RESPUBLIKOS REDAKCINĖS KOLEGIJOS TRIBŪNA (Nr.28): KAIP GYVENTI PO RINKIMŲ?

Daiva TAMOŠAITYTĖ: „Kaip gyventi po rinkimų?“

Lietuvoje porinkiminis štilis. Vasaros karščiai, atostogų nuotaikos žmones traukia į asmenines erdves, politinę erdvę paliekant politikams. Tarsi ir nebuvo debatų, visuomenininkų protestų, signatarų laužų, mitingų, parašų referendumui rinkimų. Svarbu - saugiai jaustis pagal posakį „po manęs nors ir tvanas“. Kas, kad Hanibalas prie vartų. Yra struktūros, kurios turi pasirūpinti piliečių saugumu. Bet ko verta ta ramybė, galimybė ramiai „šopintis“ ir gulėti paplūdimiuose?

Turi pasikeisti bent penkios kartos, kad būtų suvokta savos valstybės istorija ir jos reikšmė. Pradžios tašku laikant Sąjūdį, turime tik vieną kartą. Skaičiuojant nuo Pirmosios Respublikos laikų, turėtume jau visas keturias. Deja, taip skaičiuoti neišeina, nes skaičiuojamas laikas, kai kartų perimamumo nepertraukia jokie karai, genocidai, tremtys, išdavystės ir okupacijos. Vadinasi, teko pradėti iš naujo. Tad, regis, jaunosios kartos apolitiškumas ir prisitaikymas prie aplinkybių yra dėsningas psichologinis reiškinys. Bet jis dėsningas ne dėl to, kad atkurtoji Lietuva augina tautišką jaunuomenę, kaip buvo be abejonių tikėta. Tokiu atveju jau dabar matytume rezultatus: pasitempusius gimnazistus ir studentus, aktyviai dalyvaujančius valstybės politiniame gyvenime ir ginančius Jono Basanavičiaus „Aušros“ nubrėžtus idealus. Jis dėsningas dėl to, ką pasakė su Sąjūdžiu gimęs pirmūnas, močiutės augintas talentingas jaunuolis, emigravęs į Angliją ir išreiškiantis kone visos jaunosios kartos nuomonę: „Tai kam buvo reikalinga atkurti Nepriklausomybę?“

Ir niekas valstybės būklės kaltinti negali, nes jaunieji nemato jos atkūrimo prasmės. O būtų matę, jei tautinė valstybė būtų atkurta iš tikrųjų. Ši karta yra barometras, neklystamai registruojantis politikos svyravimus. O barometras rodo, kad Lietuva nuo 2004 metų vėl - kažkokio galingo darinio dalis, tam dariniui laipsniškai praryjant visus valstybingumo bruožus ir garantijas. Jaunieji matė mūsų kovas, bet visiškai nesupranta, kodėl iškovojimai ir suverenumas tėvų buvo lengva ranka už dyką atiduoti naujai sąjungai, iš Lietuvos laisvės kovotojų idealų darančiai niekį. Prisipažįstu, tai - didžiausias priekaištas, kokį esu girdėjusi. Ir jaunimas išeina tais keliais, kuriuos nubrėžė politikai, „iškovoję laisvę emigruoti“. Emigracija esmingai skiriasi nuo išvykimo į užsienio šalis pasisemti patirties tam, kad ją galima būtų pritaikyti savo valstybėje. Toks požiūris būtų save gerbiančios jaunuomenės tikslas. Bet akmeniu ant širdies guli tie žodžiai: „Kam reikėjo tos Nepriklausomybės?“

Ar supranta tie politikai, kurie kuo greičiau skuba atiduoti žemę, gamtos resursus, įmones, lietuvišką kapitalą, litą, laisvą spaudą ir gimtąją kalbą, koks tai baisus, fatališkas priekaištas jiems, sklindantis iš vaikų lūpų? Ar nutuokia, kokie jausmai apima savoje valstybėje nereikalingus jaunų darbo rankų savininkus, metusius aukštojo mokslo diplomus ir skinančius svetimą derlių ispanijose, plaunančius indus anglijose, bijančius jei garsiau suvirks jų kūdikis norvegijose, nes kas nors gali išgirsti ir iškviesti policiją? Nereikalingas savo Tėvynėje, pastumdėlis ir trečiarūšis kitur - koks tai jausmas, ar žino veidmainiai, besiskelbiantys, kad visiems sudaro puikias sąlygas, suteikia lygias teises ir kad niekada žmonės Lietuvoje negyveno taip gerai, kaip dabar? Matydami, kad šitai marionetinei valdžiai tinka jų valdomam kraštui taikomi drakoniški, selektyvūs potvarkiai, ES strategai tik trina rankas ir toliau reguliuoja čionykštį gyvenimą pagal nežinia kur kurpiamas, bet visiškai akivaizdžias schemas, Lietuvą verčiančias trečiąja šalimi. Schemos atseit savaime, dėl pačių žmonių „nepajėgumo“ juos darančios įkaitais ir galiausiai šiuolaikiniais vergais, yra senos kaip pasaulis: pirmiausia tai - įsiskolinimas naujam „ponui“ (konkrečiam fiziniam ar juridiniam asmeniui, bankui, korporacijai etc.), kurį seka savos žemės, gamtinių ir žmogiškųjų išteklių kaip „skolos“ atidavinėjimas pusvelčiui ir galiausiai įstatymais įtvirtintas suverenumo praradimas. Įstatymų tvarkytojai stebi ir laukia, kada nematomos schemos parengs dirvą jų keitimui turtingesniojo naudai. Kariaujama pinigais ir dėl pinigų. Net kariuomenės nereikia: per brangu.

Lietuva virtusi nudėvėtų Europos skudurų, pasenusių automobilių ir kitokios technikos, atliekų ir šiukšlių utilizacijos vieta, blusų turgum. Dabartiniai andai Simono Daukanto įvardyti jungvilkiai, gaudami skurdžiausius atlyginimus, kurių dažnai neužtenka net „duoklei“ valstybei sumokėti ir užkamšyti nuo mokesčių atleistų ar nebaudžiamų už nemokėjimą „bajorų“ skyles, kaip andai neturi kuo mokėti už vaistus, vėl serga džiova ir utėlėmis, o jų vaikai nežino rašto. Ar Lietuva taip „gerai“ kada nors gyveno? O kaipgi!

Pasak Petro Rusecko surinktų šaltinių, sunkiosios baudžiavos pradžia reikėtų laikyti 1447 metus. Pradžioje vergais ar baudžiauninkais būdavo ne lietuviai, o atsivaryti belaisviai. Tačiau stiprėjant unijai su Lenkija ir perimant jos gyvenimo būdą atsirado didėjanti atskirtis tarp luomų, sunkėjo mokesčiai ir prievolės, o praradus kunigaikščio globą ir patekus visiškon šlėktos savivalėn buvo tampama gyva nuosavybe, su kuria ir ponai, ir urėdai elgėsi kaip tinkami. Kuo daugiau Lenkijos buvo Lietuvoje, tuo žiauresnė darėsi baudžiava. Palyginkime: nūdienos Lietuvoje sąžiningai, sunkiai dirbantis žmogus negali pragyventi, skursta ir badauja; mokesčiai ir kainos didėja, išmokos mažėja, o ponai save atleidžia nuo mokesčių ir keliasi atlyginimus; čia gimęs žmogus ne visada gali laisvai disponuoti savo žeme, gauti pilietybę; už laisvą žodį yra tampomas po teismus, už ponams nepalankios tiesos atskleidimą baudžiamas didžiulėmis baudomis; neišgalintį susimokėti antstoliai išmeta į gatvę, o netekęs darbo ir namų, negalėdamas užmokėti už mokslą nelaimėlis ar nelaimėlė parsiduoda į vergiją; tada kur nors Albanijoje ar Rusijoje prekeivių žmonėmis gali būti kankinamas, mušamas ir net nužudomas. Apie Jasonių dvaro poną Krauzę skaitome: „Kartą atsiradusios dvi jaunos mergaitės, kurios nesutiko eiti į dvarą. Tada jos buvo plakamos erškėčių rykštėmis; viena iš jų, mušama, sutiko pernakvoti su ponu, gi antroji, ištrūkusi, nubėgo į prūdą ir pasiskandino“.

Papasakosiu ir aš istoriją. Tuo metu, kai Lietuva išdidžiai rengėsi tapti visateise ES nare, mūsų kieme vyko tragedija. Penkiasdešimtmetis bedarbiu tapęs ir su motina gyvenęs Gžegožas stengėsi dirbti visokius darbus kaimynams, pasiskolinęs pinigų - grąžinti. Mirus motinai, jį iš namų tą pačią dieną be teisės pasiimti daiktus išvarė brolis. Gžegožas nežinojo, nei kur motina, nei kur laidos. Man asmens dokumentą patikėjo, sakė, nežino nė vieno žmogaus, kuriuo pasitikėtų. Per tris mėnesius jis virto tikru benamiu. Kartais miegojo prie mano tėvo durų, nes jis vienintelis jo gailėjo, duodavo pinigų maistui. Kiti pamatę vydavo lauk. Sykį Gžegožas pasipainiojo po kojomis tą akimirką, kai tėvas, sušlubavus širdžiai, susmuko gatvėje ir būtų pakliuvęs po ratais, jei nebūtų tasai Gžegožas sučiupęs ir namo parvedęs. Nežinomi Dievo keliai... Visaip stengiausi jį paguosti, kėliau ūpą, bariau ir šelpiau. Labai pagyvėdavo, klausydavo, pažadėdavo ieškotis darbo. Žmogus buvo ir darbą susiradęs, ir gerti metęs. Sykį sutikau gatvėj gražiai dovanotu lietpalčiu pasipuošusį, pasigyrė: „Viską turiu, tik žmoną beliko susirasti.“ Po pusmečio vėl buvo baisios būklės, į prieglaudą vykt nesutiko. Skaudu buvo matyti žiaurų giminaičių elgesį ir patyčias, kol vieną dieną išgirdau, kad jį neva kažkas „papjovė ir netoliese pakasė kaip šunį“. Policijoje atidaviau asmens dokumentą, bet jo mirties faktas niekur nebuvo įrašytas. Daugiau nieko nesužinojau. To atvejo, kaip tikintis, geros širdies, visada linksmas ir draugiškas žmogus akyse tampa nežmogumi dėl aplinkinių žiaurumo ir valstybės politikos, ir to net nesuvokia, niekada neužmiršiu. O kaip užmiršt praėjusių Kūčių vakarą priešais mano langus pasikorusį jauną kaimyną, dviejų pradinukų tėvą Dmitrijų? Žmonės kalbėjo, kad skolų turėjęs... Dirbo kaip visi, baldus firmoj gamino. Bet juk mūsų žmogus - ne IKEA. Kam jam orus pragyvenimas?

Taigi galiausiai gyvybė kaip ir penkioliktame amžiuje tampa beverte. Tiesa, tie patys ponai labai rūpinasi kriminalinių kalinių ir gyvūnėlių gerove, jų teisėmis ir komfortu. Pasiskaitykime dar vieną istoriją: „1850 metais Diktarių grapo Čapskio kalė atvedė dešimt šuniukų. Grapas Čapskis, atsižymintis nepaprastu žiaurumu, išdalijo tuos šunyčius baudžiauninkėms motinoms, kurios tuomet kaip tik krūtimis penėjo savo kūdikius. Moterys turėjo nuo krūties atitraukti savo mažiuliukus ir žindyti grapo šunyčius. Už pasipriešinimą - rykštės“. Legenda ar ne, bet tokia istorija šunį už žmogų labiau mylintiems turėtų patikti. O ar neįvedinėja Lietuvoje lenkais save laikantys tvarkos, žeminančios lietuvių kalbą, ar negirdėjo lietuvis, chamu pavadintas, garsaus reikalavimo klauptis prieš lenkų poną? Tūlas V.Lieponis prisimena: „Kadangi ponai daugumoj buvo lenkai, tai dvare tarnaują ėmė lenkėti. Nors lenkiškai gerai nemokėjo, bet lietuviškai vengė kalbėti. Taip buvo sulenkinta žymi dalis žmonių apie Vendžiogalą, Koncavą ir kitur. Vietomis, ypač po lenkmečių ir prieš tai, dvaruose buvo ir rusų burliokų. Daugumoj tai buvo atsiųsti kriminaliniai nusikaltėliai iš Rusijos. Jie žemės nemėgo dirbti“.

Ar tai, kas vykdoma mūsų „atkurtoje“ valstybėje, nėra pradžia naujos „baudžiavos“, kur savas žmogus, nuvarytas nuo žemės, taps kumečiu, kampininku ar visai nežmogum, kurį šiaip sau, iš nuobodumo, būtų galima suveržus virvėmis parą laikyti ir neįgalų padaryti? O gal XXII ar XXIII amžiaus istorikai užrašinės panašius liudijimus: „Kiek senelis tame Tuščių dvare bernavo - nežinau, bet Sungailiškių ponas pakeitė tvarką. Bernams davė žemės sklypus ir pastatė kumetynus; nuo to laiko buvę bernai turėjo eiti dienas arba baudžiavą. Sulaukęs senatvės, senelis nebegalėjo eiti baudžiavos, todėl turėjo duoti pyliavą. Bet žemės sklypas buvo labai šlapioje vietoje, todėl niekas neužaugdavo ir senelis negalėjo atiduoti duoklės. Tuomet ponas atėmė arklį, karvę, audžiamąsias stakles, o paskui ir visai išvarė iš žemės. Nepoilgo ir iš kitų baudžiauninkų atėmė žemes, o trobas nugriovė“. Pati geriausia agitacija už referendumą dėl žemės ir konstitucinių teisių atkūrimą! Idant vėl nevirstumėm baudžiauninkais, tai yra baudžiamaisiais už darbą, iniciatyvą ir norą būti savimi, už tai, kad apskritai esame.

Į vaikų namus per nelaimę patekusio našlaičio, ten išnaudojamo ir baudžiamo fizinėmis bausmėmis, arba asbestą Amerikoje be apsaugos priemonių nuiminėjančių jaunųjų nelegalų vietoje paklausčiau ir kitaip: „Kam reikėjo atkurti tą baudžiavą?“ Taigi, ne Nepriklausomybę, o modifikuotą, nekonvencinę vergiją, vokiečių, lenkų ar maskolių poniją papildant britais, italais, danais, net airiais ir kinais... Jaunam žmogui, kuriam reikia gyventi čia ir dabar, nesvarbu, kas parašyta moderniuose įstatymų foliantuose, jei tie foliantai dulka, o tikrovėje viskas vyksta kitaip.

Iš jaunosios kartos negalima reikalauti to, ko jai nedavė tėvai. Juo labiau būti už save dar drąsesniais Tėvynės gynėjais ir sąžiningais piliečiais. Kasdien matančiais dviveidystę, patiriančiais nestatutinius santykius, bet vis tiek privalančiais būti sąmoningesniais ir tyresniais nei šventas Petras. Ne tik nedavė, bet ir atėmė. Turiu galvoje per ketvirtį amžiaus nepradėtą gerbti jaunąją kartą, kuri iš pradžių yra priversta kęsti nesibaigiančias švietimo reformas, sudarkiusias ne vieno likimą ir privertusias bėgti iš Lietuvos, o paskui, net ištvėrusi visa tai, yra palikta likimo valiai. Šioje šalyje kasdien girdim nesiliaujančias dejones ir priekaištus dėl skriaudžiamų pensininkų, bet niekada - dėl jaunų šeimų, kurioms visko reikia daug daugiau. Apie jauno žmogaus nedarbą niekas nerėkia. Niekas taip aršiai nekovoja, kad būtų sudaromos skatinančios sąlygos jaunoms šeimoms kurti ir vaikus auginti, gyventi ne į skolą, o su perspektyva. Faktiškai nedelsiant reikėtų sukurti ir įtvirtinti finansines bei medžiagines privilegijas jaunoms dirbančioms šeimoms, jei norime, kad skriauda būtų bent pradėta atlyginti, o valstybė - negriūtų. Garsiai ir ilgai skambinti pavojaus varpais. Bet katarakta sergančiai įsisenėjusiai savivalei senių, nesugebančių apmalšinti apetitų net valstybės postuose, įgrisusiai kurčiai gerontokratijai jaunų žmonių nereikia. Ji jų nekenčia. Jai nerūpi valstybės ateitis ir palikuonys. Jai tik reikia, kad aplink jų išpampusius pilvus restoranuose šmižinėtų gaivios padavėjos, įstaigose aptarnautų ir namuose batus valytų paslaugūs jaunuoliai, o ligoninėse žaizdas balzamais teptų slaugės, seselės ir daktariukai. Ir dar pensijas suneštų. Kaip bitės iš oro, nemaitinamos cukrumi.

Todėl nežinau, kaip gyventi po rinkimų. Juk po jų sunyks, išvažiuos dar viena niekinama, stumdoma lietuvių karta. Nebent kas nors pradėtų sukti galvą ir ieškoti atsakymo į klausimą: „Tai kam buvo reikalinga atkurti Nepriklausomybę?“

Audrius RUDYS: „Dėl teritorinio vientisumo išsaugojimo. Politinio elito klaidos“

Lenkų Lietuvoje rinkimų akcija (LLRA) vienu iš savo taktinių tikslų išsikėlė siekį įteisinti lenkiškus gatvių ir gyvenviečių pavadinimų užrašus. Tokie užrašai pažeistų konstitucinį lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos statusą, įamžintų praėjusio amžiaus pirmosios pusės Vilniaus krašto okupacijos pasekmes (pakeistų senesnius baltiškos kilmės vietovardžius lenkiškomis jų formomis), sukeltų didelių nepatogumų kai kurioms valstybinėms institucijoms ir įmonėms (pvz., savivaldybėms, policijai ir kitoms skubios pagalbos įstaigoms, paštui, registrus tvarkančioms įmonėms, migracijos tarnybai, teismams ir t.t.) ir patiems tiek tų vietovių gyventojams, tiek ir jų svečiams. Bet (ir tai svarbiausia!) jie aiškiai matomai apibrėžtų potencialią lenkų autonomijos teritoriją. Pvz., jei Glitiškėse, be gatvės lentelės „Sodų g.“, kabės ir lentelė „ul. Sadowa“, o Giedraičiuose - tik „Turgaus g.“ be lentelės „ul. Rynkowa“, tai bet kuriam stebėtojui bus vizualiai aišku, kad autonomijos siena turi eiti tarp šių miestelių. Tad bet kokios Lietuvos Respublikos pareigūnų ir politikų kalbos net apie galimybę svarstyti šį klausimą teritorinio valstybės vientisumo išlaikymo aspektu yra pavojingos.

Jau šiuo metu mūsų politikai yra pridarę pavojingų dalykų. Jei tikėsime įvairiais tiek Lenkijos, tiek Lietuvos atstovų pareiškimais, pastarieji jau išdalijo visą krūvą žodinių (o gal ir rašytinių) pažadų dėl Lietuvos Respublikos politikos lenkų reikalavimų atžvilgiu. Net ir tuo atveju, kai jie išeina už Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties rėmų. Pats šių pažadų buvimas jau leidžia lenkų Lietuvoje atstovams terorizuoti Lietuvos Respubliką ir suteikia Lenkijos pusei pretekstą kištis į Lietuvos vidaus reikalus. Bijau, kad gali ateiti laikas, kai šis pretekstas taps rimtu argumentu įteisinti lenkų autonomiją.

Kitas politikų ir „valstybės veikėjų“ nesuprastas (o gal neįvertintas) pavojus yra dabartinė švietimo sistema. Nepaisant to, kad Sąjūdis valstybės atkūrimą pradėjo turėdamas puikią M.Lukšienės vadovautų iškilių pedagogų parengtą „Tautinės mokyklos“ koncepciją, per nepriklausomybės laikotarpį „internacionalinis tarybinis“ mokyklos pobūdis Lietuvoje pakeistas į „kosmopolitinį potarybinį“. Tiesa, ne visoje Lietuvoje. Mokyklose su lenkų dėstomąja kalba tautinės mokyklos koncepcija ne tik realizuota, bet ir duoda puikius vaisius - dauguma šių mokyklų abiturientų yra apsisprendę lenkai, savo tikrąja tėvyne laikantys Lenkiją, o tai, kad jie yra Lietuvos piliečiai, traktuoja kaip laikiną istorinį nesusipratimą, kurį anksčiau ar vėliau reikės atitaisyti. Taigi, Lietuva pasuko kitu nei Latvija švietimo organizavimo keliu ir tuo pati pagausino potencialių separatistų gretas.

Lietuviškosios politinės jėgos daro dar vieną didelę klaidą. Neįvertindamos arba ignoruodamos galutinius LLRA tikslus, sudaro palankias galimybes šių galimybių siekti. Norėdamos užsitikrinti savo ekonominių tikslų palaikymą, jos dažnai priima šią partiją į valdančiąsias koalicijas ten, kur tai net nėra neišvengiama, pvz., Vilniaus mieste ar net šalies mastu. Tokiu būdu lenkų nacionalistai įgyja valdiškas galias ir valdiškus atlyginimus savo aktyvistams. Ir tos galios, ir tie aktyvistai panaudojami tvarkyti reikalus taip, kad lėtai ir užtikrintai artintų LLRA prie jos strateginio tikslo - dalies Lietuvos teritorijos autonomizavimo, o vėliau gal ir atplėšimo.

Dėl tokio pataikavimo (ar neryžtingumo ar paprasčiausio keliaklupsčiavimo stipresniam) Lietuvos politinis elitas negali pasiekti, kad Lietuvos įstatymai ir kitos teisės normos veiktų visoje valstybės teritorijoje. Gatvių pavadinimai, iškraipyti vietovardžiai ant autobusų maršrutinių lentelių, rinkimų įstatymų pažeidimai, savavališkai taikoma socialinė parama, ugdymo įstaigų su dėstomąja lietuvių kalba naikinimas ir priemonės, verčiančios gyventojus atiduoti vaikus į lenkiškas įstaigas - tai toli gražu nepilnas sąrašas dalykų, kuriuos turėtų įvertinti teisėsauga ir užkirsti kelią tokiems ir panašiems teisės pažeidimams. Ir kai teismai tinkamai įvertina kokio nors Šalčininkų valdininko veikas, mūsų politikai nustemba - baa, kaip čia dabar atsitiko, kad tokios didelės baudos? Gerai dar, kad nesiima tiesiogiai veikti, siekdami sumažinti baudų dydį ar iš viso jas atšaukti.

Pagrindinė Lietuvos politikų ir aukštų valstybės veikėjų problema Lietuvos teritorinio vientisumo išsaugojimo klausimu yra tai, kad didžioji dauguma jų nesupranta, jog svarbiausias nacionalinis lietuvių tautos (kuri, anot Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulės, sukūrė Lietuvos valstybę) interesas šiuolaikiniame pasaulyje yra IŠLIKTI. Išlikimo svarbiausias faktorius yra savos valstybės išlikimas. Savos valstybės su dominuojančia lietuvių kalba, kultūra, su vientisa dabartine jos teritorija, kurioje visoje joms būtų vietos. Nes prasidėjęs teritorijos mažėjimas lemtų tolesnį lietuvių kalbos bei kultūros išstūmimą, lietuvių tautos narių skaičiaus mažėjimą. Taigi, Lietuvos valstybės teritorinis vientisumo išsaugojimas turi tapti strateginiu valstybės tikslu, pagal kurį visi valstybę vairuojantys asmenys ir politinės jėgos tikrintų savo sprendimus ir veiksmus. Ir darytų (arba nedarytų) juos, atsižvelgdami ne į laikiną jų ar jų atstovaujamų sluoksnių naudą, net ne į trumpalaikę naudą valstybei, o lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės, kaip vienintelių šios Tautos namų, išlikimą.

Pranciška Regina LIUBERTAITĖ: „Kiek daug prasčiokų!“

Vaikštau Vilniaus ir kitų miestų ar miestelių gatvėmis ir nuolat girdžiu lietuvišką ir nelietuvišką kalbėseną, užgriozdintą keiksmažodžiais. Prieš kokį dešimtmetį tai sukeldavo nuostabą, o dabar tokia būsena seniai nebestebina, nes tampa visuotiniu reiškiniu. Tik pagalvoju: kiek daug prasčiokų, kurių graži išorė, bet supuvęs vidus.

Prasidėjo tas procesas atgavus Nepriklausomybę, kai laisvę imta suvokti be jokios atsakomybės, ir ji buvo pradėta tapatinti su anarchija. Toks kalbėjimo būdas turbūt išvešėjo ugdant prarastąją kartą, kurią augančią apleido tėvai, dirbantys keliuose darbuose, kad išlaikytų šeimą, ir neturintys laiko vaikams, tuščiai politikuojantys su draugais ir kaimynais arba pasinėrę į visuomeninę veiklą Atgimimo laikais.

Ir visa tai viešose vietose: autobusuose, gatvėse, net kultūros renginiuose ar teatruose. Niekas nedraudžia, niekas nebaudžia. Įstatymų priimta daug, bet apie jauno žmogaus atsakomybę įstatymuose nekalbama, tik suteiktos plačios teisės, o galimybės atsivėrė pačios niekam nedraudžiant neigiamų dalykų: elgsenos, kalbos, veiksmų.

Gal tiesiog tokia kalbėsena atvirai skatinama, nes išleistas platus žargono žodynas, o koks nors pro šalį einantis darželinukas, atrodytų, jį pradėjęs mokytis atmintinai. Į jaunuolius taikantys paaugliai baigia išmokti jį visą, o gal jau ir išmoko, kai studentai turbūt galėtų net diplominius darbus tuo žargonu surašyti. Bet mane galutinai pribaigė toks faktas, kai gatve dviračiu važiuojantis tėvas mokė šalia važiuojantį sūnų elgsenos su dviračiu vartodamas rinktinius keiksmus. Tad nėra ko stebėtis, kad pavyzdys ne tik užkrečia, bet ir padeda užkratui įsitvirtinti.

Šiuo atveju blogas pavyzdys. Tai baisi priklausomybės liga, kuri morališkai ėda žmogų, dažniausiai to nesuprantantį arba nenorintį suprasti dėl abejingumo. Visa šita bjaurastimi kasdien užmušinėjamas mąstymas, racionali mintis. Tai yra dvasinė asmens savinaika. Pasilieka tik šiurkštumas ir nenoras tobulėti, keistis ir keisti gyvenimą.

Iš tokios kalbėsenos išimkime tuos bjaurius kalinių žargono teršalus ir nieko nebelieka - jokios minties, nes nelieka normaliai sudaryto sakinio, - tik banalaus purvo srautas. Į jį grimzta daug jaunų žmonių: nevartodamas keiksmažodžių, lieki atstumtuoju, netinkančiu į tuščiagalvių draugiją, kurios nariai kartais net pretenduoja į kokios nors vietos vadukus. Labai keista, kad sunkiu paauglystės laikotarpiu daugelio prieštara visuomenei pirmiausia pasireiškia kalba. Vartojant pačią šiurkščiausią ir žemiausią jos formą, pagrįstą aistromis, tik norima pasirodyti kietuoliais, tačiau nejučia tampama panašiais į kalinius, kurių kalbėsena perimta iš sovietmečiu vartoto rusiško žargono.

Prasčiokiška kalbėsena uždeda antspaudą ir žmogaus elgsenai, ir psichinei būklei, ir net sveikatai, nes nuo kalbos ir kalbėsenos būdo jaunas žmogus pradeda formuotis kaip asmenybė su individualiomis savybėmis. Pamąstykime, ar gali išaugti žmogus doras ir sąžiningas, jei jis siekia būti panašus į kalinį bjauria kalba. Jei tai paauglystės bėda, ji gali praeiti, kaip praeina mada, bet dažniausiai neigiamas elgesys uždeda antspaudą visam gyvenimui. Galbūt ne visiems, bet tokių žmonių daugėja, nes prastėja kalba, o su ja prastėja ir degraduoja pats žmogus. Vadinasi, degraduoja gana didelė visuomenės dalis. Kažkam toks reiškinys yra parankus, nes iš tokių žmonių formuojama darbo jėga, kuri nemąsto arba lėtai ir paviršutiniškai mąsto, bet neanalizuoja ir nesiaiškina padėties, todėl tokią masę lengviau valdyti, nes ji prilygsta mankurtams.

Tokia pat bėda yra ir tarp suaugusiųjų, kurie savęs nekontroliuoja. Gerai, kad jų, paleidžiančių keiksmažodžius, yra mažuma viešose vietose. Tačiau ir jie teršia viešąją erdvę negatyvia vieša kalbėsena arba bjauriais komentarais elektroninėje erdvėje.

Keiksmažodžius vartojantys žemo intelekto žmonės tampa priešprieša valdiškose įstaigose sėdintiems, kurie su interesantais kalba ta dirbtinai nudailinta, nenatūralia kalba, sukeliančia priešpriešą paprastiems žmonėms, dažnai negalintiems nieko išsiaiškinti ar gauti valdiškoje įstaigoje. Kartais pakėlę balsą ar paleidę purvo seriją, jie bent jau atkreipia dėmesį į save ar į savo problemą, o kartais net ką nors laimi. Taigi atsiduriame tarsi užburtame rate, kuriame laimi stipresnis, naikinantis save ir teršiantis bendrą visų mūsų erdvę.

Man atrodo, kad keiksmažodžių prisodrinta kalba dažniausiai kalba nevykėliai, kurie nieko daugiau nesugeba, tik gėrėtis ir grožėtis savimi, ir įsivaizduoti, kad yra kieti vyrukai ar dar bjauriau - mergiotės, nors iš tiesų taip toli gražu nėra, nes purvu dažnai dangstomas bukumas ir bejėgiškumas praradus savivertę ir savigarbą. Po šiurkščia tokių asmenų išore dažniausiai slepiasi nevisavertiškumas. Taip pat iš tokios rūšies prasčiokų išsiugdo nusikaltėliai, murkdantys Lietuvą savo juodais darbais ir padedantys ją parodyti pasauliui kaip blogio valstybę. Tai, manau, labai naudinga ir sukelia pasitenkinimą mūsų priešams, kurių toli ieškoti nereikia. Galbūt šitokiu būdu, siekiant sukurti bendrą nusikalstamumo erdvę, siekiama užvaldyti visuomenę, formuoti jos nuomonę, nes tai yra vienas iš daugelio manipuliacijos būdų, kurie padeda dominuoti ir valdyti silpnesnius ar labiau pažeidžiamus, kai nebelieka galimybių sugalvoti kitokių būdų, kaip užvaldyti kad ir valstybę.

Erika DUNGYTĖ: „Kada atsitiks valstybė?“

Patys baisiausi ir žiauriausi Tautos atkirtimo nuo jos pačios būdai, kuriuos naudojo sovietų okupantai, mums yra žinomi. Masinis žmonių trėmimas šeimomis, kankinimai, žudymai, persekiojimai. Žmonės išvežti arba nužudyti, jų turtas nacionalizuotas, žemės perimtos, namai atiduoti kitataučiams arba šalies gyventojams, lojaliems okupantų valdžiai. Tai, kad šie veiksmai buvo daromi gerai suplanavus operacijas, kad būsimos aukos buvo numatytos tik darant prielaidą apie jų „priešiškumą“ sovietų valdžiai, tik darant prielaidą, kad pusė Lietuvos gyventojų yra „verti“ ištremti iš Tėvynės, žino ir moksleiviai. Tačiau mūsų teismai konstatuoja, kad iki šiol „sovietų represijos nėra tinkamai įvertintos“. Ar tokio neįvertinimo siekė ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, nuo 1992 metų kaupęs archyvus ir įrodymus, tačiau vis dar kažko pritrūkęs, kad Lietuvos valdžia galėtų paskelbti de jure tautos, o ne Lietuvos gyventojų genocidą? Kodėl iki šiol nėra lentelių geležinkelių stotyse - „Lietuvių tautos genocido vieta“?! Kodėl iki šiol nebuvo vykdoma liustracija kaip išsivadavimo iš melo aktas? Sovietai sugebėjo visą pasaulį parklupdyti ant kelių vien tuo, kad jie Antrajame pasauliniame tapo nugalėtojais, todėl tuojau po karo sugebėjo blokuoti siūlymą tarptautinėje konvencijoje genocidu pripažinti žmonių naikinimą politiniu pagrindu. Šitas jų melas ir atsiribojimas nuo atsakomybės tebeveikia iki šiol!

Iš visų sovietinės tautų ir valstybių naikinimo mašinos būdų pats klastingiausias turbūt buvo melas. Melas apraizgė kiekvieną judesį, mintį, darbą. Lietuvių tauta labai aiškiai supranta žodį dora, doras. Iki šiol mūsų žmonėms yra sunku elgtis nedorai. Drovumas, susigėdimas, nuraudimas, akių nuleidimas vis dar pastebimi kuklesnių žmonių gyvenime, bet ypač mažesnių miestelių ir kaimo vaikų elgesyje. Nuostabus Tautos bruožas, liudijantis, į ką rėmėsi tautinė kultūra. Doras žmogus yra mūsų vertikalė, aprėpianti ir tiesiog žmogiškumą, ir dvasines nuostatas. Tačiau melas, kuris lyg auglys pradėjo naikinti mūsų Tautos pamatus, deja, ne tik savaime neišnyko, atkovojus Nepriklausomybę, bet ir toliau sėkmingai gyvena visose gyvenimo srityse. Melo auglys yra gyvas po trispalve, po užrašu „Lietuvos Respublika“, po visomis iškabomis, liudijančiomis valstybingumą.

Pradžioje mums melavo okupantai ir mes melavome jiems. Jie norėjo mus įtikinti, mes norėjome apsiginti, išlikti, įtikti... paskui nebežinojome, kam ir kodėl meluojame - kūrėme melagingą kultūrą, rašėme melagingą istoriją, melavome vieni kitiems parduotuvėse, darbo įstaigose, kavinėse, namuose, mokyklose, universitetuose, laikraščiuose. Daug melo gimdo baimę ir nepasitikėjimą. Teisinomės, kad meluojame iš reikalo, kad meluojame norėdami išlikti saugūs, kad nepersekiotų, kad nesugadintų gyvenimų vaikams, kad įtiktume valdžiai ir ji suteiktų kokių nors malonių, o tada jau mes pogrindyje darysime tikrus dalykus. Tačiau melas sumaišo kortas. Melas sumaišo protus. Žmogus nebegali atskirti, kur ir kas buvo meluojama, pradeda tikėti melu kaip tiesa. Melo žmonės nuolatos mėgina išlaikyti budrumą, kad nesusimautų, kad atsakytų tinkamai ir neišduotų patys savęs.

Melas suveikė kaip kulka, kuri ne perskrodžia auką, bet pradeda draskyti jos vidurius. Reikia pripažinti - gyvename išdraskytais ir tebedraskomais viduriais. Valdžia ateina į valdžią meluodama. Valdžia būdama valdžioje meluoja savo rinkėjams, visai Tautai. Žiniasklaida, tapusi valdžios ir jau nebesuvokiamų nusikalstamų grupuočių įrankiu, meluoja. Visi smulkūs tarnautojai ir biurokratai meluoja valdžiai ir žmonėms. Žmonės irgi meluoja, lyg atsikirsdami, lyg pasiteisindami: „Mus vis tiek kvailina, kodėl turėtume būti sąžiningi.“ Deja, kultūra kuriama meluojant, istorija kuriama meluojant, teisingumas vykdomas meluojant. Uždirbame melagingai, skolinamės melagingai. Melas supainioja protą, melas pagimdo baimę. Gyvename baimėje.

Teisybės dėlei reikėtų pridurti, kad dabar mažiau meluojame vieni kitiems dėl pažiūrų, įsitikinimų. Svarbiausia melagystės priežastis yra asmeninė nauda. Bet ano meto melavimo principas, kai buvo mėginama įrodyti, kad nesi „priešiškas elementas“ ir taip apsaugoti save bei šeimą, ilgainiui virtęs įsiteikimu, o įsiteikimas - vasalyste, įsišaknijo giliai. Nes kartais sunku besuvokti, kam tarnaujama ir dėl kokių tikslų yra meluojama mūsų piliečiams, kai šie įrodinėja valdžiai kitų šalių pavyzdžiais, kad vienas ar kitas valdžios sprendimas gali labai neigiamai paveikti visos valstybės likimą, o valdžia, lyg būtų pavartojusi narkotinių medžiagų, niekaip negali išeiti iš apsvaigimo būsenos ir visomis išgalėmis įrodinėja apie neapsakomą gėrį, kuris tuojau ims plūsti, kai tik Tauta nusiramins ir leis valdžiai dirbti. Ir vos tik to narkotiko, tos ramybės valdžia netenka, ją apima isterija. Tada prasideda žūtbūtinė kova - dar daugiau melo, dar daugiau melo, kad tik jie visi nurimtų, kad tik jie nesikištų, kad tik viskas atrodytų gražiai.

Šita nenormali situacija visai išderino ir pačios Tautos gebėjimą telktis bei suvokti save kaip visumą, kuriai jau nebereikia kovoti „vidinių karų“. Kol kas dar dauguma kovoja vieni su kitais, menamai gindami save - tas jau paseno, anas nieko nesupranta, šitas yra aferistas, toji neturi smegenų. Kol kas dar mažai kas kovoja vieni už kitus. Didelė nuostaba apima matant žmones, besivienijančius ginti savo teisių, Tautos teisių. Valdžia sako, kad 1992 metų referendumu patvirtintos Konstitucijos 47-ojo straipsnio, kurį 2003 metais pakeitė tik Seimo, o ne referendumo valia, atstatymas, pirminės formuluotės grąžinimas yra nusižengimas, blogis, nematytas tamsumas ir valstybės reikalų neišmanymas. Tai yra baimė. Keista, kad šitą klausimą melagingai nušviesdama eskaluoja ir žiniasklaida. Nes jai taip liepta? Keista, kad tuo melu tiki tiek daug piliečių. Bet tas bruzdesys, ta pastanga atstatyti prarastą 47-ąjį Konstitucijos straipsnį referendumu yra pradžia praregėjimo, pradžia ėjimo tiesos link. Tai pradžia Tautos savimonės, norinčios realiai kurti savo valstybę. Birželio pabaigoje pamatysime, kiek procentų LR piliečių gyvena patikėję valdžios melu.

Šiame pasaulyje nėra pasenusių dalykų. Nėra nusenusių ir kvailų žmonių. Nėra progresyvaus ir naujo matymo. Pažangaus ir naują pasaulį kuriančio jaunimo. Tikri dalykai arba yra, arba jų nėra. Tikri dalykai niekada nepasensta. Tai nepriklauso nuo amžiaus, tai nematuojama kartomis ir pažanga. Tikrumas išsigrynina laike, nors tikrintojų, neigėjų, naikintojų, laužytojų visada atsiranda. Tikrumą gali suvokti bei liudyti ir senas, ir jaunas. Melą taip pat gali skleisti ir senas, ir jaunas, bet melas niekada nebus amžinas. Mus blaško šimtai naujų tiesų, kurios gražiai šviesdamos vilioja viską pakeisti. Mus blaško šimtai senų melų, kurie kužda apie iliuzinę praeities gerovę. Tačiau kol nebus apsispręsta, kokie dalykai yra tikri ir teisingi, neliečiami ir šventi, o kokie turi būti pripažinti nekvestionuojamu nusikaltimu, tol ramybės neregėsime. Tol negalėsime susijungti vieni su kitais, kad pagaliau pradėtume suprasti, už ką mes. Tikiu, kad lietuviai pagaliau susipras, jog tikra yra būti už žemę. Tikra yra būti už savo kalbą ir iš jos kuriamą kultūrą. Tikra yra būti už neklastojamą, tiesa grįstą istoriją. Ir tikra yra būti už Tautos tąsą, Tautos išlikimą, kuris galimas tik kuriant šeimas ir gimdant vaikus.

Bet dar kartą apie melą. Tai priemonė, kuria mėginama pasislėpti nuo atsakomybės. Todėl visai gali būti, kad tikrumą mes susigrąžintume ne pradėję nesibaigiančius ginčus, aiškindamiesi, kas yra tiesa, bet savanoriškai prisiimdami atsakomybę. Bet kokia atsakomybė mus įgalina elgtis dorai - su žmonėmis, gyvūnais, gamta. Galbūt tokiu keliu eidami pasakymą „jis yra atsakingas žmogus“ vėl galėsime pakeisti į „jis yra doras žmogus“. Melu mes esame skaldomi ir dėl melo nepasitikime vieni kitais. Tikrumu mes vienas kitą galime įtikinti ir patikėti patys savimi. 1941 metų birželio 14-ąją prasidėjo melo valstybė. Kada prasidės tiesos ir tikrumo? Mes kiekvienas už tai atsakingi.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ specialų leidinį
„Redakcinės kolegijos tribūna“