RESPUBLIKOS REDAKCINĖS KOLEGIJOS TRIBŪNA (Nr.29): ISTORIJOS SUGRĮŽIMAS

Andrius Martinkus: „Istorijos sugrįžimas“

Šių metų pavasarį iš pačių aukščiausių pasaulio tribūnų buvo daug kalbama apie istoriją. Pradedant kovo mėnesį Rusijos įvykdyta Krymo aneksija, kuri didžiosios kaimynės viešojoje erdvėje teisinama ir nušviečiama kaip „istorinio teisingumo atkūrimas“, baigiant gegužės mėnesį įvykusiais rinkimais į Europos Parlamentą, kurių rezultatus savo šalyje Prancūzijos „Nacionalinis frontas“ pavadino „istorine pergale“.

Ko gero, po didžiųjų praėjusio amžiaus devintojo ir dešimtojo dešimtmečių sandūros įvykių pirmą kartą tiek daug ir su tokia aistra kalbama apie istoriją. Ko vertas jau vien faktas, kad po Šaltojo karo pabaigos bene pirmą kartą taip viešai ir atvirai kalbama apie Trečiojo pasaulinio karo galimybę! Jei ši grėsmė reali, regis, minint Pirmojo pasaulinio karo pradžios šimto metų sukaktį, tenka pripažinti, kad per šimtmetį žmonija ne kažin kiek pažengė pasaulinių problemų sprendimo būdų paieškos srityje. Atgimsta Antrojo pasaulinio karo demonai ir šmėklos. Vieni trimituoja apie „fašizmo“ ir „nacizmo“ renesansą Ukrainoje. Kiti Vladimirą Putiną lygina su Adolfu Hitleriu ir įžvelgia paralelę tarp Krymo aneksijos ir nacių Vokietijos įvykdyto Austrijos „anšliuso“. Kai vieni džiaugiasi „rusų pavasariu“, kiti nurodo šį pavasarį esant „neteisingoje istorijos pusėje“. Būtent taip - „neteisinga istorijos puse“ - JAV prezidentas Barakas Obama (Barack Obama) pavadino tai, kas Rusijoje vadinama „istorinio teisingumo atkūrimu“.

Ne viskas gerai su „teisingu“ istoriniu pasirinkimu ir Didžiojoje Britanijoje bei Prancūzijoje. Pastarosios piliečiai 2005 m. vykusiame referendume jau sudarė problemą transnacionaliniam euroelitui atmesdami „konstitucijos Europai“ projektą. Dabartinis Prancūzijos prezidentas Fransua Olandas (Francois Hollande) „problema“ pavadino ir 2014 m. „Nacionalinio fronto“ sėkmę. „Europa turi išgirsti tai, kas nutiko Prancūzijoje“, - pasakė F.Olandas, kartu su B.Obama vienalyčių „santuokų“ įteisinimą, be abejonės, laikantis „teisingos istorijos pusės“ pasirinkimu. Atrodo, kad, transnacionalinio euroelito požiūriu, istoriškai „neteisingas“ britų ir prancūzų balsavimas Europos Parlamento rinkimuose šiek tiek apkartino „pažangiųjų“ Europos jėgų džiaugsmą dėl labai istoriškai „teisingo“ „Eurovizijos 2014“ žiūrovų balsavimo, lėmusio barzdoto transvestito pergalę. Taip jau yra XXI a. antrojo dešimtmečio „Vakaruose“ - kas vieniems yra stovėjimas „teisingoje istorijos pusėje“, kitiems yra „išžengimas iš visos žmonijos moralinės istorijos“. Būtent taip popiežius Benediktas XVI pavadino vienos lyties asmenų „santuokų“ įteisinimą.

„Teisingoje istorijos pusėje“ esanti Lietuvos prezidentė atėmė valstybinį apdovanojimą iš vieno Rusijos žurnalisto, ypač uoliai įtikinėjusio savo šalies ir „artimojo užsienio“ šalių piliečius, kad, aneksuodama Krymą, Rusija tiesiog įvykdė „istorinio teisingumo atkūrimo“ aktą. Viskas būtų paprasta ir aišku, jei ne viena pikantiška aplinkybė. Reikalas (ir ironija) tas, kad Sausio 13-osios atminimo medalio neteko žurnalistas (ir iš solidarumo pati šio apdovanojimo atsisakiusi jo kolegė), kuris anomis sunkiomis ir lemtingomis Lietuvai dienomis, žvelgiant iš mūsų, lietuvių, perspektyvos, buvo „teisingoje istorijos pusėje“, o dabartinės mūsų šalies vadovės pozicija anuomet buvo, švelniai tariant, labai neaiški. Nenorėdamas nieko nei teisinti, nei smerkti, tiesiog noriu prašyti pagarbos dabartinės padėties sudėtingumui, kuris nėra menkesnis už buvusį 1991-aisiais. Labai paprasta ir patogu dabartinėje šių žurnalistų (jei norite - propagandistų, kurių netrūksta ir Lietuvoje, kad ir tame pačiame „nacionaliniame transliuotojuje“) pozicijoje matyti banalų „parsidavimą“ V.Putino režimui. Aišku, gali būti ir parsidavimas. Bet kas, jei ir tada, ir dabar jie vadovavosi ir vadovaujasi pirmiausia savo sąžinės balsu? Tokia dabarties procesų sudėtingumą (o vadinamoji Ukrainos krizė yra vienas iš šio sudėtingumo aspektų) gerbianti prielaida leistų stoti į garbingą akistatą su skausmingu faktu, kad tiek daug žmonių, 1991 m. buvusių vienoje barikadų pusėje, dabar atsidūrė priešingose pusėse. Neabejoju, kad tarp tų Rusijos kultūros veikėjų, kurie šiemet pasirašė Krymo aneksiją palaikantį pareiškimą, buvo daug tokių, kurie 1991 m. sausį visa širdimi buvo su Lietuva. Bet skirtingose barikadų pusėse šiandien atsidūrė ir Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarai. Pakanka prisiminti kai kurių iš jų demonstruotą viešą panieką vadinamojo referendumo dėl žemės (anot jų, „referendūmo“) organizatoriams.

„Teisingoje istorijos pusėje“ esanti Lietuvos prezidentė atėmė valstybinį apdovanojimą iš Rusijos žurnalisto ne savo iniciatyva. Galbūt tai, kad tokį pasiūlymą jai pateikė liberalas Petras Auštrevičius, tėra grynas atsitiktinumas. Tačiau net jei tai atsitiktinumas, jame esama gilaus simbolizmo. Buvusi Sovietų Sąjungos komunistų partijos narė ir buvusi eurokomisarė patenkino buvusio „vyriausiojo Lietuvos euroderybininko“ ir vieno uoliausių Lietuvos „eurofederalistų“ prašymą. SSRS imperiją valdžiusios partinės nomenklatūros buvusi atstovė ir neoimperinio ES darinio buvusi aukštoji biurokratė sureagavo į žmogaus, įsitikinusio, kad Lietuvos suvereniteto likučių praradimas federacinėje Europos supervalstybėje yra didis gėris, pasiųstą signalą. Tai, kad Lietuvos pilietis P.Auštrevičius ir „neteisingą istorijos pusę“ pasirinkę Rusijos piliečiai Dmitrijus Kiseliovas ir Tatjana Mitkova 2014 m. atsidūrė skirtingose barikadų pusėse, yra tik vienas dabartinio istorinio momento aspektas. Svarbesnis ir dramatiškesnis dabartinio istorinio momento aspektas yra tai, kad Lietuvos pilietis P.Auštrevičius ir, jo (kaip, beje, ir didžiosios Lietuvos politinio elito dalies) nuomone, „neteisingą istorijos pusę“ pasirinkę „referendumo dėl žemės“ iniciatyvą palaikę Lietuvos piliečiai atsidūrė skirtingose barikadų pusėse.

Šiandien, kai viešojoje erdvėje samprotaujama (ne visada atsakingai) Trečiojo pasaulinio karo tema, kaip niekada anksčiau akivaizdu, kad garsioji amerikiečių politologo Fransio Fukujamos (Francis Fukuyama) tezė apie „istorijos pabaigą“ buvo klaidinga. Baigiasi ne istorija, o greičiau epocha, buvusio „socialistinio bloko“ gyventojams prasidėjusi 1989-1991 m., epocha, su kuria F.Fukujama siejo savo dabar jau akivaizdžiai neišsipildžiusią pranašystę, - neoliberalizmo epocha. Neoliberalizmo (kuris anuomet dangstėsi - o ir šiandien nevengia tokios pakilios retorikos - už „geležinės uždangos“ buvusiems kone magiškais „Vakarų“, „laisvojo pasaulio“, „demokratijos“ vardais) triumfo žygis sutapo su komunizmo ir SSRS žlugimu - įvykiu, kurį didžiausios pokomunistinės neoliberalios oligarchijos dabartinis vadovas pavadino „didžiausia XX a. geopolitine katastrofa“.

Šio teksto autorius neprotestuoja prieš dabartinės Rusijos ir nacionalsocialistinės Vokietijos kaimyninių valstybių teritorijų grobimo politikos gretinimą, kuo ypač mėgsta užsiimti kai kurie kitų neoliberalių oligarchijų - taip pat ir pokomunistinės neoliberalios Lietuvos oligarchijos - politikai. Tačiau, jei norime būti sąžiningi istorinio proceso stebėtojai, o ne paviršutiniškai istorinėmis analogijomis žongliruojantys, neoliberalios oligarchijos interesus aptarnaujantys demagogai, turime prisiminti, jog kone visuotinai pripažįstama, kad Antrojo pasaulinio karo ištakos slypėjo ne tamsioje A.Hitlerio sieloje, o Pirmajame pasauliniame kare, jo rezultatuose ir ne paskutinėje vietoje - daugeliu atžvilgių neteisingoje Versalio taikos sutartimi įsteigtoje pokario Europos tvarkoje. Suprasdamas piktnaudžiavimo istorinėmis analogijomis rizikingumą, spėju patikslinti, kad omenyje turiu pirmiausia ne tai, kad po SSRS griūties milijonai rusų - kaip kadaise vokiečių - atsidūrė už Rusijos valstybės ribų, pavyzdžiui, Ukrainai atitekusiame Kryme. „Neteisingumas“ čia suprantamas daug fundamentaliau. Dalykas tas, kad komunizmo žlugimas nesuteikė komunizmo vergijoje buvusioms tautoms tikro išsivadavimo. Komunizmo žlugimo vaisiais pasinaudojo absoliuti mažuma - pirmiausia tie, kurie buvo pakankamai įžvalgūs, kad suprastų, jog už gražiai skambančių „laisvės“ ir „demokratijos“ šūkių slypi agresyvi neoliberali socioekonominė tikrovė. („Paprasti žmonės“ šią tikrovę pavadino „laukiniu kapitalizmu“.) Vargu ar atsitiktinumas, kad tokių „įžvalgiųjų“ ypač daug atsirado buvusios komunistinės partinės nomenklatūros gretose. Apskritai pats komunizmo „žlugimas“ buvo ne stichinė griūtis (kuri, kaip būtų galima tikėtis iš „klasikinio“ revoliucinio proceso, turėjo politiškai „palaidoti“ buvusios represinės sistemos ideologinio aparato bent jau svarbiausius veikėjus), bet visai racionaliai valdomas - ir paprastai tų pačių buvusių komunistinės ideologijos nešėjų - procesas, kurio metu marksistinės utopijos pagrindu sukonstruota socioekonominė sistema buvo transformuota į neoliberalios utopijos (vadinamosios Čikagos mokyklos propaguojamo rinkos fundamentalizmo) pagrindu sukonstruotą socioekonominę sistemą. Ilgus dešimtmečius komunistinio socialinės inžinerijos eksperimento jungą nešusios visuomenės buvo paverstos kito socialinės inžinerijos eksperimento poligonu. Galima kelti klausimą, kiek nuoširdus buvo neoliberalių reformatorių XX a. pabaigoje atgaivintas XVIII a. gimęs tikėjimas (XIX a. atsiradęs marksizmas siūlė alternatyvią ekonominio žmogaus „išganymo“ versiją) tuo, kad „nematoma rinkos ranka“ išspręs visas pagrindines visuomenės problemas. Egzistuoja nuomonė, kad globalus neoliberalus projektas buvo sąmoninga pastanga pasauliniu mastu perskirstyti turtą koncentruojant jį niekingai mažo „išrinktųjų“ sluoksnio rankose. Net jei šią nuomonę priskirsime „sąmokslo teorijų“ sričiai, akivaizdu, kad rezultatas buvo būtent toks - per pastaruosius trisdešimt su viršum metų nuo neoliberalių reformų pradžios turtinė nelygybė pasaulyje nepaliaujamai augo, o socialinė atskirtis (kaip tarp turtingųjų ir skurstančiųjų šalių, taip ir atskirų visuomenių viduje) grėsmingai gilėjo. Pokomunistinės visuomenės - kuriose, kitaip nei, tarkime, Vakarų Europoje, nebuvo veiklių profsąjungų ir apskritai kovos už savo pilietines teises tradicijų - tapo ypač nukentėjusiomis neoliberalaus eksperimento aukomis ir vienais ryškiausių pasaulio oligarchizacijos tendencijos pavyzdžių.

Kai valstybės gyventojų skaičius nuo 3,7 mln. sumažėja iki mažiau nei 3 mln., galima spėti, kad šalį ištiko kažkokia baisi nelaimė. Bet kurios tikrąja šio žodžio prasme nacionalinės valstybės politinis elitas muštų pavojaus varpais. Bet neoliberalios valstybės politinis elitas elgiasi kitaip. Išsivaikščiojančiai tautai jis seka pasaką apie „sėkmės istoriją“. Kaip ir globalistiniame komunistiniame projekte, globalistiniame neoliberaliame projekte tautos ir nacionalinės valstybės nėra jokios vertybės. „Tauta“ tėra individų sankaupa, individų, kurie, pasak buvusio Lietuvos ministro pirmininko, turi „teisę emigruoti“. O „valstybė“ - jos teritorija, jos žemė su viskuo, kas joje ir ant jos yra, - suprantama pirmiausia kaip rinka, kuri savo ruožtu yra dar didesnės rinkos (pavyzdžiui, ES) integrali dalis. Didžioji dalis neoliberalios Lietuvos valstybės politinio elito (ypač tai galima pasakyti apie konservatorius, socialdemokratus ir liberalus) yra prisiekę eurofederalistai. Tačiau nors tauta ir valstybė neoliberaliame projekte nėra vertybės, neoliberalios oligarchijos politinis elitas gali - kai tai jam naudinga - apeliuoti į piliečių nacionalinius jausmus. Ir tai mes matome vadinamosios Ukrainos krizės atveju.

Apeliuodamas į nacionalinius ir patriotinius Lietuvos piliečių jausmus, pokomunistinės neoliberalios Lietuvos oligarchijos politinis elitas (ypač didžioji patriotiškiausia save skelbianti partija) ir jį aptarnaujantys viešai kalbantieji bei rašantieji neretai griebiasi beveik atviro šantažo. (Akivaizdžiausias pastarųjų mėnesių pavyzdys - precedento neturinti propagandinė kampanija prieš „referendumą dėl žemės“, jo organizatorius ir potencialius dalyvius išvadinant Lietuvos „nacionalinių interesų“ - už kurių iš tikrųjų dažnai slypi tiesiog transnacionalinio euroelito ir jo atstovų Lietuvoje interesai - išdavikais ir Rusijai naudingą darbą atliekančiais geriausiu atveju „naudingais idiotais“, blogiausiu - sąmoningais kenkėjais.) Dabartinės Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos dramos (jei ne tragedijos) prielaidos, be viso kito, slypi ir toje istorinėje aplinkybėje, kad pati Lietuvos nepriklausomybė buvo atkurta dviejų konkuruojančių sociopolitinių ir ekonominių sistemų sandūroje. Kad trys Baltijos valstybės iš komunizmo žlugimo visoje pokomunistinėje erdvėje laimėjo daugiausiai (jos laimėjo daugiau nei iš komunizmo išsivadavusios Europos šalys, kurios komunizmo nebuvo ištrintos iš politinio žemėlapio, daugiau nei buvusios SSRS respublikos, kuriose Nepriklausomos valstybinės būties atmintis - dėl ilgesnio buvimo sovietinėje imperijoje - buvo daug silpnesnė, todėl Nepriklausomybės įgijimas nebuvo sutiktas taip emociškai pakiliai, daugiau nei visi tie kraštai - buvusi Jugoslavija, Užkaukazė, - kuriuose nepriklausomybę lydėjo didelis kraujas), paradoksaliai slypėjo ir didžiulis pavojus. (Reikia pasakyti, kad Lietuva, pirmą kartą savo valstybiniame kūne suvienijusi Vilnių ir Klaipėdą, iš komunizmo žlugimo laimėjo daugiau nei Latvija ir Estija, kurios neteko kai kurių 1940 m. turėtų pasienio su Rusija rajonų, kartu „dovanų“ gaudamos gausias rusakalbių bendruomenes.) Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje susiformavo specifinis visuomeninis-politinis diskursas, viena vertus, blokavęs rimtą socialinio teisingumo problemos formulavimą (tai buvo laikoma „sovietinės praeities nostalgija“), kita vertus, neleidęs atsirasti rimtai kritinei analizei to naujo sociopolitinio ir ekonominio būvio, kuriame atsidūrė iš komunizmo išsivadavusi šalis. Būtent šio visuomeninio-politinio diskurso, socialinį Lietuvoje susiformavusio kapitalizmo blogį (kuris, kaip buvo aiškinama, būsiąs įveiktas pasibaigus „pereinamajam laikotarpiui“) skelbusio būtina „laisvės kaina“, egzistavimu galima paaiškinti faktą, kad - kitaip nei mažiau iš komunizmo žlugimo laimėjusiose šalyse - mūsuose labai ilgai teko laukti gilesnių ir kritiškesnių kapitalistinės Lietuvos tikrovės apmąstymų. Tokioje pokomunistinėje neoliberalioje oligarchijoje kaip Rusija kritinis diskursas naujos socioekonominės ir politinės tikrovės atžvilgiu atsirado dar vykstant lemtingiems geopolitiniams pokyčiams. Ir tai nenuostabu. Jei neskaičiuosime Jugoslavijos karą pralaimėjusios Serbijos, Rusija, ko gero, iš komunizmo žlugimo laimėjo mažiausiai. (Rašau „laimėjo“, žvelgdamas iš krikščioniškos perspektyvos, nes negalima nelaikyti laimėjimu tikėjimo laisvės atgavimo.) Ir svarbiausia yra net ne imperijos praradimas, o tai, kad imperijos netektį lydėjo bene labiausiai socialiai neteisingos pokomunistinės visuomenės susikūrimas. Palikime atvirą hipotetinį klausimą - ar Josifo Stalino kultas (kuris, beje, kilo „iš apačių“, ir tik neseniai V.Putinas prabilo apie galimybę Volgogradui sugrąžinti Stalingrado vardą) šiandien būtų toks populiarus, jeigu pokomunistinėje Rusijoje būtų susikūrusi socialiai teisingesnė visuomenė?

Kaip ir 2008 m. pasaulinė finansų krizė, „Ukrainos krizė“ yra sudėtinė globalios neoliberalizmo krizės dalis. Ir tragiška didžiųjų Rytų slavų tautų priešprieša, ir stojimas į skirtingas barikadų puses tų, kurie 1989-1991 m. buvo toje pačioje barikadų pusėje, ženklina anuomet gimusios pokomunistinės tvarkos pabaigos pradžią. Vis dėlto kol kas tiek ukrainietiško, tiek didžiarusiško nacionalizmo proveržis, regis, išnaudojamas konkuruojančių neoliberalių oligarchijų elitų. Kol kas nėra Rusijos judėjimo socialiai teisingesnės visuomenės link. Net ir po korumpuoto režimo nuvertimo vargu ar galima Ukrainos valstybės nebelaikyti oligarchine - būtent Ukrainos oligarchiniam elitui kaip visumai, o ne vien paskutiniam buvusiam prezidentui, tenka atsakomybė už dabartinę liūdną šalies padėtį. (Tą patį galima pasakyti ir apie atsakomybę už dabartinę mūsų šalies būklę, atsakomybę, tenkančią visoms po nepriklausomybės atgavimo Lietuvą valdžiusioms valdžioms.) Pagaliau pastanga pakeisti geopolitinį valstybės vektorių ES ir tarptautinių finansinių institucijų yra įvertinta reikalavimu vykdyti drastiškas neoliberalias „reformas“, kurios greičiausiai tik sustiprins oligarchinį Ukrainos valstybės pobūdį. Deja, bet neoliberalizmo saulėlydis savaime dar nereiškia geresnės ir teisingesnės tiek viso pasaulio, tiek mūsų gyvenamo regiono ateities. Esama niūrių ateities prognozių, kuriose pasaulio visuomenių oligarchizacijos tendencija ne tik neišnyksta, bet priešingai - dar sustiprėja, stumdama žmoniją dar didesnės nelaisvės ir socialinės atskirties link, kai praraja tarp „elito“ ir „masių“ įgauna kone skirtumo tarp skirtingų biologinių rūšių pobūdį. Tokie technokratiniai trečiojo tūkstantmečio viduramžiai, kuriuose tradicinės religijos vietą užimtų įvairios sąmonės valdymo technologijos, žvelgiant iš krikščioniškos perspektyvos, būtų jau ne F.Fukujamos „istorijos pabaiga“, o veikiau kažkas panašaus į Apreiškime Jonui aprašomus tikrosios istorijos pabaigos įvykius. Kita vertus, pasaulyje netrūksta ir pasipriešinimo tokiam scenarijui apraiškų. Ir viena jų - nacionalizmo atgimimas, kuriame, be abejonės, esama savų pavojų ir nerimą keliančių reiškinių, pradedant tokiomis populiarėjančiomis kraštutinėmis partijomis kaip „Auksinė aušra“ Graikijoje arba „Jobbik“ Vengrijoje ir baigiant „Novorosijos“ koncepto aktualizavimu pastaraisiais mėnesiais Rusijoje.

Kaip transcendentinį Dievą tikintis krikščionis, taip ir tvirtai ant savo žemės stovintis tautininkas (šių dviejų asmens tapatybės aspektų vienybę įkūnija ateitininkų šūkis „Dievui ir Tėvynei“) neturėtų tuščiai leisti laiko spėliodamas, kurioje - „teisingoje“ ar „neteisingoje“ - istorijos pusėje jis yra. Jis verčiau turėtų vadovautis garsiuoju Martyno Liuterio posakiu: „Aš stoviu čia ir kitaip negaliu.“ Nesvarbu, kad, transnacionalinio euroelito Lietuvoje atstovų požiūriu, birželio 29 d. ateisiantys į referendumą žengia „neteisingoje“ istorijos pusėje. Mes, kurie ateisime, sakykime: „Aš stoviu čia ir kitaip negaliu.“

Audrius Rudys: „Dėl teritorinio vientisumo išsaugojimo. Lenkijos veiksnys“


Lenkijos valstybė egzistuoja jau daugiau kaip vienuolika amžių. Tokioje ilgoje istorijoje telpa ir galybės bei sėkmės viršūnės, ir silpnumo bei nuosmukio slėniai, ir net nebūties duobės. Bet tiek stiprybės, tiek valstybės sunykimo metais lenkai buvo valstybininkų tauta. Ypač tai rodo jų sugebėjimas valstybiškai mąstyti net tada, kai Lenkijos valstybės nėra - du 19-ojo amžiaus sukilimai, „Armija Krajova“ veikla II pasaulinio karo metais. Ir visais laikais buvo tiesioginis ryšys tarp Lenkijos valstybės ir lenkų tautos: tauta mąsto valstybiškai, valstybė elgiasi nacionalistiškai.

Manau, didžioji dalis lenkų supranta, kad jų tautos likimą ir išlikimą lemia tautinės valstybės stiprumas; Lenkijos valstybės veikėjai supranta, kad jų valstybės stiprumas remiasi tautiškumu ir politinės tautos nacionaliniu vienalytiškumu (Lenkija - viena iš tų Europos valstybių, kuriose tautinės mažumos turi mažiausią lyginamąjį svorį tarp visų gyventojų). Būtent todėl Lenkijoje nacionalizmas net šiuolaikinėmis sąlygomis išlieka svarbus tautos savimonės bruožas ir valstybinės politikos (viešos ir slaptos) dalis.

Daugelis lenkų iki šiol dvejopai vertina teritorinius Lenkijos valstybės pokyčius, įvykusius po II pasaulinio karo. Teritorijos išplėtimas į Vakarus karą pralaimėjusios Vokietijos sąskaita traktuojamas kaip teisėta ir teisinga kompensacija už milžiniškus Lenkijos nuostolius ir žiaurias okupantų padarytas skriaudas lenkų tautai. Rytinių prieškarinės Lenkijos teritorijų netekimas priimamas kaip neteisybė, kaip nepanaikintas neteisėto Ribentropo-Molotovo pakto padarinys, kuris atskyrė dalį lenkų tautos nuo jos valstybės. Natūralu, kad daugybė piliečių, būdami tikri savo valstybės patriotai ir savo tautos nacionalistai, svajoja, kaip atitaisyti šį, jų požiūriu, „laikiną istorinį nesusipratimą“. Lenkijoje veikia daugybė visuomeninių organizacijų, kurių galutinis tikslas yra Lenkijos galybės sukūrimas, praplečiant dabartines valstybės sienas ir gausinant dabartinę lenkų tautą kaip šios valstybės stiprybės pagrindą.

Valstybės politikai didesniu ar mažesniu mastu tarnauja tam pačiam tikslui. Valstybinės politikos atvirumo laipsnis, priemonės ir jų įgyvendinimo tempas varijuoja priklausomai nuo aplinkybių, galimybių ir tarptautinės politikos momento, bet tikslai visada lieka tie patys. Pvz., lenkų diplomatai pasiekė pergalę, kai Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartyje išvengė Vilniaus krašto okupacijos pripažinimo; pasiūlė tiesioginę piniginę paramą tėvams, kurie savo vaikus nukreipia į lenkiškas mokyklas Lietuvoje; įstatymas dėl lenko kortos institucionalizavo dalies lenkų tautos narių - užsienio valstybių piliečių ryšius su Lenkijos valstybe, tuo padidindamas į rytus nuo Lenkijos gyvenančių tautiečių atsparumą asimiliacijai, suformuodamas faktiškai Lenkijai ištikimų asmenų sluoksnį bei galimybę, susiklosčius palankioms aplinkybėms, pasitelkti tuos asmenis įgyvendinant Lenkijos politiką jų gyvenamose teritorijose. Tiesą pasakius, su pavydu galiu konstatuoti, kad šitaip pasireiškia strateginis lenkų valstybininkų mąstymas, kurio lietuvių politikams galėčiau nuoširdžiai palinkėti. Paminėti dalykai yra viešų valstybinių veiksmų pavyzdžiai.

Kyla klausimas, kodėl nemažai mūsų politikų reguliariai imasi įgyvendinti tiek Lietuvos lenkų rinkimų akcijos, tiek ir Lenkijos politikų reikalavimus, kurie, mano vertinimu, radikaliai kertasi su esminiais, gyvybiniais lietuvių tautos ir Lietuvos Respublikos interesais. Manau, tai atsitinka dėl slaptų Lenkijos politikų ir pareigūnų veiksmų. Įsivaizduokime, kalbasi aukštas (arba labai aukštas) Lietuvos pareigūnas (arba pareigūnė) su kolega iš Lenkijos apie svarbų infrastruktūrinį projektą.

Šis sako, pvz., „mes galėtume paspartinti, pagerinti, gausiau finansuoti, jau pradėti projektuoti, išpirkti žemę, paremti jūsų projektą ES ir t.t., bet tik po to, kai jūs leisite lenkams Lietuvoje pavardes rašyti, kaip jie nori, geriau finansuosite lenkiškas mokyklas, leisite naudoti lenkiškus gyvenviečių ir gatvių pavadinimus ir patenkinsite kitus LLRA reikalavimus“. Tokios kalbos neprotokoluojamos. Bet rezultatus mes kartkartėmis pamatome. Tokia politika yra efektyvi. Ir tas efektyvumas didės, didėjant Lenkijos įtakai Europos Sąjungos struktūrose. Ši įtaka taip pat panaudojama siekiant minėtų tikslų.

Pabaigoje - apie priežastis, kodėl šiuo metu būtent Lietuva yra patraukliausias ir labiausiai spaudžiamas aptariamų siekių objektas. Iš tų valstybių, kuriose yra didesnės kompaktiškai gyvenančių lenkų mažumos, Ukraina yra pernelyg didelė, Baltarusija turi užnugarį (Rusiją), Latvija nuo Lenkijos yra už kelių šimtų kilometrų, tad joms pretenzijas reikšti nėra realistiška. Bent jau kol kas. O Lietuva? Ilga bendro valstybingumo istorija; didelė lenkų tautinė bendrija, kurioje neišnyko noras gyventi lenkų valdomoje valstybėje ir kurios didelė dalis yra lojalesnė ne Lietuvos, o Lenkijos valstybei; bendra siena; lietuvių tautinis nesusipratimas ir laipsniškas savos valstybės galių naikinimas... Ir, svarbiausia, Lietuvos politinio ir intelektualinio elito strateginio mąstymo trūkumas, provincialumas bei vidinis nusiteikimas parsiduoti.

Taigi vadinamasis „nepakeliamos tautinių mažumų priespaudos“ klausimas turi du šaltinius. Vidinis - tai LLRA politikų poreikis išsilaikyti valdžioje, kad galėtų toliau siekti anksčiau aptartų tikslų. Išorinis - Lenkijos valstybės ir lenkų tautos stiprinimo ir plėtros siekis. Bet greičiausiai abu šiuos šaltinius maitina viena srovė. Ar tik nebus ji vienos prigimties su putiniška „rusų pasaulio“ koncepcija?

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ specialų leidinį
„Redakcinės kolegijos tribūna“