1 nuotr.Tik Lietuvai ir tik jos sąmoningiems piliečiams skirtas savaitraščio „Respublika“ specialus leidinys.
Dr. Jūratė Statkutė de Rosales: Su tiesa neapsilenksi, o kas bandys - pralaimės *
Jau 30 metų, kaip redaguoju Venesuelos politikos ir kultūros savaitinį žurnalą „Zeta“ (65 psl. apimties), kiekvienam numeriui parašydama apžvalginį straipsnį. Ir tiek pat metų, kai kasdieną tenka tikrinti kitų leidinyje dirbančių žurnalistų darbą - krašte, kuriame užtenka vienos klaidos, kad pakliūtum į pavojingą padėtį (pernai, per vienus metus, Pietų Amerikoje nužudė 19 žurnalistų). Pagrindinė pamoka, kurią iš tokio darbo pasisemi, yra ta, kad svarbu ne tai, kas sakoma, net ne kaip sakoma, o kas iš tikrųjų yra. Išsilaikymo sąlyga yra visada vadovautis tik tiesa ir galėti ją įrodyti.
To paties laikiausi rašydama knygą „Europos šaknys“. Paskutinėje jos dalyje yra sutraukti visų anksčiau išdėstytų įvykių įrodymai, su kuriais apsilenkti negalima ne todėl, kad jie taip ar kitaip yra aprašomi, o todėl, kad tie įvykiai iš tiesų tokie buvo. Kaip ir spaudoje, jei kam nors tai, kas parodyta, nepatinka, gali spurdėti, gali užvirinti polemiką, gali tave morališkai ar fiziškai sunaikinti, bet tikrieji įvykiai anksčiau ar vėliau paims viršų.
Kviečiu tuos, kurie dar neskaitė šių metų vasarį „Versmės“ leidyklos išleistos baigiamosios knygos dalies, susipažinti su paskutiniais skyriais, nes juose atrandami buvusių knygos skyrių esminiai įrodymai. Dabar, kai „Europos šaknų“ knyga yra baigta, skaitytojas gali sekti be pertraukos išsitiesusią baltų ėjimų giją - nuo jų istorijos pradžios Pabaltijyje iki galindų, sembų ir kitų baltų pulkų, pasiekusių Romą, Italiją ir Ispaniją, kur iki šiandien gyvuoja galindų kalbos palikimas.
Kai atsiranda tiesa, paremta nenuverčiamais įrodymais, pavojinga jos nepaisyti, nes ji tave pasivys, ir jei norėsi ją paneigti, pats nustosi pasitikėjimo. Nenoriu išvardinti, kad nesugėdinčiau... bet vis dar atmenu svarbių autoritetų pasipiktinimą Lietuvoje, kai pirmą kartą pasakiau, kad Jordano „Getikos“ pradžioje nurodoma gotų išeities vieta niekada nebuvo Skandinavija, o baltų žemės Pabaltijyje. Kur tie kritikai dabar yra, kai archeologija patvirtino mano teigimą? Ir kokia garbė yra tiems, kurie laikėsi tiesos. Tebeatmenu tuomet pasakytus puikius archeologo Jovaišos žodžius 2011 metų Eltos programoje: „Ar gotai ir gudai yra vienas ir tas pats, Jūratė sako, kad taip, kiti sako, kad ne, bet kas čia yra svarbu? Yra absoliučiai aišku, kad jau nebegalima išsiversti be baltų šitoje istorijoje“, ir pridėjo, kad lygiai kaip 6-ajame dešimtmetyje Gimbutienė parodė, jog plačios baltų žemės nebuvo slavų, taip dabar yra galima parodyti, kad dabartinės Europos kūryboje dalyvavo baltai.
Jovaiša tuomet ne tik pasakė svarbią tiesą, bet ir parodė asmenišką drąsą. Gerai žinau, kad žmonės nenustemba, jei žurnalistas kelia sunkiai įtikėtinus klausimus, bet kad universiteto dekanas pasisakytų prieš visą nusistovėjusią pasaulinę akademinę pažiūrą, reikia daug asmeniškos ir akademinės tvirtybės. Ir tokie žmonės kaip Jovaiša parodė, kad ją turi.
Taigi grįžkime prie tuomet gvildento klausimo: Jūratė sako, kad gotai ir gudai yra tas pats, „kiti sako, kad ne“. Vėl prireiks mokslininkams Lietuvoje, ne kur kitur, turėti pakankamai drąsos, kad atsvertų viso pasaulio per pastaruosius tris šimtmečius nusistovėjusius įsitikinimus ir parodytų, jog tiesa yra ne tik baltų dalyvavimas dabartinės Europos atsiradime, bet ir tai, kad jie buvo pagrindinis to atsiradimo įrankis.
„Europos šaknų“ paskutiniuose skyriuose yra sukrauta gausi medžiaga, paimta iš to meto liudininkų. Pirmą kartą surenkami tiesioginiai ano laikotarpio pasisakymai, pirmą kartą, po daugelio metų medžiagos rinkimo, galima smulkiai nurodyti, kokie, kada ir kur vyko vadinamųjų barbarų žygiai, su tiksliomis datomis, maršrutais, sustojimais ir tolesniais ėjimais. Kas yra svarbiausia: galima buvo nurodyti kiekvieno žygio išeities vietą. Yra atskiriami germanai ir jų ėjimai, vandalai ir jų ėjimai, baltai ir jų vienų, akcentuoju - VIENŲ, atskirai, kitokiu laiku ir su kokiomis pajėgomis vykdyti trys žygiai į Italiją, 401 m., 405 m. ir 409 m. Romą jie be jokių kitų sąjungininkų paėmė 410 m. Į Ispaniją baltai įžengė puse šimtmečio vėliau negu germanai ir vieni su kitais ne tik laikėsi atskirai - baltai įveikė germanus ir juos nustūmė į dabartinę Portugaliją. Kai randasi dokumentai, kuriuose net tiksli kiekvieno įvykio data ir vieta yra pažymėta, rizikinga neigti tai, ką vėliau vis tiek teks pripažinti. Gal svarbiausias dalykas yra tai, kad atvykėliai visada patys save savo kalboje vadino godais ar gudais, ir tie patys žmonės lotynų ar vokiečių kalbų vertimuose pasidarė jų tarimu gotais ar getais. Ispanijoje jie iki šiandien vadinasi „godo“.
Griežtai atsisakau nereikalingų ginčų, ypač Lietuvoje. Priešingai, be galo džiaugiuosi, kad drąsių archeologų dėka, pradedant nuo Gimbutienės, sekant Žulkumi, Girininku ir Jovaiša, praeitis atkuriama su tokiais įrodymais, kurių niekas negalės užginčyti. Kultūros atžvilgiu Romualdas Grigas atveria nenusakomos erdvės vaizdą, prie kurio gal tik reikia pridėti, kad jo ir kitų bendraminčių pastangomis prikeliama ir akcentuojama mūsų protėvių ir jų giminaičių dvasinė kultūra padėjo sukurti dabartinę Europą. Kai tokie lobiai yra užtinkami, nevalia baimingai nuo jų pasitraukti. Be abejo, dar tik neseniai iš sovietų priespaudos išsilaisvinusioje Lietuvoje daug kas iš įpratimo „bijo“, išsigąsta, nedrįsta prieš visą pasaulį stoti su tiesa rankoje. Jie vėliau pasigailės, kad praleido nuostabią galimybę įrašyti savo vardą ne tik į Lietuvos, bet ir į Europos praeities pažinimo kovų garbės lapus.
* Šis dr. Jūratės Statkutės de Rosales straipsnis - tai autorės reakcija į duotą prof. Grasildos Blažienės interviu „Respublikos“ laikraščiui (š.m. gegužės 18 d.).
Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ specialų leidinį
„Redakcinės kolegijos tribūna“
