RESPUBLIKOS REDAKCINĖS KOLEGIJOS TRIBŪNA (Nr.8): LAISVĖ IR LAISVĖS SIMULIAKRAI

Vytautas Radžvilas: Laisvė ir laisvės simuliakrai (II)

Moderniąją visuomenę vokiečių sociologas Maksas Vėberis (Max Weber) yra apibūdinęs pasitelkdamas ,,geležinio biurokratijos narvo” vaizdinį. Simuliuojamos ,,laisvės” visuomenė labiau primintų geležinį narvą su aksomu apmuštomis sienomis. Tos minkštos ir šiltos sienos, slepiančios geležinių narvo grotų kietumą ir šaltį, padeda jo įnamiams užmiršti, kad jie vis vien yra tik narve uždaryti kaliniai.

Apskritai demokratinis ,,aksominis narvas” daugeliu atžvilgiu yra tik  totalitarinio ,,geležinio narvo” išvirkščias veidrodinis atspindys.

Totalitarizmo laikais mėginta pavergti žmones atkertant juos nuo ,,kenksmingų” žinių ir informacijos šaltinių. Tačiau lygiai pavergti žmones ir paleidžiant juos aklai klaidžioti beribiame informacijos okeane. Tereikia neduoti jiems jokių moralinių ir intelektualinių gairių, padedančių susigaudyti, kas yra tiesa ir melas, gėris ir blogis, vertinga ir nevertinga. Maža to, tokius tikrumo ieškančius žmones nesunku ir beviltiškai paklaidinti neatpažįstamai pakeitus jų vedlių pavidalus.  Mat ,,aksominio narvo” visuomenėje atgrasūs totalitarinio sukirpimo ideologiniai propagandininkai ir instruktoriai tampa nereikalingi. Čia paieškų kelyje esančio asmens palydovais ir švelniais vedliais gali tapti geranoriški ,,švietėjai” ir ,,patarėjai”, kurie pasirūpins, kad jų globotinio kelionė šiuolaikinio žinojimo labirinte  virstų betiksliu ir niekur nevedančiu blaškymusi to labirinto akligatvių spąstuose.

Totalitarinio valdymo laikais ,,geležiniame narve” uždarytai visuomenei buvo primetami tariami autoritetai. O ,,aksominiame narve” tūnančios visuomenės nariai skatinami ,,mąstyti kritiškai” ir neigti bei griauti visus autoritetus, kad būtų įgyvendintas ,,demokratinės lygybės” idealas. Aukštesniais moraliniais ir intelektualiniais standartais besivadovaujantys visuomenės lyderiai yra ,,demokratiškai” naikinami paverčiant juos nuolatinių pašaipų ir patyčių taikiniais.

Nesugebančios juoktis ir linksminti visuomenės neįmanoma laikyti sveika. Tačiau ,,aksominio narvo” visuomenėse linksmybės liejasi per kraštus taip smarkiai, kad pradedama apskritai nebejausti ribos tarp šventų bei rimtų ir kasdienių bei komiškų gyvenimo momentų. Neatsitiktinai jose taip klesti milžiniška ,,pramogų” industrija. Būtų naivoka laikyti šias ,,pramogas” tik komerciniais projektais. Iš tikrųjų visos šios industrijos paskirtis anaiptol nėra tik ,,daryti pinigus” jos šeimininkams. Masėms įperšamos ,,pramogos” yra ne mažiau paklausios ir kaip gyvybiškai svarbi ,,demokratinės” politinio valdymo technologijos dalis. Mat kita jų paskirtis yra nuolatos ,,gaminti” padugnių visuomenę – savo troškimų bei instinktų  nesugebančius kontroliuoti ir todėl lengvai manipuliuojamus bei valdomus individus.

Jiems kontroliuoti ir nukreipti ,,teisinga” linkme reikalingi ne griežtai masėms įsakinėjantys valdovai, bet visai kitokie vedliai. Demokratijos ,,aksominiame narve” tokiais vedliais tampa vadinamosios ,,žvaigždės”, kurių vertybės ir elgesio modeliai yra ne primetami visuomenei ,,iš viršaus”, bet įperšami ,,iš apačios”, pasitelkus patrauklius jų demonstravimo ir reklamos būdus. Todėl ,,žvaigždės” būna ,,savanoriškai” mėgdžiojamos ir puikiai atlieka ,,masalų” ir masių ,,vedžiotojų vaidmenį. Dažniausiai tokiomis ,,žvaigždėmis” padaromos vidutinybės. Jos būna kryptingai atrenkamos ir tampa ,,reikšmingos” tik todėl, kad joms paskiriamos iš anksto numatytos ,,bandos vedlio” funkcijos.

Vienu akivaizdžiausių klasikinio ,,totalitarinio” valdymo bruožų yra atvira ir griežta ištarto arba parašyto žodžio cenzūra. Tačiau, palyginti su ,,aksominiame narve” taikomomis minties ir žodžio laisvės priežiūros priemonėmis, ji gali pasirodyti kone vaikų žaidimas. Toji valstybės vykdoma cenzūra buvo lengvai atpažįstama, nes ją užtikrino oficialiai veikusios ir visiems žinomos įstaigos. Cenzoriai vadovavosi iš esmės žinomais draudžiamų pavardžių, autorių ir temų sąrašais. Todėl kiekvienas laukiantis susitikimo su cenzoriais asmuo iš anksto turėjo orientyrus ir žinojo ar bent jau nujautė, ko galima tikėtis: kurie dalykai ,,praeis”, su kuriais įmanoma ,,praslysti”, o dėl kurių net neverta vargti ir rizikuoti.

O demokratinio ,,aksominio narvo” piliečiui susiorientuoti kur kas sunkiau. Mat nors cenzūra čia tokia pat griežta ar net griežtesnė, oficialiai jos ,,nėra”, kadangi valstybinę cenzūrą pakeičia privati. Todėl „aksominio narvo“ sąlygomis vieninteliu minties ir žodžio laisvės garantu lieka žiniasklaidos priemonių savininkų, redaktorių ir žurnalistų sąžinės bei atsakomybės visuomenei jausmas. Kaip liudija šis tekstas, tokios žiniasklaidos dar esama ir Lietuvoje, tačiau kol kas tokia visuomeniška ir patriotiška žiniasklaida yra išimtis, o ne taisyklė.

Esant tokio tipo valdymui atvira ir šiurkšti prievarta darosi nereikalinga arba ją prireikia panaudoti tik retais atvejais. Demokratinė ,,nepaliaujamo laisvinimo” strategija smarkiai efektyvumu pranoksta totalitarinio valdymo būdus, nes ji yra dviejų subtilių valdysenos metodų - ,,sužvaigždinimo” ir ,,išstūmimo” - lankstus derinys. Sistemai ,,tinkami” asmenys iškeliami ir ,,sužvaigždinami” viešojoje erdvėje - tampa sektinais ir mėgdžiotinais ,,masių visuomenės” elgesio etalonais ir vedliais. O prie esamos santvarkos ,,neprisitaikę” arba jai pavojingais laikomi asmenys būna kryptingai marginalizuojami ir atsiduria visuomenės užribiuose - jie ir jų idėjos sukarikatūrinami ir paverčiami pajuokų objektais arba, priešingai, lieka paprasčiausiai ,,nepastebėti” ir  nutylimi.

Net ir gana trumpa pažintis su ,,laisvose visuomenėse” vešinčiais laisvės simuliakrais turėtų įtikinti, kad tokios politologinės sąvokos kaip ,,švelnusis totalitarizmas”  arba ,,totalitarinė” demokratija nėra tik karščiuojančios vaizduotės ir neatsakingo kalbėjimo kūriniai. Taigi yra svarių priežasčių manyti, kad ,,perėjus iš totalitarizmo į demokratiją” radosi tik naujas visuomenės valdymo būdas ir stilius, nes ,,išsilaisvinusios” pokomunistinės visuomenės iš tikrųjų atsidūrė ne laisvės, o jos simuliakrų pasaulyje.

Romualdas Ozolas: Nacionalizmas - tai tikrasis humanizmas

Ideologijos ir lietuvybė (II)

Lietuviškosios ideologijos metmenys

Taigi: globalizmas negali be korporacijos (monopolizmo), pelno (komercializmo) ir (perteklinio) vartojimo. Be atodairos naudodamas resursus, jis žudo visą gamtinę aplinką, trims procentams Žemės žmonių suteikdamas galias disponuoti viskuo, visus kitus uždarydamas į skurdo ir beteisiškumo zonas.

Nacionalizmas be viso šito ne tik gali, bet ir siekia gyvenimo demonopolizavimo, dekomercializavimo bei tausojančio vartojimo, t. y. priešingų globalizavimui tikslų, pasiremdamas humaniškiausiu naujųjų laikų socialinės filosofijos suvokiniu - tauta, laikoma gamtinio ir socialinio pradų jungtimi bei svarbiausiu istorijos subjektu.

Paklauskim tiesiai: supranta ar nesupranta lietuviai, kad pasaulis šiandien surakintas tų dviejų ideologijų priešpriešos?

Lietuviai dviejų ideologijų erdvėje

Atsakyti galima tik taip: nesupranta. Nujausti nujaučia, tačiau iki viešojo mąstymo ir savivokos sprendinių problema, deja, neiškeliama. Taip yra dėl dviejų priežasčių: suvokiantieji nutildomi, o nesuvokiantiesiems pakišamos kitos problemos.

Esama ir pseudoproblemos: globalizmas su visom savo neigiamom pasekmėm vaizduojamas veikiąs už Europos Sąjungos sienų, o ši rodoma kaip tautų, ypač mažųjų, gynėja bei gelbėtoja, ir jeigu ji dar ko nors neišsprendžia, tai tik dėl to, kad nacionalinės valstybės nėra pakankamai integruotos.

Suvokiantieji, kad ES yra globalizmo ideologijos perdirbamo pasaulio regionas, tildomi juos arba įtraukiant į europinės liberalinės demokratijos valdžios institucijas bei jas aptarnaujančius padalinius, provyriausybines organizacijas, programas, privilegijas ir pan., arba nutremiant „į užribį“ - marginalizuojant, kompromituojant arba paprasčiausiai nutylint, t. y. panaudojant liberalinės demokratijos cenzūrą. Problemos esmės neįžvelgiantiems, bet vis dėlto nepatenkintiems esama sistemos būkle, viskas aiškinama esamojo momento sunkumais. Nacionaliniu mastu tai reiškia, kad problema tautos nereflektuojama, tad ji lietuviams neegzistuoja nei kaip vyriausybių, nei kaip visuomenės prievolė ginti tautos gyvastingumą bet kokioje pasauly susiklostančioje situacijoje.

Kokiais pavidalais problema vis dėlto apčiuopiama?

„Aukščiausiu“ nacionalizmo mintijimo lygmeniu laikytinas šiandieninio pasaulio ideologinių problemų traktavimas kaip gėrio ir blogio susirėmimas. Šios pozicijos ištaka yra garsioji Ronaldo Reigano tezė apie Tarybų Sąjungą kaip blogio imperiją. Tai buvo popstiliaus europinio racionalumo išprievartavimas, kurio dėka kapitalizmo ir komunizmo nesantaika iš principų lygmens pervesta į vertybių plotmę, ant Šaltojo karo aukuro sudeginant galimybę pasaulio mentalumą pagrįsti protu paremtomis nekintamybėmis - principais, vieninteliu susikalbėjimo garantu. Tai buvo pasaulio natūralaus vienijimosi proceso perdavimas globalizmui su jo vertybiniu voliuntarizmu, leidžiančiu rasti vis naujas blogio imperijas, lokaliniai karai prieš kurias baigėsi aiškiai fiksuotu pasauliniu civilizaciniu karu 2011 m. rugsėjo 11 d.

Apie globalizmo ir nacionalizmo priešpriešą Lietuvoje kartais jau bandoma kalbėti kaip apie islamo ir krikščioniškojo pasaulių nesantaiką, kylančią dėl vartotojiškų vertybių invazijos ir prievartinio jų brukimo islamo vienijamoms kitokio mentalumo tautoms, tačiau tai nelaikoma civilizacijų susidūrimu, taip pašalinant aiškesnius procesų skirties kriterijus.

Apie tai, kaip globalizmas ir nacionalizmas susiduria žmogaus teisių lygmenyje, nesama net užuominų, nes būtent ne tauta, o individas globalizmo ideologijoje laikomas visų procesų atskaitos tašku ir pažangos kriterijumi.

Teigti, kad Lietuva mato save globalizmo keičiamame pasaulyje jei ne planetariniu, tai bent jau civilizaciniu lygmeniu, nėra jokio pamato: tokio poreikio viešojoje sąmonėje paprasčiausiai nėra.

Lietuviai krikščionybės erdvėje

Europos tautų kultūros išaugo ir subrendo krikščionybės vienijamos. Pati Europa yra jos etnosų ir tautų kultūriškai interpretuota krikščionybė. ES konstitucija krikščionybę pašalino net iš Europos ištakų sąrašo.
Ar reflektuoja lietuviai savo padėtį prieštaringame šiandieninės krikščioniškosios Vakarų civilizacijos pasaulyje?

Krikščionybė Lietuvoje šiandien mąstoma katalikų tikėjimo pavidalais: teoriniu aspektu - kaip katalikų tikėjimo istorinės ir šiuolaikinės problemos, praktiniu - kaip katalikybės istorinio kelio Lietuvon, katalikų bažnytinės organizacijos įsitvirtinimo ir katalikų tikėjimo priimtinumo ir paveikumo tikintiesiems klausimai.
Kadangi daugelis naujausių tyrimų kryptingai finansuojami geresniam ES integracinių procesų pažinimui, tautų ir religijų santykių klausimai, kaip ir XX a. ateizmo epochoje, apmąstomi dažniausiai tų santykių dekonstravimo ir degradavimo aspektais. Lietuvoje ši tendencija slepiasi po katalikybės ir nuasmenintos tautos santykių metafizika, todėl iš esmės ne kažin kiek teprisideda ir prie istorinių, ir nūdienių lietuvių tautos religinio tikėjimo turinio ir jo problemų pažinimo ir apmąstymų brandos.

Tuo tarpu klausimų daugiau negu reikia. Ar šiandieninį Lietuvos katalikybės pobūdį tebesąlygoja mentalumas, lėmęs vėlyvą - paskutiniųjų Europoje - lietuvių apsikrikštijimą? Ką šiandieninėje lietuvių katalikybėje lemia ta aplinkybė, kad šalia Lietuvos visą laiką buvo itin stiprios ir agresyvios katalikybės šalis Lenkija? Kas lėmė Reformacijos Lietuvoje pobūdį ir pralaimėjimą? Kodėl Lietuvos katalikų bažnyčia tokia tautiškai pasyvi? Ar katalikybė pajėgi tapti naujųjų lietuvių tautos kartų tikėjimu?

Europoje gilėjant sekuliarizacijai (apie pusę gyventojų visose 28 ES šalyse yra netikintys, beveik ketvirtadalis mano nesant ne tik Dievo, bet ir jokios dvasinės galios) Lietuva šiuo požiūriu savo realios padėties nežino nė apgraibom. Tenkinamasi buitinėm pastabom apie atgyjantį tikėjimą, jaunimą kaip Bažnyčios viltį ir pan. Visuomenės socialinė atskirtis, teisinis neįgalumas ir nejautra žmogui kaip asmeniui, matyt, yra tos aplinkybės, kurios kerta žmonių dvasinius ryšius, taigi ir tikėjimą. Katalikų bažnyčia Lietuvoje visada buvo daugiau socialinės jungties būdas, todėl gal neverta stebėtis, kad grynosios dvasinės jungties lietuviai vis dažniau ieško Rytų tikėjimuose arba krikščionybės sektose. Ne naujiena ir perėjimai į islamą.

Santykiai su kitomis katalikiškomis tautomis ir valstybėmis kaip specifinė problema, galinti paryškinti ir paskaidrinti ne tik santykius tarp kaimyninių tautų, bet ir tarp valstybių, nelaikomi specialių tyrimų reikalaujančiu darbu. Tokia pozicija lemia, kad mes visiškai neskiriame lenkų ir lietuvių katalikybių kultūrinių laukų. Dvasinio gyvenimo palaukėms palikta Reformacijos istorija ir evangelikų liuteronų šiandieninis religinis gyvenimas. Apie stačiatikybę kalbėti beveik nepriimta. Dėl to, kad už sienos Rusija - buvusios blogio imperijos dukra?

Vatikano kaip katalikybės institucinio centro santykiai su Lietuvos arkivyskupijomis kaip katalikų bažnyčios organizacijos padaliniais bei Vatikano ir Lietuvos tarpvalstybiniai santykiai viešojoje erdvėje nenagrinėjami. Tai, matyt, lemia ir mūsų valstybės vadovų ir pareigūnų vizitų pas Romos katalikų bažnyčios vadovą pobūdį - tikybinį, o ne valstybinį. Nors Lietuva turi ne vieną institucinio pobūdžio klausimą, kurį reikėtų aptarti su Popiežium kaip Vatikano valstybės galva. Be kita ko - ir Lisabonos sutarties (ES konstitucijos) nuostatą dėl krikščionybės paveldo kaip europinės civilizacijos ištakos neformalaus traktavimo: tai ne ES komisarų, o visų ES šalių, taip pat ir Lietuvos, piliečių bei tikinčiųjų kompetencijos klausimas.

Apibendrinant lietuvių savivokos padėtį savo civilizacijoje per aukščiausią kiekvienos civilizacijos jungtį - tikėjimą ir religiją, galima pasakyti: mus beveik be užkardų veikia globalizmo civilizaciniai iššūkiai ir postūmiai, tačiau kaip su religijos ir tikėjimo pagalba sustiprinti tautos savivoką ir savitaigą pasaulyje stiprėjant globalizacijai, iš esmės nekalbama. Tik proginiais atvejais jau galima išgirsti ganytojišką žodį, ginantį tautos krikščioniškąjį gyvenimo būdą.

Mirtina globalistinės ideologijos primetinėjamos civilizacijos kova su kitais civilizacinės galios centrais vyksta mūsų akyse, ir mes joje dalyvaujam. Ne tiek suprasdami, kiek nesuprasdami.

Lietuviai lietuvių tautoje

Jeigu dėl savo konjunktūrinių baimių ir ideologinių prieštarų tautos kaip teritorinio, istorinio ir kultūrinio (kalbinio) vienio neatiduosime į Europos Sąjungos vadovų projektuojamus sąvartynus, bet tas apibrėžtis laikysime tautos materialiaisiais pamatais, tai dvasiniais turėsim pripažinti į tą pamatą besiremiančių žmonių vienybę. Vienybė kaip dvasinis veiksmas yra įmanomas tik tada, kai žmones jungia vienas idealas ir bendra ideologija. Politika yra jų įgyvendinimo paieška.

Lietuva, kaip ir visa Europa, šiandien perskelta dviejų ideologijų su visiškai kitais idealais ir politikom. Viena jų yra globalizmu tapęs liberalizmas, kita - tautų savigynos priemonių ieškantis nacionalizmas. (Visos kitos ideologijos šiandien yra tapusios tik šių dviejų pasaulėžiūrų hibridais - tautų politinės kultūros išugdytais mutantais.) Jų susirėmimas negailestingas, nes tai jų gyvybės ar mirties klausimas, o dėl išlikimo kovojama iš paskutiniųjų.

Šiandien Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, dominuoja liberalizmas, savo priemonėmis brutaliai įsitvirtinantis visose gyvenimo srityse. Nacionalizmas užima gynybines pozicijas. Jų apraiškos visokeriopai slopinamos. Tačiau kai kuriose Europos Sąjungos valstybėse - Vengrijoje, Lenkijoje, Vokietijoje (Britanija visada buvo ne besąlygiškai lojali ES politinės valios štabui - Europos Komisijai) - jos stiprėja iki nacionalinio elgesio lygmens.

Lietuvių tautos himnas, kviečiantis vienytis vardan tos Lietuvos, visada buvo nevienaprasmis. Giedodami jį lietuviai dar turės suprasti, kad vienybė šiandieniniame pasaulyje įmanoma tik su tais, kurie yra už tautos ateitį, o ne jos žūtį, lygiai kaip Jono Basanavičiaus karta Vinco Kudirkos himnu kvietė vienytis ne unijoje lietuvius pribaigti, o iš unijinių pinklių išvesti norinčiuosius.

Tauta lietuvių savivokoje yra ne tik fundamentali, bet ir sakrali sąvoka. Tą kokybę ji įgijo, kai lietuviškai dar kalbanti lietuvių dalis ėmė telktis XIX amžiuje, o XX amžiuje du kartus atkūrė savo valstybę - ne lenkiškai kalbančios „bajorų tautos“, o etniniu pagrindu augančios tautos Respubliką. Etninės tautos valstybingumo koncepcija lemtingai sąlygojo visą XX amžiaus Lietuvos istoriją, sukurdama ne vieną dramatišką situaciją, tačiau kitu atveju apie lietuvius šiandien jau būtų tekę kalbėti kaip apie buvusią tautą, sočiai pamaitinusią kaimyninę Lenkiją bei germaniškąją Prūsiją. Kai šiandien polonofiliškieji „istorinės Lietuvos“ apologetai niekinamai sako, kad Lietuva sukurta iš žodžio, jie nė nesuvokia, kokį pagiriamąjį žodį sako lietuviams: kone tūkstantmetį iš savo kalbos, istorijos ir žemės varytieji ir nutautusių didikų bei bajorų luomus praradusieji pagaliau tarė autentišką lietuvišką žodį ir atkūrė valstybę su tautos prigimtine kalba! Jeigu kas aprašytų šitą revoliucinį išsiveržimą istorijon kaip dvasios polėkį, o ne įvairių jėgų sąveiką!

Niekuo kitu, kaip dvasios aktu, nepavadinsi ir Vilniaus Didžiojo seimo, kurio kalbose Lietuvos valstybė greičiau oazės miražas negu realus veiksmų projektas.

O Vasario šešioliktoji? Ar ji tuo metu kas nors daugiau negu į žodžius suspausta Didžiojo seimo viltis?

Tačiau tai yra gairės, kurios pamažu pildosi konkrečių darbų, netgi žygių bei pergalių ir karo, ir diplomatiniuose frontuose. Lietuviai imasi darbų, daugelis jų stebėtinai produktyvūs, tačiau ar ne vertingiausias yra dvasios ugdymo darbas - lietuviškojo patriotizmo ugdymas, - to patriotizmo, kuris šiandien gęsta su paskutiniąja Pirmosios Respublikos karta?

Pagaliau - ar ne dvasios žygis yra valstybės atkūrimas 1990-aisiais - tikras paminklas Pirmosios Respublikos dvasiai ir testamentas visoms šiuolaikinėms kartoms?

Dvasios pakilimu laisvėn pasišviesdama kelią į savo galutinį subrendimą - gyventi nepriklausomoje savo nacionalinėje valstybėje - lietuvių tauta viską - ir savo žemę, ir savo istoriją, ir savo kalbą - vėl turi atsiimti iš nebūtin traukiančios globalizmo juodosios skylės.

Kaip šie esminiai tautos dėmenys egzistuoja mūsų sąmonėje?

ŽEMĖ (VIETA). Principas aiškus - Lietuva, jeigu ji nori būti pasaulyje apskritai, yra ir turi būti savo etninėse žemėse, savo istoriniame areale. Tačiau tikrovė tokia, kad dideli jos istoriniai plotai jau užkloti kitų etnosų ir priklauso kitoms valstybėms, o Europa Lietuvą tebelinkus matyti per 1791 metų Lenkijos Respublikos konstitucijos straipsnius - dėl savivaldos autonomiškumo purkštaujančią Lenkijos trečiąją žemę - Lenkijos provinciją. Štai kodėl 1920 metų Taikos sutartis su Rusija, pripažįstanti Lietuvos valstybę jos etninėse žemėse, yra ir svarbiausias Pirmosios Respublikos diplomatinis laimėjimas, ir principinės reikšmės tarptautinis jos naujausios istorijos juridinis faktas, nepriklausomai nuo to, kaip jį būtų linkusios interpretuoti įvairios politinės konjunktūros.

Didžiausias naujųjų laikų Lietuvos pralaimėjimas - lenkiškoji Vilniaus ir visų Lietuvos pietryčių okupacija, beveik visų vienareikšmiškai pripažįstama buvus brutaliu imperialistiniu Lenkijos veiksmu. Kiek prie šios tragedijos prisidėjo pačių lietuvių mentalitetas, strateginis mąstymas, interesai ir organizacinės problemos - beveik netyrinėta, nors tai galėtų būti labai rimta mūsų ateities mąstymų bazė.

Sostinės „sugrįžimo“, kaip jis apibūdinamas Lietuvos istoriografinėje literatūroje, interpretavimas kaip Stalino dovana ar kompensacija už Lietuvos okupavimą gali būti priimtinas nebent tiems, kuriems nieko nereiškia niekada nedenonsuota 1920 metų sutartis. Kol tarptautinė teisė galioja tik kaip stipriojo teisė, lenkų okupuotosios Pietryčių Lietuvos dalies grąžinimas 1939 m. TSRS valia yra teisėtas labiau, negu regiono okupacijos įteisinimas Vakarų valstybių pastangomis per visą Lietuvos 1918-1940 metų laikotarpį.

Vilniaus ir Vilniaus krašto byla neužbaigta iki šiolei. Lietuvos valdžios neskiria pakankamai dėmesio nei Lietuvos pietryčių slavakalbių problemoms, nei Lenkijos „kresų“ politikai, kurios dėka dalis Lietuvos ir šiandien valdoma iš Varšuvos akivaizdžiau negu bolševikinės okupacijos metais iš Maskvos vykdant rusifikavimą. Lietuvos pietryčių polonizavimo politika remiama didžiulėmis Lenkijos finansinėmis injekcijomis.

Lietuvos vakaruose pastebimas tylus krašto memellenderėjimas. Rytuose stiprėja rusizmas.

Kova dėl savo žemės netgi Lietuvos Konstitucijos aprobuotose sienose Lietuvai nebaigta iki šiol.

Lietuvių kova dėl žemės savo valstybės viduje, kur užsienio poveikis lietuvių gyvenimui buvo ribotas, vyko nepaprastai sėkmingai. Žemės reforma, kurios tikslas buvo sulenkėjusios bajorijos eksproprijavimas, leido išdalinti žemę anksčiau jos niekada neturėjusiems, visų pirma nepriklausomybės kovų savanoriams. Dvarams buvo palikta teisė disponuoti ne daugiau kaip 80 hektarų žemėvalda. Taip buvo aktyvizuota ir į žemės ūkio gamybą įtraukta praktiškai visa darbinga Lietuvos jėga. Per 20 nepriklausomybės metų tauta sukūrė stabiliausią Europoje valiutą - žemės ūkio gamyba paremto ekonominio ekspansyvumo kokybės ženklą.

Bolševikinės okupacijos metu įvykdytas pirmas toks pasaulyje eksperimentas (tiksliau - eksperimento dalis) - prievartinis žmonių nuvarymas nuo žemės panaikinant žemės nuosavybės teisę. Tai žmogų ir žemę susvetimino absoliučiai: juridiškai, socialiai, psichologiškai, mentaliai. Estetinis ryšys išliko, jis transformavosi į žmogaus ryšį su gamta.

Atkūrus nepriklausomybę ir atstačius nuosavybės teises jos suprastos realistiškai - kaip fizinis žemės turėjimas: „nuosavybė šventa“; kad ir šventa, ji vis dėlto prekė. Žemės išvalstybinimas, vadintas žemės reforma su jos daugkartiniais pataisymais bei iš principo ydinga restitucijos nuostata Lietuvą šiandien pavertė pasiklydusia savo laukuose ir miškuose, vieni kurių lengva ranka parduodami supirkėjams, laukiantiems teisės parduoti žemę užsieniečiams, kiti dar lengvesne kertami ir transportuojami į visas lietuvišku mišku suinteresuotas šalis. Jeigu Pirmoji Respublika turėjo teritorinių problemų vien valstybės santykiuose su kaimynais, tai šiūdienė Respublika didžiausias problemas turi viduje - žemės laisvo pardavimo problema jau dabar ryškėja kaip teritorijos perpirkimo (Izraelio atvejis) grėsmės, ypač - pietryčių Lietuvoje, Sūduvoje ir Mažojoje Lietuvoje.

ES reikalavimas suteikti teisę žemę Lietuvoje įsigyti užsieniečiams sukūrė niekada istorijoje dar nebuvusią grėsmę.

LAIKAS (ISTORIJA). Vienas svarbiausių lietuvių mąstysenos klausimų - ar pasaulio ir apskritai gyvenimo trukmė suvokiama cikliškai, ar linijiškai, o jeigu jau dominuoja linijinis laiko matavimas, tai nuo kada jis tokiu tapo. Atsakyti į šį klausimą - tai suvokti, kada ir kokiu laipsniu krikščioniškasis (civilizacinis) pasaulėvaizdis ėmė dominuoti gamtameldiškajam ir su kokiais gyvenimo būdo pokyčiais tai susiję. Tai ne tik teorinis klausimas: cikliškoji savivoka orientuoja į mąstymo empirizmą, linijinė - į racionalizmą, o jie sąlygoja skirtingus gyvenimo būdus ir stilius, kuriuos galima apibūdinti kaip žodžio ir rašto kultūras. Lietuvių tautai tai reikšmingi savęs pažinimo ir savęs kūrimo principai. Civilizacinės pažangos pamatas Europoje iki XXI amžiaus buvo rašto kultūra. Daikto ar reiškinio faktiškumo paliudijimui raštu tolydžio tampant nauja problema (garsieji slaptų duomenų išviešinimo skandalai ir kt.) galimas žodžio kultūrinis renesansas vis dėlto, atrodo, nepajėgs sumenkinti informacijos fiksavimo rašytiniais ženklais principinės reikšmės, todėl lietuvių tapsmo rašto kultūros tauta klausimas ir toliau liks jos intelektinės ir dvasinės brandos kriterijum ir tikslu.

Lietuvių apsisprendimas valstybę atkurti etniniu pagrindu ir etninėse žemėse buvo iššūkis savo pačių faktinei istorijai, per kurią savo viltis Lietuvą vėl matyti savo valdžioje puoselėjo lenkų nacionalistai, planavę Didžiąją Lenkiją - Europos centrą tarp Rytų ir Vakarų. Tas iššūkis nulėmė ne tik tolesnius Lietuvos santykius su kaimyne, bet ir su savo pačių istorijos supratimu: apsibrėždami etniškai, lietuviai iš dalies atsiribojo nuo savo unijinio periodo, tikrąja istorija ir tikraisiais savo herojais paskelbdami ikiunijinius laikus ir iš unijų bandžiusius išvaduoti Lietuvos valdovus. Iš čia - didysis lietuvių dvasinis paradoksas: stengdamasi tapti kultūringa krikščioniškosios civilizacijos tauta, tačiau savo istorijos atskaitos tašku laikydama pagoniškosios imperijos didybę, Lietuva suteikė galimybę praeities kultūros lytims stabdyti krikščioniškosios kultūros įsitvirtinimą.

Nepaprastos svarbos aplinkybė buvo ir tai, kad Vakarų Europos civilizacijos variklis katalikybė, lenkų priimta kaip nacionalinė ideologija, nuo pat pirmųjų Lenkijos santykių su Lietuva dienų buvo pajungta lietuvių besąlygiško nutautinimo veiksmams („Dievas danguj kalba lenkiškai“), Lietuvą pirma atkirsdama nuo lietuviško rašto (Lietuvos teritorijoje pirma pasirodė rusinų, o ne lietuvių knyga; pirmoji lietuviška knyga išspausdinta už Lietuvos administracinių ribų), o paskui - ir nuo kalbos (net pirmuosiuose nepriklausomos Lietuvos seimuose Kaune dar kalbėta lenkiškai, rusiškai, žydiškai, kadangi lietuviškai kalbėti Tautos išrinktieji nemokėjo).

Atrasti savo istorijos vedamąją liniją buvo problema ne tik dėl dviprasmiškos padėties, kurion per unijas su Lenkija pateko Lietuva, ne tik dėl to, kad Lenkijos katalikų bažnyčia lietuvių nutautinimo politiką vykdė su kryžiaus žygių patirties nuoseklumu ir žiaurumu, bet ir dėl to, kad buvo sunku rasti pačių lietuvių imperialistinės veiklos prasmę. Kai cinikai klausia, ar imperija kurta, kad žemaitukus Vytautas galėtų pagirdyti Juodojoje jūroje, o patriotai atremia, kad lietuviai užtvėrė kelią į Europą mongolams, Lietuvos istorijos prasmės neparyškėja.

Neišryškina jų nė viena iš trijų ribinių Lietuvos istorijos apžvalgų - nei A.Šapokos, nei J.Žiugždos, nei A.Eidinto redaguotosios versijos. A.Šapoka nepretenduoja į ką nors daugiau, kaip skaitytojui suprantamą lietuviškų „faktų“ sisteminį išdėstymą ir valdovų pristatymą. J. Žiugžda, kaip to reikalauja marksistinė ideologija, Lietuvos gyvenimą persmelkia klasių kova ir godojamojo komunizmo artėjimo propaganda. A.Eidinto komanda Lietuvą mato europinės civilizacijos kultūrinama paskutiniųjų Europos pagonių gyvenimo vieta, kurios aborigenai vis dar šiaušiasi prieš savo geradarius lenkus.

Gal iš tiesų istorijoje ieškoti prasmės - kvailių darbas, ir kas gražiau ir įtikinamiau papasakos savo pasakėlę, tas ir bus tikrasis istorikas?

Visi įvykiai yra kokių nors siekių paliudijimas, bent jau užuominos į juos. Tai ar bent jau nuojautos, ką darė lietuviai, nepriklausomai nuo to, kokie vadai juos vedė, kokie grobikai juos vergė ar kokie draugai juos išnaudojo, - gal bent jau kaip nuojautą tą mūsų tautos generalinį istorijos siekį galėtume iškelti į dienos šviesą?

Jeigu istoriją sieji su vardais ar įprastais istorikams chronologiniais įvykiais, tų vedamųjų linijų gali rasti visokių. Tačiau jei nori rasti kažką, kas kiltų į mus iš seniausių laikų ir nenutrūktų, nedingtų iš akių nė viename istorijos tarpsny, yra tik viena lietuvių istoriją į vienumą telkianti, visa ir visada persmelkianti galia - laisvė. Vienintelė niekada niekur nedingusi, visus visada kėlusi ir prasmėn jungusi lietuvių istorijos galia yra laisvė. Nes iš visų pusių juos supo nelaisvė.

Laisvė lietuvių ir seniausiais laikais, ir dabar suprantama vienodai - kaip asmeninė nepriklausomybė, ir ne bet kokia, o konkreti - fizinė. Ne krikščioniškai artikuliuota, struktūrizuota ir sumodeliuota į valstybės juridinių substancijų struktūras, o konkreti - kaip Lietuvos statutuose: už medį - trys kapos grašių, už pono galvą - tavo ir tavo šeimynos galvos, o visa kita - galima. O kas laisvam žmogui uždraus gėrio paieškoti kuršių krašte, kaip ir po tūkstantmečio - Londone ar Dubline? Kodėl laisvas žmogus turi paklusti savo neaiškias kalbas apie Dievą varinėjančiam kryžeiviui? O jei kas nenori padėti nuo atėjūno apsiginti, - kodėl jo neparaginti jėga? Tai užkariavimas? Koks užkariavimas, jei nieko neplėšiu, nedeginu, nežudau? Visa lietuvių imperijos istorija - tai laisvės kovų nuo krikštytojų istorija? Toks motyvas visai įtikinamas visoje ginties bendruomenės telkimo ir veikimo istorijoje, kuri užsibaigia taip pat stichiškai, kaip ir prasideda - iš esmės nieko Lietuvai po Žalgirio mūšio neduodančia taikos sutartimi. Ne valstybę stato, o nuo pavergėjų ginasi Vytautas ir jungdamas naujas tautas, ir atmušinėdamas totorius, ir nepasiimdamas karūnos. Valstybė kaip modernus naujųjų laikų padaras netelpa netgi Jogailos galvon, nors šis praktiškesnis ir nueina užkuriom, tegul ir naiviai tikėdamasis Lenkiją prijungti prie Lietuvos. Užtat ir nekenčiamas ištisų kartų kaip netikras lietuvis.

Jis iš tiesų netikras - pradeda Europai, o ne Lietuvai iki šiol garsią Jogailaičių dinastiją. Gi Vytauto linijai toliau atstovauja didikai ir bajorai, per valdžios tėvonijose kasdienybę vis giliau klimpstantys į lenkiškąją socialinę organizaciją ir kultūrą, tik per seimų liberum veto vėl iškylantys į prigimtinės laisvės erdvę, kol jos išsklaidą - valstybės anarchiją - pagaliau užantspauduoja carai.

Laisvė ir jos siekimas iki užsimiršimo eiti į horizontą statant pilis ir kaunantis su kas tik papuola ir - kita vertus - būti vidujai laisvu net nelaisvėje, užmirštant viską - papročius, kalbą, namus, - tokia ta mūsų laisvės be atodairos kaina, kuria kaip savo istorija mokam mes sau ir savo ateičiai netgi šiandien.

Gražių puslapių prirašyta tos laisvės siekėjų - ir Žalgiris, ir Partizanų karas po karo, ir Baltijos kelias, ir dar kitų.

Dar daugiau - baisiai žiaurių. Tai masiniai bėgimai iš Tėvynės, nekaltai vadinami emigracija, tai plėšimai su žudymais toje pačioje Tėvynėje ir bėglystėje, kūdikių gimdymai tiesiai į duobę, žudymai vos spėjus gimti, draugės ketvirčiavimas pasikvietus pažaisti, išprievartautosios gyvos sudeginimas automobilio bagažinėje. Visa tai praeis, nors neužsimirš, liks kaip epochos siaubas, vienokiu ar kitokiu pavidalu lydintis mus per visą mūsų istoriją. Ar mes su juo ir pasmerkti mirti? Kaip su savo laisve?

Kai supranti, kad tikroji mūsų istorija yra ne karalių, kunigaikščių ar prezidentų istorija, o barbariškai suprastos laisvės sklaidos istorija su ja išrašančiais lydimaisiais reiškiniais - nutautėjimu, išsivietinimu ir nužmogėjimu, gal bent kaip siekinys dar gali būti iškeltas suvokimas, kad mes turime dar vieną didelį šansą - kuo greičiau tapti bent rašto kultūros tauta? Rašto kultūra individą suasmenina, o tai jau prielaida šiuolaikiniam tautiniam susipratimui ir apsisprendimui.

ATMINTIS (KALBA). Vieta, esminė būties sklaidos buvimu sąlyga, laikas kaip būties sklaidos trukmė, ir abu būties parametrus sujungianti atmintis šį būties subjektą objektyvuoja asmeniu, galinčiu turėti begalę savybių ir bruožų, daryti gausybę sprendimų ir veiksmų, t. y. galinčiu turėti galimybę tapti savo pasaulio, arba kultūros, kūrėju. Atmintis kaip gimties vietoje per savo buvimo (istorijos) laiką sukaupto gyvenimo būdo (kultūros) patirtis palikuonims perduodama sutartiniais garsais (kalba) ir ženklais (raštu).

Kad kalba yra aukščiausia tautos kultūros lytis, lietuviai supranta lėtai ir kankinamai. „Aušra“ yra pirmas visiškai aiškus to bandymo paliudijimas.

Tą vertybę dar iki „Aušros“ buvo akcentavę Reformacijos laikų dvasininkai, naujųjų laikų svetimų kraštų kalbininkai, skubėję fiksuoti lietuvių kalbos kaip seniausios, be to, mirštančios Europos kalbos faktus ir subtilybes. Tą faktą sukilimuose ir rašto draudimuose jau buvo atradę patriotai. Kalba buvo radikalus atsiribojimo nuo lenkų kultūros ir lenkų kalbos būdas, tą vaidmenį nepriekaištingai atlikęs ir pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu. Ji tapo vieninteliu priimtinu nacionalinės kultūros apdaru, ir literatūrinės kalbos puoselėjimo darbą dirbo visi - pradedant Respublikos Prezidentu, baigiant kaimo mokytoju. Radosi gvardija kalbininkų, pradėtas nacionalinio masto darbas - Didžiojo (visuotinio) lietuvių kalbos žodyno kūrimas, tęstas per visą bolševikinę okupaciją ir baigtas jau tik prieš pat Europos Sąjungą. Pirmosios Respublikos metais didžiausi literatūrinės kalbos kūrimo laimėjimai pasiekti grožinės literatūros dėka. Okupacijos metais literatūrinė kalba praturtinta plėtojant mokslų terminiją. Kovos už kalbos kultūrą pretekstu susiformavo stiprus kalbos apsaugos judėjimas. Kalbos kaip kultūros formos samprata neneigta ir okupacinės valdžios ideologų, tikintis laikui bėgant neliksiant pačių lietuvių kalba kalbėti norinčių žmonių. Nieko panašaus neatsitiko. Dar okupaciniame parlamente, spaudžiant nacionalinio išsivaduojamojo judėjimo įgaliotiesiems asmenims, buvo priimtas lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos įstatymas.

Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje lietuvių kalbos padėtis pasikeitė radikaliai: okupacijos metais į ją kėsinosi naujausių laikų rusintojai, o išsivadavę patys lietuviai į savo kalbą ėmė žiūrėti su panieka - kaip į netinkamą bendrauti viešojoje erdvėje. Bent vieno užsieniečio buvimas visą auditoriją perjungia į bendravimą anglų kalba. Net raginami kalbėti lietuviškai Lietuvos pareigūnai iš ES tribūnų kalba angliškai. Visi televizijos dainų konkursai - tik anglų kalba. Pieno nuo lūpų nenusivaliusi moksleiviukė porina nedainuosianti lietuviškai, kad nebūtų panaši į kaimietę. Randasi net „teoretikų“, reikalaujančių atsisakyti bet kokio bendrinės kalbos norminimo - viskas, girdi, ir kalboje susiklostysią savaime, kaip ir visoje „laisvojoje rinkoje“.

Kodėl lietuviai taip lengvai atsisako savo gimtosios kalbos? Istorijos kupra?

Kokia kalba su gausiomis savo pilių tarnybomis ir įgulomis galėjo kalbėti lietuvių karvedžiai, jei tų pilių per visą rytų pasienį būta vos ne kas pusšimtis kilometrų - gero dienos žygio atstumu? Ar mažesnis užkariautojų skaičius galėjo būti ta pirminė lietuvių kalbos nužeminimo Kunigaikštystėje priežastis? Jeigu ir taip, tai ji tegalėtų būti laikoma materialiąja istorinio lietuvių išėjimo iš savo kalbos prielaida.

Ne mažiau svarbus ir idealusis aspektas. Verta atkreipti dėmesį į lietuvių ir lenkų pilių pobūdį: lietuvių pilys gynybinės - milžiniški, asketiški, tik vėliau prabanga kiek sušvelninti statiniai; lenkų pilys reprezentacinės - prabangos ir puikybės rūmai. Pirmos iš esmės žodžio kultūros židiniai, antrosios - rašto tvirtovės su bibliotekomis, muzikos ir šokių salėmis, bažnyčiomis. Ar agresyvų rašto kultūros ir psichologinį, ir socialinį spaudimą buvo įmanoma atlaikyti Lietuvos, drąsios šalies, protėvių žodžio kultūrai? Tai klausimai, į kuriuos atsakymų dar nėra, nes jie nė nekelti dar.

Istorinių lietuvių kalbos pažeminimo faktų galima rasti su kiekvienu nauju Lietuvos istoriniu amžiumi, tačiau principinę reikšmę turi dvi aplinkybės: slaviakalbių rusinų kraštų prijungimas ir politinis vienijimasis su itin agresyvia slaviakalbių lenkų kultūra. Abi jos yra lietuvių kalbai priešiški viešieji išoriniai veiksniai. Kartu su vidine - fizinės laisvės viršenybiškumo visoms kitoms vertybėms - nuostata jie išsitautinimą ir nutautėjimą daro nenutrūkstančia visų lietuvių kultūros epochų linija.

Išsiveržimo iš lenkų kultūros gravitacinio lauko ir lenkų kalbos kaip lietuvių polonizavimo priemonės tolydžio darosi visų bent kiek kultūrą kaip nepriklausomybės dvasinę erdvę suvokiančių Lietuvos žmonių mąstymų generaliniu siekiu. Visišku pozityvu ji iš istorijos lietuviškojo bevardiškumo iškyla 1918 metais ir, vartaliodamasi tai per lenkiškas, tai per rusiškas pretenzijas bei įtakas, šiandien vėl nyra į Europos Sąjungos angeliškąją svetimkalbystę, šį kartą Lietuvai dar neregėtu išsivietinimo mastu paliekant net savo gimtąją žemę (milijoninė migracija; dar be leidimo užsieniečiams pirkti Lietuvos žemę trečdalis jos teritorijos supirkta slaptai). Atkurti tautą ir valstybę šį sykį bus sunkiau negu visais buvusiais laikais.

Gynybinių pilių žodžio kultūrai savo rašto nereikėjo. Raštas buvo reikalingas valdomiesiems slavams. Ja ir parašyti fundamentalieji Lietuvos valdovų teisės aktai - Statutai, ir tai tik Reformacijos idėjoms veikiant. Ar nuostabu, kad lietuvių rašytinė tradicija formavosi sunkiai, o raidynas buvo pilnas atsitiktinių ženklų ir niekam tikusių skolinių. Šioje tėkmėje - ir toks kultūros fenomenas, kaip graždanka - lietuvių raštas rusiškąja kirilica.

Vincas Kudirka sukūrė lietuvių kalbos fonetiką tobulai atitinkantį raidyną: vienas garsas - viena raidė. Nebeliko jokių cz (= č), rz (= ž) ir kitų panašių konstrukcijų. Tai buvo ir atsiribojimo nuo lenkų kalbos būdas. Tai buvo svarbus nacionalinis laimėjimas. Dabar jį įnirtingai bando sunaikinti penktoji kolona.

Didžiulės problemos lietuvių raidynui kyla skaitmeninėje eroje, kuri beveik sutapo su išsivadavimu ir valstybės atkūrimu. Angliškoji rašyba, nepripažįstanti jokių diakritinių ženklų, kaip škvalas iš elektroninės erdvės nupūtė visas š, ž, ė, ę, ą, ų, ū, į. Lietuvių kalba duslėja, tįsta ir sproginėja, užuot skardžiai moduliavusi tiek balses, tiek priebalses, lietuvių kalbai teikiančias erdvės ir melodingumo. Elektroninis greitraštis, ypač SMS žinutės, ignoruoja sintaksę ir gramatiką, kuria elektroninės kalbos mutantą, kuriame plūduriuoja tik lietuvių kalbos liekanos, apsuptos slengo ir buvusios lietuvių literatūrinės kalbos rašybos užuominų.

Dėl visų minėtų ir čia neminėtų priežasčių lietuvių kalba jau dabar kartu su latvių, estų, moldavų kalbomis yra sparčiausiai nykstanti Europos Sąjungos kalba. Lietuvių daugumai tai nė motais. O kalbos griovėjai siautėja laisvai.

Lietuviai prie būties ribos

Abu - ir XIX, ir XX amžių pabaigos - Lietuvos valstybės atkūrimo judėjimai buvo nacionalistiniai.

Nacionalizmas iš principo yra optimistinė ideologija. Ji postuluoja nuostatą, kad vieninga, ryžtinga ir darbšti žmonių bendruomenė gali viską, kas žmonių galioje.

Globalizmas iš principo pesimistinis - žada bendrąjį gėrį ateityje ir tik kai kuriems, sėkmingiesiems. Jis primena europinio mileniumo ideologiją - kiekvieną naują tūkstantmetį sieti su viltimi, kad nuo jo stos naujas švarios tiesos ir visuotinės meilės metas. Arba komunizmą, vis liūdniau žadėjusį gėrio karalystę artimiausioje ateityje.

Abu lietuvių atgimimai skendi ryto šviesoje. Jie iš vidaus spinduliuoja būties šviesą ir reflektuoja ją lengvai, netgi žaismingai. Atrodo: nėra kliūčių tam, kuo tiki. Anksčiau ar vėliau Lietuva įrems galvą į pasaulio padangę.

Laikoma, kad nacionalizmo lyderiai yra viduriniosios klasės šviesuoliai, telkiantys į judėjimą visus, kam svarbus valstybės kūrimas. Lietuvių Pirmasis atgimimas ypatingas tuo, kad visą lietuvių tautą tada besudarė valstietija, o šviesuoliai didžiąja dalimi buvo jos išeiviai. Tai lėmė svarbiausias ano meto nacionalizmo savybes: lietuvių valstybinio mąstymo empirizmą, politinę sklaidą krikščionybės pagrindu (į krikščionis demokratus ir socialdemokratus) ir valstybės valdymo autoritarizmą. Empirizmas valstybės gyvenime reiškėsi partijų pjautynėmis ir valdžios autoriteto smukimu. Elektorato pasitikėjimas krikščionimis demokratais ir socialdemokratais reiškė, kad bažnyčia lietuvių dvasią veikia pakankamai stipriai. 1926 metų perversmas rodė, kad Pirmojo atgimimo nacionalizmas buvo pernelyg seklus, nesugebantis rasti išeičių iš partijų feodalinių rietenų ir pasipriešinti globalistinei komunizmo grėsmei. Reikėjo išugdyti naują patriotų kartą. Ir iš tiesų - ir 1941 metais sukilo, ir už Lietuvą 1944-1953 metais kovojo Pirmosios Respublikos mokyklas baigusieji jaunuoliai. Lietuviškasis patriotizmas buvo vertingiausias 1918-1940 metų lietuvių nacionalinės kūrybos laimėjimas, tebeveikiantis ir šiandien, nors ir visokeriopai naikinamas.

Nacionalizmo dvasinė jungtis yra tautos vienybė, arba solidarumas. Pavergtyje esanti tauta į klausimą vienybė su kuo atsako lengvai ir paprastai: vienybė su tais, kurie kalba viena kalba, gyvena teritorijoje, kuri leidžia susisiekti ir bendrauti, išpažįsta vienodas vertybes (pripažįsta tradicijas) ir turi vieną ir tą patį tikslą - laisvę nuo išorės pavergėjų (nepriklausomą valstybę). Vienybės principas pavergėją ir jo talkininkus nukelia į užribį - nubrėžia aiškią savųjų ir svetimųjų, draugų ir priešų ribą. Lieka praktinis veikimas.

Tikslą pasiekus, t. y. atkūrus (arba sukūrus) valstybę, vienybės principas nebetenka aiškumo ir skaidrumo. Vienybė - tai nacionalistų ir komunistų, darbininkų ir fabrikantų, valstiečių ir dvarininkų vienybė? Vardan ko tokia ypatingo sąmoningumo, pasiaukojimo ir problemiškų rezultatų vienybė? Ar nuostabu, kad pusiau raštinga tauta jau pirmaisiais valstybės kūrimo metais paskendo politinėse rietenose, kuriomis mielai naudojosi valstybės priešai?

Atsakymai į šį - vienybės valstybės gyvenime - klausimą yra ir atsakymai į 1990-aisiais atkurtos Lietuvos valstybės problemiškiausius gyvenimo klausimus.

Nepriklausomą Respubliką atkurti siekiančio nacionalistinio judėjimo - Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio - veikimo specifika buvo ta, kad per penkiasdešimtį okupacijos metų didelė visuomenės dalis buvo ne tik politiškai, ideologiškai, bet ir mentališkai susieta su okupantu: išeiti į viešąją erdvę buvo leidžiama tik stipriai apdorojus sąmonę, o tai negalėjo praeiti be pėdsakų - žmogus jeigu ir buvo skeptiškas dėl komunizmo Žemėje sukūrimo galimybių, tai dėl internacionalizmo, tautų draugystės ir kitų kuriamųjų galių neabejoti galėjo. Šią prielaidą patvirtina primityviai suprasto liberalizmo (veidrodinio komunizmo) subujojimas pirmaisiais atkurtosios Nepriklausomybės metais. Sąjūdžio pažadas neatstumti komunistų, jeigu jie juridiškai bus lojalūs Lietuvos valstybei, buvo rezultatyvus: komunistai balsavo už valstybės atkūrimą. Susilaikė (o tai reiškė - balsavo prieš) tik Lietuvos lenkų nacionalistai. Tačiau autokratėjančio Sąjūdžio voliuntarizmas (komunistų partijos narių moralinis pjudymas) kairiuosius išlaisvino nuo visų įsipareigojimų ir leido grįžti į savo dažniausiai visiškai nieko bendro ne tik su nacionalizmu, bet ir su nacionaliniais interesais neturinčias pozicijas, kurios bene ryškiausiai fiksuotos stojimu į Europos Sąjungą - naują supranacionalinį junginį, nebenumatantį ne tik nacionalinių valstybių, bet ir jas atkurti bei kurti galinčių tautų.

Lietuviškojo nacionalizmo padėtis šiandien tokia. Tauta ne tik nežino, ji netgi nėra pasirašiusi savo tikrosios istorijos. Tauta ne tik neturi visos savo etninės žemės, į jos teritoriją vėl kėsinasi kaimynai, o naujoji sąjunga plėšo į gabalus, pusdykiai perpirkdama žemę iš tėviškės ir Tėvynės jausmą praradusių tautiečių. Tauta nėra supratusi ne tik nacionalinio rašto, bet ir gimtosios kalbos reikšmės bei paskirties žmonėms kaip tautai. Tuo pat metu iš išorės krinta reikalavimai keisti kalbos statusą bei raidyną. Trys baisūs smūgiai kerta lietuvių populiaciją: migracija, gimstamumo mažėjimas ir senėjimas. Tai tautą daro išmirštančia, o liekantieji jos nariai rezignuoja ir susitaiko su globalistų praktikuojamu dvasios degradavimu ir žlugdymu vartotojiškąja gyvenimo tvarka. Nacionalinių vertybių - tik liekanos. Orumo - prisiminimai.

Tai - tautos galių riba.

Už jos - vienintelis klausimas: nori lietuviai kaip pasaulio tauta būti šioje Žemėje ar jau nebe?

Audrius Rudys: Tik nesakykit, kad niekas jums šito nesakė

Nieko naujo šiame pasaulyje. Beveik nieko tokio, ko žmonijos istorijoje dar nebuvo nutikę. Bent jau politikoje. Ne šiaip sau kartais sakoma: „Nori suprasti, kas vyksta, skaityk Romos imperijos istoriją“. Gal tai šioks toks susiaurinimas. Aš perfrazuočiau: „Skaityk ne tik Romos istoriją“. Ir mokykis. Ir žinok, prie ko vienokie ar kitokie sprendimai (ar jų nebuvimas) privedė. Ir būk tikras, kad ir tave dominančiu klausimu to paties tipo sprendimai duos panašius rezultatus. Nes dažniausiai tai yra objektyvu. Nes žmogaus prigimties technologinis ir mokslinis progresas iš esmės nepakeitė. Tik sukūrė naujus metodus jai realizuotis. Per valstybines struktūras taip pat.

Tad šių dienų Lietuvos aktualijų fone ko mus moko istorija?

Izraelio valstybės sukūrimo istorija („Respublika“, 2013-12-20). Svarbiausia pamoka yra ta, kad tauta, kuri neturi savo valstybės ir nesuformuluoja savo gyvybinių interesų ir neturi priemonių arba valios tuos interesus ginti, o turtingieji jos sluoksniai realizuoja savo asmeninius turtinius interesus, negalvodami apie gilesnes ir platesnes pasekmes visai tautai, galiausiai netenka savo Tėvynės, išsiskaido ir tiesiog pasmerkiama skurdžiam ir absoliučiai negarbingam egzistavimui be ryškesnės perspektyvos išlikti kaip tauta. Taigi tam, kad šiuolaikiniame pasaulyje negausi tauta išliktų, jai reikia turėti savo valstybę, kuri iš tiesų atstovautų ir gintų svarbiausią tautos interesą - IŠLIKTI, bei pakankamą šį interesą suprantančių tautiečių sluoksnį ir tautos elitą, turintį politinę valią bei ieškantį (ir randantį) priemonių jį realiai ginti bet kuriomis aplinkybėmis.

Havajų valstybės žlugimo istorija („Respublika“, 2013-12-28). Ji mums pateikia pavyzdį, kas atsitinka su tauta, sukūrusia valstybę, bet nesugebėjusia tos valstybės paversti tikrais tautos namais, leidusia užvaldyti valstybę svetimšaliams ateiviams, kurie valstybės galias panaudojo prieš gyvybinį tautos interesą IŠLIKTI. Valstybė leido žemę paversti paprasčiausiu kapitalu, kurio turėtojai greitai pradėjo keisti pačios valstybės pobūdį, kol galiausiai ją likvidavo. Pamoka yra ta, kad, įsigiję dideles žemės valdas, ateiviai įgyja milžinišką ekonominę galią, kurią panaudoja, formuodami šalies politiką. Be abejo, naudingą tik sau, o ne seniesiems šalies gyventojams. Ir šioje istorijoje valstybės elitas (karališkoji šeima bei daugelis buvusių vadų šeimų) praturtėjo, nutautėjo, įsiliejo į kitos valstybės „sėkmingųjų“ sluoksnį. Tačiau kas žino, kokias dvasines ir asmenybines traumas ir išgyvenimus patyrė (ir patiria) žmonės, kurių tapatybė yra daugialypė, o kartu ir neapibrėžta. Apie paprastus havajiečius, kurie kaip tauta jau yra sunykę ir dabar likę ne daugiau kaip atrakcija turistams, kalbėti netenka.

Gvatemalos tautos tragedijos istorija („Respublika“, 2014-01-03). Tai - chrestomatinis pavyzdys, kai valstybinę valdžią turinčios elito dalies savanaudiškumas, padaugintas iš liberaliosios ideologijos, virsta politine praktika, kuri didžiąją šalies turtų dalį perleidžia užsienio (dabartine kalba - transnacionaliniam) kapitalui, įgyjančiam lemiamą įtaką šalies politikai ir per ją - kasdieniam gyvenimui. Transnacionalinės kompanijos pripažįsta tik vieną - maksimalaus pelno - kriterijų, jo siekimui pajungia tos šalies valstybines struktūras (kaip, beje, ir savo kilmės šalies), ir joms nusispjauti, koks socialinis ir materialinis vietos gyventojų gyvenimo lygis, jų norai ir viltys. Kaip ir vietinis elitas, kurio gyvenimo lygį užtikrina tarnavimas tarptautinėms kompanijoms ir jų interesų aptarnavimas. Tarnavimas čia suprantamas kaip tiesioginis darbas kompanijos padaliniuose arba su jomis susijusiose verslo struktūrose; o aptarnavimas - politinės valdžios panaudojimas šių kompanijų interesams įgyvendinti. Dėl savo gerovės tiek tos kompanijos, tiek „kompradorinis“ (ši sąvoka nuo Italijos suvienijimo kovų laikų turi ir „išdavikiško“ aspektą) elitas nesibodi pilietinių karų, vykstančių žiauriausiomis formomis, vedimu. Aišku, ten, kur atsiranda aštrus tautos pasipriešinimas skurdui ir išnaudojimui.

Šiuolaikinėje Lietuvoje matome visus šių istorijų aspektus. Lietuvos valdantysis elitas jau pajungė valstybės galias naikinti pačiai valstybei. Pavyzdžių - nors vežimu vežk. Vienas iš jų - referendumo dėl žemės nepardavimo užsieniečiams blokavimas jo, to politinio elito, statytinių Vyriausiojoje rinkimų komisijoje rankomis. Visas išplėstinis parašų brokavimo mechanizmas sugalvotas tam, kad būtų sužlugdytas neabejotinas piliečių valios pareiškimas. Pvz., klausimas dėl gyvenamosios vietos. Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 11 straipsnyje pateiktoje parašų rinkimo lapo formoje nurodyta skiltis „Gyvenamoji vieta“. Kuri? Deklaruota, reali, laikina Lietuvoje, laikina užsienyje, nuolatinė užsienyje? Referendumo reikalavimas yra absoliuti piliečio teisė, nepriklausomai nuo to, ar jis vienareikšmiškai ir teisingai nurodė savo gyvenamąją vietą. Nuo gyvenamosios vietos piliečio teisės realizavimas, nesant konstitucinio sėslumo cenzo, negali priklausyti. Ji prasminga kaip informacija, pagal kurią, kilus būtinumui, valstybės institucijos (ne referendumo iniciatyvinė grupė!) galėtų išsiaiškinti, ar nebuvo Referendumo įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje numatyto šiurkštaus pažeidimo arba ar duomenis parašų rinkimo lape pilietis įrašė savo ranka. Jokiais kitais (ypač visai formaliais) motyvais piliečių teisė reikalauti referendumo neturi būti paneigiama.

Deja, laipsniškai Lietuvos politinis ir ekonominis elitas mažais žingsneliais paneigė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsnio nuostatą „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“. Pirma, šią valstybę padarė priklausomą nuo Europos Sąjungos valdančiųjų sluoksnių, kuriuose realiai Lietuva neturi ne tik lemiančio, bet ir patariančio balso. Užtat turi pritariantį (tai bent pasiekimas!). Antra, pavertė ją ne visai demokratine, nes demokratiją gerokai riboja politinė praktika. Piliečių valios reiškimo per referendumus bei piliečių ir jų junginių dalyvavimo politiniame gyvenime teisinis reglamentavimas, didžiajai daliai piliečių nepriimtinų socialinio gyvenimo normų prievartinis diegimas visuomenėje gali būti tokios praktikos pavyzdžiai. Tendencijos tyliai naikinant valstybę išlieka ir įgauna vis didesnį pagreitį.

Aptariamas referendumas yra galimybė pristabdyti lietuvių Tautos (abiem prasmėmis - ir etnine, ir politine) valstybės naikinimo procesą. Pats faktas, kad iniciatoriams pavyko sutelkti apie 320 tūkst. piliečių tautos ir valstybės gynimui, turi įspėti politinį elitą (o ir ekonominį, bent jau tą jo dalį, kuri dar jaučiasi Lietuvos Respublikos piliečiais esą ir savo ateitį sieja su šia valstybe), kad pats laikas pradėti ginti ir įgyvendinti pagrindinį nacionalinį interesą - IŠLIKTI („Respublika“, 2013-12-13). Išlikti lietuvių tautai, išlikti Lietuvos Respublikai kaip šios tautos ir kitų tradicinių Lietuvai Lietuvos Respublikos piliečių namams, kuriuose būtent jie, piliečiai, būtų tikri šeimininkai. Priešingu atveju mūsų laukia iš minėtų istorijų pažįstamas likimas. Kiek geresnis negu havajiečių, nes vis dėlto neišmirštame nuo masinių epidemijų ir turime kur emigruoti. Kiek geresnis negu Palestinos arabų, nes mūsų tautiečiai daug sėkmingiau integruojasi imigracijos vietose ir jų antros, trečios kartos palikuonys sėkmingai susilies su priimančiomis tautomis. Kiek geresnis negu Gvatemalos indėnų, nes valstiečių - plantatorių samdinių - tarp mūsų bus žymiai mažesnis procentas. Bet tų tautiečių, kurie liks gimtojoje žemėje, lauks tikrai nelengva dalia - kultūrinis, religinis, kriminalinis naujųjų imigrantų masių spaudimas, kuris gali išvirsti į neramumus su turto naikinimu, riaušes su aukomis ar, nepalankiai klostantis istoriniams procesams, net pilietinius karus.

O ginti ir įgyvendinti nacionalinį interesą IŠLIKTI ta politinio elito dalis, kuriai ne viskas vienodai rodo, gali dviem būdais. Pirmas. Pasiekti, kad Vyriausioji rinkimų komisija rastų būdą, kuris suteiktų galimybę ir paskelbti referendumą, ir komisijai išlaikyti gerą miną; manau, teisininkai lengvai rastų tokį kelią. Antras. Seime priimti nutarimą paskelbti referendumą piliečių inicijuotais klausimais.

Valdantysis sluoksnis, o ypač ne aukščiausi jo nariai, turi suprasti, kad XXI amžiuje ekonominiai ir socialiniai procesai teka daug didesniu nei anksčiau greičiu. Tai reiškia, kad jei ne jiems, tai jų vaikams, o anūkams - neabejotinai, teks patirti visus tautos nykimo „malonumus“.

TIK TADA NESAKYKIT, KAD NIEKAS JUMS ŠITO NESAKĖ.

P.S. Istorija rodo pavyzdžių, kai valdantysis ir ekonominis elitas sugebėjo peržengti per savo siaurus turtinius interesus. Visi žinome, kad Roma laimėjo karus su Kartagina. Viena iš priežasčių buvo ta, kad Romos elitas papildomai prie valstybinių mokesčių aukojo šeimų turtus Respublikos labui, savo lėšomis statydami, apginkluodami ir aprūpindami ekipažais kovos laivus. O Kartaginos turtingieji manė, kad jei jau sumokėjo mokesčius, karo išlaidos yra nebe jų, o valstybės reikalas. Tol, kol teko lipti ant miesto sienų ir aukoti jau nebe turtą, o savo gyvybes. Ką, beje, darė didvyriškai. Bet pavėluotai.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ specialų leidinį
„Redakcinės kolegijos tribūna“