Sunkiai paaiškinami orų reiškiniai

Juodoji diena (Ontarijas, 1780 m.)

Šis nepaaiškinamas reiškinys vyko Ontarijuje prieš daugiau kaip 200 metų ir tapo vienu pirmųjų, aprašytų masinės informacijos priemonėse, o konkrečiai - laikraštyje „Boston Independent Chronicle" ir Vėbsterio aiškinamajame žodyne. Į istoriją jis įėjo kaip „Juodoji diena".

Kaip pasakojo liudininkai, saulėtą pavasario dieną, gegužės 19-ąją, staiga ėmė sparčiai temti, saulė dingo juodoje migloje, greitai nusileidusioje ant miesto. Paskui pradėjo krapnoti juodas lietus, o oras įgavo degančių anglių prieskonį. Žmonėms, buvusiems namuose, teko užsidegti žvakes, kad matytų, kas vyksta kambaryje. Daug kas pamanė, kad atėjo Paskutiniojo teismo diena ir pradėjo uoliai melstis. Diena perėjo į tokią pačią juodą naktį, kai nebuvo matyti nei Mėnulio, nei žvaigždžių.

Pagal Misūrio universiteto mokslininkų versiją, „juodosios dienos" priežastis galėjo būti stiprūs miškų gaisrai ir susidarę gigantiški dūmų debesys, nusileidę ant miesto.

Metai, kai nebuvo vasaros (Indonezija, 1815 m.)

1815 m. balandį Indonezijoje įvyko galingas Tamboros vulkano išsiveržimas, kurio metu į atmosferą buvo išmesta daugybė vulkaninių pelenų. Didžioji planetos Šiaurės pusrutulio dalis buvo uždengta nenusėdančių ant žemės dulkių sluoksniu, o šalta žiema tiesiog nesibaigė.

Visus vasaros mėnesius Šiaurės pusrutulyje lijo ir net snigo, termometro stulpelis nusileido iki minusinių padalų, o šalčiai naikino pasėlius. Kaip pasakojo liudininkai, tai buvo metai be vasaros, po kurių prasidėjo badas, maisto produktų kainų augimas, visur vyko badaujančiųjų maištai, didėjo nusikalstamumas ir įvyko vienas didžiausių per visą žmonijos istoriją šiltinės protrūkis, nusinešęs daugybę gyvybių.

Tuo metu, kai šaltis sustingdė planetos Šiaurės pusrutulį, Pietų pusrutulį niokojo musonai, sukeldami choleros epidemiją ir pražudydami dešimtis tūkstančių žmonių. Airija patyrė blogiausius bado metus ir, kas yra dar keisčiau, Kinija buvo priversta atsisakyti vasarai auginti ryžius ir vietoj jų pasėti pelningesnes aguonas, tuo paskatintama prekybą opiumu.

Nors ir keista, bet šito kataklizmo fone įvyko reikšmingas lūžis mene. Tą vasarą buvo sukurta daugybė puikių kūrinių, įskaitant M.Šeli „Frankenšteiną", Dž.Bairono poemas, L.Bethoveno ir F.Šuberto šedevrus.

Didelio vėjo naktis (Airija, 1839 m.)

Žiemos Airijoje visada būdavo vėjuotos, bet 1839 m. sausio 6-ąją ją užgriuvo stipriausia audra per visą žmonijos istoriją. Naktį visoje šalyje pūtė uraganinis vėjas, kurio greitis siekė 185 mylias (beveik 300 km) per valandą, o išaušus Saulė patekėjo virš tuščios plynės. Airijos meteorologijos tarnyba surinko kai kuriuos tos nakties liudininkų parodymus. Jie pasakojo apie baisius dalykus.

Ketvirtadalis Dublino pastatų buvo sugriauti, jis buvo vadinamas „sugriautu miestu". Longfordo grafystėje išplito gaisrai, vėjai nešiojo ugnį po visą kaimišką vietovę. Laukai buvo nusiaubti, su šaknimis išrauti šimtai tūkstančių medžių. Vėjas iš vandens telkinių iškeldavo žuvis ir jas išmėtydavo daugybę mylių aplinkui. Laikraštis „Dublin Evening Post" pranešė apie raudoną Šiaurės pašvaistę virš miesto, bet spėjama, kad tai buvo gaisrų pašvaistė.

Skėrių antplūdis (Amerikos Vidurio Vakarai, 1874 m.)

Vieną karštą ir sausą liepos rytą virš Kanzaso patamsėjo dangus, saulė apsiblausė ir keista tamsa apgaubė miestą. Paskui pasigirdo kažkoks tarsi ūžesys ar girgždesys ir pasirodė juodi debesys. O kai debesys nusileido ant žemės, pasirodė, kad tai yra skėrių debesys, uždengę tiesiog viską.

Vabzdžiai greitai dauginosi ir darė nepataisomą žalą aplinkinei gamtai ir žemės ūkiui, surydami ne tik pasėlius, bet ir medinius daiktus, odinius balnus ir net žmonių drabužius. Žmonės bandė skėrius naikinti, kurdami laužus ir laukuose sprogdindami paraką, vištos vabzdžius lesė, bet dėl to jų kiaušiniais ir mėsa tapdavo riebūs ir visiškai netinkami valgyti. Negyvi vabzdžiai ir jų ekskrementai nuklojo viską aplinkui, tai atrodė it milžiniškos alyvos dėmės, telkšančios ant žemės. Tas pats vyko Dakotoje, Montanoje, Kolorade, Misūryje. Daug šeimų paliko Vidurio Vakarus. Ir tai tęsėsi iki XIX a. pabaigos, kol skėriai visiškai viską sunaikino ir išmirė.

Juodasis sekmadienis ( Teksasas, 1935m.)

Amerikos Vidurio Vakarų gyventojai visada kentėjo nuo dulkių audrų, bet tai, kas įvyko 1935 metų balandžio 14-ąją, sekmadienį, buvo tiesiog neįtikėtina. Audra prasidėjo Oklahomoje ir Teksase popietę, kai šalto oro srautai slenkantys iš Kanados, susidūrė su šiltu oru, apgaubusiu Dakotą. Vos per porą valandų dingo saulė, smarkiai atšalo, o vėjas sustiprėjo tiek, kad iš purvo ir dulkių suformavo debesį kaip sieną, kuri plytėjo šimtus mylių ir sparčiai judėjo į pietus. Ji buvo tokia tanki, kad žmonės, užsidengdami veidus rankomis, jų nematė.

Audra šėlo kelias valandas ir sukėlė paniką. Daug kas pamanė, kad atėjo pasaulio pabaiga. Buvo pranešama, kad kai kas apako, nes nerado, kur pasislėpti. Nė viena iš dešimčių ankstesnių audrų nebuvo tokia baisi ir griaunanti kaip šita.

Didysis smogas (Londonas, 1952 m.)

1952 m. gruodį Londoną apsiautė anticiklonas. Kadangi aplinkinis oras buvo šaltas, palei žemę pradėjo formuotis kondensatas. Londone rūkas su nuodingu sieros dvideginiu dėl plataus anglies naudojimo tais laikais buvo įprastas reiškinys. Tačiau šįkart smogas buvo ypač stiprus, o rūkas - toks tirštas, kad trukdė važiuoti transportui.

Gyvūnai duso, paukščiai nieko nematydami įskrisdavo į pastatus ir krisdavo iš dangaus, mieste augo nusikalstamumas. Smogas aprėpė 30 mylių pločio teritoriją ir nesant vėjo, kuris būtų galėjęs išsklaidyti taršą, visur tvyrojo supuvusių kiaušinių smarvė. Šios stichinės nelaimės pasekmės neturėjo precedento: daugiau kaip 4000 žmonių mirė iškart, o dar 8000 nuo kvėpavimo takų infekcijų mirė kitais metais.

Šėtono audra (Teksasas, 1960 m.)

Birželį Teksase visada yra karšta, bet 1960 m. birželio 15-ios rytą temperatūra užkilo „iki dangaus": per kelias minutes ji pasiekė 140 laipsnių pagal Farenheitą (60 laipsnių pagal Celsijų), o kai kas net tvirtino, kad jų termometrai sprogo. Mieste dingo elektra, kai kurie žmonės nubudę pamanė, kad namuose kilo gaisras. Tokia temperatūra laikėsi tris valandas, o kai ji pagaliau ėmė kristi, fermeriai pamatė, kad dalis galvijų tokio karščio neatlaikė, kukurūzai iškepė ant stiebų, o medvilnės laukai išdegė.

Tuo metu niekas nesuprato, kas tai buvo, o šiandien mokslininkai tai vadina šilumos smūgiu, kai oras, pakilęs audros metu, yra išstumiamas atgal prie žemės, susispaudžia ir perkaista. Paprastai temperatūra prie žemės paviršiaus tokiu atveju padidėja vos 20-čia laipsnių, bet temperatūros pasikeitimas 70-čia laipsnių, kaip vyko tą dieną - kraštutinis atvejis, kuris iki šiol ne be pagrindo yra vadinamas „Šėtono audra".

Katatumbo žaibai arba amžinoji audra (Venesuela)

Keisčiausi orų reiškiniai - tie, kurie nutinka kartą ar du, ir paskui patenka į enciklopediją, bet vienas keistas įvykis, iki šiol neišaiškintas, vyksta nuolatos. Tai vadinamoji amžinoji audra Venesueloje, toje vietoje, kur Katatumbo upė įteka į Marakaibo ežerą.

Čia maždaug 260 dienų per metus vyksta kvapą gniaužiantis šviesų šou, kai dangų nušviečia daugybė žaibų, o jų skaičius gali siekti 28 per minutę. Žaibavimas gali tęstis 10 valandų be pertraukos. Keisčiausia, kad niekas nežino, kodėl vyksta ta amžinoji audra. Žinoma, yra prikurta daug teorijų, pradedant nuo urano telkinio, pritraukiančio žaibus, iki didelės metano koncentracijos, orui suteikiančios didelį laidumą. Dar kita teorija šį reiškinį aiškina vietovės reljefo specifika.