Vaikai neturi gyventi tyloje

Specialistų teigimu, kurtumą nustatyti bei klausos sutrikimų turinčio vaiko reabilitaciją pradėti būtina kuo anksčiau, nes per pirmuosius porą žmogaus gyvenimo metų smegenyse formuojasi klausos ir kalbos centrai. Todėl ankstyva reabilitacija yra labai svarbi - jiems reikalingi klausos aparatai, kochleariniai implantai, specialus ugdymas nuo pat pirmųjų mėnesių.

Lietuvos šeimų, auginančių kurčius ir neprigirdinčius vaikus, bendrijos PAGAVA pirmininkės Rimos Sitavičienės teigimu, sužinoję diagnozę tėvai, norėdami pasirūpinti savo vaiku kiek įmanoma geriau, priversti visos informacijos ieškotis patys, nes šalyje vis dar nėra sukurta koordinuota sistema, kuri padėtų specialistams ir šeimoms surasti vieniems kitus.

„Kad naujagimių klausos patikra būtų efektyvi, nepakanka vien diagnozuoti kurtumą. Būtina sukurti bazinę paslaugą - koordinuotą pirminę pagalbą šeimai. Labai tikėjomės, kad kartu su naujagimių klausos patikra į Lietuvą ateis ir pirminės pagalbos šeimai grupė, tačiau taip neįvyko“, - sako R.Sitavičienė. Dar viena problema, anot PAGAVOS atstovių - klausos aparatų kokybė ir kompensavimas. Šiuo metu klausos aparatai perkami centralizuotai, konkursus laimi įmonės, pasiūliusios mažiausią kainą, nors technologijos žengia į priekį. Kokybiškesnių aparatų nuperkama nepakankamai, tad tėvams tenka rinktis iš pasiūlytų, kuris bent kiek geriau tinka.

„Akinių juk niekas nesiūlo įsigyti tokių, kurie daugmaž tinka - pritaiko konkrečiam žmogui geriausiai tinkančius, o klausos aparatus kažkodėl siūlo tuos, kurie daugmaž tinka“, - sako bendrijos PAGAVA pirmininkės pavaduotoja Joana Vanagienė.

Tiesa, pavyko pasiekti, kad leistų tėvams nusipirkti vaikui tinkamiausią pagal jo klausos netekimo laipsnį. Tačiau jei ir toliau bus palikta ta pati 10 proc. kompensavimo suma, dauguma tėvų taip ir negalės nupirkti vaikui tinkamiausio klausos aparato.

Gyvenimiška patirtis

Asta Girnienė augina 15 metų sūnų. Kurtumas jam buvo nustatytas gana vėlai - beveik dvejų metų. Dar dvejus metus jis nešiojo klausos aparatus, kuriuos vaikui skyrė po diagnozės praėjus pusei metų, nes anksčiau nebuvo. Tačiau skirdami pasakė: tik tokį turime, tad būtų geriau, jeigu įsigytumėte tai, kas tinkamiausia. O tai, kas tinkamiausia, kainavo 7 tūkst. litų.

„Dėl to, kad laiku negavome tinkamo klausos aparato, kad reikėjo laukti implanto, buvo prarasta daug laiko - sūnaus kalba nėra tokia kaip visų girdinčiųjų. Bet mūsų lūkesčiai tokie ir nebuvo - buvo svarbiausia, kad jis būtų saugus, girdėtų, kas aplink jį vyksta, - sako A.Girnienė. - Žinoma, laikui bėgant lūkesčiai augo ir dabar aš noriu, kad jis gyventų visavertį gyvenimą. Aš noriu, kad jis galėtų mokytis, studijuoti, dirbti, o ne gyventi iš pašalpų. Noriu, kad jis sulauktų valstybės paramos, o ateityje galėtų jai atiduoti - tikrai nenoriu, kad jis būtų pripratęs tik gauti“.

Tam, anot moters, labai nedaug reikia - tik kad būtų sustyguota pagalba šeimai, kuriai gimsta kurčias vaikas.

Edita Jurkienė, auginanti du vaikus, turinčius klausos sutrikimų, patyrė tai, ką patiria dauguma su šia problema susidūrusių šeimų - nuėjo visus kryžiaus kelius pati - bandydama, darydama klaidas ir iš jų mokydamasi.

„Turiu šeimoje du pavyzdžius: vienas vaikas septynerių, o kitas - ketverių metų, ir mažasis kalba daug geriau nei didysis, nes jam laiku buvo suteikta visa pagalba, o vyresniajam buvo pradelstas kritinis dvejų metų laikotarpis, ypač svarbus raidai ir vystymuisi“, - sako moteris.

Kochlearinį implantą visiškai kompensuoja valstybė, tačiau klausos aparatų įsigijimas yra šeimos rūpestis. E.Jurkienės šeimai tai buvo sunki finansinė našta, nes reikėjo per pusę metų už klausos aparatus sumokėti 16 tūkst. litų, o iš valstybės gauta kompensacija tebuvo 1600 litų.

„Vaikai, gimę šeimose, kur tėvai aktyvūs, dar gali kažką pasiekti ir gyventi visavertį gyvenimą - mokytis, studijuoti, dirbti. Tačiau jei vaikas gimsta šeimoje, kur tėvai nesidomi, jam daugelis durų yra uždaryta“, - sako E.Jurkienė.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“