RESPUBLIKOS REDAKCINĖS KOLEGIJOS TRIBŪNA (Nr.7): KAS EINA IŠ PROTO - AR TIK LIETUVA, AR JAU VISAS PASAULIS?

Daiva Tamošaitytė: Kas eina iš proto - ar tik Lietuva, ar jau visas pasaulis?

Kas eina iš proto - ar tik Lietuva, ar jau visas pasaulis?  Tokį klausimą iškėlė Sausio 13-osios išvakarėse feljetonistas Vitas Tomkus. Ir iš tiesų daugelį nūdienos reiškinių, aprašytų Džordžo Orvelo (George Orwell) bestseleriuose, įmanu taikyti jau ne tik „blogio imperijai“, bet ir Vakarų diktuojamai pasaulio raidai. Netgi sakyčiau, kad Jevgenijaus Zamiatino knygoje „Mes“ aprašyta fantastika iš dalies jau virto tikrove. Ir Oldo Hakslio (Aldous Huxley) idee fixe, kad ant neteisingų pamatų pastatytoje ir pasipelnymo šėlo purtomoje „gerovės“ civilizacijoje, kuri dėl to logiškai pasmerkta žlugti, išeitį galima rasti tik būties tuštumos siaubą užpildžius dar neišrastais sveikatai nekenkiančiais narkotikais - jo „Suvokimo durys. Dangus ir pragaras“ vis dar populiarus romanas. Regis, antiutopija, skelbiama talentingų rašytojų veikaluose, tampa naujųjų laikų biblija. O šią papildo radikalių pažiūrų skelbėjų manifestai. Daugeliu atvejų taip pat jau įkūnyti. Tad ir pagalvoji: ar taip jau lemta, ar vis dėlto kitur šuo pakastas?

Maištas - amžina nesubrendėlių būsena, artima mitologinių ir biblinių maištininkų būklei. Tik kai iš neišmanymo ir noro pažinti pasaulį klysta žmogus, jam tai tinka. Kai nupuola koks nors angelas ir tampa kitokio rango sukilėliu, tai taip pat laikų pradžioje įvykęs faktas, kurio nei įrodyti, nei paneigti tarsi negalima. Tačiau kai žmogus sąmoningai prisiima puolusio angelo rangą ir pradeda vaidinti maištininko prieš Aukščiausiojo valią vaidmenį, kol galiausiai įsikalba sau ir įkalba kitiems, kad Jo iš viso nėra, tada ir gimsta Hakslio „puikus naujas pasaulis“. Pirmiausia, žinoma, įkaitusiose ar apsvaigusiose galvose. Tada įkyriai ir nepaliaujamai pradedama lipdyti tokio pasaulio pasiūla - pagal visus kapitalizmo ir laisvos rinkos dėsnius. Peršama ir reklamuojama tol, kol žmogus pradeda manyti, kad tai neišvengiama, kad tai dėsninga ir kad to nori jis pats.

Šiaip žmogus kuria ir griauna kaip vaikas, žaisdamas kaladėlėmis; juk nepaliksi bokšto iš kaladėlių ar smėlio pilies amžiams. Ne šiaip žmogus, o tasai, kuris sakosi valdąs pasaulį (ar bent jo dalelę), darąs įtaką tautoms ir valstybėms bei apsukrumą panaudojąs milijardinėms piniginėms machinacijoms - jis imituoja Tą, „kurio nėra“. Kodėl jis taip elgiasi? Todėl, kad sugeba, ir ypač dėl to, kad jam sudaromos sąlygos. Nes mano, kad su juo tas puikus pasaulis ir baigsis. Tai yra kaip turbina visu pajėgumu veikia net tada, kai aiškiai suvokia it pučiamo muilo burbulo veiklos beprotybę. O kad jau suvokia, ar tokią veiklą galima laikyti kūrybos ir ardos pusiausvyros dėsnio pagimdyta neišvengiamybe?

Pragarą galima laikyti sukurta vieta. Bet ji pagrįsta prievarta. Prievarta primesta kūryba iš tiesų yra antikūryba. Materialistas gali Gamtą laikyti kūrėja, jei jau kitokių ištakų nepripažįsta. Tačiau joks maištininkas iki šiol neįveikė nė vienos Gamtos stichijos. Todėl jis naudoja prievartą prieš žmogaus Prigimtį. Skaldymas, arda, skausmas, neviltis tampa „natūraliais“ vystymosi varikliais. O štai darna, džiaugsmas, meilė ir viltis kyla savaime iš tikrojo kūrybos Šaltinio, esančio aukščiau dualios būties. Bet Jo, pasak antiutopistų, nėra. Yra tik prievarta ir jokio žiburio tunelio gale. Laisvės ir savikūros negali būti iš esmės. Tokiomis sąlygomis logiškiausia išeitis - savižudybė. Tai ir yra tikriausioji beprotybė.

Beprotybė tapo mada. Anksčiau mūsų tautosakoje veikęs velnias, kaukas, aitvaras ir bildukas virto žymiai baisesniu šėtonu. Šėtonas - tai šaitanas, arabiškas žodis, reiškiąs piktąją dvasią. Žiniuonės virto raganų kūjo vertomis furijomis. Šventykla išnyko, radosi božnica (bažnyčia). Taip barbarizmais prasiplėtė žodynas. Lietuvių kalboje nesant šventumą išniekinančių keiksmažodžių, skubiai kuriama kalėjimų ir lagerių terminologija pagrindu kalbų, kuriose ji egzistuoja jau seniai. Lietuvių maištininkai seka jau esamų modelių pridurmui, juos taiko mums, plečia pragarišką akiratį. O kartu su nebūtais, svetimais žodžiais randasi ir reiškiniai: komunizmas, fašizmas, postmodernizmas, transgenderizmas ir kiti -izmai. Visokios diedovščinos ir bezpredielai. Svetimžodžiai, pagal prasmę išversti į gimtąją kalbą, iškart išduoda jų kilmę ir pobūdį. Todėl taip stengiamasi stabdyti laisvą lietuvių kalbos ir sąvokų raidą, prievarta diegiamos ar veikiau implantuojamos atneštinės. Kad antiutopija taptų mūsų savastimi. Implantų neskauda.

Ir vis dėlto skysti tie mėgdžiojimai. Tai, kas mėgdžiojama, bet nekyla iš tautos gelmių, vidinės nacijos kūrybos, neauga kaip medis, lėtai ir savaimingai, nėra nei neišvengiama, nei tikra. Tačiau tikra yra tai, kad lietuvis, panardintas į kosminę bakchanaliją, neberanda po saule vietos ir vis dažniau renkasi savižudybę. Todėl, kad tautos būdas, jos pasaulėjauta vystosi tūkstantmečiais, ir pakeisti jos pakaitalu neišeina, ją galima tik fiziškai įsiurbti, suvirškinti, iškreipti ir sunaikinti. Arba implantuoti savižudos mechanizmą. Ir tai įmanoma tik tada, kai įtikima antiutopine apgaule, esą tai - neišvengiama. „Neišvengiamas“ titano, kuris savinasi To, „kurio nėra“, kūrybos galias, diktatas. „Neišvengiami“ narkotikai, iškreiptas seksas, smurtas ir laisvės atėmimas.

Galima tapti „madingiems“ ir pamiršti, kad nuo Vilniaus iki Maskvos - tik aštuoni šimtai kilometrų, ir aistringai svarstyti, kuris „kietesnis“: Venička (Jerofejevas) ar Edička (Limonovas). Skaityti Čarlzo Bukovskio, o ne įsidėmėtinus jo bendrapavardžio rusų disidento tekstus. Gąsdinti „rusų grėsme“ - nevykęs triukas. Galinga ir didelė kaimynė niekur neišsikels, ji gali sau leisti veikti senais būdais. Kaip ir Lenkija, kurios senos istorinės užmačios Lietuvos atžvilgiu taip pat nugali aukštesnes broliškų tautų intencijas. Ir jos nesikeis dar šimtmečius. Pakanka tik tai prisiminti. O suvokti reikia kitką: galios, kurių varomoji jėga yra neapykanta, o priemonė - apgaulė, veikia per visame pasaulyje, taip pat ir Vakarų demokratijose, aptinkamas silpnas vietas. Ir joms nepriimtina, kad tokios tautos, kaip lietuvių, drįsta norėti būti savimi. Ir niekas net nesusimąsto, kad suvirškinus mažąsias tautas, bus imtasi didžiųjų... Nes tokia „puikaus naujo pasaulio“ logika.

Vietoj antiutopijos geriau skaityti šventraščius ir tautoraščius. Tik ten galime rasti paprastą kaip ašara tiesą: kiekvienai tautai iš Dievo yra duota pasirinkimo laisvė būti savimi ir kurti iš savęs, o ne griauti save. Prigimtinė teisė gyventi savaip. Ir ginti tą iš Jo pareinančią teisę asmeniniu ir bendruomeniniu lygmeniu kaip esminį žmogaus Būties sandą. Juk iš tiesų maištauti verta tik prieš tuos, kurie bando tą teisę atimti. Sausio 13-oji ir buvo ta istorinė akimirka, kai įvyko išsivadavimas iš beprotybės, kurios vardas - sielos ir laisvės nepripažįstanti velnio imperija. O mums buvo duota rečiausia Malonė, kurios seniai nepatyrė daugelis didžiųjų tautų. Juk ne veltui. Vadinasi, Sausio tryliktąja turi tapti kiekviena mūsų gyvenama diena, idant suvoktume, kad esame palaikomi ir palaiminti To, kuris iš tiesų yra.



Vytautas Radžvilas: Laisvė ir laisvės simuliakrai  (I)

Ar turime besąlygiškai tikėti, kad prieš du dešimtmečius nukritus akivaizdžiai matomiems ir juntamiems totalitarinės nelaisvės pančiams Lietuvos piliečiai gali nedvejodami laikyti save tikrai laisvais žmonėmis? Nors esamą santvarką garbstantys propagandininkai įrodinėja, kad taip ir yra, aklai tikėti jais nederėtų. Atsargiau kalbėti apie Lietuvą kaip „laisvės karalystę“ verčia jau vien gerai žinomas faktas, kad modernėjančiame pasaulyje atviras ir šiurkščias prievartinio valdymo ir engimo formas keičia paslėpti ir subtilesni, todėl kur kas sunkiau pastebimi ir juntami žmonių mąstymo ir elgesio kontrolės būdai.

Kaip nelengva atskirti tikrą ir tariamą laisvę, rodo paprastas pavyzdys. Tarp svarbiausių „rodymų“, kad žlugus „geležinei uždangai“ Lietuva tapo „laisvojo pasaulio“ dalimi, dažnai nurodoma jos piliečiams atsivėrusi galimybė laisvai išvykti į kitas šalis. Be abejo, turėti galimybę netrukdomai keliauti po pasaulį geriau, negu tūnoti „geležinės uždangos“ sukurtame narve. Tačiau manyti, kad asmens teisė netrukdomai išvykti iš šalies yra tvirtas įrodymas, kad jis iš tiesų yra laisvos visuomenės ir valstybės pilietis, būtų gana naivu. Tereikia prisiminti, kad tokią teisę savo piliečiams suteikdavo kai kurios buvusios „liaudies demokratijos“ šalys, o šiandien ją turi, pavyzdžiui, ir demokratijos bei laisvės etalonu tikrai nesančios komunistinės Kinijos gyventojai. Aiškėja, kad tokia teisė gali būti tik kryptingai „gaminamos“ ir todėl tik tariamos laisvės apraiška. Apibūdinimas „gaminama“ reiškia tai, kad tam tikros teisės ir laisvės individui suteikiamos ne todėl, kad iš tiesų pripažįstami ir gerbiami jo žmogiškoji laisvė ir orumas patys savaime, o tik todėl, kad dėl įvairių - ekonominių, socialinių ar politinių - priežasčių jas suteikti atrodo naudingiau negu varžyti. Tad ir teisė išvykti iš Lietuvos gali būti paskelbta „laisvės laimėjimu“ tik todėl, kad šį „laimėjimą“ liaupsinančiai valdžiai masinė darbingiausių gyventojų emigracija atrodo geriausias ir lengviausias būdas „spręsti“ šalies problemas tiesiog atsikratant „perteklinių“ žmonių.

Šitokia laisvės „gamyba“ primena žaidimą su rišamo gyvūno grandine. Kai ji trumputė, vargšas gyvūnas bus suvaržytas, tad jausis „nelaisvas“ ir „nelaimingas“, o ją pailginus jis galėtų lakstyti gerokai toliau ir net pamiršti esąs pririštas, taigi patirti svaiginantį „beribės laisvės“ jausmą. Kol nesumanys bėgti tiesia linija ir visiškai įsitempusi grandinė jam primins šitokios „laisvės“ ribas.

Šis žaismingas pagal norą ar reikalą trumpinamos grandinės pavyzdys turėtų priminti, kad šių dienų pasaulyje laisvę galima sunaikinti dviem būdais. Pirmasis, „totalitarinis“, būdas ją sunaikinti - grandinę sutrumpinti tiek, kad vargšas individas negalėtų net pakrutėti. Antrasis, „demokratinis“, kelias - paprasčiausiai simuliuoti laisvę tikslingai kaitaliojant grandinės ilgį. Tai reikštų, kad iš totalitarizmo gniaužtų tariamai išsilaisvinusi visuomenė nebūtinai tampa laisva. Ji puikiausiai gali atsidurti tik simuliuojamos laisvės pasaulyje, kuriame autentiškos laisvės formas pakeičia vadinamieji laisvės simuliakrai.

Apibrėžiant kuo trumpiau ir paprasčiau, simuliakras yra tobulai tikroviška nesamybė, dažnai - tikroviškas to, ko iš tiesų nėra, bet iš principo galėtų būti, pakaitalas. Šių dienų pomoderniame pasaulyje simuliakrų yra begalė. Vienu apgaulingiausių ir pavojingiausių neabejotinai yra pačios laisvės simuliakrai. Senas posakis, kad savo padėties nesuvokiantis vergas yra dvigubas vergas, įgyja naują prasmę būtent mūsų laikais, kai radosi kaip niekad didelės galimybės planingai „gaminti“ laisvės simuliakrus.

Tad klausimas, ar prieš du dešimtmečius iš tiesų atsikovojome laisvę, ar vis dėlto gyvename meistriškai suręstų laisvės simuliakrų pasaulyje, darosi kaip niekad svarbus mąstant apie tautos ir valstybės ateitį. Ko gero, būtent jis ir turėtų tapti visų tokių apmąstymų atramos ir pradžios tašku.

Jį kelti ir kruopščiai svarstyti dera ne vien iš tuščio smalsumo. Šis klausimas svarbus ne tik praktiškai, bet ir egzistenciškai giliausia šio žodžio prasme. Juk visos dabartinės oficialiosios valstybinės ideologijos kertinis akmuo yra teiginys, kad atkūrusi Nepriklausomybę Lietuva yra demokratiška ir laisva šalis. Priklausomai nuo to, ar besąlygiškai ir aklai tikime šiuo teiginiu, ar, priešingai, priimame jį kritiškiau ir nepatikliau, iš esmės keičiasi šalies būklės ir jos raidos perspektyvų vertinimai. Šią būklę pirmiausia derėtų svarstyti ir vertinti dviem svarbiausiais atžvilgiais.

Jeigu Lietuva iš tiesų yra laisvų ir lygių piliečių šalis, dėl šiandieninio visuomenės susiskirstymo į „elitą“ ir „runkelius“, „geruosius“ ir „nevykėlius“ nėra ko sukti galvos ar juo labiau ką nors kaltinti. Juk tokiu atveju „nevykėliai“ arba „luzeriai“ yra tie, kurie nesugebėjo pasinaudoti laisvės atvertomis galimybėmis, ir todėl patys kalti dėl savo likimo. Šitoks požiūris susvyruoja ir darosi neįtikimas, jeigu vadovaujamasi prielaida, kad kur kas gilesnė visuomenės piktžaizdžių priežastis yra ta, kad, atkūrus valstybę, Lietuva tapo ne laisvės oaze, bet šalimi, kurioje buvo naujais, „demokratiškais“ ir todėl labiau paslėptais pavidalais atgaminti prievarta ir engimu grįsti ekonominiai, socialiniai ir politiniai santykiai.

Mąstant apie tautos ir valstybės ateities perspektyvas taip pat būtina tokių svarstymų ašimi paversti Lietuvos laisvės tikrumo klausimą. Jeigu Lietuva iš tiesų laisva, visos jos dabartinės negandos ir trūkumai yra tik „vaikystės ligos“, nuo kurių anksčiau ar vėliau, bet neišvengiamai bus išgyta. Bet jeigu esame tik laisvę simuliuojanti visuomenė ir valstybė, tai reikštų, kad judame ne demokratijos, laisvės ir pažangos keliu, bet gyvename „vidinės okupacijos“ sąlygomis. Kaip ir sovietmečiu pasidalijusi į pavergėjus ir pavergtuosius visuomenė, kurios viršūnės, kaip ir tada valdęs marionetinis „elitas“, dėl savo egoistinių interesų naikina ir stumia į nebūtį visą tautą.



Romualdas Ozolas: Nacionalizmas - tai šiuolaikinis humanizmas

Globalizmas ir nacionalizmas (I)

Lietuviškosios ideologijos metmenys

Pasaulis kalba apie krizę. Šalių krizę, kapitalizmo krizę, humanizmo krizę.

Tiesą sakant, tai daugiau negu krizė. Žmonija tiesiog priėjo ribas. Pasaulis visur pasiekė plėtros ribas. Kalbos apie krizę yra reakcija į tas ribas.

Šiandieniniais tempais vykstanti demografinė plėtra katastrofa gali baigtis dar šiame šimtmetyje.

Žmonijos poveikio gamtinei aplinkai destruktyvumas akivaizdus jau šiandien: klimato pokyčiai, dykumėjimai, senkantys geriamo vandens ištekliai ir pan.

Ekstensyviosios ekonomikos modelio žlugimo momentas - praėjusiojo amžiaus 90-ieji, kai griuvo Tarybų Sąjunga. Jos valstybinis kapitalizmas neatlaikė pirmas, bet ir JAV bei Didžioji Britanija buvo priverstos privataus ūkio kapitalizmui mesti gelbėjimosi ratą - įmones išvaduoti nuo socialinės atsakomybės ir pradėti pasaulinį laukinių Vakarų tipo kapitalizmą.

Vertindamas visas plėtros tendencijas, šiuolaikinės fizikos ir kosmologijos guru Stefenas Havkingas mano, kad Žemės tinkamumas žmonių giminei senka dešimtmečiais. O iki lemiamo momento žmonės turi išsikeldinti į gyvenimui tinkamesnes planetas. Tad nudrengei Žemės stebuklą, pavertei jį kosminiu šiukšlynu, - ir varyk ieškoti kitų, kad, perleidęs per savo humanizmą, danguj paliktum dar vieną išgraužą.

Trumpiau tariant: su žmogaus teisių humanizmo vėliava - pirmyn į žmogaus dievo pergalę visoje visatoje!

Tokia yra šiandieninės mąstysenos ontologija. Vartotojų ontologija.

Kas iš to?

Jeigu ji priimtina - tada viskas gerai. Gyvenkim sau šia diena.

Jei ne - reikia pabandyti ieškoti argumentų alternatyvoms.

Net ir čia paminėtas tokias skirtingas pasaulio plėtros linijas jungia viena labai aiški ašis. Jos pavadinimas taip pat paminėtas - riba.

Tai rimta filosofinė problema, kadangi šiuolaikinėje sąmonėje riba tebelaikoma begalybė. Ir ne matematinė begalybė, o begalybė kaip netgi filosofinė neapibrėžtybė.

Filosofijos istorijoje ribos problemą pagal visas europietiškosios mąstysenos tradicijas ir liepinius universaliausiai akcentavo Imanuelis Kantas, genialiai sudėliodamas visų žmogaus pažintinių galių ribas.

Jo skepsis buvo nepriimtinas Naujųjų laikų dvasiniam orientuotumui ir visų pirma energiją kaupiantiems vokiečiams, todėl Hėgelis Kanto apibrėžtis suvėlė į savo panlogistinę dialektiką, kurią Marksas išvertė į sociologinį materializmą, savo revoliucionizmu sukurdamas tokią europinės mąstysenos dekonstravimo realybę, kuri teorijoje tapo perdėm pageidautina ir patikima mentaline baze įvairiausių pakraipų pozityvizmui, o praktikoje per antropologinius ir psichoanalitinius pasakojimus kurdinosi beribio vartojimo valdomoje nihilistinėje šių dienų psichikoje. Ieškoti atsako į mūsų egzistencinius nerimus jau šitos psichikos teoretizavimuose - tai beveik tas pats, kas vaikščioti po Maksimos prekių bazę.

Pozityvizmas gana patikimai atkirto mąstymą nuo klasikinės būties mąstymo tradicijos. Tačiau žmogaus prigimtinio poreikio mąstyti būtį nepanaikino.

Tai ką gi daryti su vartojimo ontologija susitaikyti nesutinkantiesiems?

Čia aš prisimenu nuolat vieną tezę kartojusį su Markso ir Engelso dialektiniu ir istoriniu materializmu bei Stalino determinizmu ne visai besąlygiškai susitaikyti sutikusį marksistą Eugenijų Meškauską: jeigu problemos neįmanoma išspręsti pasirinktu aspektu, reikia rinktis kitą aspektą. Suprask: pasirinkimą bet kuriuo atveju turi, nes turi laisvą valią. Ji ir teikia - bent jau galimybę - problemą išspręsti. Gal ir sukuriant kažką nauja.

Aniems laikams tai buvo labai nemaža.

Kokį pasirinkimą turime mes? Tarp Miltono Frydmano idealistinio materializmo viršuje ir žmogaus be atsakomybės teisių apačioje? Šiems laikams mažoka. Deja, kitkas yra tik komentarų komentarai.

Jei atsakymų neduoda filosofija, gal juos siūlo gyvenimas?

Nuolat prisimenu ir kitą faktą, istorinį: Tarybų Rusijos ir Lietuvos Respublikos 1920 metų Taikos sutartį. Ji leidžia kartoti: vis dėlto pasaulyje būna tiesos akimirkų. Lietuvos istorijoje ji viena iš labai nedaugelio. Tiesos valanda yra 1949 metais netoli Radviliškio partizanų vadų po žeme pasirašoma Deklaracija, kokia turės būti valstybingumą atkūrusi Lietuva. Tiesos momentas yra 1990-ųjų Kovo 11-oji.

Kas yra tie tiesos momentai, tiesos valandos, jei ne būtį mąstantis sveikas protas?

Tais momentais būtis apsivalo nuo laikinybės apnašų, kad ir kokiais pavidalais ji iki tol buvo apėjusi - pavergimu, epochos melu, autoritetų sugestijomis, interesų pinklėmis, niekšybėmis ar kokiu kitu buvimo košmaru. Tuo metu būčiai nesvarbu vardai ir pavadinimai, ideologinės ir politinės orientacijos, galios ar negalios, jai svarbu viena - pasaulio tiesa, pasaulis kaip visumos balansas. Tai - būties sveikas protas, kurį pasauliui lieka tik atpažinti ir pripažinti.  Taip prasideda epochos.

Ar krizės dejonėse nesigirdi pasaulio tiesos balsų?

Ne vienas ir ne vieną kartą. Bet - politikos paraštėse.

Norėdami nepaskęsti krizinės savivokos dalinumuose, paklauskim savęs, kur gi yra į begalybę orientuoto žmogaus dvasios būtinės ne nuo paties žmogaus priklausančios ribos? Jos perdėm aiškios: po kojomis žemė, o virš galvos - dangus. Tai ta erdvė, kurioje žmogus yra ir gyvena, t. y. suvokia ir mąsto, kenčia ir džiaugiasi, liūdi ir tikisi jo žmogiškoji gyvastis, vienų vadinama siela, kitų - dvasia, bet visų nutuokiama kaip nekūniškoji žmogaus esmė, kurios atžvilgiu kito tokio pat sutvėrimo priedermė - padaryti kuo mažiau to, ką kitas galėtų pavadinti blogiu. Tos pastangos, arba žmoniškumo, humanizmo, riba yra kitas žmogus. Humanizmas visada yra susitarimas. O štai nei žemė, nei dangus su savo fiziškumu susitarimo dalykais būti negali. Jie gali būti tik sutartinai aiškinami, vienas gimdydamas žmogaus gyvenimo būdą, arba kultūrą, kitas - tikėjimą. Esminga čia tai, kad abu iškyla iš žmogaus santykio su žeme: kultūra - fizinio, tikėjimas - dvasinio santykio. Jeigu sutiksime, kad kultūros (arba kultūrų) ir tikėjimo jungtis gimdo civilizaciją ir yra jos produktyvumo bei jos pobūdžio varomosios jėgos, turėsime pakankamai akivaizdžius šiandieninio globalaus pasaulio vaizdo netapatumo supratimo kriterijus.

Kultūra visada buvo gyvenimo stabilizavimo, civilizacija - jo intensifikavimo (imtinai iki imperializmo) būdas. Vakarų, arba krikščioniškoji, civilizacija, iškilusi savo racionalistinio radikalizmo dėka, XX amžiaus pabaigoje su skaitmeninių technologijų pagalba sugebėjo primesti visoms likusioms civilizacijoms jų vienmačio universalizavimosi būtinybę, priešingu atveju grasindama paversti jas antraeilėmis, o jų gobiamas kultūras tiesiog marginalizuoti. Kova dėl civilizacinės galios visada buvo kova dėl civilizacinės erdvės, ir beveik visada ji reiškėsi kova dėl fizinės žemės, dėl teritorijos. Civilizacinių karų ryškiausi pavidalai šiandien - 2001-ųjų metų rugsėjo 11-oji, niekaip neužgęstantis Afganistanas, rusenantis Pakistanas. Naujausi pavyzdžiai - britų ir prancūzų karių žudymas visų akivaizdoj vidurdienį jų šalių sostinėse.

Ką savo galios vardan civilizacija daro savo viduje, mums akivaizdžiausiai demonstruoja Vakarų Europa, pokariu tyliai kūrusi „neatpažintą politinį objektą“, kuris dabar jau identifikuoja save kaip federaciją su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Jeigu islamo civilizacija atvirai kalba apie džihadą, tai čia tikėjimas pakeičiamas ideologija su jos sankcionuojamais politiniais liberaliosios demokratijos sprendimais. Tai gana vaizdingai apibūdina vienas iš Vokietijos politinių lyderių, beje, susijęs su buvusiu „raudonųjų brigadų“ judėjimu, Joška Fišeris: Europa neturi teisės elgtis kitaip, negu elgiasi, nes tai būtų kelias atgal - į tautų konkurenciją, nepasitikėjimą ir galios varžybas, kurios paprastai baigiasi karais. Anot jo, ši tvarka baigėsi 1945 metų gegužės 8 dieną, ir konkurenciją pakeitė solidarumas, galios varžybas - teisės viršenybė, nepasitikėjimą - pasitikėjimas. Tai kelias į Europą, tvirtą kaip kumštis ir galingą pasaulinėje arenoje.

Lietuva nuo pat valstybės atkūrimo pasuko į tą kiečiau susigniaužiantį kumštį. Koks to proceso balansas bent jau bendriausiais bruožais?

Valstybės skola - 46 milijardai. Vien čekinis turto išvalstybinimas - 400 mlrd. litų nuostolių. Ignalinos AE uždarymas - per 100 mlrd. litų nuostolių. Naujausi: „Snoro“ bankas - 4 mlrd., Ūkio bankas - beveik milijardas. Emigracija - trečdalis tautos. Atlyginimas - 1000 litų. Pensija - 630 litų.

Per visą savo istoriją Lietuva buvo kam nors aukojama. Jeigu tai yra jos paskirtis ir šiandien, tai ar jos paaukojimas Europos kumščiui bent jau prisidėtų prie pasaulio plėtros ribų visuotinumo įveikimo?

Atsakymas į šį klausimą - tai atsakymas į klausimus, ar galima, o jeigu galima, tai kaip būtų galima sutramdyti tris globalizacijos stichijas: vartojimą, komercializmą ir korporaciją.

Pirma: ar įmanoma sutramdyti vartojimą? Būtent per vartojimą plėtra radikaliausiai įsirėžia į Žemę, laužydama visas jos savarankiškumo ribas. Atsakymas toks: globalizmo ideologija, deja, to negali net siūlyti, nes būtent ekstensyvus augimas yra globalizmo ekonomikos variklis. Kai ryžių nebeišauginama kiek reikia rinkos apyvartai (ne žmonėms, o rinkai), jie gaminami iš plastiko, bulvės - iš parafino ir panašiai. Nekalbant apie aprangą, kvepalus ir kita. Ir gamta, ir žmogus yra ne to pasaulio dimensijos.

Antras klausimas: kas galėtų sustabdyti gyvenimo komercializaciją? Būtent gyvenimo (netgi jo būtiškąja prasme) komercializacija žiauriausiu būdu įsirėžia į asmens buvimą ir būtį, griaudama jo autonomiją, be atodairos traukydama jo socialinius ir psichinius ryšius. Atsakymas, deja, vėl tik toks: globalizmas to daryti negali iš principo, nes būtent per gyvenimo komercializaciją tegalima palaikyti vartotojišką gyvenimo būdą, mutuoti naujus jo pavidalus ir kurti savo tęstinumą nepaisant nei žmogaus, nei gamtos kančių. Ar kas nors kada nors viešojoj erdvėj yra girdėjęs apie mokinio krepšelio dėka preke paversto vaiko kančią? Ar kas nors kada nors rimtai, iš amžinybės horizonto, yra aptaręs migracijos problemą, paverstą komercine dvigubos pilietybės nesąmone? Kur komercijos erdvėje galėtume įžvelgti kokį nors globalizmo humaniškumą, nekalbant apie humanizmą apskritai?

Trečia: kas galėtų sustabdyti korporacijų viešpatavimą? Būtent korporacija su savo kapitalu, iš principo galinčiu būti, o dažnai ir esančiu galingesniu už nacionalinę valstybę, kerta per ją, o kartu ir ją įkūrusią tautą. Globalizmas korporacinio kapitalizmo sustabdyti negali, nes korporacija ir yra tas anoniminis veikiantysis asmuo, kuris anonimizuoja visą globalistinės ideologijos valdomą universumą ir sukuria prielaidas komercinio vartojimo totalumui.

Netgi tarus, kad plėtros ribų problema globalizmo įveikiama sukuriant vieną civilizaciją, ir žmonija, kaip sako NASA teoretikai, pereina į aukštesnį - kosminių ryšių - lygmenį (Marse pirmuosius nuolatinius gyventojus JAV planuoja įkurdinti jau 2050-aisiais metais), kokį humanizmą galės kultivuoti Žemėje likti pasmerktoji žmonijos dalis?

Pati prielaida apie vienos civilizacijos galimybę yra antihumaniška ne tik Žemės žmonių, bet ir kitų galimų kosminių civilizacijų atžvilgiu, nes civilizacinis ekspansionizmas yra visada agresyvus, netgi kosmose mąstantis „žvaigždžių karus“. Globalizacija pagal Vakarų civilizacijos pagimdyto globalizmo ideologiją yra problemas tik nukelianti, o ne jas išsprendžianti raidos kryptis.

Į būtinius klausimus dėl žmonijos išlikimo ir gyvenimo su šios plėtros krypties ribomis globalizmas atsakymo neduoda.

Čia reikia pasakyti svarbiausia: jei bet kuri pasaulio civilizacija pretenduoti į pasaulinį įsiviešpatavimą gali, ką, beje, ir daro, tai šitokios galimybės iš principo neturi nė viena, netgi pati stipriausia, pasaulio tauta, tai istorijos jau įrodyta. Tai pirmas ir pats stipriausias argumentas prieš globalizmą, kuris visais įmanomais ir neįmanomais būdais, kaip ir anksčiau komunizmas, įrodinėja savo perspektyvumą, galios vardan be atodairos naikindamas savo kultūrinį pamatą bei jį ginantį nacionalizmą.

Nacionalizmas taip pat ideologija, ir kaip toks gali tapti agresyvus imtinai iki imperializmo, ypač - jei ima tapatintis su civilizacine misija. Pavyzdžių daugiau negu reikia: ir rudasis nacių imperializmas, ir raudonasis bolševikų imperializmas, ir maoistinis imperializmas - visi jie tautinės kilmės.

Tačiau - ir tai yra antrasis argumentas prieš globalizmą, bet jau ir už nacionalizmą, - nacionalizmas imperializmu tapti gali tik tapęs valstybės ideologija, o šis procesas yra tautos rankose: demokratija numato partijų spektrą, kuriame nacionalizmas yra atstovaujamas vienos iš jų, o jos galimybė užgožti kitas politines grupes neįmanoma be kokių nors išorinių aplinkybių ar paskatų, dažniausiai - tautai ir valstybei padarytų ar daromų skriaudų ar spaudimo iš išorės. Jeigu nebūtų buvę okupacijos, lietuviškojo nacionalizmo masto mes nebūtume nė nutuokę, kaip jis išsiskleidė išsivaduojamaisiais 1988-1990 metų įvykiais.

Pagaliau trečias - grynasis nacionalizmo konstruktyvumo argumentas: jeigu sutinkame su tuo, kad tauta (tautos) yra pasaulio faktas nepriklausomai nuo to, kaip jį traktavo Stalinas, Hitleris, kokios nors šiuolaikinės raudonosios brigados ar globalistai, tai jokia kita ideologija tautai kaip visumai neatstovauja adekvačiau už nacionalizmą. Globaliame pasaulyje, kurio humanizmo atskaitos taškas yra netgi ne asmuo, o individas su tam tikromis juridizuotomis jo teisėmis aplinkai, jokia kita ideologija žmogaus asmeniui su jam prigimties teise suteikta savastimi nereprezentuoja pilniau už nacionalizmą. Trumpai tarus, nacionalizmas yra tautinės kultūros žmogaus humanizmas.

Savo humanistinį potencialą nacionalizmas visavertiškai išskleisti gali tik tada, kai turi galimybę nesusitapatinti su nacijos politine elgsena ir tikslais, t. y. turi galimybę likti kultūros kūrimo baze. Šitai gali garantuoti tik pilnutinė demokratija. Nacionalizmas kultūroje - tai tautos, kurios ribos yra jos gyvenamoji teritorija (erdvė), jos istorija (laikas) ir jos kalba (atmintis), bendrumo jausmo ir įsipareigojimų visumai vertingumo supratimo palaikymas visomis kultūros kūrybai prieinamomis materialinės ir dvasinės raiškos formomis. Tai yra ir pasaulinė nacionalinės kultūros paskirtis, nes dvasinė tautos narių konsolidacija yra tas substratas, kuriame tegali tarpti vienaprasmė ir atsakinga pilietybė, vedanti ir į pasauliui atsakingą valstybės veiklą. Kur sveika ir kūrybinga tauta, ten stiprus ir pasaulis.

Kad mūsų pasaulis sveikas - vargu kas drįstų tvirtinti labai entuziastingai. Tačiau vargu ar labai noriai sutiktų, kad plėtros ribos gana apčiuopiamai kelia esminę alternatyvą: ne besąlyginė žmogaus tvarka, o gamtos tvarka turėtų būti tolesnės plėtros atskaitos taškas. Ar bandymas taip susivokti nepavėluotas, ar jo išvis neeliminuos praktiškesni ir mažiau pastangų reikalaujantys suvokiniai - klausimai tokie pat atviri, kaip ir žmogaus gyvenimas. Vieną išvadą mums rūpimu klausimu padaryti vis dėlto galima: jeigu neturime noro (arba galimybių) tapti kosminiais bėgliais, turime, kaip sakydavo Sigitas Geda, eiti taisyti savo tvoros, net jeigu dangus griūva. Kad ir koks blogas dalykas yra ideologijos, kad ir kiek žiaurių ydų turi ir globalizmas, ir nacionalizmas, gyvename ideologijų pasaulyje, o jame arba turi ideologiją, arba ideologija turi tave. Per politiką.

Mus kol kas valdo globalizmas. Kur ir kada gamtos baigtinumas atsivers būties tiesa taip, kad taptų akivaizdu visiems: gamta nėra begalinė, ji turi aiškias ribas ir metas į ją pažvelgti begalybės miglų neaptemdytu žvilgsniu. Kada gamta tai praneš vienareikšmiškai katastrofiškai, pasakyti negali niekas ne tik dėl to, kad negali žinoti, bet ir dėl to, kad tektų pripažinti, jog globalizmą sustabdyti ne tik reikia, bet ir galima.

Kas tai galėtų ir turėtų padaryti?

Atsižvelgiant į tai, kad liberalinės demokratijos šalių politiniai sprendimai su generaline šiandien pasaulio plėtros kryptimi harmonizuoti ne mažiau sėkmingai, negu vadinamos valdomosios demokratijos šalių politinės linijos, kyla klausimas, kiek nacionalinės valdžios yra pajėgios ieškoti alternatyvų gamtos ir žmogaus resursų sekinimo politikai ir praktinei veiklai?

Įtampa tarp poliarizuotų Europos valstybių - Vokietijos ir Vengrijos - rodo, kad galimybės vyriausybių lygiu gana ribotos: globalizmo net ir iki šiol sukurta pasaulio procesų reguliavimo sistema užtektinai konsoliduota. Vadinasi, išeičių ieškotina ten, kur pasaulio plėtros kelio mąstymas ne toks vienmatis - visuomenėse, tautose. Visuomeniniai judėjimai, tautiniai judėjimai, o ne partijos šiandien yra raidos alternatyvų paieškos žemė.

Baigiant apie globalizmo ir nacionalizmo ideologijų alternatyvumą norisi pasakyti štai ką: ginčas dėl jų humanistinio potencialo dažniausiai paslepia svarbiausią mintį - mintį apie patį pasaulį, kuris neabejotinai turi būti kitoks.

Ką tos būtinybės akivaizdoje galiu padaryti aš - vienas iš septynių milijardų, norintis padėti Žemei nors savo tautos žemės ribose?

Galiu štai ką: kaip ir tada, devyniasdešimtaisiais, einant į laisvę, sakyti: taip, esu nacionalistas.

Tą patį galiu pasakyti ir šiandien: aš - nacionalistas.

Ir jausti, kaip į mane smigdamas lūžta globalizmas.

Žinote: geras jausmas. Ne tik teorinis.


Paulius Kruopis: Nuo ko šiandien turime saugoti laisvės kovų istoriją?

Sausio 13-oji - tai diena, kai iš naujo gimė lietuvių tauta. Praliejo daug kraujo, patyrė daug kančių, tačiau Lietuvos valstybę atkūrė. Ir už tai jaunoji karta yra didžiai dėkinga!

Deja, reikia pripažinti, kad būtent jaunoji karta kainos gyventi Laisvoje šalyje iki šiol nesupranta ir nevertina. Visi žinome, kad Sovietų Sąjungos okupacijos metais mokykloje vaikus mokė užmiršti Lietuvos valstybę, nekovoti už Nepriklausomybę, paniekinti Dievą ir moralę, o dėl to reikėjo paklusti ir šlovinti vienintelę bei teisingiausią Komunistų partiją! Vis dėlto sunkiai, bet net ir po 50 metų sugebėjome pakelti šimtatūkstantines minias ir atkurti Lietuvos Nepriklausomybę.

Po Kovo 11-osios Akto galėjome Tautos išdavikų ir kolaborantų valdžią pakeisti patriotų valdžia, bet tai nebuvo padaryta arba kažkas tam sutrukdė. Partijos šlovinti nepradėjome, tačiau tautinio auklėjimo idėjos, suformuotos Stasio Šalkauskio ir Antano Maceinos, atsisakėme. Labiausiai nukentėjo istorijos mokymas, jame vietoj patriotizmą ugdančios Adolfo Šapokos mokslinės koncepcijos „surasti lietuvius Lietuvos istorijoje“ pasirinktas liberalus ir marksistinis istorijos vertinimas.

Šiandienos mokiniams istorijos vadovėlis asocijuojasi ne su tautos kova už išlikimą, o su neutralia įvykių apžvalga. Jaunimui yra sunku atskirti tiesą ir padaryti teisingas išvadas, nes tokia istorija tėra sausas margas faktų ir įvykių rinkinys.

Kai kas bando sakyti, kad negalima kartoti praeities klaidų ir rašyti vienos istorijos, kaip buvo Sovietų Sąjungoje. Tačiau jau Vasario 16-osios Lietuvoje vertinome istoriją iš mūsų tautos taško ir niekas dėl to nesiskundė, anaiptol - tai tik sustiprino mūsų tautinį susipratimą. Jei lietuviai rašo savo istoriją, tai nėra viena istorija visiems. Tokios ir būti negali. Tai lietuvių tautos istorija, tokia, kokią tikime, jog turi išmokti mūsų vaikai, kad būtų ištikimi savo tautai ir valstybei. Tokia, kokia atrodo teisingiausia žiūrint iš mūsų pozicijų.

Kalbas apie nemokslišką ir atgyvenusią tautinę istoriją skelia ne paprasti praeiviai gatvėse, o mūsų šalies istorikai. Tai didelė dalis akademinės bendruomenės, kuri sėkmingai baigė sovietmečio mokslinio komunizmo mokyklą. Nors pakeitę etiketes ir mokslo darbų pavadinimus, iki šiol dar nepakeitė antitautinio mąstymo. Jie skelbiasi besivadovaujantys moksliniu istorizmu, o istorijos knygos tiesiog persmelktos marksizmo ir liberalizmo. Todėl ir šiandienos istorikų elito darbai tarnauja ne Lietuvai, o kitoms valstybėms. Štai kokios išvados padaromos naujausiame Lietuvos istorijos instituto kūrinyje pavadinimu „Epochas jungiantis nacionalizmas“.

Istorikai teigia, kad Vasario 16-osios Aktas ir drauge visa Lietuvos valstybė yra mitas, šį Aktą paskelbusius Lietuvos Tarybos narius apšaukia išdavikais, arba kitaip „zdraicais“; o Lietuvos Komunistų partijos nomenklatūrą faktiškai pastato į vieną gretą su rezistencinės kovos dalyviais - suprask, ir vieni, ir kiti savaip dirbo Lietuvai. Vadovaudamiesi istorizmu, jie skelbiasi parašę istoriją tokią, kokia buvo „iš tikrųjų“. Norėtųsi retoriškai paklausti: ar šitaip rašo lietuviai, ar Tautos priešai?

Negana to, pastarosiomis dienomis įnirtingai puolamas Tautos istorinės atminties įstatymo projektas, kuriame kalbama apie atmintinų dienų, jubiliejinių metų minėjimą, jų programų sudarymą. Įstatymas turėtų kryptingai formuoti Lietuvos piliečių istorinę atmintį. Minimame įstatyme net nėra kalbama apie istorijos rašymo cenzūrą ar „vienos tiesos primetimą“ akademinėms bendruomenėms. Šiuo įstatymu būtų bandoma tik pradėti vykdyti aiškią ir sistemingą Lietuvos valstybės istorijos politiką, susijusią su aiškiu atmintinų Lietuvai datų ir kartu Tautos didvyrių įtvirtinimu. Juk kiekviena demokratinė Europos Sąjungos šalis vykdo savo istorijos politiką, šitaip formuodama savo valstybės piliečių istorinę sąmonę.

Tačiau net ir istorijos moksle, kuris skiriasi nuo istorijos politikos, kiekviena nacionalinė valstybė konstruoja savo atskirą pasakojimą. Visiems gerai žinoma, kad Vytauto kariuomenės atsitraukimas buvo ne bėgimas iš kovos lauko, o taktinis manevras, nulėmęs visą Žalgirio mūšio eigą.

Tai prieš 50 metų įrodė švedų kilmės istorikas Svenas Ekdahlis, atradęs Ordino magistro laišką. Vis dėlto šis svarus šaltinis nei Lenkijos, nei Vokietijos, nei Baltarusijos istorikų netenkina ir į tai nekreipiamas joks dėmesys, nors nuo jo suradimo praėjo jau kelios dešimtys metų. Ir toliau į Žalgirio mūšį kitų šalių istorikai natūraliai žvelgia tik per savo tautinės valstybės poziciją.

Keista, bet šitai pripažįsta ir tie patys Lietuvos istorikai, kurie šiandien taip agresyviai puola Tautos istorinės atminties įstatymą, nors pačiame įstatyme apie istorijos mokslo rašymo cenzūrą net neužsimenama. Kodėl bijoma pripažinti realų faktą, kad valstybė gali ir turi teisę vykdyti istorijos politiką? Atrodo, tai ne tikrasis šių istorikų tikslas. Iš straipsnių viešojoje erdvėje ima aiškėti, kad istorikai atakuoja įstatymą tyčia, kad galėtų patys vieni suformuoti Tautos istorinės atminties tarybą. Kodėl šis istorikų ratas į savo rankas nori pasiglemžti ir istorijos mokslą, ir istorijos politiką?

Kyla pagrįstų klausimų: kam apskritai atstovauja dauguma Lietuvos istorijos instituto, Vilniaus universiteto ir Vytauto Didžiojo universiteto istorikų: neegzistuojančiam, objektyviam mokslui ar savo valstybei? Jei kiekvienas Lietuvos istorikas turi būti atskaitingas lietuvių tautai ir Lietuvos valstybei, tai reikia ir išpažinti. Todėl šiandien sunku paaiškinti, kodėl pykstantys istorikai kratosi tikros, Tėvynę pažinti ir gerbti skatinančios istorijos politikos.

Verta prisiminti, jog tarpukariu Lietuvoje veikė tokia iš pažiūros kultūrinė organizacija pavadinimu „Lietuvių draugija SSRS tautų kultūrai pažinti“. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, didelė dalis šios draugijos narių vėliau sėkmingai tapo Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos ministrais ir nomenklatūros atstovais. Kitaip tariant - Tautos išdavikais.

Negi realiai nesuvokiame, kad pasislėpusių Lietuvos judų gali veikti ir šiuo metu? Yra pilna pavyzdžių tarp istorikų, kurie niekingai ir atvirai skelbia netiesą, dengdamiesi profesorių vardais: Alfredas Bumblauskas dėsto, jog Nepriklausomybės kovose kariavo ne Lietuva prieš Lenkiją, o „senalietuviai“ prieš „naujalietuvius“; Baltarusijoje Rūstis Kamuntavičius skaito paskaitas niekindamas lietuvius ir garbindamas baltarusius, kuriems mielai atiduoda visą LDK palikimą; o Algirdas Paleckis iki šiol drįsta skleisti dezinformaciją apie Sausio 13-ąją, kad „savi šaudė į savus“, ir dar apie 1940-ųjų okupaciją, kai SSRS, pasirodo, viso labo apsaugojo bejėgę Lietuvą nuo nacių okupacijos. Ir ar nors vienas istorikas arba istorikų komitetas, kurie šitaip piktinasi naujuoju įstatymu, paneigė šias su tiesa prasilenkiančias versijas? Ar kaip nors kovoja su šiomis melagystėmis? Ne!

Kiek daug Lietuvos istorikų ir kitų intelektualų viešai smerkė Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovo Juozo Brazaičio perlaidojimą. Ar normalu, jog visokie istorijos perrašinėtojai ir niekintojai atvirai mindo su žeme Tautos didvyrius? Atrodo, nebėra nė vieno Lietuvos kūrėjo ir gynėjo, iš kurio nebūtų pasityčiota: Jonas Basanavičius vadinamas psichiniu ligoniu, knygnešiai - paprastais kontrabandininkais, o partizanai - kriminaliniais nusikaltėliais. Kas tik rizikavo savo gyvybe dėl valstybės išsaugojimo, šiandien tampa gėdingų istorikų pajuokos objektu. Tai gal vertėtų patikėti ir tuo, kad Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis buvo suorganizuotas KGB saugumo? Ar niekam dėl to negraužia sąžinė?

Norėtųsi visų paklausti: ar tokia nuomonių įvairovė kuria vienybę, ar greičiau dar didesnį susiskaldymą šalyje? Patriotizmas yra dorybė, o kas nutiks, jei istorijoje nebeliks patriotizmo? Tuomet tokioje istorijoje nėra jokio kilnaus, pamokančio tikslo, tik sausi faktai ir šaltiniai. Tokie žmonės skelbiasi atstovaujantys pasauliniam mokslui, bet ne Lietuvos valstybei. Įdomu, kam bus atstovaujama, kai Tėvynę ištiks okupacijos grėsmė? Kuri barikadų pusė bus pasirinkta?

Pirmosios Respublikos patirtis rodo, kad 1939 metų rugsėjį, kai Raudonoji Armija užėmė Vilniaus kraštą, tai bedvasiai inteligentai Justas Paleckis ir Vincas Krėvė-Mickevičius jau tada SSRS pasiuntiniui Lietuvoje Nikolajui Pozdniakovui kalbėjo, jog yra pasiryžę pradėti rengti dirvą Raudonosios Armijos įžengimui į Lietuvą. Ar norime, kad istorija pasikartotų?

Verta prisiminti, jog mūsų kaimynė Lenkija niekada nepripažino Vilniaus krašto okupacijos; rusai nuo XVIII a. dainuoja apie Pabaltijį kaip apie gimtąją žemę, o jų didieji strategai Baltijos valstybes vadina geopolitine anomalija; baltarusiai apskritai save laiko tikraisiais lietuviais, todėl po Lukašenkos mirties nereikės ilgai laukti, kol, neišvengiamai praradę valstybingumą bei atitekę Rusijai, pradės reikalauti Vilniaus. Nereikia pamiršti Europos Sąjungos biurokratų, kurie visomis ideologinėmis bei praktinėmis priemonėmis skatina tautybę iškeisti į Europos Sąjungos pilietybę ir laukia, kol pagaliau pavyks įvykdyti grandiozinį projektą - parašyti įtikinančią vieningą Europos istoriją. Rodos, visi sutartinai nori ir siekia Lietuvos, o koks bus lietuvių atsakas?

Jeigu dabar yra tokių asmenų, kurie greitai darbą Lietuvoje iškeistų į aukštą postą naujajame okupaciniame režime, tuomet reikia pasistengti, kad neužsiaugintume visos tokios jaunosios kartos. Minėtas Tautos istorinės atminties įstatymas yra ne tik bandymas pradėti vykdyti istorijos politiką, bet ir akivaizdus lietuvių telkimas į vieningą, drąsią, sąmoningą ir iššūkių nebijančią lietuvių Tautą. Tautą, kuri būtų daug mažiau paveiki ir pažeidžiama Kremliaus propagandos ir įtakos.

Nesinori būti kategoriškam ir nemanau, kad viskas prarasta, todėl pasakysiu visiems, kurie yra nusistatę prieš patriotizmą ir darbą dėl Tėvynės: tautiečiai, jei norite, kad lietuviai jus gerbtų ir mylėtų, atsimeskite nuo savo praeities, blogos veiklos ir pradėkite dirbti kilniam tikslui - kad sukurtume dorą, teisingą ir savarankišką Lietuvą. Tai padaryti dar ne vėlu!

Mums kaip tyro oro trūksta Lietuvai pasišventusių žmonių, nes be jų sugrius ne tik valstybė, bet ir išnyks Tauta. Sausio 13-ąją visi lietuviai savo krauju įrodė, kad yra verti savo vardo ir yra verti Nepriklausomos Lietuvos valstybės. Tą naktį visa Tauta buvo kaip tvirtas kumštis, nes turėjo vieną didį tikslą - apginti savo Tėvynę.

Lietuvai niekada netrūko išorės priešų, bet visada pavojingiausi telkiasi čia pat, pašonėje. Mūsų valstybę šiandien reikia ginti nuo istorijos klastotojų, kurie mielai užaugintų į pasaulį išeiti pasiruošusias ir Lietuvai abejingas mankurtų kartas. Todėl ir šiandien kaip niekad turime išsikelti tą patį tikslą - apginti savo brangią Tėvynę. Kiekvieną rytą nubusti ir vakare užmigti su ta pačia mintim. Kiekvieną darbą atlikti dėl Tėvynės, dėl meilės Tėvynei ir numirt.


Romas Gudaitis: Esė apie turtingą vidinį lepšio pasaulį

Kaip nustatė visiems laikams žymūs Lietuvos istorijos specialistai, pagal logiką „kas būtų, jei būtų“, tai yra „jeigu tetai augtų ūsai - tai būtų dėdė“, Didysis Lietuvos patriotas Želigovskis, ne okupavęs Vilnių pagal Didžiojo Lietuvos patrioto Pilsudskio įsakymą, o tik jį užėmęs su šaunia lietuvių husarų daina „šiandien - kopūstai, jutro - kaša, pozajutro  - Vilno naša“, išjoja su savo štabu į Liaudą - Nevėžio slėnį ties Panevėžiu, kur, pasak Maironio, liaunos bajoraitės šoka ir ilgisi Didžiojo Lietuvos patrioto Čičinsko, to Sicinskio, kuris „veto velniškai suriko“, tačiau štabas naktį susiduria su Lietuvos savanoriais, ir tie bernužėliai artojėliai šrapneliais į užkulnius suardo visus planus. Didysis patriotas vos išneša sveikas kudašių. Mat lepšių tais laikais nebuvo, Lietuvos garbė ties Širvintom ir Giedraičiais buvo apginta. Ir Kirtiklis, kilimo nuo mano gimtosios Igliaukos, tapo lenkų kariuomenės pulkininku, o vėliau ir Balstogės vaivada. Beje, kodėl buvo sužlugdytas Lietuvos patriotų „peoviakų“ karinis sąmokslas Kaune, juk jie su ginklu kovojo tik už tai, kad tautinės Lietuvos valstybės nebūtų, o susikurtų unijinė respublika su viena viršesne už kitą tauta. O kita tauta atsuktų nugarą savo Basanavičiui, knygnešiams, pirmojo tautinio atgimimo šviesuomenei, atsiklauptų prieš minėtus didžiuosius Lietuvos patriotus. Lygiateisiškumas pagal Liublino unijos tradiciją.

Sako, šios teritorijos ir hipotezės frazeologija išguldyti paistalai - naujas istorijos mokslo žodis. Sako, Lenkijoje dėl jų iš pradžių daug kas kraipė galvas, paskui apsidžiaugė, o atsirado ir tokių, kurie jas pavadino - kokia šventvagystė! - paprasčiausiu istorijos iškraipymu. Lenkijos moksle ir kultūroje esama didelio palankumo ir simpatijų Lietuvai, tad su šia kaimynės ir jos tautos dalimi siekime savo dialogo ir savitarpio supratimo viltį.

Lyrinė interliudija apie tuos, kurie nei sėja, nei akėja, patys dygsta - apie lepšiškumą politikoje. Apie jį nekalba politologai, ši sąvoka ne jų. Kaip įtalpinsi į turiningą, kupiną aktualijų, sensacingų faktų politinį gyvenimą, kur egzistuoja partijos, ideologijos, politikų klasė, yra principai, kur interpretacijų, niuansų Augijaus arklidės, visokių paaiškinimų, veiksmų, aistrų su kaupu, o nėra tik lepšių. Be pasisekimo andai esu rašęs apie diletantus valstybės tarnyboje (jų nėra, išlaužiau iš piršto), apie demagogus (jų nėra, sugalvojau), štai dabar sudėjau poemą laisvom eilėm apie lepšiškumą ir lepšius. Iš pradžių kamavo natūralistiški vaizdiniai, paskui pamačiau, kaip taršomas, dorojamas, auklėjamas ministras kolega signataras Vytenis, išsišokęs su idėjomis apie rinkimus (juk reikėjo neišsišokti, o prisisemti vandens į burną) ir - sužavėtas diskusijos lygio, principingumo, idealų šviesos - ėmiau eiliuoti kūrinį apie lepšius ir jų mentalitetą. Būk lepšiu (apdainuoju tik ponus, apie ponias šiame kontekste cyptelti nedrįstu) - ir toli toli nueisi. Realybėje Vytenis pralaimi, pastatomas į statisto vietą, o laimi lepšiškas nusiteikimas kalbėti viena, o daryti kita. Kovoti prezidento rinkimuose - tai yra lankstytis svarbiausiajam asmeniui, o svarbiausia matyti - kad lepšiškumo niekas nepastebės, nes Lietuvoje seniai laimėjęs lepšiškas mentalitetas. Aš prisitaikiau - vadinasi, nesu lepšis. Aš sutinku, kad mano, mūsų partneris būtų kiršinanti lenkus akcija - vadinasi, nesu lepšis.

Kad nesusižeistų vaikai, nuo jų slepiami aštrūs daiktai. Tačiau Lietuvoje vienam pavojingam žaidimui seniai sudaromos kuo palankesnės sąlygos. Taip, aš turiu omeny pokerio lošėjus ir šulerius, kurie gina lenkų mažumos teises. O kadangi mūsų laikais - laužiu iš piršto šią siaubingai dangaus keršto besišaukiančią netiesą! - vis dėlto į valdžią pretenduoja ir ją gauna lepšiai, tai iš nieko atsiranda „politinė jėga“, kuri „myli Lietuvą“ ir dėl to gali ją įskundinėti kiek tinkama. Juk puoselėja, gerbia ir gina Lietuvos žemių vientisumą. Šiek tiek naujausios mūsų istorijos lepšiškumo aspektu. Lepšiai ir jų lepšiškumas neatkreipė dėmesio, jog kuriama, registruojama nacionalinė politinė partija. Lepšiai ir jų lepšiškumas patikėjo, kad šiai partijai rūpi tik (!) kultūriniai, švietimo, socialiniai, komunaliniai reikalai. Lepšiai ir jų lepšiškumas pražiopsojo pasižiūrėti, ar viskas švaru, ar Konstitucija gina tokių partijų atsiradimą. Visi šie dalykai niekam nerūpėjo, ir vien dėl to reikia žavėtis lepšiais ir lepšiškumu! Vokietijoje yra milijonai šios šalies pilietybę turinčių turkų, tačiau jie dar nesukūrė partijos, kurią Angela Merkel priimtų į koaliciją. Politinių lepšių žiniai, juk jie taip žavisi Europa: daugelyje šalių nėra mažumų politinių partijų. Išimtis tik Lenkija, kur, kaip mes žinome, egzistuoja stiprios ukrainiečių, baltarusių, lietuvių tautinių mažumų politinės partijos, jos turi atstovų Seime (taip pat!) ir kur premjeras Donaldas Tuskas rėkauja ant kiekvieno kampo, kad jis pirmiausia - kašubas, o paskui tik lenkas. Lepšiai su savo lepšiškumu patikėjo, kad minėtai akcijai rūpi tik Vilniaus ir aplinkinių rajonų žemė, savivaldybių reikaliukai - ir pražiopsojo didesnį jos rūpestį visa Lietuva. Reikia gintis? Bet nuo ko, jeigu lepšiai ir jų žiovaujantis iš pasitenkinimo savimi lepšiškas mentalitetas yra ne priešas, o sąjungininkas? Daryk ką nori - nepastebės.

Gintis reikia nuo sveiko proto. Juk realybėje mes taip puikiai sugyvename nepaisant visų agitacijų ir kliaučių. Kiekvienas gali pateikti savo gražių pavyzdžių. Aš dvidešimt dvejus metus Karoliniškėse, Žvaigždžių, dabar Loretos Asanavičiūtės gatvėje, gyvenau šalimais su nuostabiu kaimynu lenku nuo Dubingių - dar ir dabar mano ausyse tebetarška sunki jo siuvamoji mašina ir aidi mūsų pašnekesiai, - ir nė atšešėlio, jog mus kas skirtų šioje žemėje. Mudviem ir mudviejų šeimoms Lietuva - Tėvynė mūsų, todėl amžina ramybė paprasto, darbštaus, kilnaus žmogaus sielai. Jis paliko šį pasaulį, bet argi maža čia kaimynų, kurie mums brangūs? Kad lenkų mažumai Lietuvoje užtikrintos visos teisės, akivaizdu. Ir vis dėlto tos teisės ginamos vis agresyviau. Štai kad ir šventvagiška demonstracija Seime Sausio tryliktąją. Žąsele ištipena iš salės stebint Lenkijos Seimo aukšto lygio delegacijai. Laukia griausmingo efekto - rezultatas šnipšto vertas. Paskui matėme tuos pačius veikėjus demonstratyviai pagerbiant Sausio įvykių aukų kapus Antakalnio memoriale. In corpore atėjo. Veikėjai visados elgiasi pagal primityvią schemą: kelia triukšmą, šmeižia mūsų šalį čia ir svetur, provokuoja. Tačiau jų didžiausias  tikslas, aišku, sulaukti užtarėjų iš Lenkijos pusės - tos pačios mūsų „strateginės partnerės“, kurios prezidentas yra pareiškęs, kad lenkų rinkimų akcijos sėkmė praėjusiuose rinkimuose yra Lenkijos sėkmė. Gražu! O kaip mes atsakėme? Ogi mes sutinkame vis su tuo pačiu scenarijumi - kai atvyksta kokia aukščiausio lygio delegacija, atiduodama duoklė protokolui, bet apsilankymo tikrasis tikslas - juk ne vizitas ir pažintis su mūsų šalimi, atvyko išklausyti skriaudžiamųjų skundų ir dejonių. Paskui iš to daromos išvados, kad mūsų dviejų šalių ir tautų santykiai temdomi ir pan. Kad jie nebus užtemdyti, jei bus besąlygiškai vykdomi grupės, uzurpuojančios lenkų balsą ir kalbančios jų vardu, juos užtariančios Lenkijos reikalavimai. Dabar jie kalba apie švietimą, gatvių lenteles, tačiau išauš diena, ir jie... Kosovo variantas, „europinė integracija su Lenkija“ neduoda ramybės ponams ir ponioms, o šiaip viskas vyksta pagal suderintą planą. Įpusėjęs pavojingas žaidimas. Lepšiškai stebint politiniams lepšiams, kurie taip susirūpinę kiekvienu Lietuvos žmogumi ir euru, kad nepastebi pavojaus. Aš vanoju lietuvišką lepšiškumą, tačiau rusai sutinka, kad ir juos gintų akcija. Nuo ko? Ar jie, ar kitos mažumos sutinka? Abejojame, juk tiek protingų, lojalių mūsų valstybei žmonių šiose mažumose.

Kai buvo kuriama ši ku-li-cija, ne koalicija kaip visos kitos, o būtent - kulicija (leiskite ją taip meiliai vadinti pagal analogiją su Zomčine - ten mėšlini dalykai būdavo vadinami ne politika, kokia čia politika galėjo būti  kalkaze, šiandien atvežė vieną girtą pirmininką, rytoj kitą, o pa-li-ti-ke), taigi pagal pa-li-ti-kės logiką kulicija pasikvietė lenkų rinkimų akciją. Nereikėjo kviesti, o pasikvietė. Režisieriai, patarėjai tikėjo - pasikvies, tam jie ir lepšiai, kad pasikviestų. Liurbiai. Žinoma, jų troškimai išsipildė. Lipdant kuliciją su prielipa - akcija, lėmė ne idealai (išgaravo), principai (išbluko), o lepšiškas mentalitetas. Lepšiškas džiūgavimas viešai: štai mes jūsų labui pasikvietėme akciją, mes sugebėjome susitarti. Mes ne pu-li-ti-kai ir nekuriame, dėkui Dievui, ku-li-ci-jų, tačiau vis dėlto knieti pasidomėti, kaip užteko proto padaryti tokį net pulitiškai kvailą dalyką. Juk šie veikėjai visą laiką kalbės reikalavimų ir ultimatumų kalba, o neprotingos kulicijos sutartį, sulaukę reikiamo momento ir pasitvarkę merkantilinius reikaliukus, išardys be jokių kalbų. Pastarosiomis dienomis kalbama apie akibrokštą, įžeidimą ir panašiai, tačiau ko jūs tikėjotės? Reikėjo galvoti, kada kūrėte savo kuliciją. Jeigu būtumėte kūrę normalią koaliciją, nebūtų reikėję kviesti Tomaševskio ir jo akcijos. Mes būtume jus supratę, o dabar?

Tiek žodžių apie be galo turtingą, subtilų lepšio vidinį pasaulį. Kaip matome, jokių analogijų ar paralelių su baravykais, grybų karais - juk lepšis unikalus glebiai korektišku ir etišku savo lepšiškumu. Svarbiausiajam valstybės asmeniui labai paranku, kai aplinkinėje palitikėje tiek lepšių. Kuo daugiau bus lepšių - tuo sėkmingesnė bus antroji kadencija. Tada - su šios kulicijos ir neprincipingumo pagalba - ekscelencijai iš elegantiškų ragiukų išaugs dideliausi ragai. Lepšiai jų nepastebės, juk lepšiai. Demokratijos labui korektiškai nepastebės.

Pabaigai apie institucijas ir žmones (ne lepšius). Šiek tiek gaila - ir šio apgailestavimo aš negaliu perteikti baltosiomis eilėmis - kad jaunas energetikos reikalus tvarkantis ministras yra deleguotas šio kulicijos partnerio. Tautinių mažumų reikalams buvo sukurtas atskiras departamentas, veikė jis nepartiniu pagrindu, visų mažumų interesai buvo derinami. Dabar Kultūros ministerijoje yra viceministras, deleguotas kulicijos partnerio. Ką jis veikia? Žinoma, užsiima vien skriaudžiamųjų reikalais, todėl ir atsiranda įstatymo projektas, kuriam pritartų ir aniedu didieji Lietuvos patriotai, ypač jų žirgų kanopos ir kančiai į chlopų nugaras. Kurgi jūs, kulicijos galvos, jei leidžiate Lietuvoje projektuoti teritorijas vien etniniu pagrindu? Neleidžiat? Esat niekuo dėti?

Kulicija žiovauja, akcijos įžūlumas auga kaip ant mielių, Lietuva žiūri į savo lepšius žavėdamasi, į sumautą jų mentalitetą susimąstydama, aš rašau ir kaip atlygį gaunu guzą į kaktą.

Tačiau neatsisakau idėjos lepšius ir lepšiškumą priskirti prie didžiausiųjų, labiausiai toleruotinų ir vertinamų nacionalinių vertybių - ten jums vieta, gudbai ir viso labo. Jums gaila pa-li-ti-kės ir jos lyderių. Bet ko jų gailėtis? Juk jie patys pasirinko.

Kol kulicija žiovauja, kulicijos partneriai tvirtai renkasi strateginę kryptį. Ne į Liaudą, kurios nėra, o į Varšuvą ir Briuselį - jie apgins, ir dejonės nedraskys priespaudą kenčiančiųjų širdžių. O lepšių politinis gyvenimas būna ilgas. Juk viešai jie niekados neprisipažins esą lepšiai. Net ir akistatoj su savimi lepšis visados atras tūkstančius argumentų, paneigiančių tiesą, kad jis yra lepšis. Jo jausmai turėtų dominti literatūrą - užmetu aš provokacinį jauką ir laukiu... Jūs - nekibkite, o jūs - būkite lepšiški iki pergalingo galo ir tvirtai įeikit į istoriją. Kol ateities istorikai tvirtai nustatys, kad buvote didžiavyriai (vėlgi persiprašau lygių galimybių), o ne lepšiai.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ specialų leidinį
„Redakcinės kolegijos tribūna“