Virsmas iš milicijos į policiją prasidėjo pareigūnų sąmonėje

Ar gali Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kyžiumi apdovanotas policijos veteranas, UAB „Ekskomisarų biuras" įkūrėjas pats rūpintis traktoriumi? Tačiau, kaip juokauja Molėtų rajone gimęs P.Liubertas, galima išvesti žmogų iš kaimo, bet paties kaimo iš žmogaus neišvesi.

O pokalbį pradedame nuo Lietuvos TSR milicijos istorinio virsmo į Lietuvos valstybės policiją. Nors dabartinei kartai galbūt atrodo, jog 1990-aisiais reikėjo pakeisti tik pavadinimą - ir milicija tapo policija savaime. Tačiau tas virsmas į policiją prasidėjo daug anksčiau - pareigūnų sąmonėje.

Mūsų kartoje retas buvo girdėjęs apie Molotovo-Ribentropo paktą, todėl ir P.Liubertą sukrėtė ne kažkoks Ribentropas ar kažkoks paktas, o „bananų balius" - tai, kaip milicija 1988 m. rugsėjį Vilniuje elgėsi su žmonėmis, susirinkusiais prieš šį paktą protestuoti.

Tuo metu P.Liubertas dirbo Kaune.

„Milicija panaudojo brutalią jėgą, ašarines dujas, - prisiminė P.Liubertas. - Aš pasibaisėjau tokiais veiksmais. Po šito mitingo abejonės, kad milicija pasielgė neteisingai, ėmė plisti ir tarp milicijos darbuotojų.

Mes pradėjome galvoti, ką mes čia darome? Tas metodiškas žmonių vaikymas labai žiaurus. Po šito vaikymo Maskvoje buvo inicijuota sąjunginės Vidaus reikalų ministerijos išplėstinė kolegija, aptarusi nacionalistinius pasireiškimus kai kuriose respublikose. Kalbėta apie Lietuvą, Latviją, Estiją ir vidurinę Aziją. Aš buvau deleguotas į tą kolegiją ir gerai įsidėmėjau, ką tuometinis Tarybų Sąjungos vidaus reikalų ministras Vadimas Bakatinas pasakė, kai kiti kolegijos dalyviai ėmė teisintis, kad trūksta automobilių, spec. priemonių... Ministras pasakė - gausite tų priemonių - čia padaromi dalykai. Svarbiausia - kad jūsų, milicininkų, galvosena nepasikeistų.

Man tie žodžiai įstrigo. O mūsų galvosena jau keitėsi ir Maskva dėl to keitimosi jautė baimę."

Galvosena tuo metu keitėsi visiems žmonėms. O Lietuvos milicijai, kurioje taip pat kūrėsi Sąjūdžio grupės, teko saugoti vos ne kasdienių mitingų dalyvius nuo kišenvagių ir automobilių vagių. Tiesa, tų automobilių buvo mažiau nei dabar, bet nusikaltėliai nesnaudė. Apšvarindavo ir į mitingus išvykusių žmonių butus.

„Taip atėjo 1990 m. kovo 11-oji, - toliau pasakojo P.Liubertas, - deklaravome Lietuvos Nepriklausomybę, bet realiai jos dar neturėjome, tik užrašėme, kad esame nepriklausomi."

Lietuvos milicija tada atsidūrė labai nepatogioje padėtyje, nes finansavimą ir visą techniką vis dar gavo iš Maskvos. Netrūko ir iš Maskvos atsiųstų emisarų vojažų į milicijos skyrius, įkalbinėjimų likti lojaliems Maskvai. Žadėti butai, paskyros automobiliams. Bet mūsiškiai pareigūnai atsilaikė. Netgi sujungė tris milicijos mokymo įstaigas, įsteigė akademiją, kur dėl jos steigimo susirašinėjant su Aukščiausiąja Taryba (AT) pirmą kartą pavartotas žodis „policija". 1990 m. gruodžio 11 priimtas Lietuvos policijos įstatymas. P.Liubertas buvo to įstatymo kūrimo grupės vadovas.

Nepaisant pasiryžimo tarnauti savo valstybei, P.Liubertui teko net ir iš AT deputatų išgirsti žeminančių epitetų. Vadino ir „komuniaga", ir „raudonąja milicija", o vienas AT deputatas net raštu kreipėsi „Tamsta enkavėdistų vade". Bet pareigūnai atlaikė. Neišsigando nei „Jedinstvos" mitingų prie parlamento, nei 1991 m. sausio įvykių. Teko saugotis ir provokacijų. Šiaurės miestelyje jau lūkuriavo sovietinė kariuomenė, pasiryžusi malšinti „nacionalistų" ir jais nepatenkintų, Tarybų Sąjungai lojalių piliečių riaušes.

„Pagal scenarijų, - prisiminė P.Liubertas, - 1991 m. sausį buvo numatyta, kad žmonės prie parlamento - Nepriklausomybę palaikantys ir nepalaikantys - susimuš tarpusavyje, o tada tarybiniai kareiviai įves tvarką, nuvers valdžią. Palei Neries upę jau buvo išrikiuotos karinių automobilių kolonos iš Šiaurės miestelio. Bet mes abi minias atskyrėme. Vien tam atskyrimui panaudojome 5000 savo žmonių. Pagal mūsų skaičiavimus, prie parlamento ir gretimose gatvėse buvo susirinkusi 120-125 tūkstančių žmonių minia. Bet mes kontroliavome įėjimus į aikštę, kad niekas neįsineštų strypų, lazdų. Tiesa, akmenų vis vien buvo prilaidyta, bet masinių riaušių išvengta, kariuomenė neturėjo progos įsikišti.

O tada pagal scenarijų atėjo Sausio 13-oji...

Visi tomis dienomis miegojome Vidaus reikalų ministerijoje savo kabinetuose ant sudedamų lovelių, taip vadinamų „raskladuškių". Koks ten dar privatus gyvenimas, kai prasidėjo Sausio įvykiai. Buvo ir provokacijų. Kelios dešimtys ministerijos kabinetų, tarp jų - ir mano - buvo pažymėti kryžiukais. Gal ketino tuos kabinetus užimti, mus kažkur išvežti.

Buvo provokatorių, tačiau į Lietuvos policiją iš milicijos perėjo 97,68 proc. pareigūnų. Praktiškai neperėjo tik dėl ligos, dėl pensinio amžiaus, nes tais laikais pareigūnų pensijos buvo pakankamai neblogos. Na, ir vienetai neperėjo į policiją dėl ideologinių priežasčių."

- Ar buvo grasinimų?

- Vidaus reikalų ministro Marijono Misiukonio šeimai buvo grasinta, kad ją deportuos, kažkokie ultrapatriotai atvažiavo į mano butą Lazdynuose ir ketino išvežti, paslėpti mano šeimą. Liepė skubiai susiruošti, mano dukrai gal tik treji metukai buvo. Žmona man paskambino, sako: „Petrai, mus čia nori saugiai paslėpti". Sakau - perduok ragelį, pats su jais pakalbėsiu. Išgirdau žmogų kalbant su lenkišku akcentu. Kol pokalbį vilkinau, privažiavo operatyvininkai ir juos suguldė. Išsiaiškinome, kad tai - kažkokie saviveiklininkai, bet jei likimas būtų pakrypęs kitaip, visų mūsų, policininkų, likimas būtų toks, kaip 1940-aisiais po Lietuvos „įstojimo" į Tarybų Sąjungą. Jau spalio mėnesį į Sibiro lagerius pradėta vežti Lietuvos inteligentija, partijų vadovai ir treti tuose sąrašuose buvo policininkai. Toks būtų buvęs ir mūsų likimas.

- Tačiau kodėl jūs, generolas, taip anksti iš vidaus reikalų sistemos pasitraukėte?

- Ne savo noru pasitraukiau. Tada, 1994-aisiais, man dar nebuvo net 41-erių metų, bet, pasigirsiu, turėjau tokį gerą profesinį išsilavinimą, kokį mažai kas Lietuvos policijoje tuo metu turėjo. Maskvos vidaus reikalų akademijoje esu įgijęs vidaus reikalų ministerijų, valdybų vadovavimo specialybę. Esu dirbęs operatyvinį darbą, buvau ypač svarbių bylų skyriaus viršininku, o dar neturėdamas 35 metų tapau Kauno miesto vidaus reikalų valdybos viršininku. Ir ne todėl, kad aš - „komuniaga".

Vėliau tapau Lietuvos vidaus reikalų ministro pavaduotoju, policijos generaliniu komisaru ir viskas buvo gerai. Nieko kito dirbti ir nemokėjau be darbo vidaus reikalų sistemoje. Na, dar mokėjau karves ganyti, šienauti, nes esu kaimo vaikas, o šiaip tik policijos darbą išmaniau.

Bet pasikvietė mane tuometinis premjeras Adolfas Šleževičius, kad aš nutraukčiau bylą, kurią ekonominė policija iškėlė „Litimpeks" bankui dėl neteisėtos 20 milijonų litų paskolos. A.Šleževičius sako - nutrauk bylą, o aš net nežinojau, kad byla iškelta. Jau ne tie laikai buvo, kad bylą nutrauktum. O anksčiau darydavo taip - didesnis viršininkas siunčia savo pavaldiniui raštą, kad atsiųstų bylą jo dispozicijai ir taip medžiagą vilkina, kol ją numarina. Aš taip nepasielgiau, byla pasiekė teismą, o aš užsitraukiau didžiulį A.Šleževičiaus nepasitenkinimą.

Kai pasibaigė teismas, 1994 m. vasarą mane iš atostogų išsikviečia A.Šleževičius dar prieš 9 val. ryto ir tiesiai šviesiai sako - tau pačiam reikia išeiti iš darbo. O kodėl? Ai, sako, nesusitvarkai su kontrabanda. Nesąmones kažkokias šneka. Pokalbis vyko gal beveik 5 minutes. Klausiu - man jokių perspektyvų nėra? Gal galite dėstytojo darbą Policijos akademijoje pasiūlyti, nes buvau Maskvoje beveik disertaciją apsigynęs? Atsakė - koks čia dėstytojas iš tavęs. Jokių perspektyvų tau nėra, jeigu nori, tai mes surasim, už ką tave atleisti. Atsiprašant, kaip mėšlu užvertė.

Parašiau pareiškimą, palikau jį sekretorei ir atsisveikinau.

O dabar aš A.Šleževičiui galiu tik padėkoti. Jei ne jis, taip ir būčiau buvęs taip vadinamu mentu, bet gyvenimas privertė keistis. Vaikai maži, pačiam - 41-eri tik sukako. Reikia pradėti gyvenimą iš naujo. Prisiminiau, ką aš galiu, ir gimė mintis apie pirmąją Lietuvoje privačią saugos bendrovę. Ir mes su kolega Alvydu Sadecku, superprofesionalu, vadovavusiu Lietuvos kriminalinei policijai, bet irgi atleistu dėl kažkokios nesąmonės, dėl apvogto Italijos ambasadoriaus, išėjome kurti savo verslo.

Pradžioje, kuriant saugos bendrovę, teko per visus biurokratinius barjerus perlipti, kuriuos aš, deja, pats ir sukūriau, kai dirbau policijoje. Pats tada maniau, kam tos privačios apsaugos reikalingos. Yra valstybinė - ir užteks. Bet pagaliau mes su Alvydu visus barjerus įveikėme, pradėjome verslą dviese, o dabar UAB „Ekskomisarų biuras" jau švenčia savo 30-metį. Išplėtėme savo veiklą ir į Estiją, Latviją, ir Lenkijoje pabandėme. Užsiimame ne tik fizine, elektronine apsauga, bet ir inkasaciją vykdome, ir vertybių saugyklas turime. Ir Ispanijoje, Lenkijoje turime saugyklas, kur klientai atveža saugoti svarbius dokumentus, juvelyrinius dirbinius, pinigus. Išsiplėtė mūsų verslas, mums su Alvydu jau daugiau nei po 70 metų, bet ir mūsų vaikai į verslą įsijungė. Jeigu anksčiau, nieko neįžeidžiant, policijoje, milicijoje, dirbdamas skaičiavau centus, kapeikas, jeigu vaikui reikėdavo sportbačius nupirkti, tai sukdavau galvą, kaip sutaupyti, tai dabar tokio rūpesčio tikrai nėra.

Bet pradėjome kukliai. Vilniuje, Kęstučio gatvėje, nuomojomės pirmąsias savo patalpas gyvenamojo namo bute. Pradžia buvo sudėtinga, paskolą iš banko ėmėme. Jeigu žmogui pasiūlai apsaugą, tai reikia kažką turėti - ir daviklius, ir laidus, ir pan.

Kai mes su Alvydu pradėjome verslą, tai pirmuosius du darbo stalus mums padovanojo „Respublikos" vyr. redaktorius Vitas Tomkus. Buvau pažįstamas ir su „Respublikos" redaktoriaus pavaduotoju Vitu Lingiu. Esu prisidėjęs prie jo nužudymo atskleidimo, nes nuo tų laikų, kai buvau operatyvinis darbuotojas, turėjau savų informacijos šaltinių. O su V.Tomkumi santykiai iki šiol yra draugiški.