Nuo maro iki gripo: baisiausi virusai ir epidemijos istorijoje

Buboninis maras

Pirmą kartą maras Europje pasirodė jau 551 mūsų eros metais. Jis paplito iš Egipto ir apėmė visą to meto civilizuoto pasaulio teritoriją. Nuo epidemijos, pavadintos „Justiniano maru“ ypač nukentėjo Europa. Tada ligos aukomis tapo per 100 mln. žmonių. Tuo metu Žemėje iš viso gyveno vos per 400 mln. gyventojų, o tai reiškia, kad nuo maro mirė kas ketvirtas. Pirmoji ligos banga siautė per 30 metų, o apskritai nuo infekcijos pasaulis atsigavo tik beveik per 200 metų. Liga negailėjo nieko - nei karalių, nei prastuomenės.

Antrasis maro protrūkis įvyko XIV a. „Juodoji mirtis“ buvo atvežta iš Rytų Kinijos. Vien per 1348 metus Europoje nuo šios ligos mirė 25 mln. žmonių, o tai sudarė ketvirtadalį žemyno gyventojų. Po kelerių metų maras nusiaubė ir Senovės Rusią. Epidemija visame pasaulyje plykstelėdavo tai šen, tai ten iki XX a. pradžios. Marą nugalėjo prancūzas mikrobiologas Aleksandras Jersenas (Alexandre Yersin). 1894 m. jam pavyko atrasti maro sukėlėją ir išaiškinti, kaip užsikrečia žmogus. Šiandien ši liga vis dar neišnyko, bet dabar jau nebėra tokia pavojinga, šiuolaikiniai medikai ją sugeba sėkmingai gydyti. Kasmet maru suserga 2,5 tūkst. žmonių, o mirtingumas neviršija 7 procentų.

Juodieji raupai

Tai viena baisiausių viduramžių ligų. Nuo jos išmirdavo ištisi miestai, išsigelbėjimo nuo jos nebuvo. Baisiausia tai, kad užsikrėtusieji juodaisiais raupais prieš mirdami siaubingai kankindavosi. Liga organizmą paveikdavo taip, kad nelaimingasis užsikrėtęs pradėdavo gyvas pūti, o visą kūną nusėdavo baisios juodos opos. Mirtingumas siekė 90 proc. Bet ir likusieji gyvi kentėdavo toliau. Žmonės, persirgę šia infekcine liga, iš dalies arba visiškai apakdavo, jų kūnus opų vietose padengdavo daugybė randų. Tik įvedus visuotinę vakcinaciją juodieji raupai atsitraukė ir buvo nugalėti.

Cholera

Šios ligos epidemijos iki šiol pasireiškia įvairiuose mūsų planetos kampeliuose. Žmonija per visą istoriją kentėjo nuo baisių choleros protrūkių. Ji siautėjo ir Antikos laikais senovės Romoje ir Graikijoje ir iki XX a. vidurio liko viena pavojingiausių epideminių ligų, nusinešdavusių į kapus milijonus gyvybių. Šiuolaikiniame pasaulyje liga nebėra tokia pavojinga kaip anksčiau. Tačiau iki šiol registruojami pavieniai jos protrūkiai neturtingose šalyse. Ypač didelė epidemijos tikimybė ten, kur vyksta stichinės nelaimės, pavyzdžiui, žemės drebėjimai ir potvyniai. Pavyzdžiui, Haityje 2010 m. susirgo 200 tūkst. žmonių, o mirė per 3 tūkstančius užsikrėtusiųjų.

Choleros sukėlėjo - vibriono - ypatybė yra ta, kad jis yra perduodamas per fekalijas, užterštą vandenį ir maistą. Ten, kur sąlygos yra antisanitarinės, galima tikėtis choleros.

AIDS

Tai yra viena baisiausių mūsų laikų ligų. Dar neseniai ji buvo vadinama XX a. maru, bet ir XXI amžiuje šis pavadinimas vis dar yra aktualus. Žmogaus imunodeficito virusas yra baisus tuo, kad žmogus gęsta lėtai ir vaistų iki šiol nėra sukurta. Nors ligą bando įveikti tūkstančiai pažangiausių ir talentingiausių mokslininkų. ŽIV sukelia AIDS (įgytasis imuninio deficito sindromas), žmogaus organizmą paversdamas beginkliu prieš bet kokias infekcijas. Virusas, perduodamas per kraują ir lytiniu keliu, vienodai pažeidžia ir vaikų, ir suaugusiųjų organizmus. Nuo XX a. 9-ojo deš., PSO duomenimis, ŽIV užsikrėtė ir susirgo per 60 mln. žmonių, o 25 mln. iš jų mirė. Iki XXI a. pradžios užsikrėsdavo daugiausia narkomanai, homoseksualai ir prostitutės.

Ebolos karštinė

Vienas iš šiuolaikinių virusų kelia baimę visos žemės gyventojams. Itin pavojinga liga pirmą kartą buvo nustatyta 1976 m. Afrikoje. Mirtingumas nuo jos siekia nuo 25 iki 90 proc. Didžiausia epidemija kilo 2014 m. Vakarų Afrikoje ir tęsiasi iki šiol. Perduodama infekuotų gyvūnų ir esant artimiems kontaktams su užsikrėtusiais žmonėmis. Veiksmingos vakcinos nuo Ebolos karštinės iki šiol nesukurta. Afrikoje nuo viruso jau mirė per 8 tūkstančius žmonių, tačiau virusologams ir medikams jau pavyksta veiksmingai stabdyti ligos plitimą, taikant karantiną.

Gripas

Nežiūrint to, kad gripu yra sirgęs kone kiekvienas žmogus, kai kurios šio viruso padermės žmogui yra mirtinai pavojingos. Virusas nuolatos mutuoja, sukurti kokią nors bendrą vakciną nuo jo faktiškai yra neįmanoma. Visi skiepai, kurie mums yra siūlomi kiekvieną rudenį, gelbsti tik nuo konkrečios viruso padermės. Daugelis žmonių elgiasi labai lengvabūdiškai, gripą laikydami nepavojinga liga. Žmonijos istorijoje buvo keletas epizodų, kai gripas šienaute šienaudavo žmonių gyvybes. Pavyzdžiui, „ispaniškojo“ gripo epidemija nusinešė daugiau gyvybių negu Pirmasis pasaulinis karas.

Baisiausias istorijoje gripas

Dėl tikslaus „ispano“ aukų skaičiaus nesutariama iki šiol. Kukliausiais skaičiavimais jis pražudė apie 40 mln. gyvybių, tačiau kai kurie specialistai šį skaičių didina iki 100 mln. Neabejotina, kad ispaniškojo gripo pandemija buvo viena didžiausių žmoniją ištikusių katastrofų.

Kodėl „ispaniškasis“?

Toks pavadinimas - atsitiktinumas. Taip, Ispanijoje epidemija pakirto 8 mln. žmonių, jos neišvengė net karalius Alfonsas XIII. Sergamumo pikas šioje šalyje buvo stebimas 1918 m. gegužę, o apie Ispanijoje siaučiantį gripą daug rašė laikraščiai. Tačiau tuo pačiu metu liga paplito ir kitose Europos šalyse, kuriose žurnalistai apie tai nieko nerašė. Tai paaiškinti nesunku: Ispanija nedalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, ir ten, kitaip nei Prancūzijoje, Vokietijoje, Anglijoje ir kitose šalyse, neveikė karinė cenzūra. O valstybėse, dalyvavusiose kariniame konflikte, publikacijų apie ligą buvo bandoma išvengti baiminantis ne tik viruso, bet ir panikos.

Kartą Kanzase

1918 m. kovo 11-ąją Amerikos karinėje bazėje Fort Railyje (Kanzasas) kavalerijos eilinis Albertas Gičelas (Albert Gitchell) pasiskundė medikams stipriu kosuliu ir šaltkrėčiu. Iš pradžių gydytojai pamanė, kad kareivį, kaip sakoma, „perpūtė“, bet jau po poros valandų karo ligoninė buvo perpildyta - visi kareiviai skundėsi panašiais simptomais. Netrukus bazėje beveik neliko sveikų žmonių. Per savaitę mirties atvejų skaičius išaugo iki 500.

Epidemija Kanzase - pirmasis fiksuotas „ispaniškojo“ gripo atvejis, bet greičiausiai liga į Jungtines Valstijas buvo užnešta iš visai kito regiono. Nuo XIX a. pabaigos į JAV pradėjo masiškai plūsti darbininkai iš neturtingų Azijos šalių, pirmiausia Kinijos. Spėjama, kad ten epidemija siautė prieš kelis metus iki protrūkio JAV ir Europoje, tačiau dėl žemo sveikatos priežiūros lygio į padėtį tiesiog nebuvo laiku reaguota. Gali būti, kad tarp atvykėlių atsirado ispaniškojo gripo viruso nešiotojas (arba net keli).

Iki XX a. antrojo dešimtmečio pabaigos transporto plėtra gerokai palengvino žmonių judėjimą, ypač tolimais atstumais. Tokia migracija padėjo spręsti „darbo rankų“ problemą, bet kartu sudarė sąlygas „keliauti“ ligoms. Dar vienas svarbus „ispaniškojo“ gripo plitimo veiksnys buvo Pirmasis pasaulinis karas. Antisanitarinės sąlygos, vaistų ir maisto trūkumas bei su karo veiksmais susiję praradimai sudarė geras sąlygas epidemijai kilti ir be galo apsunkino kovą su ja.

Priešo agentų paieškos

Medikai buvo priblokšti: iki to laiko žinomas gripas paprastai būdavo pavojingas žmonėms su lėtinėmis ligomis bei mažiems vaikams ir senukams. O „ispanas“ pakirsdavo jaunus, sveikus, daugiausia 20-40 metų žmones. Vos per kelias valandas šaltkrėtis virsdavo plaučių uždegimu ir kruvinu kosuliu. O kai kada ligoniai mirdavo tiesiog kitą dieną be jokių aiškiai išreikštų simptomų.

Vieniems tai kėlė prietaringą baimę, kiti, vykstant karui, įtarinėjo priešą. Sklido gandai, kad Vokietija panaudojo bakteriologinį ginklą. Net oficialiose Antantės šalių karo medikų ataskaitose buvo galima rasti tokių išvadų: „Infekciją galėjo išplatinti vokiečių agentai per apnuodytus konservus arba su nuodingomis dujomis, paleistomis karinių veiksmų rajonuose.“

Bet vokiečiams ne tas rūpėjo. Vokietijos imperijos gyventojus gripas šienavo lygiai taip pat negailestingai, kaip ir jų priešininkus.

Atsakymas iš Aliaskos

1919 m. „ispanas“, surinkęs savo mirtiną derlių, dingo, o mokslininkai dešimtmečius suko galvas, dėl jo kilmės klausimo. Galimybė, kad tokia neganda pasikartos, kėlė siaubą. 1997 m. specialistams pavyko išskirti „ispano“ padermės virusą iš moters, mirusios 1918 m. Aliaskoje ir palaidotos amžinajame įšale, audinių.

2008 m. Masačusetso technologijų instituto specialistai paskelbė išsiaiškinę „ispaniškojo“ gripo ypatumus, dėl kurių juo užsikrėtusiųjų plaučių epitelio ląstelės suirdavo daug greičiau, negu užsikrėtus bet kurios kitos padermės gripo virusu. Tuo ir galima paaiškinti sunkius plaučių ligos simptomus, būdingus susirgusiems „ispanišku“ gripu. Paradoksas yra tas, kad stipraus imuniteto žmonės, pačiame jėgų žydėjime, nukentėdavo stipriau: imuninė sistema stipriai reaguodavo į viruso puolimą, ir imuninės ląstelės imdavo naikinti ne tik virusą, bet ir organizmo audinius užkrato židinyje, o tai sukeldavo dar didesnį imuninių ląstelių suaktyvėjimą, kol audinių naikinimo procesas apimdavo visą organizmą.

Mokslo žingsnis

Tai ar gali pasikartoti gripo, panašaus į „ispaniškąjį“, pandemija? Gripas - klastingas priešas, nuolatos mutuojantis ir pateikiantis nemalonių siurprizų. Bet ir žmonijos medicinos žinios ir galimybės per praėjusį amžių pakilo į gerokai aukštesnį lygį. XX a. antrojoje pusėje ir XXI a. pradžioje kilo „Azijos gripo“, „Honkongo gripo“, „paukščių gripo“, „kiaulių gripo“ pandemijos. Bet nė vienu iš šių atvejų padėtis nė iš tolo nepriminė „ispano“ masto ir mirtingumo.