RESPUBLIKOS REDAKCINĖS KOLEGIJOS TRIBŪNA (Nr.6): ATGAL, VERGAI NUŽEMINTIEJI!

Vytautas Radžvilas: Liūdnoji vilties šventė

Artėja dar vienos Sausio 13-osios metinės. Kaip jau įprasta, jas minėsime susiskaldę ir nesusitaikę. Oficialiuosius minėjimo renginius gaubs jau iki skausmo pažįstama veidmainystės aura. Bus nuoširdžių kalbų, bet pompastiškas kalbas apie tą dieną žuvusių didvyrių už Lietuvos laisvę sudėtą gyvybės auką rėš ir tie, kuriems toji diena iš tikrųjų nieko nereiškia. Kiti - pirmiausia sėdintieji Seime - vaidins jų įdėmiai besiklausantys, nors iš tikrųjų grumsis su savimi stengdamiesi neišduoti tokiomis valandėlėmis juos kankinančio begalinio nuobodulio.

Naiviai jais piktintis ar juos smerkti iš esmės yra beprasmiška, nes jie yra savaip nuoseklūs - tiesiog nepajėgia suprasti šios dienos didybės ir prasmės. Sausio 13-oji jiems nieko nereiškė nei tada, nei dabar. Kaip nieko nereiškia ir pati atkurtoji Lietuvos valstybė. Visa Lietuva šių „tautos tarnų“ sąmonėje gyvuoja tik kaip jų kontroliuojamos ir tik jų poreikiams tenkinti skirtos didelės ėdžios. Dėl jiems visiškai nesuvokiamo, jų požiūriu, „naivaus“ ir net „savižudiško“ Sąjūdžio „bepročių“ atkaklumo ir pasiaukojimo be jokio ypatingo reikalo įprastą ir mielą „valstybės“ iškabą „LTSR“ pakeitė nauja - „Lietuvos Respublika“. Jai šokta „tarnauti“ net neturėjus minčių artinti šią iškabą prie tikrovės pripildant ją nauju tautinio ir valstybinio gyvenimo turiniu. Tokie skubiai išvertę kailius „tautos tarnai“, užuot kūrę valstybę, uoliai triūsė kurdami „dvi Lietuvas“, likdami kurti ir akli visur ir visada galiojančiai tiesai, kad valstybė be teisingumo yra tik plėšikų gauja. Jeigu jie nors kiek būtų įsimąstę į šią nesenstančią dar šv.Augustino išsakytą tiesą ir mėginę nors šiek tiek ja vadovautis, šiandien Laisvės gynėjų auka didelei visuomenės daliai neatrodytų tuščia ir beprasmė. O „tarnams“ nereikėtų veidmainiškai stebėtis, kodėl daug šalies piliečių vis dar jaučia ilgesį okupaciniam režimui, su kuriuo kovodami padėjo galvas Nepriklausomybės gynėjai. Taip pat nereikėtų propagandiškai piktintis, kodėl tarp jų tokia paklausi vakarykščių okupantų skleidžiama propaganda.

Žinoma, būtų naivu manyti, kad patriotizmo stoką lemia vien nepasitenkinimas ir nusivylimas atkurtosios valstybės gyvenimo tikrove. Atkurtąją valstybę ne mažiau žlugdo ir nuosekliai vykdoma ištautinimo ir išpilietinimo politika, dėl kurios radosi iš esmės nupolitinta visuomenė. Nepriklausomybės laikotarpiu būsimųjų šalies „piliečių“ karta ugdoma itin „originaliai“ - ją įtikinėjant, kad istorinės atminties ir tautinės savimonės, pilietinių ir patriotinių nuostatų neturėjimas - tik ką iš baudžiavos paleisto ir dar vos pradedančio tautiškai busti XIX a. vidurio lietuvio mentalitetas - yra šiuolaikiško ir pažangaus XXI a. „europietiško“ lietuvio bruožas.

Tautinis, pilietinis ir patriotinis ugdymas Lietuvoje buvo sužlugdytas ne tik todėl, kad jo sunaikinimas yra būtinas vykstančio Lietuvos „europeizavimo“ elementas ir reikalavimas. Kita priežastis ta, kad būtina tokio auklėjimo sąlyga - sąžininga akistata su nesena istorija. Jos akivaizdžiai vengiama, nes tektų iš esmės prabilti kolaboravimo klausimu. Jokiais gudragalviavimais nepavyktų paneigti to, kad okupuotos Lietuvos Respublikos piliečio santykis su atėjūnų primesta tvarka galėjo būti tik trejopas - tarnavimas, prisitaikymas ir pasipriešinimas. Deja, vos atkūrus nepriklausomybę vis drąsiau ir atviriau pradėtas skleisti „visuotinės rezistencijos“ mitas. Todėl tapo „normalu“ ne tik postringauti, kad išdavikai ir kolaborantai neva mylėję Lietuvą ir jai tarnavę, bet ir klausytis kai kurių istorikų aiškinimų, kad Lietuvai esanti nereikalinga net valstybinė istorijos politika. Mat ją pradėjus įgyvendinti būtų pažeistas „demokratinis istorijos tiesų pliuralizmo“ principas, vardan kurio Sausio 13-ąją apgintoji Lietuvos Respublika turėtų laikyti lygiavertėmis ir vienodai gerbti Laisvės gynėjų ir juos žudžiusių okupantų skelbiamas istorines tiesas.

Prisitaikiusiųjų - tų, kurie neišdrįso paimti į rankas ginklo Tėvynei ginti ir, užuot tai darę, rinkosi universiteto suolą, - padėtis taip pat dviprasmiška. Nors ir nepasukę išdavystės keliu, jie vis dėlto nevykdė ir savo pilietinės ir patriotinės pareigos. Tad jų vaikų - dabartinių keturiasdešimtmečių ir penkiasdešimtmečių - kartoje paplitusį istorinį mankurtizmą galbūt iš dalies paaiškina tai, kad jų tėvai paprasčiausiai negalėjo pasakoti apie pokario pasipriešinimą nebijodami sulaukti vaikiškai naivaus ir tiesaus klausimo: „Tėveli, o kur tada buvai pats?“ Būtent šie žmonės ypač linkę išaukštinti dažnai iš tiesų naudingus savo darbus, vadindami juos tuo, kuo jie niekada nebuvo - pasipriešinimu.

Nors tarp išdavystės ir prisitaikymo jokiu būdu negalima dėti lygybės ženklo, nešvarios vienu ir neramios kitu atveju sąžinės sindromai kuria itin palankią terpę klestėti dviprasmiškam požiūriui į prieškario Lietuvos Respubliką, pokario rezistenciją ir visą pasipriešinimo okupacijai sąjūdį. Nors oficialiai jų reikšmė valstybės lygiu tarsi pripažįstama, čia pat klesti kone ideali terpė skleisti pačią Lietuvos valstybingumo ir kovos už laisvę idėją neigiančioms ir juodinančioms pažiūroms.

Vargu ar reikia įrodinėti, kad šalyje, kurios politinis ir intelektualinis elitas beveik atvirai vadovaujasi nuostatomis, kad tauta ir valstybė yra „atgyvenos“, kad išdavystė yra tarnavimas savo šaliai, prisitaikymas - rezistencija, o didžiausias heroizmas ir pasiaukojimas dėl Tėvynės - kvailystė ar net beprotybė, negali rastis jokia brandesnė tautinė ir valstybinė sąmonė.

Todėl Lietuvai Sausio 13-oji dar ilgai bus liūdesio ir vilties šventė. Liūdesio, nes tenka gedėti kritusių didvyrių. Bet dar labiau dėl to, kad dar taip menkai suprantama ir vertinama jų auka. Bet ir vilties. Juk pamažu gausėja ir jaunų piliečių, kuriems šie minėjimai nėra oficialių valstybės švenčių kalendoriaus primesta varginanti pareiga. Jiems tai proga ne tik prisiminti praeitį, bet ir paklausti savęs: kas mums yra Lietuva ir kas mes esame Lietuvai?



Romuladas Ozolas: Nuo ekonomikos smogikų iki ekonomikos iliuzionistų

Ekonomikos smogikas - vienas iš šiuolaikinės ekonomikos veikiančiųjų asmenų, viešumoje veikiantis kaip konsultantas, patarėjas, ekspertas ar tiesiog kokios nors labdaros arba pagalbos organizacijos savanoris. Kaip veiklos būdas savo klasikiniu - smogiko - pavidalu jis susiformavo praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje („septyniasdešimtaisiais“) ir per keturis dešimtmečius išplito taip, kad šiandien po pasaulį zuja legionai „greitos ir didelės“ gerovės apaštalų, kuriems geriau tiktų nebe smogikų, o iliuzionistų pavadinimas.

Džonas Perkinsas (John Perkins), knygos „Ekonomikos smogiko išpažintis“ („Confessions of an Economic Hit Man“), angliškai pasirodžiusios 2004 metais, lietuvių kalba išleistos 2011 (leidykla „Kitos knygos“), kalba tik apie tikruosius smogikus, apie mūsų padangėje šmėžuojančius iliuzionistus, savaime suprantama, palikdamas kalbėti mums patiems (tai jis ragina knygos pabaigoje). O kad tai galėtume padaryti, visų pirma privalome perskaityti, ir gal ne kartą perskaityti, o svarbiausia - suprasti jo parašytą knygą.

Kaip ekonomikos smogiką apibrėžia pats autorius?

„Ekonomikos smogikais (ESais) vadinami gerai apmokami profesionalai, kurie apgaule išvilioja iš pasaulio šalių milijardus dolerių. Jie nukreipia lėšas iš Pasaulio banko, JAV tarptautinės plėtros agentūros ir kitų užsienio „pagalbos“ organizacijų į didžiųjų korporacijų iždus ir keleto turtingų šeimų, kontroliuojančių planetos gamtos turtus, pinigines. Jų įrankiais tampa apgaulingos finansinės ataskaitos, rinkimų klastojimas, kyšiai, turto prievartavimas, seksas ir žmogžudystės. Jie žaidžia žaidimą, seną kaip ir pati imperija, tačiau šiais globalizacijos laikais įgavusi naują, neregėtą mastą.

Kam, jei ne man žinoti... Juk aš buvau ESu“.

ESo kelias autoriui prasidėjo 1971 metais, kai Bostono bibliotekos katalogų skyriuje, ieškodamas informacijos apie Kuveitą, netikėtai sulaukė pagalbos iš patrauklios brunetės, kuri jau kitą dieną paaiškino, kad tai buvo susipažinimo būdas, o jos uždavinys esąs paversti autorių ekonomikos smogiku. Pavadinimas truputį juokingas, sutarė abu, bet tuo ir žavus: kas patikės tokių esant? Taip ir turį būti, nes „jie“ esą ypatinga žmonių rūšis, nes užsiimą nešvariais darbais. Apie apsisprendimą būti ESu neturinti žinoti net žmona. Sprendimas tapti ESu bus visam gyvenimui.

Kaip atsirado poreikis tokiai „žmonių rūšiai“?

Septyniasdešimtųjų pradžia (aštuntasis dešimtmetis) buvo didelių virsmų pradžia, pasaulis ėmė sparčiai keistis: griuvo 1944 m. rudenį JAV Breton Vudse (Bretton Woods) susirinkusių antihitlerinės koalicijos (be TSRS) atstovų sudarytų susitarimų nustatyta tvarka, pagal kurią JAV doleris buvo priimtas tarptautinių atsiskaitymų valiuta, fiksuotu kursu laisvai keičiama į auksą (t.y. padengta auksu), o kitos Breton Vudso susitarimo dalyvės tą santykį galėjo reguliuoti priklausomai nuo nacionalinės ekonomikos būklės. Savitarpio pagalbai buvo įkurtas Pasaulio bankas ir JAV tarptautinės plėtros agentūra (Tarptautinis valiutos fondas).

Paremta Džono Meinardo Keinso (John Maynard Keyns) rekomendacijomis apie rinkos valstybinį reguliavimą, kurios tikslas - kapitalizmą paversti „gerovės kapitalizmu“, Breton Vudso sistema įgalino kontroliuoti ir reguliuoti makroekonomikos procesus, tuo pat metu suteikdama dideles galimybes nacionalinėms valstybėms kurti savo „gerovės valstybių“ variantus.

1973 m., po ketvirtojo Izraelio ir arabų šalių karo, kai arabai sudarė naftos kartelį, o pasaulį ištiko „naftos šokas“, ekonomikos augimas sustojo - keinsianizmas nebeveikė.

Tai buvo Frydricho Hajeko (Friedrich Haych), Miltono Frydmano (Milton Friedman) ir kitų „laisvosios rinkos“ klasikų įtakos aušra. Jie paskelbė, kad dėl ekonomikos stagnacijos kalta klasikinių liberaliosios ekonomikos principų išdavystė, kuri buvusi įteisinta Breton Vudse. Per dešimtmetį, ekonomikos problemoms nemenkstant, ekonominio liberalizmo principai buvo priimti valstybinės politikos pagrindu Didžiojoje Britanijoje ir JAV. Margaret Tečer (Thatcher), išrinkta 1979 m., ir Ronaldas Reiganas (Reagan), prezidentu tapęs 1980 metais, įmones ir korporacijas išvadavo iš socialinės atsakomybės, tuo būdu orientuodami jas į nevaržomą pelno paiešką visame pasaulyje ir kapitalo generavimą stambiosiose korporacijose. Kaip sako Dž.Perkinsas, prasidėjo korporatokratijos pasaulinės imperijos kūrimas, tą procesą klaidinančiai vadinant globalizacija. Priemonių, kaip liudija autorius, nesibodėta jokių.

Autorius nesigilina į JAV imperializmo mutacijas, tik daug kartų užsimena, kad jo tėvynės kelias iš respublikos į imperiją susijęs su Antruoju pasauliniu karu, kuris savin susitelkusią Ameriką po Perl Harboro išvedė į pasaulio kapitalistinės sistemos vėliavnešio ir idėjinio karo tarp komunizmo ir kapitalizmo lyderio pozicijas. Procesas susijęs su akivaizdžiu respublikos idealų nykimu ir naujų vertybių įsitvirtinimu. Respublika siūlė viltį, imperija - prekes. „/.../ globali imperija yra respublikos žudikė. Ji yra savanaudiška, gobši ir materialistinė sistema, paremta merkantilizmu. Kaip ir praeityje gyvavusios imperijos, ji atveria savo glėbį tik tam, kad kauptų išteklius, imtų viską, ką mato, ir kimštų į savo nepasotinamą ryklę. /.../ Aš buvau lojalus Amerikos respublikai, tačiau tai, ką bandėme pasiekti šia nauja, klastinga imperializmo rūšimi, buvo finansinis karo Vietname atitikmuo. Pietryčių Azija išmokė mus, kad armijos nėra visagalės, tačiau ekonomistai atsakė į tai, sukurdami geresnį planą, o jiems tarnaujančios užsienio pagalbos agentūros ir privatūs rangovai jį sumaniai įgyvendino“ (106 p.).

Pirmoji Dž.Perkinso kaip smogiko komandiruotė buvo į Indoneziją. 1969 m. vasarą, matydamas karo Vietname beviltiškumą, prezidentas Niksonas pradėjo išvedinėti armiją. Indonezijos strateginė padėtis gundė čia įsitvirtinti ekonomiškai. Kaip naftos pramonę aptarnaujančio elektros tinklo kūrėjų 11 žmonių komandos dalyvis Dž.Perkinsas Indonezijoje praleido tris mėnesius, tyrinėdamas vietos gyvenimą ir suvokdamas, kad žmonės neblogai nutuokia JAV pinkles. Kodėl tarp musulmonų ir krikščionių toks priešiškumas? Todėl, atsakė viename susitikime studentė, kad Vakarai ir jų lyderis JAV ketina valdyti pasaulį. „Ir joms jau beveik pasisekė. Šiuo metu joms skersai kelio stovi Sovietų Sąjunga, tačiau ji ilgai neišsilaikys. Toinby tai numatė. Jie neturi religijos, neturi tikėjimo, jų ideologija niekuo nesiremia. Istorija rodo, kad tikėjimas - tai siela, tikėjimas aukštesniąja jėga yra būtinas. Mes, musulmonai, jį turime“. Palauksime savo valandos, tada kirsime kaip gyvatės, pridūrė vienas vyras. Nebūkite tokie gobšūs ir tokie savanaudžiai. Jei jūs nepasikeisit, būsite pasmerkti.

Žodžiai krito autoriui į atmintį. Tačiau jie netrukdė karjerai: „ekspertų“ komandos vadovas, sužinojęs, kad Dž.Perkinso prognozė yra 17-20 proc., atleido 8 proc. prognozavusįjį ir perkėlė į aukštesnes pareigas autorių: ūkio dvigubo augimo perspektyva Indonezijos vadovams turėjo būti kur kas patrauklesnė.

Dž.Perkinsas nebuvo novatorius. Naująją - ekonomikos smogikų - profesiją 1951 m. pradėjo Kermitas Ruzveltas, Teodoro Ruzvelto (Theodore Roosvelt) anūkas. Kai demokratiškai išrinktas Irano prezidentas nacionalizavo britų naftos kompaniją, Anglija į pagalbą pasikvietė Jungtines Valstijas, kurios vietoj jūros pėstininkų į Iraną pasiuntė Kermitą. Jis nusamdė žmones, sugebėjusius suorganizuoti riaušes ir smurtines demonstracijas, papirkti ir prigrasinti politikus, ir „nepopuliarus“ prezidentas buvo visam gyvenimui uždarytas namų arešte, o šalį valdyti ėmė JAV palankus šachas.

Kermito Ruzvelto precedentas buvo kelrodė žvaigždė. ESai Kermito metodą tik tobulino. Vienas sėkmingiausių Dž.Perkinsui buvo Saudo Arabijos „civilizavimas“.

Saudo Arabija buvo senos, iš XVIII amžiaus iškilusios Mohamedo ibn Saudo giminės religingo smurto kupina viešpatija. Naftos auksą žarstė Saudų šeima, o šiukšles gatvėje ėdė ožkos. Saudai buvo vieni iš OPEC susitarimo organizatorių ir lyderių. Dž.Perkinso užduotis buvo „pateikti išplėstinę prognozę, kas atsitiktų Saudo Arabijoje, jei į jos infrastruktūrą būtų investuoti milžiniški pinigai, bei suplanuoti jų paskirstymą“ ir „motyvuoti šimto milijonų JAV dolerių įsiliejimą į Saudo Arabijos ekonomiką tokiomis sąlygomis, į kurias būtų įtrauktos JAV inžinerijos ir statybos kompanijos“.

Prognozės neturtingose šalyse paprastai būdavo daromos taip, kad projektai siūlytų civilizavimą ir gerovę taip pat ir eiliniams žmonėms, valdantiesiems žadant garantuoti ramybę. Pinigus projektams mielai teikdavo Pasaulio bankas ir Tarptautinis valiutos fondas. ESų pareiga būdavo prognozes užaukštinti taip, kad paskolos taptų ilgalaikėmis skolomis, kurios pririštų šalis prie JAV.

Saudo Arabijai tai netiko. Joje buvo tokių fantastiškų naftos išteklių, kad jos „civilizavimas“ neturėjo tapti niekuo kitu, kaip „stebuklu dykumoje“. Joje turėjo iškilti „didžiuliai naftos perdirbimo kompleksai, supami milžiniškų techninių parkų. Tam reikėtų tūkstančius megavatų elektros gaminančių jėgainių, perdavimo ir paskirstymo linijų, greitkelių, vamzdynų, telekomunikacijų ir transporto sistemų, įskaitant naujus oro uostus, išvystytus jūrinius uostus, didžiulio aptarnavimo sferos komplekso ir infrastruktūros, priversiančios suktis visus sraigtelius“ (113 p.).

O už viso to buvo aiškus supratimas, kad Saudo Arabija palaipsniui turėjo įsitraukti vis giliau į JAV ekonomiką, tapti nuo jos priklausoma, sparčiau grąžinančia į Saudo Arabijos naftą JAV investuotus „naftos dolerius“, be to, „tapti labiau vakarietiška, pakantesnė ir integruota į mūsų sistemą“ (112 p.).

Saudai iš pradžių priešinosi. Tačiau priminus Irano prezidento likimą, karališkoji šeima nusileido. Tik vienas princas V. spyriojosi. Jį pavedė Dž.Perkinsui, kuris išsiryškino, kad musulmonas turi didelę silpnybę blondinėms. Spręsdamas suteneriui prideramus klausimus, Dž.Perkinsas princui aiškino ir Vakarų civilizacijos pranašumus bei didybę, o kartu - savo sukurtos elektros energetikos tinklo plėtros Saudo Arabijoje perspektyvumą.

Kaip buvo „imami“ kiti Saudų šeimos nariai, autorius nepasakoja, tačiau įspūdingas detalių aprašymas, kaip šiukšles ėdančios ožkas pakeitė geltonos amerikoniškos šiukšliavežės, palapines ir drėbtines lūšneles - greitkeliai, kompiuteriai, prekybos centrai, palydovinės televizijos, pramogų parkai su „amerikietiškais kalneliais“ ir visa kita „civilizacijos atributika“, neleidžia suabejoti, kad vienos JAV tyrimų kompanijos išvada, kad susitarimas su Saudais turėjo toliausiai siekiančius padarinius, kokius JAV kada nors pasiekė per sutartį su „besivystančia šalimi“, yra tikra teisybė.

Ta išvada galioja ir šiandien, kai arabų pasaulį krečia įvairūs su Arabų pavasariu prasidėję „judėjimai“. Niekas čia dar nepasibaigę. Tiesą pasakius, atrodo, nė dorai neprasidėję. Arabų pasaulis toks pat paslaptingas, kaip ir jų „Tūkstantis ir viena naktis“. Bet godumas ir savanaudiškumas, pasirodė, būdingas visai žmogiškajai padermei neišskiriant musulmonų.

Saudo Arabijos „perdirbimo“ JAV ėmėsi 1974 m., tuoj po Egipto ir Sirijos karo su Izraeliu. 1975-1978, vejamas JAV naftos troškulio, DŽ.Perkinsas veikia Irane, kuris taip pat „buvo turtingas naftos ir jo, kaip ir Saudo Arabijos, nereikėjo supančioti skolomis tam, kad būtų galima finansuoti ambicingus projektus. /.../ Todėl pasirinkome kitokį metodą: Vašingtonas ir verslo bendruomenė nusprendė padaryti šachą progreso simboliu“ (136 p.). Šachas sutiko ir, Amerikos remiamas, per „Žydinčios dykumos“: projekto vykdymo metą taip įsismarkavo, kad „atskleidė savo tikrąjį veidą, godumą ir aroganciją“ (147 p.). Šachą nuvertė musulmoniškoji revoliucija, į valdžią atvedusi ajatolą Chomeinį ir jo pasekėjus. Vienas autoriaus pašnekovų Irane taip įvertino amerikiečių kišimosi pasekmes: „Tai tik įžanga į tai, kur eina musulmoniškasis pasaulis. Mūsų pyktis pernelyg ilgai ruseno po smėliu. Netrukus jis prasiverš“ (147 p.).

Komplikuojantis naftos reikalams Viduriniuosiuose Rytuose, JAV dėmesys krypsta į Pietų Ameriką. Kolumbija - kertinis Lotynų Amerikos akmuo. Čia firma, kurioje dirbo Dž.Perkinsas, projektavo milžinišką hidroelektrinę. Ir anksčiau daug keliavęs po nuošaliausius įvairių indėnų genčių gyvenamas vietas, gerai pažinęs jų gyvenimą, kuris nuo gamtos priklausomas nepalyginti labiau negu Vakarų civilizacijos tautų gyvenimas, Dž.Perkinsas čia geriausiai pajuto civilizacijų antagonizmą. Prie jo gravitacijos į praregėjimą prisidėjo kolumbietė žmona, stojusi prieš amerikiečių kolonizatorius kovojančių partizanų pusėn: „Tikiu, kad jų kova teisinga. Elektros įvedimas padės tik keliems turtingiausiems kolumbiečiams, o tūkstančiai mirs, nes pastatę savo užtvanką užteršite vandenį ir numarinsite žuvis“.

Kolumbijos džiunglėse autorius galutinai suvokė, kad „kiekviena didžioji tarptautinė kompanija - nuo gaminančių batus ir sporto prekes iki ginkluotės gamintojų - turėjo savo ESų atitikmenis. Žygis vos prasidėjęs greit apėmė visą planetą. Gaujos nariai nusimetė odinius švarkus, apsirengė verslo kostiumus ir ėmė puikuotis respektabilumu. Vyrai ir moterys traukė iš korporacijų būstinių Niujorke, Čikagoje, San Franciske, Londone ir Tokijuje, užplūdo kiekvieną žemyną, įtikėdami korumpuotus politikus leisti jų šalims prisirakinti prie korporatokratijos ir versdami viltį praradusius žmones parduoti savo kūnus konvejeriams ir prakaitą spaudžiantiems fabrikams“ (171 p.).

Visa tai vyko todėl, kad su korporacijomis, kurių „ekspertai“ ir „patarėjai“ zujo po pasaulį, iliuzionistiniais projektais viliodami ir klampindami tautas į neišbrendamas skolas, buvo susiję aukščiausi JAV ir kitų Vakarų šalių pareigūnai. Bet visų pirma JAV ir tikrasis globaliosios imperijos įkvėpėjas bei statytojas Ronaldas Reiganas. Jis tarnavo tiesiogiai su korporacijomis susijusiems žmonėms, tokiems kaip Dž.Bušas, G.Šulcas, K.Veinbergeris, R.Čeinis, R.Maknamara ir kiti. Tai jų naudai Amerika stengėsi kontroliuoti pasaulio naudinguosius išteklius, reikalavo paklusti Amerikos įsakymams, JAV kariuomenė vertė laikytis Amerikos nustatytų taisyklių, protegavo tarptautinę prekybos ir bankininkystės sistemą, pripažįstančią JAV globalios imperijos vadove (187 p.).

Pietų Amerika buvo tiek gyvybinga, kad su pasaulinės imperijos įkvėpėjais ir vadais rado jėgų kovoti ne tik politika, diplomatija, bet ir ginklu.

Ekvadoro prezidentas Chaimė Roldosas (Jaime Roldosas) užsimojo prieš „Texaco“: „Mes turime imtis veiksmingų priemonių tautos energetiniams ištekliams apginti. Valstybė privalo išlaikyti savo eksporto plėtrą ir neprarasti ekonominės nepriklausomybės“, savo inauguracinėje kalboje 1979 m. pareiškė prezidentas. 1981 metų gegužės 24 dieną jis žuvo, sudužus lėktuvui, kuriuo jis skrido pas nuošalią bendruomenę Pietų Ekvadore.

Po dviejų mėnesių, 1981 metų liepos 31 dieną, sudužo dar vienas lėktuvas, šįkart tas, kuriuo skrido Panamos prezidentas Omaras Torichosas Herera (Omaras Torrijos Herrera), Panamos kanalo perstatymo darbuose norėjęs pasiremti ne amerikiečiais, o japonais.

Dž.Perkinso nuomone, JAV tikrai negalėjo leisti, kad šie vyrai, kuriuos autorius laikė naujųjų laikų herojais, taptų pavyzdžiu ne tik Lotynų Amerikai.

„Globali imperija daugiausia remiasi tuo faktu, kad doleris yra standartinė pasaulio valiuta, o Jungtinių Valstijų pinigų kalykla turi teisę tuos dolerius spausdinti. Taip mes teikiame paskolas tokioms šalims kaip Ekvadoras puikiai žinodami, kad jos niekada negalės šių paskolų sugrąžinti. Tiesą sakant, mes net nenorime jų susigrąžinti, nes iš nemokumo pelnomės: tada galime pareikalauti to, kas tariamai mums priklauso. Esant normalioms aplinkybėms, rizikuotume iššvaistyti savo kapitalą. Joks kreditorius negali sau leisti pernelyg daug nesusigrąžinamų skolų. Tačiau mūsų aplinkybės nėra normalios. Jungtinės Valstijos spausdina auksu nepadengtą valiutą. Tiesą sakant, ji nepadengta niekuo, išskyrus pasauliniu pasitikėjimu mūsų ekonomika ir sugebėjimu skirstyti sukurtos mums remti imperijos pajėgas ir išteklius. Galimybė spausdinti pinigus suteikia didžiulę galią. Tai reiškia, kad tarp daugelio kitų dalykų galime toliau teikti paskolas, kurios niekada nebus sugrąžintos - ir kad patys galime kaupti didžiules skolas. 2003 metų pradžioje Jungtinių Valstijų nacionalinė skola viršijo stulbinamą 6 trilijonų sumą ir metų pabaigoje pagal planą turėjo siekti jau 7 trilijonus - apie 24 000 kiekvienam JAV piliečiui. Didžioji šios skolos dalis priklauso Azijos šalims, Kinijai ir Japonijai, kurios įsigyja JAV iždo vertybinius popierius (iš esmės, skolos raštus) iš lėšų, sukauptų parduodant plataus vartojimo prekes - tarp jų ir elektroniką, kompiuterius, automobilius, buitinius prietaisus, drabužius - JAV ir pasaulinei rinkai. Kol pasaulis priima dolerį kaip savo standartinę valiutą, ši didžiulė skola netampa rimta kliūtimi korporatokratijai. Tačiau, jei atsirastų kita dolerį pakeisianti valiuta ir kai kurie Jungtinių Valstijų kreditoriai (pavyzdžiui, Japonija arba Kinija) nuspręstų pareikalauti skolų grąžinimo, situacija drastiškai pasikeistų. Jungtinės Valstijos staiga atsidurtų visiškai nesaugioje padėtyje“ (248-249 p.).

„Tikroji šiuolaikinės imperijos istorija, korporacijų valdžia, kuri išnaudoja vilties netekusius žmones ir vykdo patį žiauriausią, savanaudišką ir savižudišką išteklių pasisavinimą pasaulyje, /.../ turi labai daug ką bendro su mumis visais. /.../ Mes įtikinome save, kad bet koks ekonominis augimas neša naudą žmonijai, ir kuo tas augimas didesnis, tuo didesnė ir nauda. Galų gale įtikinome vienas kitą, kad šios idėjos rezultatas yra įteisintas ir morališkai pagrįstas: žmonės, kuriems sekasi kurstyti ekonominio augimo ugnį, turi būti išaukštinti ir apdovanoti, o tie, gimę paribiuose, turi būti išnaudojami. Ši sąvoka ir jos išvada naudojamos bet kokiam piratavimui pateisinti - išduodami leidimai prievartauti, žudyti ir plėšti nekaltiems Irano, Panamos, Kolumbijos, Irako ir kitų šalių žmonėms. /.../ Jei subombarduoji miestą ir jį atstatai - duomenys rodo didžiulį ekonominį augimą. Tikroji istorija rodo, kad gyvename mele. /.../ Jį parodo mūsų statistikos rentgeno spinduliai, atksleisdami šiurpinantį faktą, kad galingiausia ir turtingiausia pasaulio imperija turi vienus aukščiausių savižudybių, narkomanijos, skyrybų, vaikų tvirkinimo, prievartavimų ir žmogžudysčių rodiklius, ir ši negalia kaip vėžys plinta vis didesniame plote. Savo širdyse kiekvienas jaučiame skausmą. Mes maldaujame pokyčių. Tačiau slopindami šias maldas, spaudžiame kumščius prie burnų ir liekame neišgirsti. /.../ Kaip pasipriešinti sistemai, kuri aprūpina tave namais, automobiliu, maistu ir drabužiais, elektra ir sveikatos apsauga, net jei žinai, kad ši sistema sukūrė pasaulį, kuriame iš bado kasdien miršta dvidešimt keturi tūkstančiai žmonių, o milijonai nekenčia tavęs ar tavo išrinktų atstovų primestos politikos?“ (254 p.).

Autorius sakosi savo knyga rašantis ne receptą, o atliekantis išpažintį.

Tačiau patarimų duoda. Užuot traukę ko nors nusipirkti, gal geriau paimkite knygą. Protestuokite prieš gamtos ir žmonių žalojimą visur ir visada, kalbėkite kiekviename susirinkime, rašykite elektroninius laiškus, uždavinėkite klausimus valdžiai, dalyvaukite susirinkimuose, reikalaukite atsiskaitymo už pasitikėjimą, balsuokite. Visi esame kalti, visi turime pakeisti savo mąstymą ir elgesį.

Aš savo ruožtu sakau: perskaitykite šitą knygą. Leiskite jai įeiti į savo pasaulį.



Daiva Tamošaitytė: Atgal, vergai nužemintieji!

Europa kryžkelėje: Lietuva - pusiaukelėje?

Naujaisiais metais LRT pasaulio savaitės apžvalgą pradėjo nuo pokalbio su svečiu airių kilmės visuomenės veikėju Kingsliu Aikinsu (Kingsley Aikins), buvusiu CEO „The Worldwide Ireland Funds“ (1992-2011) ir neseniai įkurtos konsultacinės kompanijos „Diaspora Matters“ vadovu. Jis pateikė viziją, kuri, sprendžiant iš jam suteiktos reikšmės, turėtų būti mums pavyzdžiu. Daug metų veikdamas JAV jis nūnai apibendrino savo stebėjimų patirtį. Kodėl Kinija tapo pasaulio manufaktūra, Indija - technologijų centru, o Izraelis - antrąja idėjų kapitalo sostine? Todėl, kad, jo manymu, kinų, indų ir žydų išeivija pasaulyje sutelkė galios centrus diasporos organizacijose. „Brain drain“ (proto plovimas) virto „brain gain“ (proto laimėjimais). Šiame procese bet kuri valstybė atlieka ne vykdytojos, o palengvintojos, padėjėjos darbą. Taigi valstybių uždavinys, pasak Aikinso, - padėti pasauly išsklidusioms bendrijoms organizuotis ir vykdyti sėkmės scenarijus, kurių neriboja jokios sienos. Mat geografija tėra fikcija. Tačiau viskas vyksta JAV, nes jose esą šios minėtos bendrijos pasiekė tokios galios, kuri ateity turės sprogstamąjį ir pasaulį keičiantį užtaisą. Kinų, indų ir žydų diasporos JAV turėjo ir turi valdžios palaikymą būtent dėl tų bendrijų atstovų aktyvumo, todėl jos tokios sėkmingos. Tai galbūt yra net pačios Hilari Klinton (Hillary Clinton) idėja - žinoma, ji tikrai apie tai mąsto ir palaiko tokio tipo suartėjimą. Aišku, ir airiai to siekia. Bent jau Aikinso asmeny. Dėl to jis su naujosios organizacijos pagalba, kuriai suteikė ketvirtį milijardo, tikisi Airijai iškovoti konkurencinį statusą, kurį laiduotų ryšiai su sėkmės lydimais, turtingiausiais, turinčiais politinius ryšius ir žinančiais, kaip daryti („know how“) įtaką, žmonėmis. Iš pažiūros tiesiog teikti labdarą ir palaikymą airių kilmės sėkmės kūdikiams visame pasaulyje. Tokios idėjos skamba galingai, ypač paremtos kapitalizmo ir globalizacijos logika.

Mes žinome, kad tik prezidento Ronaldo Reigano (Ronald Reagan) ir lietuvių išeivių JAV pastangomis Lietuva neišnyko iš pasaulio žemėlapio XX amžiuje. Taigi tokia taktika - tikrai veiksminga. Ir visiškai nesuvokiamas atkurtos Lietuvos Respublikos kurtumas lietuvių kilmės žmonėms, kurių sėkmės istorijos pasaulyje yra daugiau nei garsios. Pavyzdžiui, milijoninį Los Andželo miestą tvarko lietuvis architektas... Visur pasauly, net Lotynų Amerikoj, lietuviai yra pasiekę aukščiausius postus. O lietuvių kilmės žmonių, negyvenančių savo šaly,  yra keli galingi milijonai (suskaičiavus būtų, ko gero, dviženkliai skaičiai). Jie, išeiviai, turi didžiulę galią. Ir gerai, jei jie dar prisimena mūsų mažytę šalį, iš kurios kilo, kaip šiųmetis Nobelio premijos laureatas Robertas Šileris (Robert Shiller). Suprantama: aukščiausio lygmens humanitarai, mokslo pirmeiviai mato pasaulį kitaip, jie dalija savo žinias visiems, kas to siekia. O ar mes pasinaudojame savo protais ir jų geranoriškumu?

Kas imponuoja Aikinso strategijoje - tai, kad tėvyninė šalis deda visas pastangas paremti išeiviją, vadinamąsias „mažumas“ visame pasaulyje. Tai - išeities taškas visoms savo ateitį dar prognozuojančioms valstybėms. Dar daugiau, į klausimą, jei to valstybės nedaro, jis atsako vienareikšmiškai: „Jūs pralaimėjote“. Kadangi dabar svarbu ne „ką tu žinai“, o „kas žino tave“. Suprantama, sunku lygintis su milijardus žmonių turinčiomis Kinija ar Indija. Bet mažyčio Izraelio pavyzdys pamokomas. Lygiai kaip ir airių išsivadavimo kovų dalyvių ir emigrantų atkaklumas. Ta pati Indija mokėsi iš airių rezistentų kovų. Yra toks dalykas, kaip tautos charakteris. Kuris išgyvena bet kokiomis sąlygomis.

Kita vertus, šiuo metu dėl technologijų bumo tautos išgyvena pagreitintą transformaciją. Jau nebegalima kalbėti kategorijomis, kurios buvo veiksmingos net prieš gerą pusšimtį metų. Galima būtų daug kalbėti apie Jungtines Valstijas, jų istoriją ir indėnų genčių pavergimą. O tos gentys prarado valstybingumą, arba teisę valdyti savo žemes, tik prieš porą šimtų metų (kai vienpusiškai įsiteisėjo svetimtaučių konstitucija). Juk kai JAV kalba apie žmonių teises, jos visiškai nutyli ir dabar ne tik buitiškai egzistuojantį šio didžiulio žemyno aborigenų beteisiškumą. Todėl šį klausimą reikia svarstyti dviem lygmenimis: ar naujoji pasaulio tvarka daro gera istorinėms valstybėms ir tautoms, ar kuria pasaulinę vergiją, kurioje vadovaus tik stipriausieji?

Amerikos čiabuvių likimas identiškas Rusijos užkauriautų tautų Užkaukazėj ir Sibire likimams. Tos naujosios supervalstybės kalba apie žmonių teises, bet pagal Džordžą Orvelą (George Orwell) yra lygūs ir lygesni. Papasakosiu anekdotą. Kai atvykau į JAV, susitikau su navajų ir dakotų šamanų palikuoniu, tai yra aukščiausio luomo atstovu, Džėjumi Robenu Silveberdu (Jey Roben Silverbird) (kaip suprantu postmodernistiškai, jo giminė turėtų vadovauti Jungtinėms Amerikos indėnų tautoms) ir prie kavos puodelio Niujorke „just for fun“ (toks amerikiečių posakis, atstojantis humorą) pasakiau: atvykusi į JAV aš pirmiausia turėjau paprašyti jūsų, indėnų, leidimo įžengti į šias žemes. Ne oro uosto tarnautojų. Reikėjo pamatyti siaubą jo akyse. Mat, pasak Džėjaus, daugelio išžudytų indėnų genčių patyrimas „susiveda“ į tai, kad baltųjų užkariautose teritorijose vieninteliai navajai sugebėjo išgyventi ir net prasikurti, ačiū ispanams, kurie išmokė dirbdinti aukso ir sidabro liedinius... Iš buvusios laisvos ir orios raudonodžių rasės liko tik primityvus mėginimas išgyventi, o didžiausias pasiekimas - statyti etninio pobūdžio pjeses-miuziklus „Off Broadway“, kuriuos išlepinta šiuolaikinė Amerika suvokia kaip egzotiką. Iš daugelio indėnų genčių, penkiasdešimties milijonų (prieš kolonizaciją), Šiaurės Amerikoje liko mažiau nei du milijonai, kurie skęsta gausioje atvykėlių bendrijoje ir nebeturi jokių net etninių skirčių (juk šejenai pina dvi kasas, o pauniai - skutasi galvą). Stengiasi išsiversti iš kazino ir mokesčių lengvatų. O kas tai žino? Bet jie ir dabar kovoja, tik jų teisės minamos kaip ir prieš du šimtus metų, nors nebe ginklu, o teisinėmis vingrybėmis.

Nes „geras indėnas - miręs indėnas“. Taigi - pasaulio valdovė ir nuostabi demokratijos citadelė JAV turi savų interesų. Kaip ir kitos supervalstybės. Nes pasiturinčios diasporos (bet ne autochtonai, kurių turi nelikti kaip amžino krislo akyje) moka gerus mokesčius.

Kokia istorinė pamoka lietuviams? Taip, mes turime savo valstybę, ir todėl turėtume vadovautis Aikinso logika. Vien todėl, kad kinai ir indai savo žemėse turi įtvirtinę prigimtinę etiką ir pasaulėžiūrą, kad ir kokie iššūkiai jiems tektų. Ir jiems bepigu numesti JAV kokius 27 milijonus prasisiekėlių (vien indų, o kinų - žymiai daugiau) - nenukraujuos. Airiai, kaip ir mes, ES turi didžiausias užsienio skolas. Ir kartu labai dideles indiškas ir kiniškas ambicijas. Ir tai labai gerai. Tik su viena sąlyga: kad tos ambicijos tarnaus ne vien supervalstybėms, o ir Tėvynei. Beje, tai liečia visas Europos tautas. Jei toks suvokimas bus prarastas, ką gi - iš tiesų laimės tik Kinijos ir Indijos civilizacijos, kurios išgyveno tūkstantmečius vien dėl to, kad sugebėjo asimiliuoti naujoves. Ką rinksis Lietuva? Pamatysime.



Romas Gudaitis: Esė apie žemės pėdą

Dar samanoja kertinis gimtosios stubos akmuo, ten aš atsistojau ant žemės. Netvirtai, bet žemė prikėlė ir nuvedė į didelį pasaulį, kurio atradimas niekados nesibaigia. O tu, Skaitytojau, ar prisimeni, ar brangini SAVO ŽEMĖS PĖDĄ - tą vienintelę, kuri širdyje su visos Lietuvos žeme? Tikiu - brangini, todėl kalbuosi su Tavimi. Tu juk nesi liberalas, kuriam seniai aišku, kad žemė tik piniginių manų objektas, o jei esi - tai nematai problemos.

Smėlingos Rudnios šilų žemės, vienas pieskas, dzūkų priežodžiu, todėl taip žaliavo ir klestėjo Krakeliai, molingi laukai, nusidriekę linkui Drucminų, atkariauti nuo miško ir akmenynų, - dar ir dabar tankmėj pūpso milžiniški rankom sutąsyti rieduliai. Krauju ir prakaitu aplaistyta derli žemė. Padalyta, turinti savininkus, o niekam nereikalinga. Išniekinta žemė. Kiek tokios išniekintos žemės šiandien Lietuvoje šalia tos gražiai dirbamos žemės? Kurią dirbti - neapsimoka, o jei apsimoka - tai tik su išmokom. Išverktom, iškaulytom, kurių vis negana.

Panieka savo žemei, mus išmaitinusiai, glaudžiančiai ir globojančiai, - kas dar gali būti baisiau ir šventvagiškiau? Čia tas pat, kas išduoti savo tikrą tave pagimdžiusią Motiną, kaip Ją - mylinčią - išvaryti iš gimtųjų namų. Taip, aš suprantu ginčus dėl referendumo. Kokia panieka, kokia arogancija, koks pasipūtimas daugelio tų, kurie visaip koneveikia piliečių troškimą spręsti žemės pardavimo užsieniečiams klausimą referendumo būdu! Kokios kliūtys keliamos, pinklės rezgamos, kliautys kurpiamos, kad tik tas referendumas nevyktų, kokie argumentai keliami siekiant iškreipti referendumo idėją, o sumanymui pavykus jau dabar gimsta isteriškų kampanijų planai! Koks globėjiškumas, kreivos šypsenėlės, tapšnojimas per petį: rinkit jūs tuos parašėlius, nieko neišdegs, eurointegracinis biurokratinis ekspresas seniai į dulkes sutrypęs jūsų sumanymą! O juk idėja paprasta - gyvybiškiausią tautos egzistencijai ir ateičiai klausimą turi spręsti ne valdžia ir ne visi už tautą išmintingesni, o pati tauta! Tačiau kam reikalingas tautos balsas, jeigu viskas seniai nuspręsta? Toje mūsų liaupsinamoje Europos Sąjungoje, kuriai vergiškai lankstomės, seniai viską sprendžia politinė ir visokia kitokia biurokratija bei pinigų maišai - teisybė priklauso tik nuo jų svorio (retai) ir virtualaus (dažniausiai) pavidalo. Tačiau kitose šalyse nacionaliniai interesai ginami. Kažkaip neteko girdėti, kad būtų supirkti italų, prancūzų, ispanų vynuogynai ar nuo jūros atkovotos olandų ir danų žemės. Į mus žvelgiama kaip į tyrus, kuriuos galima lengvai supirkti. Štai už tos markos - riboženklio plyti žemė. Pirk ją. Ji nebrangi. Vietiniai aborigenai svetingi - jiems dabar svarbiausia išsiparduoti pigiai turimus nuosavos žemės plotus. Sale ar salve, ar po mūsų nors ir tvanas - koks skirtumas?

Jokios intrigos nėra. Tiesiog matai, kas dar turi sąžinę, o kas seniai ją pardavė dėl karjeros ar pinigų.

Tačiau spektaklis juk dar vyksta. Tuojau pasirodys žavingas personažas ir labai žavingai šypsodamasis nepaprastai elegantiškai, dailiai, korektiškai pateiks savo poziciją ir šiuo klausimu. Spėju, kad gerbs ir taip toliau. Kokia kalba, koks pilstymas iš tuščio į kiaurą, be piliečius taktiškai perspėjančio ar sudrausminančio tačiau, taigi, spėju, sukals vinučių į retrogradiškai, senamadiškai, nemoderniai mąstančiųjų grabelį, padarys jiems vieną kitą reveransiuką, o tada ramiai ir tvirtai pasakys: tačiau ir taip toliau. Nelaviruos, o komunikuos, plėtos mintį, argumentus ir būtinai būtinai šypsosis. O mieli žiūrovai žinos, kad šioje komedijoje žavingiausia šypsena slepia niekšybę. Ir nieko nesakys, juk spektaklis.

Niekšybė trina baltas rankas. Tam ji ir niekšybė, kad mokytų mus politinio korektiškumo taisyklių ir vestų į savo rojų. Kur žydi biurokratijos sodai ir liejasi biurokratijos medus ir kalnai įstatymo lydimųjų ir visokių kitokių aktų, sulig Vezuvijum, greit ugnikalnis spjaudysis ne lava, o popierium, kur patogios kėdės ir didelės erdvės savam patogumui. Vilniuj ir Briusely. Briusely ir Vilniuj.

O tuo metu kita niekšybė šnibžda į ausį kinui milijonieriui su Komunistų partijos nario bilietu kišenėj, kužda rusų oligarchui, kokiam perėjūnui iš kitos Europos Sąjungos šalies... manęs neskaitantys ponai, aš suprantu jūsų pasibjaurėjimą! Juk tai ne jūs svaičiojate - tai aš taip neatsakingai fantazuoju! Aš juk irgi bjauriuosi savimi! Kaip laksčiau kadaise su idėja grąžinti miškus teisėtiems jų savininkams (gražiai ūkininkaus, atsodins miškus), kaip džiaugiasi Kazimiero Motiekos tvirta pozicija šiuo klausimu, o pažiūrėkime, kokiomis „teisėtų savininkų“ iškirstomis plynėmis virto Dzūkijos miškai! Kiekviename kelme švyti liberalios idėjos apie kliūčių nesudarymą verslui, verslumo dvasią ir kitus nuostabius dalykus! Protingo tvarkymosi pavyzdžių gausybėje sprandą žmogus nusisuksi. Suteikę galimybes žemę pirkti parduoti užsieniečiams, galime likti be žemės. Suverenai be žemės - ar begali teikti kas didesnį džiaugsmą kruvinoms pamėklėms tų, kurie jau buvo atėmę iš mūsų žemę?! Štai kruta svetimoje žemėje prie Kremliaus sienos palaidoto balzamuoto tirono ūsai. Iš džiaugsmo kapas ims judėti: ne siloj - tak za dengi kupim!

Visa lietuvių literatūra persmelkta žemės kvapo. Su niekuo nepalyginamas tas kvapas. Atsiklaupkime. Prisiglauskime kiekvienas prie savo grumstelio. Atleisk, žeme sieroji, maitintoja ir globėja, visiems mums, net ir tiems tavo vaikams, kurie iš didelio rašto išėję iš krašto nusprendė padaryti iš Tavęs biznį tarptautiniame aukcione. Sako, kai kurie kada nors galės nusipirkti nosies dydžio žemės plotelį prie Didžiosios kinų sienos, o nuo jos ir jos komunizmo gražiausiai ir matyti šalys, kurios pardavė viską. Viskas perkama, viskas parduodama. Kaip kadaise Andžėjaus Vaidos filme.

Ne, šaukiu aš su Hermano Zudermano tomeliu rankoje! Jeigu šaukčiau su „Metais“ su Justino poezija - įprasta, sava būtų, bet aš klykiu, rėkiu, akis jums badau su olandų kilmės vokiečių rašytoju, gimusiu Macikuose, prie Šilutės, - kokia poema žemei, dviejų žmonių meilei yra novelė „Jonas ir Erdmė“! 1857-1926, tiek gyveno tas klasikas! Tiedu žmonės paaukojo visą savo gyvenimą žemės pėdai pelkėje, panašiai kaip Baltušio Juza joje įsikūrė. Jie murkdėsi, skendo, gelbėjosi, nepasidavė likimo smūgiams. Galiausiai jie prarado viską, liko pliki kaip tilvikai, bet išsaugojo meilę vienas kitam ir tai kruvinu prakaitu atkovotai iš pelkės akivarų žemės pėdai. Mažosios Lietuvos, kaizerio ir vokiečių valdomos, bet mūsų, be jokių rafinuotai valdiškų tačiau, mūsų ir Lietuvos žemės pėdai. Šviesu sieloje: tokie gražūs tiltai nusitiesia į Ievos Simonaitytės pasaulį, Petro Cvirkos „Žemės maitintoją“ (Lietuvos valstybine premija apdovanotą, Taručio pavardė bene iš Zudermano novelės nusižiūrėta), pagalvoju apie baltų žemes apdainavusią Birutę Baltrušaitytę - juk Zudermano herojai Baltrušaičiai.

Kai oponentai aršūs ir kai žemėje esama tokių nuostabių knygų, kodėl aš turiu, privalau tikėti, kad afera su žemės pardavimu praeis. Lengvai nepraeis pro mus šis aferos tankas! Laviruokite, ponios ir ponai, juokitės ir mus mokykit, o mes pažiūrėsim, kai dugną dėsim! Valdžia? Įvaizdžiai? Rūpinimasis žmogumi ir pilietine visuomene? Ar nors pieptelėjo, ar viauktelėjo, ar sukrutėjo kam surambėjusi širdis, kad toje pačioje Europos Sąjungoje vyksta prekyba žmonėmis ir atgimusi tikra vergovė, o lietuviai lietuviams, triumfuojant Europos teisei, čaižo rimbais nugaras? Sakot, nemaža programų ir projektų už europinius ir valstybės pinigus jau parengta rūpinantis... kuo?

Tsss, tylos, dėmesio, svarbus svarbiausiojo asmens Apsireiškimas. Žinoma, žemės klausimu, tokio gražaus Apsireiškimo teksto - ir dar taip dailiai skaitomo - kaip gyvas nesu girdėjęs. Prasmių gardumėlis, poteksčių verpetai, sutaikymo ir išminties kaskados. Visa Lietuva klausosi, žmonės sulaikę amą, o kai kurie piliečiai net išsižioja. Iš smagumo, kad svarbiausias asmuo taip myli Lietuvos žemę, gerbia referendumo idėją ir juos pačius. Viena žurnalistė, kuri gulasi keliasi su Juozo, na, to gyvojo, raštais, iš to nuleipimo net vienintelį klasiką pastumia į pašalį. Laikinai. Bet... Apsireiškime yra, be abejo, ir tačiau: kas atsitiktų, jeigu referendumas laimėtų. Todėl jis, svarbiausiasis asmuo, jausdamas istorinę atsakomybę ir žmonių palaikymą, įspėjęs, įžvalgiai, jautriai pasakęs tiesą, kurios, be jo, niekas kitas negali subtiliausia forma pasakyti, nusprendžia kandidatuoti...

Tuo metu sprogo mano televizoriaus ekranas. Todėl apie Apsireiškimą kaip Dievą myliu - taip tyliu. Žemė juk dar neprasivėrė ir manęs neprarijo. Juk tą akimirką daug žmonių, be to - ir ponų įmynė... Ką įmonė - nesakysiu, koks kvapas - taip pat, sekdamas natūralistu (kažkodėl!) Hermanu Zudermanu, todėl šios eilutės patenka į žemesniąją esė rūšį. Ten daiktai vadinami tikraisiais vardais, išskyrus pagarbą svarbiausiajam asmeniui, kuris tik samsto išminties auksą, samsto, dosniai dalijasi juo su mumis ir kandidatuoja mūsų visų laimei. Ko verti rinkimai, lemia tik ši kandidatavimo, apsireiškimo akimirka. Menu kandidatavimo akimirka žavinga.

Ir tik zvangt žibit sutviskęs ordinas su juostele prisisega man prie begaliniai pasiilgusios apdovanojimų krūtinės, ir aš tekinas pasileidžiu giedoti ditirambų vieninteliam, nepakartojamam ir nekerštingam svarbiausiajam asmeniui. Už begalinę tyrą meilę: a) žemei, b) o tada ir mums visiems. Net ir balsavusiems referendume prieš žemės pardavimą užsieniečiams. Ir net man - šiokia tokia sensacija, kolegos, - nusipirkusiam pilį Švabijoje su tūkstančiu hektarų žemės naudmenų. Suplėk tuose mūruose, menančiuose Barbarosą, iš ilgesio savo žemės pėdai, sutrūnyk, niekše, Tėvynės išdavike.

Sugrįžk, tariu sau ir tiesiu taikymu parmaunu atgalios į jaukiai kvailą mūsų politinę realybę ir jos moksliškai paaiškinamus dėsnius - ir nesikeikit, nesijuokit - televizoriaus ekraną, kurį be jokių taisymų sulydė plepalai. Daugiau komentarų nebus. O knygų neskaitykit. Ypač tų kenksmingų, kuriose rašoma apie žemės pėdą su kažkokiu viešųjų ryšių kampanijai už įvaizdį neatsiskaičiusiu Zudermanu priešakyje.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ specialų leidinį
„Redakcinės kolegijos tribūna“