Mergelės žvaigždyne „bunda“ milžiniška juodoji skylė

Pirmiau astronomai neturėjo ypatingų priežasčių labiau domėtis už 300 milijonų šviesmečių nuo Žemės esančia galaktika SDSS1335+0728.

Tačiau 2019 m. ši galaktika staiga ėmė ir nušvito, priversdama į save nukreipti mokslininkų teleskopus.

O praėjusių metų vasarį Čilės astronomai pirmąsyk pastebėjo iš galaktikos reguliariai sklindančius rentgeno spinduliuotės pliūpsnius.

Tai reiškė, kad iš miego bunda galaktikoje snūduriavusi juodoji žvaigždė, rašoma žurnale „Nature Astronomy“ pasirodžiusioje tyrimo ataskaitoje.

Daugelyje galaktikų, tarp jų ir mūsų gimtajame Paukščių take, yra po supermasyvią juodąją skylę, slypinčią pačiame galaktikos centre, it voras voratinklyje.

Šios nematomos pabaisos praryja viską, kas prie jų prisiartina – jų galingai traukai neatsispiria nė šviesa, o kokia nors netoliese atsidūrusi nelaimėlė žvaigždė būna tiesiog suplėšoma į skutelius.

Po to sprogusios žvaigždės dalys tampa srove, sparčiai besisukančia aplink juodąją skylę ir suformuojančią vadinamąjį akrecinį diską, kuris palaipsniui praryjamas.

Tačiau juodosios skylės gali ilgus laikotarpius būti neaktyvios ir jokios materijos netraukti.

Taip buvo ir šiuo atveju – po gana ramaus laikotarpio ryškiai, kompaktiškai zonai, esančiai pačiame galaktikos SDSS1335+0728 centre, buvo suteikta „aktyvaus galaktinio branduolio“ kategorija bei „Anskio“ vardas.

„Šis neeilinis įvykis suteikia astronomams galimybę realiuoju laiku stebėti juodosios skylės elgesį“ naudojant keletą rentgeno teleskopų, paaiškino astronomė Lorena Hernandez-Garcia iš Čilės Valparaiso universiteto.

„Modeliai išbandomi kraštutinėmis sąlygomis“

Trumpalaikiai Anskio rentgeno spinduliuotės pliūpsniai yra vadinami kvaziperiodiniais išsiveržimais (angl. quasiperiodic eruptions, QPE).

„Tai pirmas kartas, kai galėjome stebėti tokį reiškinį bundančioje juodojoje skylėje“, – teigė L. Hernandez-Garcia.

„Nežinome, kas juos sukelia.“

Pagal esamą teoriją, QPE yra susiję su akreciniais diskais, susiformuojančiais po to, kai juodoji skylė praryja žvaigždę.

Tačiau nėra jokių ženklų, kad Anskis pastaruoju metu būtų „pasistiprinęs“ kokia nors žvaigžde.

O jo skleidžiami pliūpsniai yra ganėtinai neįprasti.

„Anskio rentgeno spinduliuotės pliūpsniai yra dešimteriopai ilgesni ir ryškesni nei tie, kuriuos mums yra tekę stebėti tipinio QPE atveju“, – sakė MIT doktorantas ir vienas iš tyrėjų Joheenas Chakraborty‘is.

„Kiekvieno iš šių išsiveržimo metu išsiskiria šimtą kartų daugiau energijos nei mums yra tekę matyti.“

Be to, pliūpsniai įvyksta kas 4,5 dienos, o tai taip pat yra ilgiausias kada užfiksuotas intervalas, pridūrė jis.

„Todėl modeliai išbandomi kraštutinėmis sąlygomis, o mums tenka suabejoti esamomis teorijomis, iš kur atsiranda tokie rentgeno spinduliuotės pliūpsniai“, – pranešime teigė jis.

Astronomams yra tekę sukurti naujų teorijų dėl to, kokia galėtų būti šių keistų pliūpsnių priežastis.

Viena iš jų yra ta, kad akrecinį diską suformavo į juodąją skylę įsiurbiamos dujos, o rentgeno spindulių pliūpsniai susidaro tik tuo metu, kai jį kerta nedidelis dangaus kūnas, pavyzdžiui, žvaigždė.

„Tiesiog įsivaizduokite juodąją skylę ir ją juosiantį diską“, – naujienų agentūrai pasakojo Europos kosmoso agentūros teleskopo „XMM-Newton“, kuriuo ir buvo aptiktas Anskis, vyriausiasis mokslininkas Norbertas Schartelis.

O dabar įsivaizduokite žvaigždę, skriejančią savo orbita ir du sykius kertančią šį diską – tuomet ir įvyksta pliūpsniai, tačiau dėl ypatingo susikirtimo kampo „didelė jėga, galinti ją įtraukti, nesusidaro“, – pridūrė jis.

Rentgeno astronomas Erwanas Quintinas naujienų agentūrai AFP paaiškino, kad „kalbant apie QPE, šiuo metu turime daugiau modelių nei duomenų“.

„Turime atlikti daugiau stebėjimų, kad suprastume, kas vyksta.“