RESPUBLIKOS REDAKCINĖS KOLEGIJOS TRIBŪNA (Nr.9): LIETUVIŠKOSIOS IDEOLOGIJOS METMENYS

Romas Gudaitis: „Piemuo norėjo Hamletu būti“

Romas Gudaitis esė knygoje „Piemuo norėjo Hamletu būti“, nevengdamas sąžiningos akistatos su skaudžia teisybe, atskleidžia daug įdomių faktų iš pastarųjų metų Lietuvos kultūrinio, politinio, visuomeninio vyksmo, kuriame jis pats aktyviai dalyvavo.

„Menui reikia laiko, bet būtent laiko jam katastrofiškai ir pristinga, nes vis daugiau „šedevrų“, „genijų“, pagal jų skaičių Lietuva trokšta aplenkti kitas šalis. Kai tu dar buvai piemengalys ir stumdeisi tarpdury, į šokius įleisdavo tik vyrus po ūsu, sukikena erzindamasis piemenėlis. Grįžo bernas iš armijos trejetą metelių Čiukotkoj pas baltas meškas atpylęs - ir jau nemoka lietuviškai nors tu ką, veptelėjo: ne ponimaju! - bernai pasivedėjo į tamsą ir spyrė į užpakalį. Iš Tarpučių nukrito tiesiai į mėšlo krūvą prie Liudvinavo - ir jau moka lietuviškai ir net kapsi: me-es Kapsuky-y. Pabuvo Niujorke panelė, indus pamazgojo, pabuvo Londone poniutė, džentelmenų, ledžių ir visokių odų atspalvių prisižiūrėjo - ir lietuviškai šneka tik su eee, kol žodį su baisiausiu anglišku akcentu vargais negalais išstena. Mes visi turime matyti, kokias kančias sukelia kalbėjimas lietuviškai. Šnekėjimas anglišku akcentu ypač paplitęs tarp genijų, jiems Lietuva atrodo japų šalis - šneka globėjiškai, moko, eee teikiasi prie kiekvieno lietuviško žodžio pasakyti. Pabandyk tik nelinkčioti į taktą tam angliškam akcentui! Poniutė suplušėjusius japus auklėja eee pasaulinės klasikos interpretacijomis, mat Londone yra buvusi teatre. Visos tos interpretacijos genialios - laikykitės, Viljamai Šekspyrai, geniali dama, ser, jus pamokys, kad „Karalių Lyrą“ reikėjo rašyti atsižvelgiant į akcentą barbariškuose Rytuose. Gražiau už grybus dygsta angliško tobulo mekenimo adeptai. Nes genialaus meno negali sukurti tas, kuris gerai kalba lietuviškai (būta čia ko). Prašytume mes to anglų ar amerikonų meno pasiimti tuos genijus atgal, bet tas menas genialiai padarytas, ir lūpas jo užspaudė genialus poniutės užpakalaitis. Jis ir kalba už tą meną. Tą aš sakau be jokios ironijos. Kadangi ir kitos šalys labai geidžia genijų, tai yra trokšta atsilikti nuo Lietuvos pagal jų skaičių tūkstančiui gyventojų. Tenai irgi yra snobų, užveisė Tekerėjus, lietuviškai gerai išverstas ir be eee akcento, kad jų kur galas. Labai gailiuosi nepaspaudęs rankos ponui Rapoportui - kadaise jis paskelbė mokslinį darbą apie Vilniaus snobus, įsivaizduokite, snobus juodžiausiais okupacijos metais, mat snobizmas plitęs ir tada pro visokias geležines uždangas! Už tai ponui Rapoportui reikėjo Nobelio premiją duoti, nesusiprato komitetas Stokholme. Šią idėją pamiršau pasakyti Skirmantui Valiuliui, su juo mes svarstėm snobų klausimą, kuris Lietuvoje pasidarė stebėtinai neaktualus. Nyksta snobai, akyse nyksta, ar besuspėsim paskutinius egzempliorius įrašyti į Raudonąją knygą.

Pajuokos nusipelnę dalykai labai lengvai tampa genialiu menu. Mums labai stinga dviejų Juozų - Grušo ir Miltinio - ironijos ir sarkazmo. Ot pasišvaistytų jie dabar mūsiškiame prasmirdusiame nuo pozos, garbstinančiųjų nuogo karaliaus drabužius aikčiojimų ir pretenzijos snobizmo parke! Nuo „verslumo dvasių“ ir „visuomenės harmonizavimo parkų“! Ot smagiai pašveistų jiedu šmaikščiais paradoksais dalykėlius, kurie meną ėda pikčiau nei rūdys! Ką meną - egzistenciją ėda! Pozuojantis, pretenzingas, pamalonintas, nepajudinamą vietą dabartyje ir meno istorijoje užsitikrinęs meninis snobas niekados nepasižiūrės į save iš šalies, nė šapelis blaivaus kriticizmo nenukris ant jo dvasiškai tobulos makaulės, ant jo meninių idėjų katilo - jo tuštybė ir avangardizmas visados stypsos aukštai ir sulig Eifelio bokštu, nes Babilonas dėl senamadiškumo ir dėl sumaišytų kalbų jam netiktų. Snobizmas tuo ir įdomus kaip fenomenas, kadangi jo tiesės visuomet labiau pagrįstos. Tik pašnekėjau, o aure ir atidrožia panelytė - teiraujasi, kodėl aš nusiteikęs prieš lygias moterų teises, kodėl man užkliuvusi būtent geniali menininkė, kodėl snobų Lietuvoje nepastebi niekas ir kodėl apskritai aš nemėgstu bendrauti su žiniasklaida.

Laisvė, kurios troškome, dabar jau tėra natūrali duotybė - kaip oras, kuriuo kvėpuojame. Apriboti save, suvaržyti savo laisvę tegali tiktai menininkas, tarnaudamas netikriems dievams ar komerciškai pelningai eksploatuodamas savo talentą. Po dvidešimties laisvės metų mes jau nebegalime sekti pasakų, kaip mus skriaudė okupacinė sistema (neišleidome „draustų cenzūros“ kūrinių, kurie menine tiesa prilygtų rezistencijos, tremties fakto autentikai). Dabar menininkas beveik visada kuria nesitikėdamas didelių pinigų, dėl to jo nelaisto finansinės liūtys, kurios paprastai neaplenkia tų, kuriančių „tikrąjį meną“. „Tikrasis menas atsiperka“ - vien dėl pataikavimo galingiesiems, ultramoderniam skoniui, madai iššokti aukščiau savo bambos. O efektas ir celofaninė blyksinti esmė užtemdo Miloso Venerą, vamzdį Neries krantinėje (nejaugi jis dar neįtrauktas į paveldo registrus šalia šventos Onos bažnyčios) ir visas parodas šiuolaikiniame meno centre kartu sudėjus.

Vamzdžiu - harmoningai tobula forma - teka - harmoningai auksaspalvis turinys - ir nuo šio novatoriškai ultramoderniai išreikšto grožio - ir jo sąsajų su mūsų tapatybe... Grįžk, Europos kultūros sostine, į Vilnių, suteik, Europa, jam teisę antrą kartą pasijusti ta sostine, juk mes suteikėme tokią puikią formą pinigų srautams, o jeigu to nepadarysi - labai gailėsiesi, Europa! Toks veiksmas diskriminuotų mūsų genijus! O šiaip, mūsų civilizacijos lopšy ir paguoda, būk budri! Nes pasitaiko, jog iš vienos Europos Sąjungos narės jos kultūrą, meną atvyksta reprezentuoti žmonės, kurie nieko bendro su kultūra - išskyrus kaklaraiščius ir lakuotus nagus - neturi! Labai mandagiai išklausykite, priimkite šių atstovų programas, kurias jie rašo tonom, ir tegu jie gauna pinigus, kurių pageidauja! Tik kultūrą, dėl kurios jiems nei šilta, nei šalta, tegu palieka ramybėje! O gal jūs galite juos pasiimti su tuo didžiuoju genijų pulku, ir teišsipildo, o prekybos dieve Merkurijau, jų didžiausioji svajonė?“

Visą esė galite perskaityti naujausioje R.Gudaičio knygoje „Piemuo norėjo Hamletu būti“ (2013).

Romualdas Ozolas: Nacionalizmas - tai tikrasis humanizmas į lietuviškąjį nacionalizmą (III)

Lietuviškosios ideologijos metmenys

Kai suvokiama, kad prieita riba, klausiama, ką daryti.

Šiandieninė lietuvių realybė

Kad lietuvių tauta merdi, ne viena lietuvių galva jau suvokia, o pavienė ir pripažįsta balsu.

Valdžios gi tebekalba apie įveiktą arba neįveiktą krizę, ekonomikos augimą arba smukimą, gerovės kilimą ir kėlimą. Visa tai vyksta Europos Sąjungos integracinių procesų koordinatėse, taigi nacionalines Lietuvos galias ir iš principo, ir konkrečiai reguliuojant išorėje veikiantiems ir stiprėjantiems galios centrams. Kas gera, tvirtina viešosios erdvės ideologai ir propagandistai, Lietuvon ateina iš ten, kas bloga - kyla iš čia, iš mūsų pačių, nes mes nesugebam tuo gėriu pasinaudoti. Daugelis klausančiųjų linkę linksėti galvomis.

Ką mes, kaip tautinė bendruomenė, iš tiesų dar galime ir ko nebegalime Europos Sąjungoje?

Pirmiausia kaip visų atskaitų atskaitos tašką turime įsisąmoninti faktą, kad esame naujoje sąjungoje su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Vos prieš du dešimtmečius mes vadavomės iš sąjungos, kad būtume nepriklausomi ir lietuvių tautą galėtume ugdyti savo nacionalinėje valstybėje. Dabar - vėl sąjungoje. Tai sunkiai telpa galvoje. Tačiau tai faktas. Individualiai su naująja priklausomybe galime nesutikti, esama ir juridinio pagrindo: stojimas buvo kupinas juridinių machinacijų, todėl kai kurių to meto Lietuvos politinių jėgų buvo paskelbtas neteisėtu ir nepripažįstamu. Tačiau Lietuvos priklausomybės Europos Sąjungai fakto tai nepaneigia realiai, kaip TSRS okupacijos Lietuvoje realiai nepaneigė nepalyginti stipresnis okupacijos neigimas - ginkluota partizanų kova ir 1949 metų Deklaracija. Tad nepriklausomai nuo politinio mūsų naujosios priklausomybės vertinimo turime sau aiškiai pasakyti: nuo 2004 metų gegužės 1 dienos Lietuvos juridinė padėtis yra kitokia - Kovo 11-ąją atkurtosios Lietuvos Respublikos nebėra, yra Lietuvos Respublika Europos Sąjungoje arba Lietuva Europos Sąjungos sudėtyje. Kalbėti apie Lietuvą po 2004 metų gegužės 1 dienos kaip apie Kovo 11-osios Lietuvą - tai arba visiškai negerbti teisės, arba sąmoningai meluoti. Minėdami Kovo 11-ąją galime kalbėti apie ją tik kaip apie istorinę datą, bet ne apie šiandieninę Lietuvą. Šių dienų Lietuva gimė 2004 metų gegužės 1 dieną. Kovo 11-osios Lietuva yra 14 metų egzistavusi Antroji Lietuvos Respublika.

Taigi ko 2004-ųjų metų Lietuva nebegali konkrečiai - kas nebe jos suvereniteto kompetencijoje?

Kaip ir reikalavo Stojimo sutartis, Lietuva iš principo sutiko atsisakyti dalies savo suvereniteto, kurį 1990 metais buvo prisiskyrusi sau kaip visavertė nepriklausoma valstybė. Kiek jo turi dabar, vargu kas galėtų pasakyti visiškai apibrėžtai, nes suvereninės Lietuvos (kaip ir kitų ES šalių) galios tolydžio menkinamos.

Lietuva negali turėti ES teisės aktams prieštaraujančių nacionalinių teisės aktų. (Savo išsivadavimą pradėjom paskelbdami nacionalinių teisės aktų viršenybę TSRS teisės aktams.) ES teisės aktus Lietuva privalo inkorporuoti į savuosius, o savuosius - priderinti prie ES aktų.

Pagal Stojimo sutartį Lietuvos piliečiai tapo Europos Sąjungos piliečiais. Kol kas nacionalinė pilietybė viršesnė už ES pilietybę, tačiau numatomas referendumas dėl viršenybių sukeitimo.

Pagal Stojimo sutartį Lietuvos žemė gali būti parduodama bet kuriam ES piliečiui. (Netgi prasigėrusiųjų bajorų „politinė tauta“ Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes gynė nuo lenkų ir žydų.)

Stojimo į ES sutartis nustatė, kad bet kuris Lietuvoje reziduojantis ES pilietis gali būti renkamas į vietos valdžios organus. (Ką tai reiškia ištuštėjusiuose Lietuvos kaimuose ir miesteliuose, aiškinti netenka.)

Mastrichto sutartis dėl „laisvo prekių ir darbo jėgos judėjimo“ suteikė galimybę ekonomiškai stipresnėms šalims rekrūtuoti pigią lietuvių darbo jėgą. Taip prasidėjo masinė emigracija. Alternatyvų sukurti Lietuvos valdžios nepajėgia.

Stojimo sutartis numatė nacionalinės valiutos - lito - panaikinimą ir sąjunginės valiutos (pradžioj vadintos ekiu, vėliau pavadintos euru) įvedimą. Politinis elitas atkakliai to siekia.

Įkūrus Europos centrinį banką ir priėmus nacionalinių bankų kontrolės sutartį visų ES šalių bankai patenka ES centrinio banko kontrolėn, o nacionaliniai centriniai bankai veikia kaip jo padaliniai.

Tai tik svarbiausieji ES šalių suverenumo ribų parametrai.

Buvo ir viena specifinė Lietuvos stojimo į ES sąlyga: uždaryti Ignalinos atominę elektrinę. Kad reikalavimas neatrodytų pernelyg įžūlus, buvo suorganizuota nešvaraus radioaktyvaus krovinio transportavimo skandalas.

Bulgarai nesutiko uždaryti savo atominių. Lenkai Stojimo sutartį pasirašė su sąlyga, kad spręsti ką nors etikos ir moralės klausimais yra tik nacionalinė kompetencija. Britai, vokiečiai pasiliko sau dar daugiau nacionalinių teisių. Lietuvos „derybininkai“ su viskuo sutiko besąlygiškai. Parlamentarai neskaitę aprobavo ES konstituciją, kurią olandai gėdingai atmetė.

Iš kur šis baudžiauninkiškas nuolankumas? Mentaliteto „ypatumai“, istoriškai paveldėtos negalios, įprotis „duoti kvailiui kelią“?

Naujausieji mūsų istorijos laikai parodė, kad viskas, ko gero, yra kur kas paprasčiau.

Bolševikų suvalstybinto Pirmosios Respublikos ir okupacijoje sukurto turto išvalstybinimas, arba vadinamoji privatizacija, liaudies žargoniškai pavadinta prichvatizacija (tai reiškė - išgrobstymas) tikrąja to žodžio prasme buvo valstybės išgrobstymas. Vadovaudamasis liūdnai pagarsėjusia Miltono Frydmano trijų P teorija (privatizacija, privatizacija, privatizacija), užsienių patarėjų ir liberalais tapusios nomenklatūros frontas šoko be terapijos metodu sukūrė pradinę socialinę atskirtį su tolydžio vis turtėsiančiais pirmaisiais sėkmingaisiais ir nenumaldomai į vis gilesnį skurdą klimpsiančiais varguoliais. Procesą kiek pristabdė 1992-1996 metų kairiųjų parlamentas, tačiau valdžios vairą atsiėmę konservatoriai „didžiąją privatizaciją“ įvykdė iki galo, ir nuo tada svarbiausiu valstybės rūpesčiu tapo vadinamųjų investuotojų (chrestomatine tapo Mažeikių naftos pardavinėjimo istorija) paieškos. Vakarų firmoms konkurenciją sudaryti galinčios ūkio šakos buvo tiesiog naikinamos - parduota krovininių keltų linija, išformuotas žvejybos laivynas, ūkininkams už atsisakymą užsiimti augalininkyste ir gyvulininkyste buvo pradėta mokėti išmokas. Gamyba toliau smuko, valstybės skola augo. Tauta blaškėsi. Pasirodė gelbėtojai (V. Adamkus, R. Paksas, V. Uspaskichas). Stojimas į naująją sąjungą tapo išeitimi iš padėties, kai alternatyvų iš esmės nebėra.

Nežinia, ar pradėdami Europos Bendriją tai ir planavo Europos tėvai, tačiau jų palikuonys tikrai žinojo, ką daro, kai projektavo visų pirma sunaikinti išsivadavusiųjų tautų savarankiško gyvenimo pamatus. Mūsų argumentai šiandieninės ES vadams negalioja seniai. ES teoretikai sako, kad tikras europietis visur ir visada turi jaustis emigrantu, o politikai rėžia tiesiai: tautos ir nacionalinės valstybės yra istorijos šiukšlyno sąvokos.

Apie okupacinį eurointegracijos pobūdį globalizacinė Lietuvos politologija neužsimena. Tačiau pagrįsti „projekto“ draugiškumą vien Europos Sąjungos finansinių išmokų nauda irgi nesiima, palikdama tai dėl valdžios pelno besipešantiems politikams bei tiems europiečiams, kurie už eurą gali parduoti ne tik sąžinę ir Tėvynę, bet ir šeimą, tėvą, motiną.

Apie skaidymąsi ir telkimąsi

Tikrovė su savo socialinėmis skirtimis Lietuvoje dar nėra suvokiama ne tik ideologiškai, bet ir politiškai: viešojoje erdvėje tebeviešpatauja eurointegracinė demagogija ir globalizacinė propaganda.

Padėčiai adekvati mintis jau mezgasi, ryškėja ir organizaciniai suvokimui adekvatūs judesiai. Lietuvių nacionalizmas jau ieško aiškesnių raiškos formų.

Fundamentalusis nacionalistų kriterijus aiškus: sveika tauta ir stipri nacionalinė valstybė.

Ne mažiau aiškus ir globalistų kriterijus: panaikinti visas pelno augimui ir kapitalo koncentracijai trukdančias civilizacines, kultūrines, rasines, etnines, net moralines kliūtis.

Esama keturių šiandieninio Lietuvos piliečio santykio su Europos Sąjunga tipų: 1) pritapusieji prie sistemos; 2) turintieji vilties, kad savo padėtį pavyks pagerinti; 3) abejingieji ir 4) nesusitaikiusieji.

Pritapusieji - tai iš esmės visas politinis elitas, pradedant valdančiąja politinių partijų viršūne, didžiuma Seimo narių, ministrų ir departamentų vadų, biurokratija tiek Lietuvos, tiek ES struktūrose.

Turintieji vilties dėl ateities -  tai iš esmės verslo žmonės, kuriems eilinė mokesčių reforma negrasina bankrotu, „paramos išmokomis“ pasinaudoti sugebėję ir naująją žemės ūkio infrastruktūrą galingesniam kapitalui sukūrę ūkininkai, studentija, ypač ta dalis, kuri buvo kosmopolitizuota dar bendrojo lavinimo mokyklose.

Abejingieji - visi tie, kurių pragyvenimo standartai įsitenka į jų atlyginimų, pensijų ir mąstymo lygmenis.
Nesusitaikiusieji - nedidelė dauguma patriotų, kurie bandė ir bando priešintis integracijos prievartai ir neteisėtumui.

Viltingieji ir abejingieji yra ta žmogiškoji aplinka, kurioje tam tikromis sąlygomis gali atgimti tautos kuriamosios galios. Ypač svarbi yra viltingųjų kategorija: ją sudaro išsilavinę ir gyvenimo ambicijų turintys žmonės, tikroji racionalaus mąstymo ir pasaulio sąsajų supratimo bei kuriamosiomis jų galiomis pasinaudoti sugebanti pajėga. Čia gali formuotis tautinis susipratimas, gimdantis bendradarbiavimo ryšius ir politinę jų realizavimo programą - šiandieninį lietuvių nacionalizmą. Iš kitų mūsų visuomenės sluoksnių gali ateiti tik atskiri asmenys, kurių vertė ir patikimumas - jau praktinis klausimas. Gyvenimas visada pasiūlo ką nors netikėta ir gražaus. Kaip ir bloga.

Per dešimtmetį nuo Lietuvos įtraukimo į Europos Sąjungą išaugo būrys lietuvių, tapusių įsitikinusiais europiečiais - idėjiniais ir politiniais Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos  priešininkais ir priešais. Jie patys daro save tautos reikalų išdavikais, todėl tauta turi žinoti savo „didvyrius“ - jų vardus, pavardes ir nuveiktus „darbus“. Globalistai šiandien puola. Nacionalistai nebegali tik gintis.

Jėgos kol kas nelygios. Vienoj pusėj - dvidešimt aštuonių valstybių konglomeratas su nacionaliniais kolaborantų padaliniais, naudojantys įvairias tiek Sąjungos, tiek tarptautines organizacijas su beveik neribotais finansiniais ištekliais įvairioms valstybių dekonstravimo bei asmenų nužmoginimo programoms bei eurointegracinėms akcijoms (homų eitynės, maldininkų žygiai, popso festivaliai ir pan.). Kitoj pusėj - pavieniui veikiantys asmenys, keletas jaunimo organizacijų, jokių finansinių resursų, visapusiška blokada ir įžūlėjanti policinė priežiūra. Tačiau jeigu anoj pusėj baimė ir tūžmas, per vidurį - politinė pelkė, tai šioj pusėj - ryžtas ir jaunas tikėjimas.

Kad nacionalinis judėjimas būtų tikrai veiksnus, turi veikti nacionalinis intelektinis centras, organizacinis štabas ir du veiksmo sparnai - propagandos ir kovos. Nacionalizmo ateitis - dominuojanti ideologija.

Ne čia svarstyti organizuoto judėjimo struktūrinimosi problemas. Svarbu konstatuoti, kad tokiam darbui metas atėjo, o pradinio kapitalo jau yra.

Apie lavinimąsi

Lietuva tebėra empirinio mąstymo (tiksliau - galvojimo) nelaisvėje. Matyti tik pavieniai reflektuojančio proto žybsniai, didžiuma kurių, deja, signalizuoja tik save, bet ne lietuvius ir Lietuvą. Šiurpu yra lyginti mūsų intelektinę tikrovę su lenkų, rusų, netgi baltarusių - esame puikybėje skendintys pasipūtėliai. Švietimas ir švietimasis, visų lygių lavinimasis yra pirmoji privaloma mūsų bendrojo darbo pakopa.

Kokia yra lavinimosi generalinė kryptis?

Nacionalinis mąstymo ugdymas turi būti išvestas iš kibernetinio žmogaus žinių nelaisvės į klasikinę supratimo erdvę, kuri vienintelė suteikia laisvę rinktis tarp proto ir valios - dviejų žmogaus prigimties galių, kurias europinė civilizacija paveldėjo iš graikų ir romėnų išbaigtomis tų tautų kultūrų lytimis - graikų filosofija ir romėnų teise. Be jų nesuvokiama krikščionybė, graikų protą kaip filosofiją ir romėnų valią kaip teisę subendrinusi į negailestingą dangiškojo absoliuto meilę per viltį būti išganytam. Apšvieta, vilties teikiamą dvasinę jungtį supriešinusi su materialine nauda, paklojo pamatus šiandieniniam intelekto vienmatiškumui ir cinizmui. Sukildamas prieš globalizacinį gyvenimo būdą, nacionalizmas inicijuoja ne tik krikščionybės kurtos ir sergėjamos žmonių dvasinės jungties išsaugojimą, bet ir klausia, kas konkrečiai ir realiai galėtų tą vaidmenį atlikti šių dienų pasaulyje? Vadovaujantis teze, kad civilizacijos jungtis yra tikėjimas, o civilizacija remiasi tautomis, atsakymas tegalės būti vienas: jokia civilizacija neturi teisės atsisakyti ją pagimdžiusio tikėjimo lygiai taip pat, kaip jokia tauta - ją ugdančios ideologijos. Kai Europos Sąjungos konstruktoriai savo konstitucijoje sąmoningai atsisakė net krikščioniškojo paveldo, paskutinė žmogiškumo su protu, valia ir viltimi priebėga lieka tauta, kurią privalo vesti jos kūrimo ideologija - nacionalizmas.

Nacionalizmas apibrėžia žmogaus protingo (= atsakingo) gyvenimo ribas. Štai kodėl jis yra tikrasis humanizmas. Žmogaus teisių be atsakomybės humanizmas jau išsigimė į mažumų totalitarizmą. Štai kodėl jis yra praeities humanizmas, vakarykštis žmoniškumas.

Šviestis - tai suprasti, kokioje kultūrinėje ir idėjinėje erdvėje gyvenama. Tik tuo pagrindu galima postuluoti ir realizuoti konkrečius tautos siekius ir uždavinius.

Praktiniai nacionalinio masto darbai yra bendrojo lavinimo mokyklos grąžinimas valstybės žinion ir ugdymo bei mokymo proceso pagrindimas tautinės mokyklos principais - tik tokia ji gali išleisti gyvenimui šiandieniame pasaulyje parengtą jaunimą, turintį lietuviškojo patriotizmo pradmenis. Dalykinis moksleivių parengimas humanizuotinas grąžinant iš mokymo proceso beveik pašalintą humanitarizmą.

Studijų aukštosiose mokyklose reikalai sutvarkytini taip, kad universitetai rengtų nacionalinius specialistus, o ne intelektinį eksportą.

Kad lavinimosi ir intelekto (at)kūrimo darbai kojomis remtųsi į žemę, turim nacionalinių poreikių ir interesų požiūriu išanalizuoti svarbiausius šiandieninio pasaulio dokumentus: Tūkstantmečio programą, Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, Europos Sąjungos stojimo sutartį ir pagrindinius jos dokumentus, Lisabonos sutartį, savo valstybės Konstituciją, kritiškai įvertinti Lietuva 2030 programą, Švietimo strategiją. Reikia rasti atsakymą, ar Lietuvos įstatymų korpuso kitumas nėra jo principų išplovimo būdas ir pan. Kokia nacionalinė institucija turėtų užsiimti kompleksiniu lietuvybės problemų analizės darbu? Tai atskirų sprendimų klausimas, tačiau be nuolat degančio nacionalinio intelekto brandinimo židinio mes nei pajudėsim, nei kur nueisim.

Antras svarbus klausimas - Atkūrime dalyvaujančių žmonių švietimas. Visi miestai ir rajonai turi turėti fiksuotus tautinį supratimą ugdančius ir tautos ideologiją propaguojančius švietimo taškus. Juose ir galėtų veikti šviesuoliai patriotai.

Ir pagaliau - masinis propagandinis darbas skleidžiant nacionalines idėjas ir keliant žmonių savivoką bei nacionalinę savivertę. Čia darbų barai begaliniai, o metodai - neišsemiami. Uždavinys vienas - dabartinę lietuvių orientaciją „į pasaulį“ pastatyti ant nacionalinio išsivaduojamojo judėjimo metu vyravusios idėjos, kad į pasaulį visavertiškai galima išeiti tik per tautą, kaip tautos žmogui. Liberalinis ėjimo į Europą, ėjimo į pasaulį supratimas ragina ir akina žmones kuo greičiau išsitautinti - pereiti į kitą kalbą, įgyti kitą tautybę ar betautybę ir adaptuotis naujajame sociume, šitaip tampant kitataučiu ir naujajai gyvenamosios vietos šaliai, ir Lietuvai.

Yra keletas nekintančių postulatų, buvusių, esamų ir būsimų mūsų veiklos gairėmis: 1) Lietuviai gyvena nacionalinėje nepriklausomoje valstybėje. 2) Lietuvių kalba Lietuvoje alternatyvų neturi. 3) Lietuvių literatūrinė kalba turi savo tvarką, o raštas - raidyną, kuris privalomas visiems viešiesiems užrašams ir oficialiems raštams. 4) Žemė Lietuvoje priklauso tik Lietuvos piliečiams. 5) Lietuvos pilietybę turi tik Lietuvoje gyvenantys asmenys. 6) Lietuvos politikoje dalyvauja tik Lietuvos piliečiai. 7) Lietuvos socialinės organizacijos pamatas - vyro ir moters šeima. 8) Ugdymas mokyklose - lietuviškasis patriotizmas. 9) Buitis orientuojama į žaliąjį gyvenimo būdą. 10) Lietuva turi savo gynybines pajėgas.



Marius Parčiauskas: „Tautos dvasia“ - monumentas baimei ir panieka laisvės kovotojams

„Ateities istoriką, kuris atskleis dabartinio mūsų tautos gyvenimo puslapius, labiausiai stebins du dalykai. Pirmiausiai jis turės stebėtis neregėtu dabartinės vergijos baisumu, pavyzdžio neturinčiu žiaurumu ir ta taip nepaprastai ištobulinta komunistinės vergijos sistema, kuri, rodos, turėtų užslopinti paskutinįjį laisvojo žmogaus alsavimą, paversti visišku vergu ne tik fiziniu, bet ir dvasiniu atžvilgiu. Tačiau dar labiau ateities istoriką stebins tai, kad tauta po šios vergijos jungu nesuklupo, bet sugebėjo vesti tokią nepaprastai sunkią ir didžią kovą. Ir klaus anas istorikas, iš kur sėmėsi sau ištvermės ir jėgos dešimtys tūkstančių partizanų, kurie geriau pasirinko mirtį negu baisiąją priešo vergiją, iš kur sėmėsi sau jėgų pavergtieji. Ir ieškodamas atsakymo į tuos klausimus jis su tylia pagarba turės nulenkti savo galvą prieš mūsų tautos nepaprastą dvasinę didybę“ (iš partizanų laikraščio „Prie rymančio Rūpintojėlio“, 1952 m.).

Kultūros ministerija, būdama ypač jautri praeities žygdarbiams, pasirinko ne tik su tylia pagarba nulenkti galvas, bet ir Lukiškių aikštėje pastatyti didvyrių auką įamžinantį monumentą! Nors paminklo statymo klausimas vilkintas nepaprastai ilgai, taip paliekant krauju aplaistytai Lukiškių aikštei beveik sovietinę išvaizdą (nuo 1995 metų skelbti jau keturi konkursai Lukiškių aikštės tvarkymui), 2013 metais pagaliau žengtas ryžtingas žingsnis - paskelbtas Lietuvos laisvės kovotojų atminimo įamžinimo meninės idėjos projektų konkursas ir išrinktas jo nugalėtojas. Juo tapo Vidmanto Gylikio, Vytenio Hansellio ir Ramunės Švedaitės kūrinys „Tautos dvasia“, pasak autorių, simbolizuojantis dvasios išraišką, sielos nerimą - iš narvo išlekiantį paukštį. Ar tai reiškia, kad jau galime atleisti valdžiai už tokį neatsakingą šios Tautai ypač brangios aikštės „marinavimą“ beprasmybėje, nes pagaliau imtasi ją įprasminti? Jokiu būdu. Dar daugiau - mūsų pareiga laisvės kovotojams tampa neleisti toliau vykti tokiam aikštės „įprasminimui“ visiškoje beprasmybėje. Norint suprasti, apie kokią beprasmybę kalbu, užtenka pamatyti „Tautos dvasios“ projektą, kuris abstrakčiai simbolizuoja viską, o tai reiškia, kad visiškai nieko.

„Nuo vilko ant meškos“

Vilkas - tai užmarštis. Užsimiršimas, kad negalime nei sekundei nustoti dėkoję už tai, jog esame laisvi. Todėl Lukiškių aikštės tuštuma maitino vilką, godžiai ėdantį mūsų istorinės atminties likučius - vilkai apvalo mišką nuo paliegėlių. Deja, bet bėgdama nuo užmaršties vilko ir pasirinkusi Lukiškių aikštę „išgelbėti“, Kultūros ministerija užšoko ant meškos. Meška - tai nebe užmarštis, o ypatingu būdu demonstruojama atvira nepagarba aukų atminimui. Ir neatsitiktinai meška kelia asociacijas su Rusija, nes Kultūros ministerija taip akivaizdžiai žemindama kritusius už Lietuvą, netiesiogiai be kovos mus atiduoda į Rusijos propagandos bei melagingų istorijos aiškinimų glėbį.

O pasirinkti tikrai buvo galima ne vien tik mešką. Konkurse dalyvavo 28 projektai, iš kurių 18 atitiko nustatytus reikalavimus. Šiuos projektus vertino 7 ekspertų grupė, kurią sudarė architektai, menotyrininkai ir skulptoriai. Patys ekspertai teigė, jog „šio konkurso tikslas - iš konkursui pateiktų projektų atrinkti geriausią, įtaigų, lengvai identifikuojamą, visuotinai priimtą, tautos dvasią ir kovotojų už Lietuvos laisvę atminimą įprasminantį skulptūrinės kompozicijos projektą Lukiškių aikštei Vilniuje“. Čia ir kyla pirmieji neaiškumai, kodėl nusistačius tokį konkurso tikslą, nugalėtoju buvo išrinkta „Tautos dvasia“. Šį sprendimą ekspertai komentavo taip: „Konkurso kontekste - tai labiausiai subalansuotas pasiūlymas. Paminklo simbolika universali ir abstrakti, todėl atitiktų daugelio skirtingų vertintojų poreikius. Simbolis lakoniškas, tuo pačiu talpus tinkamomis temai prasmėmis. Memorialinei daliai skiriamas reikiamas dėmesys“. Pasirodo, kad konkurso tiksle įvardinti lengvai identifikuojami ir visuotinai priimti simboliai bei prasmės reiškia „universalią ir abstrakčią“ simboliką, į kurią kiekvienas gali sutalpinti savas prasmes. „Savos prasmės“ į paminklą pradėtos talpinti jau vieno iš ekspertų, Rolando Paleko: „Aš matau ir kitus dalykus: tarsi augalą perlaužtą, bandomą nulaužti ir vėl išsitiesusį. Yra ir daugiau tokių gilių ir poetiškų įvaizdžių“.

Leiskit paklausti, kaip dera sąvokos „visuotinis“ ir „asmeninis“? Neteigiu, kad santykis tarp jų neįmanomas, tačiau pagrindiniu tikslu reikia pasirinkti naudoti vieną iš dviejų: visuotinai suprantamus arba abstrakčius simbolius, kuriuose kiekvienas įžvelgia kažką asmeniško, bet kurie neatspindi visuotinai suprantamos prasmės. O tokių visiškai abstrakčių ir universalių, talpinančių savyje daug prasmių, bet nei vienos iš jų aiškiai neartikuliuojančių simbolių naudojimas šiuo atveju reiškia tai, kad šis paminklas, turėjęs pirminę paskirtį aiškiai ir artikuliuotai išreikšti pagarbą kritusiems mūsų Tautos didvyriams, išreiškė tik nebylų nesugebėjimą ar baimę tai padaryti, taip pamindamas tų didvyrių vienintelius ginklus - jų drąsą ir orumą. Ar laisvės kovotojų drąsą ir auką turintis simbolizuoti abstraktus laisvės paukštis statomas, nes mūsų Tautos dvasioje teliko baimė? Tiek tesugebame padaryti su mums iškovota laisve? Pasakykit tai į akis mirusių partizanų artimiesiems arba tiems dar gyviems, kurie buvo nežmoniškai kankinami, matė savo kovos draugų mirtis ir bent po kelioliką metų atbuvo tolimajame Sibire. Pasakykit jiems, kad po jų liko vieni bailiai.

Šis paminklas neišvengiamai kelia klausimus, ar mūsų Tautos dvasia neišsisėmė ir ar jos nebaigia nugalėti baimė. Juk partizanai ėjo į miškus žinodami, kad beveik visi mirs ar bus kankinami, bet vis tiek ėjo, kad aiškiai visam pasauliui perduotų Tautos valią: nors išoriškai nesame laisvi, tačiau vidinis laisvės pojūtis mūmyse nenugalimas. O dabar net būdami visiškai laisvi išoriškai ir žinodami, kad KGB kalėjime mums niekas nelaužys kaulų, nesugebame aiškiai ištarti: Jūs nežuvote veltui, mes branginame tai, ką mums davėte. Taip savanoriškai prarandame savo vidinį laisvės pojūtį, turėtą netolimų protėvių. Bijome kalbėti tiesiai ir oriai, nors niekas mums nebegrasina. Būtent tiesiais (ne abstrakčiais) ir oriais veiksmais geriausiai pagerbtume laisvės kovotojus.

Išklausykime pačių laisvės kovotojų žodžio

Galiausiai būtina atsižvelgti į dar vis gyvų laisvės kovotojų nuomonę. Atrodo, kad Kultūros ministerija bus pamiršusi, jog kai kurie asmenys, kuriems oficialiai yra skiriamas būsimas paminklas, vis dar vaikšto šia žeme. Juk paminklas skirtas ne abstrakčiai idėjai, o realiai gyvenusioms ir mirusioms kovų už Lietuvos laisvę aukoms, kurių bendražygiai tebėra tarp mūsų.

2013 metų lapkričio 11 dieną Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrija kultūros ministrui Šarūnui Biručiui įteikė kreipimąsi, kuriame aiškiai išsakė savo nuomonę apie „Tautos dvasią“:

„Daug diskutuojama apie Lietuvos Laisvės kovotojų atminimo įamžinimo Lukiškių aikštėje Vilniuje meninės idėjos projektų konkurso rezultatus, komisijos sudėtį, jos darbą, projektų eksponavimo ir kitus keistus dalykus. Paskelbus konkurso nugalėtoją - projektą „Tautos dvasia“, Lietuvos Laisvės kovų dalyvių, GUL-ago kalinių ir tremtinių visuomenė sunerimo, kilo nepasitenkinimas, raginimai rengti protesto akcijas ir kt. Tvirtinama, kad konkurso nugalėtojo pateiktas projektinis pasiūlymas iš esmės neatitinka tikslo, suformuluoto sąlygų 2-ame skyriuje, yra nekokybiškas, todėl paminklas Laisvės kovotojams pagal šį projektą neturi būti realizuojamas.“

Šiame kreipimęsi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrija įvardija ir porą nesėkmingo konkurso rezultato priežasčių:

1) Abejotina vertinimo komisijos sudėtis (rezistencijos temos neišmanymas, meno sampratos iškreipimas, dėl ko monumentalios skulptūros žanras sutapatinamas su dekoratyvinėmis abstrakčiomis kompozicijomis). Tik du iš septynių komisijos narių yra skulptoriai, galintys profesionaliai vertinti monumentalios skulptūros kokybę, o likę yra prieš klasikinių fundamentinių, visuotinai patikrintų meninių principų  ir prieš visuotinai priimtų ženklų ir simbolių naudojimą kūryboje (kryžius, angelas, Vytis ir panašūs simboliai, kurie yra konkurso tiksle įvardinta lengvai identifikuojama bei visuotinai priimta Tautos dvasią demonstruojanti simbolika). Tai ir lėmė tendencingą konkursinių projektų vertinimą. Beje, dalis menininkų laisvės kovotojų atminimo įamžinimo svarbiausiu akcentu pasirinko būtent Vyčio ženklą ar Gedimino stulpų motyvus, bet pirmenybę komisija akivaizdžiai teikė konceptualaus meno kūrėjams.

2) Kitą punktą verta pacituoti visą: „Verbalinė argumentacija neatitinka projekto vizualinės išraiškos. Tai reiškia, kad neįvykdytas konkurso sąlygų II dalies reikalavimas „sukurti paminklą, kuris raiškia meno kalba įprasmintų Lietuvos Laisvės kovotojų atminimą“. Vienintelis projekto ryšys su konkurso objektu yra pompastiškas pavadinimas „Tautos dvasia“. Abstrakti kompozicija, anemiška kreivė. Tai tikrai nėra geriausias, įtaigus, lengvai identifikuojamas, visuotinai priimtinas, tautos dvasią ir kovotojų už Lietuvos laisvę atminimą įprasminantis skulptūrinės kompozicijos projektas“.

Bet turbūt labiausiai citatos verta kreipimosi pabaiga: „Žmonės, kurie savo gyvenimo pavyzdžiu įrodė, kad jie buvo ir yra neabejotinai tautos dvasia ir atrama, turi kitokią nuomonę nei dabartinė projektų vertinimo komisija, ir tikisi, kad ši nuomonė bus išklausyta ir įvertinta“. Praėjus kiek daugiau nei porai savaičių iš Kultūros ministerijos buvo sulaukta atsakymo. Jame teigiama, kad ministerijai yra svarbi kiekvieno piliečio pozicija ir nuomonė, Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių bendrijos nuomonė - tik viena iš daugelio, kurių visų suderinti neįmanoma, be to, ministerija nesutinka su kritika, nes ši esą visiškai neargumentuota. Kultūros ministerijos argumentams atremti užtenka vien sveiko proto. Jei paminklas statomas pagerbti laisvės kovotojams, tai akivaizdu, kad į jų nuomonę privalu atsižvelgti, nes jei statomas paminklas, kuris radikaliai prieštarauja jų nuostatoms, taip jie nepagerbiami, bet greičiau pažeminami. Be to, jei tremtinių ir politinių kalinių nuomonė svarbi tik tiek, kiek bet kurio kito Lietuvos piliečio, tuomet visos Lietuvos mastu surinktų poros šimtų komunistų kreipimasis su siūlymu į Lukiškių aikštę grąžinti Leniną turi lygiai tokį patį svorį, kaip Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių kreipimasis.

Beje, „Tautos dvasia“ piktinasi ne tik jie, bet ir daug visuomeninkų: istorikų, architektų, skulptorių, viešojoje erdvėje galime matyti ir daug įvairių pažiūrų politikų pašaipų šiam projektui. Savo sausio 15 dienos pasisakymu šiek tiek nuramina Vilniaus meras Artūras Zuokas, teigiantis, jog galutinio sprendimo dėl aikštės dar nėra: „Artimiausiu metu niekas nieko čia nestatys (...)  Sprendimų tarpinių yra daug, bet kaip juos įgyvendinti ir kurį įgyvendinti - tikrai nėra.  Kita vertus, tie sprendimai, kurie yra priimti, kelia abejonių, ar jie yra patys geriausi“.

Belieka tikėtis, jog pačioje Senamiesčio širdyje nepastatysim Tautos gėdos, simbolizuojančios baimę tiesai ir išdidžiam valstybiškam istorijos vertinimui. Bijome nebe KGB kalėjimo, o paminklu aiškiai pareikšti, jog KGB, kankinimai ir teroras buvo, bet buvo ir Tautos dvasia, įkvėpusi drąsos kovoti su šimtus kartų didesniu ir stipresniu priešu. Šią kovą ir bebaimiškumą puikiai atspindi 1945 metų Kalniškės mūšis, kurio metu 80 partizanų, vadovaujamų Jono Neifaltos-Lakūno, sunaikino per 400 enkavėdistų. Lakūno žmona net su peršautom abiem kojom iš rankų nepaleido kulkosvaidžio, taip pavaduodama žuvusius kulkosvaidininkus. Prisiminkime Kalniškės mūšį ir, svarbiausia, nebijokime parodyti, jog prisimename. Ne abstrakčiu išlenktu nerūdijančio plieno strypu, kuriame vienas įžvelgs paukštį, kitas - perlaužtą augalo stiebą, trečias - žaibą, ir taip be galo, bet naudojant visuotinai priimtą Lietuvos valstybingumo simboliką ir laiko patikrintus, įspūdingus bei menininko profesionalumo reikalaujančius skulptūros metodus. Visų tautų dvasioje plazda laisvė, bet kiekviena jų įgyja savo unikalią formą, kurios neturime gėdytis parodyti.

Bronislovas Kuzmickas: Apie prasmių laukus

Pradžiai du gyvenimo atvejai. Be materialinių rūpesčių Amerikoje gyvenusi moteris, daug ką stebindama, grįžo į Kauną, nes čia, pasak jos, įdomiau, daugiau įvairovės, daugiau prasmės.  O štai iš to paties miesto vaikinas galvoja maždaug taip - nematau prasmės, tik tiek uždirbant, čia pasilikti, „varau“ iš varganos Lietuvos. Abiem atvejais prasmė siejama su skirtingomis intencijomis.  Gal tai tik atsitiktiniai pasirinkimai ir nieko daugiau, o gal bendresnis dalykas, reikšmingas tiek pavienių individų, tiek ir visos šalies gyvenime?

Kad atkūrus valstybės Nepriklausomybę reikėjo beveik visose srityse daug ką pertvarkyti, atkurti ir naujai sukurti - savaime aišku. Mažiau aišku tai, kad daugeliu atžvilgių tenka veikiau kurti iš naujo, negu atkurti vidujinę, dvasinę kultūrinę valstybės gyvenimo pusę, nes per sovietmetį nusilpo, nunyko ar buvo užgniaužti tradiciniai gyvenimą įprasminantys pradai, dėl to, po politinio virsmo,  atsidūrėme savotiškoje dvasinėje tuštumoje. Kita vertus, išėjimas iš totalitarizmo ir žengimas į laisvę kartu buvo ir „šuolis“ į mums neįprastą atvirybę, į postmodernybę, kai į Lietuvą iš karto plūstelėjo daug rimtų ir reikalingų, bet kartu ir abejotinų naujovių, keliančių nemažai dvasinės sumaišties.

Visuomenės vidujinei būklei apibūdinti vartosime prasmės lauko sąvoką. Ją sunku aiškiai apibrėžti, bet ir be to galima šį tą pasakyti. Geriausia palyginti su tuo, kas populiariai vadinama „psichologiniu klimatu“, taip pat  nelengvai nusakomu, bet gan aiškiai  pajaučiamu. Žmonės gali nesunkiai pasakyti, koks jis, geras ar blogas - darbovietėje, mokykloje, grupinėje veikloje, net ir šeimoje. Prasmės laukai taip pat pajaučiami, bet reikalauja ir daugiau - kilti į racionalaus mąstymo, vertybinio sprendimo, perspektyvos numatymo lygmenį. Juose taip pat galima įžvelgti ir gero, ir blogo, tik visais atvejais jau platesne, visos visuomenės apimtimi.

Ėjimas iš tuštumos ir sumaišties į pozityvių prasmių lauką lėtas ir nelengvas. Jo neįmanoma nei pagreitinti, nei pareguliuoti įprastomis politinės galios priemonėmis, nors kai ką padaryti įmanoma. Didžia dalimi tai piliečių susipratimo ir nusiteikimo, praeities palikimo reikalas. Ypač jeigu norime, kad mūsų visuomenė, vartojant E.Fromo terminą, būtų sveika, tai yra tokia, kurioje vyrauja teigiamos, konstruktyvios, prasmę teikiančios nuostatos, kuriai nėra būdingi nei autoritariški valdovai, nei nuolankūs pavaldiniai.

Tai toks būtų siekis, o dabartinė tikrovė atrodo prasčiau, daug dvasinės krizės požymių, žmonės sutrikę, kenčiantys, nemato būdų to sutrikimo nusikratyti, yra susvetimėję, naudoja prievartą, gyvena naikindami save ir kitus - maždaug taip Lietuvos visuomenės dvasinio sveikatingumo būklę apibūdina ją stebintys psichologai.

Kas tai lemia? Pirmiausia, realūs gyvenimo sunkumai, kuriems žmonės nebuvo psichologiškai pasiruošę, ne visada adekvačiai į juos reaguoja. Bet anaiptol ne mažareikšmė ta aplinkybė, kad nuo pirmųjų Nepriklausomybės dienų viešojoje erdvėje ėme telktis pesimistinės, nihilistinės nuomonės ir nuotaikos, netikėjimas išsilaisvinusios šalies ateitimi, įtarumas bet kokios pozityvios iniciatyvos atžvilgiu. Trumpai kalbant, atsirado agresyvus neigiamų prasmių laukas, kuris, darydamas ardantį poveikį,  gyvena savo gyvenimą, ir galbūt, kaip rašė „Delfyje“ Ramūnas Bogdanas, „neįgyvendintų lūkesčių drama jau sukurta“.

Taigi šiandieninė prasmių erdvė,  priklausomai nuo to, kokios sampratos, nuostatos ir įvaizdžiai „užduoda toną“, yra pajėgi labai įvairiai veikti žmonių dvasią, ją kelti ir ugdyti, bet ir trikdyti bei smukdyti,  įkvėpti optimizmo, bet ir nuteikti pesimistiškai. Tai neabejotinai daro poveikio ir individo socialinei laikysenai - mato jis ar ne prasmės savo gyvenime, turi ar ne motyvų ieškoti darbo, eiti balsuoti, emigruoti ar pasilikti.

Kokios yra žmogaus kaip asmenybės prasmingo gyvenimo „sudėtinės dalys“?  Manyčiau, jog, pirma, tai individualios saviraiškos galimybė, o antra - pripažinimo lūkesčiai,  ypač, jeigu žmogus  dirba kūrybinį darbą. Pripažinimas reikšmingas tuo, kad paliudija susietumą su kitais, su visuomene, parodo „reikalingumą“, vietą platesnėje aplinkoje. Atrodytų tai savaime suprantama ir paprasta, iš dalies taip ir yra, tačiau kartu tai gilu ir sudėtinga, nes apima  esminius žmogaus būties poreikius.

Tie poreikiai realizuojami tiek kasdieniais poelgiais ir darbais, tiek ir į ilgesnę perspektyvą kreipiamais siekiais. Svarbu tai, jog visais atvejais individas kuria ir savą gyvenimo įprasminimo variantą, tam tikrą individualų prasmės lauką, kartu  prisideda ir prie bendrojo visuomenės prasmių horizonto, jį palaiko ir kuria, nors kartais  gal ir ardo, ne visada pats tai gerai suvokdamas.

Į galvą ateina vieno prancūzų autoriaus retorinis klausimas - kodėl kai kurių  intelektualų toks bukas žvilgsnis - jie kalba su žmogumi ir jo tarsi nemato,  mato, matyt, tik savo vizijas. Galime pačių savęs paklausti - kokie mūsų pačių kuriami prasmingumo laukai, ar jie  leidžia matyti kitą žmogų? Tokį klausimą galima užduoti kiekvienam valdžios pareigūnui, kiekvienam valdininkui, kiekvienam profesionalui - ar jis, atlikdamas pareigas, į kitą žmogų žiūri kaip į gyvą asmenį, pilietį, tautietį ar tik kaip į statistinį individą? Kita vertus, ar tik aukšti valdininkai, politikai būna arogantiški ir abejingi paprastam piliečiui, gal kažkiek ir kiekvienas iš mūsų?

Kokie atsakymai į šitokius ir panašius klausimus vyrauja, tokie yra ir mūsų kuriami prasmių laukai, o atitinkamai ir visuomenė - ar kaip tarpusavio supratimo  ryšiais susisaisčiusi asmenų bendruomenė ar, priešingai,  kaip mažai ką bendro teturinčių, susvetimėjusių  individų masė, beje, lengvai manipuliuojama ir valdoma. Bet tai tėra tik vienas priėjimo prie problemos būdų.

Viešajame diskurse retsykiais galime išgirsti kalbant apie vertybes, tai neabejotinai teigiamas dalykas bendrame vartotojiškumo fone. Tačiau tai lieka tik tušti žodžiai, jeigu kartu nekalbama apie vertybes įkūnijančias asmenybes. Vertybės yra itin reikšmingas prasmių lauko elementas, tačiau gali paveikti žmonių mąstymą tik tuomet, kada yra įasmeninamos, tai yra kada atsiskleidžia per konkrečių asmenybių apsisprendimus ir darbus. Deja, ne kur kitur, o šalia mūsų yra ir asmenys, savo darbais ir siekiais įkūnijantys destruktyvias prasmes bei joms prilygstančias beprasmybes.

Kalbėdami apie įasmeninamas vertybes,  pirmoje vietoje turėtume matyti teigiamas istorines, politines asmenybes, kurios pasirodo lemtingomis aplinkybėmis, geba tas aplinkybes paveikti ir pakreipti tautos likimui esminga linkme. Teigiamo prasmių konteksto plėtrai taip pat labai reikalingos „sėkmės istorijos“ - versle, kultūroje, asmeniniame gyvenime ir kitur, kaip sektini pavyzdžiai, akivaizdūs įrodymai, kad ir Lietuvoje galima surasti „savo laimę“, atremiant  skeptikų nuomones.

Vertų pagarbos ir ilgalaikio atminimo  asmenybių turi daug ir senoji, ir naujoji Lietuvos istorija, tačiau  apie jas viešojoje erdvėje retai prabylama, jos kažkam nepatinka, jos nutylimos, nuvertinami, tendencingai nušviečiami jų darbai.

Į Lietuvos istoriją kai kurie profesionalūs jos tyrinėtojai žvelgia kaip anie „buko žvilgsnio“ intelektualai,  tarsi nematydami lietuvių tautos, jos gyvybinių siekių ir didvyrių, o tik politinių konjunktūrų kaitą, savas koncepcijas. Atsiliepia, matyt, ir tai, kad gyvename globaliojo atvirumo pasaulyje, o globalizmas yra palankus universalistinėms ideologijoms, kurios  nepakenčia individualybės, ar tai būtų raiški asmenybė, ar tautos kultūrinis  tapatumas. Šiuo požiūriu, komunistinis  internacionalizmas ir liberalusis kosmopolitizmas stovi arti vienas kito - pirmasis siekė paversti tautas beveide „darbo liaudimi“, antrasis - beveide vartotojų mase.

Tautiškumo tema nustumiama į viešojo diskurso pakraščius, taip siaurinant ir skurdinant teigiamų, žmones suartinančių, visuomenę integruojančių prasmių lauką. Taip silpninant ir individo tapatumo savikūros pamatus. Daug atvejų rodo, kad įsisąmonintos tautinės idėjos tampa atraminiu individo žinojimo „kas aš esu“ elementu, o tokia savivoka padeda  nepulti dvasia, nepalūžti tuomet, kai ištinka nesekmės, susvyruoja kiti prasmingą gyvenimą palaikantys pamatai.

Neturėtų susidaryti nuomonė, kad teigiamų prasmių laukas, kaip esminė mūsų valstybės vidujinės būklės dimensija, pastaruoju metu sklaidosi ar blanksta. Priešingai, jis yra kūrybiškai plečiamas ir ryškėja, nes atsiranda naujų jį maitinančių šaltinių.



Juozas Algimantas Krikštopaitis: Ar įmanoma sutelkti visuomenę bendram tikslui?

Šiandien dažnai spaudoje bei ryšių kanalais nuaidi šūkiai: „sutelkime tautą“, „būkime vieningi“, „vienykimės“. Kas tai? Siunčiami į neviltį puolusiųjų ir praradusiųjų pasitikėjimą savimi ženklai ar nepagrįstos (gal šizofreniškos) egzaltacijos apraiškos? O gal tai ambicingas asmenų ar grupių įsipareigojimas kažin ką daryti, atsidūrus akistatoje su dabarties tikrovės grėsmėmis. Neapsikentęs su minėtų įkyrių frazių neapibrėžtumu, mėginsiu aptarti šį reikalą, kylantį iš visuotinos sąmonės sumaišties.

Kryptingiems veiksmams, sutelkiantiems tautą, visuomenę ar bendrijas, reikia tvirtų, aiškiai formuluojamų argumentų, kurie pateisintų siūlomą idėją ir jos realizacijos būdus. Argumentai, palietę skaudžiausias žmonių gyvenimo problemas, taps elgsenos motyvu, telkiančiu ir jungiančiu visuomenės narius. Galingu motyvacijos argumentu gali tapti iškili asmenybė, kurios reputacija ir kompetencija būtų be priekaištų. Deja, tokios asmenybės Lietuvoje kol kas nėra ir nesimato jos paniurusioje padangėje. Tad lieka problemiškai nelengvas pokalbis apie kitus motyvuojančius argumentus.

Pradėsiu nuo elementaraus klausimo „Kas kliudo rasti tinkamų sutelkties reikalui argumentų?“ Kliūčių priežastys akivaizdžios, todėl jas nurodau nedvejodamas: a) palaužtas visuomenės pasitikėjimas svarbiausiomis valstybingumo pagrindus sudarančiomis institucijomis: Seimu, Vyriausybe, teismais, prokuratūra. Įsidėmėtinas faktas: apklausos duomenys rodo, kad visuomenė kol kas labiausiai pasitiki gaisrininkais, bažnyčia, krašto apsauga (kariuomene) - institucijomis, kurioms rūpi saugus žmonių gyvenimas ir jų dvasiniai reikalai; b) išplitęs visuotinis nepasitikėjimas visais ir viskuo. Šis veiksnys „atomizavo“ gyventojus - įsivyravo susvetimėjimas, uždarumas, asmeninių reikalų sureikšminimas; c) pakrikusi vertybinė žmonių orientacija. Dėl šios priežasties įsigali banalybė, plinta kičas mene ir buityje, klesti pramogų industrija. Toje sumaištyje, nukreiptoje į savanaudiškus tikslus, praranda turinį tokios pamatinės tarpusavio santykius nulemiančios sąvokos, kaip pareiga, sąžinė, garbė, ištikimybė, solidarumas, atsakomybė (už šeimą, tautą, valstybę).

Manau, iškilusiam klausimui „Kas kliudo sutelkti visuomenę?“ pakaks šių trijų atsakymų, kad būtų galima suvokti, kokia susiklostė pavojinga situacija, kuri apsunkins, o gal net pasmerks nesėkmei pastangas sutelkti visuomenę kryptingai veiklai. Ir vis dėlto pamėginti sutelkti žmones verta, nes atsidūrėme ties riba, už kurios prasideda nevaldomi irimo ir degradacijos procesai, paruošiantys palankią dirvą savivalei. Vienas iš tokių ryškėjančių ES valdovų ruošiamos savivalės ir smurto požymių - kol kas slepiamas siekis Baltijos pakrantės čiabuvius suvaryti į rezervacijas, kad išlaisvintuose plotuose atsirastų vietos pabėgėliams iš Afrikos ir Oriento. Šiandien akivaizdu, kad tokiam „kilniam“ užmojui „gelbėti žmoniją“ yra nusiteikusi ES. Beje, „gailestingieji“ geradariai pasirūpintų ir aborigenais: jie „leistų“ varguoliams valyti atvykėlių batus, bučiuoti jų putnias rankeles, galbūt net pasiūlytų etniniais rūbais pasirėdžiusiems linksminti turistų būrius, pasišovusius regėti ES pakraščių egzotiką. Ir dar viena pastaba: jei mums - vargo pelytėms - leistų prasibrauti į Briuselio užkulisius, pamatytumėm tai, kas priverstų mus skubiai bėgti iš griūvančios, bet dar nespėjusios įsigalėti imperijos, kurios metodai ir tikslai nukopijuoti iš mums jau gerai pažįstamos ir, ačiū Dievui, sužlugusios. Tą situaciją mato mūsų ES parlamentarai, bet jie tyli; akivaizdu tai, kad tuo piktintis nenaudinga, mat jų apžergtos kėdės labai pelningos.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ specialų leidinį
„Redakcinės kolegijos tribūna“