Gydymo nuo alkoholizmo dar palauksite

Šiuo metu Lietuvoje veikia penki priklausomybės ligų centrai - Vilniuje, Klaipėdoje, Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje. Visi jie išlaikomi iš biudžeto, o ligonių kasos nuo praėjusių metų apmoka tik kai kurias paslaugas. Tad įstaigos už gaunamas lėšas priverstos suktis, kaip pajėgia.

O vakar Sveikatos apsaugos ministerija ėmėsi jų pertvarkos. Paragino mažinti pagalbinių darbuotojų - valytojų, elektrikų, ūkvedžių ir kt.

Gydytojai - aštuoniasdešimtmečiai

Klaipėdos priklausomybės ligų centro direktorius Liudas Andrikis „Vakaro žinioms“ teigė, kad čia nuo alkoholizmo gydytis priimami visi, kurie pageidauja, tačiau stacionare ne visada būna laisvų vietų, kad galėtų patekti tą pačią dieną.

Šiuo metu Klaipėdoje yra 30 stacionaro lovų žmonėms, priklausomiems nuo alkoholio, 10 vietų besigydantiems pagal Minesotos programą, 12 vietų priklausomiems nuo narkotikų ir psichoaktyvių medžiagų ir 4 vietos vaikams bei paaugliams.

„Mums trūksta patalpų, tad įdiegėme išankstinę registraciją - žmogus atvyksta paskirtu laiku ir gauna paslaugą: gydomas ambulatoriškai, o jei yra poreikis - hospitalizuojamas, - sakė centro vadas. - Suprantama, vieną dieną sutikęs gydytis, žmogus kitą dieną jau gali ir nenorėti. Bet laukti konsultacijos reikia tikrai ne daugiau nei tris dienas - dažniausiai pacientams paskiriama atvykti jau kitą dieną.“

Anot L.Andrikio, problemų kyla ir dėl to, kad nuo praėjusių metų pradžios pakaitinis gydymas metadonu, o nuo metų vidurio - ir ambulatorinės psichiatro konsultacijos apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų, bet tik tada, jei pacientas turi šeimos gydytojo arba psichiatro siuntimą. Jei kreipiasi neturėdamas siuntimo, yra kelios alternatyvos: arba įstaiga paslaugą teikia iš savo vargano biudžeto, arba prašo už paslaugą susimokėti. Susimokėti toli gražu ne visi gali, o jei išsiunti žmogų siuntimo, grįžtančio jo gali ir nesulaukti.

„Galvojame, kaip padaryti, kad žmogų, jeigu jis nori gydytis, galėtume čia ir dabar priimti. Rašėme raštus Sveikatos apsaugos ministerijai dėl apribotų galimybių teikti paslaugas, tačiau niekas nesikeičia“, - sakė L.Andrikis.

Jo teigimu, norint užtikrinti kokybišką centro funkcionavimą, reikėtų, kad centras įsikurtų pakankamose patalpose. Tačiau bene didžiausia problema yra darbo užmokestis. Šiandien socialinis darbuotojas ir psichologas, turintys aukštąjį išsilavinimą, dirba gaudami į rankas beveik minimalų atlyginimą. Panaši ir slaugytojų situacija.

„Daug psichologinės įtampos, dažnos situacijos, kai pacientai reaguoja neadekvačiai ar agresyviai. Specialistai visa tai turi kęsti už varganą atlyginimą. Pagrindiniai du gydytojai, kurie dirba visu krūviu, - maždaug 80 metų, o jaunų specialistų tokiu atlyginimu nepriviliosi“, - tvirtino L.Andrikis.

Pinigų yra, bet nėra

Kauno apskrities priklausomybės ligų centro direktorius Tautvydas Zikaras pasakojo panašią situaciją - sutikusiems gydytis nuo alkoholizmo tenka palaukti, nes dažniausiai vietų stacionare trūksta.

„Jei žmogus nori gydytis, belieka rekomenduoti jam kelias dienas palaukti, o jei ne - važiuoti į Vilnių. Tačiau tai tas kontingentas, kuris, jei tuo momentu paslaugos negauna, gali daugiau ir negrįžti, - teigė įstaigos vadovas. - Todėl stengiamės, kad žmogus pakliūtų kaip galima greičiau, kviečiame bent pasikalbėti.“

Šiuo metu Kauno apskrities priklausomybės ligų centre yra 33 stacionaro lovos, skirtos žmonėms nuo alkoholizmo gydyti, o turėtų būti, vadovo skaičiavimu, mažiausiai 50, nes apsilankymų centre daugėja - nuo 2 tūkst. pernai jų skaičius išaugo iki 7 tūkst.

Kaunas vienintelis jau daugelį metų turi licencijuotą 15 vietų vaikų ir jaunimo skyrių. Tiesa, jis ne visada pilnas, nes nepilnametis turi būti atvestas tėvų ar globos namų atstovų. T.Zikaras tvirtino, kad globos namai vengia tokias vaikų problemas viešinti. Tačiau kaip gydytojas ir įstaigos vadovas, susiduriantis su šia problema jau daug metų, jis įsitikinęs, kad apie 80 proc. jaunimo globos įstaigose yra vartojančių alkoholį arba narkotinių priemonių.

Centras, direktoriaus teigimu, dar galėtų bandyti išgyventi su turimu personalu, kuris, laimė, nepaliko įstaigos, nepaisant menkų atlyginimų. Tačiau patalpas būtina išplėsti, jei norima gydyti daugiau žmonių. Pinigų tam yra - pavyzdžiui, iki šiol nepanaudotos ES lėšos priklausomybės ligų gydymui tobulinti.

Iš tų pačių ES lėšų, T.Zikaro manymu, galima būtų įgyvendinti ir jo parengtą projektą, kuriam visi lyg ir pritaria, bet niekas nesiima veiksmų, - bandyti įsteigti skyrių, kuriame nuo alkoholizmo besigydanti mama galėtų gyventi su savo vaikais. Tikslas - neatiduoti vaikų į globos namus. Gydytojas net rado bendradarbius šioje srityje - Kupiškio rajono savivaldybė turi puikiai už europinius pinigus įrengtą pastatą, kur po gydymo galėtų vykti mamos su vaikais reabilitacija.

„Šiam projektui reikėtų apie 1,5 mln. eurų. ES pinigų sveikatos projektams, girdėjau, yra apie 7 mln. eurų. Nerimaujama, kad galime nespėti jų panaudoti ir teks grąžinti. Deja, stovime vietoje“, - sako T.Zikaras.

Būtina dirbti kartu

Vilniaus priklausomybės ligų centre šiuo metu yra 90 stacionaro lovų, iš jų 30 - abstinencijos gydymo skyriuje. Centro direktoriaus dr. Emilio Subatos teigimu, Vilniuje žmogui, kuris nori gydytis stacionare, reikia palaukti daugiausia dvi tris dienas. Tad žmogui, norinčiam nutraukti ilgalaikį vartojimą, gydytojo manymu, pagalba yra prieinama.

„Aš matau kitą problemą - pirminę pagalbą pagal galiojančią tvarką turi teikti psichikos sveikatos centrai - konsultacijas, palaikomąjį gydymą, psichologo pagalbą, skirti vaistus ir užsiimti atkryčių prevencija. Kai tai nedaroma, daugiau darbo tenka priklausomybių centrams ar psichiatrijos ligoninėms“, - tvirtino E.Subata.

Gydytojo manymu, valstybėje turi būti sukurta sistema, kad pagalba būtų prieinama kiekvienoje savivaldybėje. Pagrindinis gydymas, kaip ir visoje sveikatos sistemoje, turi būti ambulatorinis, t.y. nereikia laukti, kol užgėrimai įsisenės. Jei alkoholis buvo vartojamas ilgai, natūralu, kad pirminio lygio pagalbos nepakaks, tačiau ilgalaikis gėrimas vyksta būtent tada, kai žmogus nesulaukia pagalbos ligos pradžioje.

Negana to, po gydymo stacionare žmogus grįžta atgal į savo bendruomenę. Ten jam reikalinga tęstinė pagalba, kurią turėtų suteikti psichiatras, psichologas, socialinis darbuotojas. Jei šeimoje yra vaikų, ją turėtų prižiūrėti vaiko teisių apsaugos specialistai, socialiniai darbuotojai. Tad, be sveikatos priežiūros įstaigų, turėtų veikti įvairūs mechanizmai savivaldybės, seniūnijos lygmeniu.

„Mes, pavyzdžiui, turime sutartį su Vilniaus vaiko teisių apsaugos skyriumi - kasmet jie pas mus atsiunčia apie 150 alkoholį vartojančių tėvų stebėti ar gydyti, - pasakojo gydytojas. - Šeimoms leidžiama pasirinkti: jeigu jie nori auginti savo vaikus, jie sutinka gydytis, o jei nesutinka - teismas sprendžia, ar jie gali auginti savo vaikus. Labai svarbu nutraukti tą ratą, kai tėvų įpročiai perduodami vaikams iš kartos į kartą. Tačiau visa tai daroma daugiau mūsų pačių iniciatyva, ir tai nėra sistema visose savivaldybėse.“

E.Subatos įsitikinimu, didelis trūkumas yra ir tai, kad priklausomybės ligų centrai yra vienintelės sveikatos priežiūros įstaigos, likusios „už borto“ medicinoje. Kadangi jie - biudžetinės įstaigos, sunku sukontroliuoti jų paslaugų kokybę, nėra įvertinta, kiek tos paslaugos kainuoja.

Parengta pagal  dienraštį „Vakaro žinios“