimdami iš jų ne tik turtą, bet ir gyvybę valdininkai stengėsi primesti savo valią piliečiams ir sunaikinti liaudies dvasią, pačios Respublikos dvasią.

Juk mūsų dienomis - kaip ir senovėje. Žodis „respublika“ lotynų kalba reiškia „res publika“ - „viešas reikalas“ ir nurodo valdymą iš liaudies pusės. O kam reikalingi biurokratams „nepaklusnūs“ piliečiai, tuo labiau sąmoningi, lendantys į biurokratų reikalus? Naudodami represinius metodus, jie greitai privatizavo „viešus interesus“ ir ėmė šlovinti Romos imperiją ir jos išmintingus imperatorius, vedančius į ekonominį suklestėjimą.

Tai ir tapo viena iš pagrindinių Romos imperijos žlugimo priežasčių. Sunaikinę Respublikos laisvės dvasią, išnaikinę laisvamanišką mąstymą, tikrą patriotizmą ir pavertę piliečius į vartotojų visuomenę, biurokratai paliko savo valstybę be jokios apsaugos prieš barbarų armijas, puolusias ir grobstančias Romą. Tuo ir baigėsi jos istorija.

Ar kas nors pasakys, kad mūsų dienomis nėra barbarų prie mūsų sienų ir Lietuvos Respublikai niekas negresia? Įvykiai Ukrainoje liudija priešingai. Ar kas nors pasakys, kad mūsų biurokratija ir valdžia visokeriopai rūpinasi pilietinės visuomenės telkimu ir laisvo žodžio bei patriotizmo vystymu, kai naikinami laisvos žiniasklaidos židiniai?

O mums, kurie dar save laiko laisvais piliečiais laisvoje Lietuvos Respublikoje, būtina prisiminti pagrindinę istorinę pamoką: jei valdžia ir valstybinė biurokratija užčiaupia savo piliečiams burnas - tai reiškia, kad jie šalį ir mus rengiasi atiduoti į vergovę barbarams.

Tomas Džefersonas sakė: „Mūsų laisvė remiasi mūsų spaudos laisve, ir ji negali būti apribota, jos neprarandant.“

Ar ne tai yra svarbiausias nacionalinio saugumo klausimas?

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ specialų leidinį
„Redakcinės kolegijos tribūna“