Vaikų vėžys gydomas eksperimentiniais būdais

- Kiek televizija prisideda prie pagalbos vėžiu sergantiems vaikams? Ar labdaros akcijos, kurių metu renkami pinigai, tikrai padeda sergantiesiems?

- Mes neturėjome nė vieno televizinio projekto ir dabar nepriklausome jokiai televizijai. Aišku, rodomi reportažai, kurie leidžia greitai, skubiai pasakyti apie svarbius dalykus. Televizijos dėka vyksta mūsų dabartinė akcija „Maximos“ parduotuvėse, kur dalyvauja daug Lietuvos gamintojų. Gyventojai, pirkdami tam tikrus produktus prekybos tinklo „Maxima“ parduotuvėse, nieko papildomai nepridėdami, aukoja vėžiu sergantiems vaikams ir Vaikų onkologijos pagalbos centro statybai. Iš tikrųjų be televizijos sunkiai įsivaizduojama didesnė parama. Aišku, mes jos kažkiek surinktume, bet televizija yra ta jėga, kurios dėka galime kalbėti apie daugelį dalykų ir įtraukti žmones. Be televizijos būtų sunku.

- Jeigu televizijoje būtų daugiau labdaros projektų, ar jie padėtų išgelbėti daugiau gyvybių, palengvinti sergančių vaikų gyvenimą?

- Žinoma. Verkiant reikia vaikų onkologijos pagalbos centro. Aš penkiolika metų dirbu šalia onkologinėmis ligomis sergančių vaikų ir kiekvieną dieną matau, koks svarbus toms šeimoms yra palaikymas, nes gijimo procesas priklauso nuo mūsų visų palaikymo, nuo geresnių sąlygų. Palaikymas iš tiesų gelbsti gyvybes. Surinkę paramos lėšas mes galime vaikams padėti išvykti gydytis retų ligų į užsienio klinikas, nes Lietuvoje jos negydomos. Ir jeigu ne mūsų visų pagalba, tie vaikai neturėtų jokių galimybių išvykti, nes tam reikalingos keturženklės, penkiaženklės sumos. Be visuomenės, be televizijos pagalbos mes negalėtume to padaryti.

- Ar keičiasi gydymo sąlygos, gal atsiranda naujų vėžio gydymo būdų?

- Iš tikrųjų medicina nestovi vietoje. Mūsų medikai tikrai labai kvalifikuotai ir profesionaliai dirba. Jie dirba lygiai tokiomis pat sąlygomis, pagal tuos pačius protokolus gydo vaikus kaip kitose Europos šalyse, bet yra išskirtinių atvejų, retų vėžio formų, kurių Lietuvoje neapsimoka gydyti. Neapsimoka dėl to, kad aparatūra yra labai brangi ir nėra tokių kvalifikuotų specialistų. Tada verčiau vaiką siųsti į kitą šalį. Per metus tokių atvejų būna keli.

Štai čia labai reikalinga pagalba. Lietuvoje duoda bazinį gydymą, bet šeimai reikalingi dideli papildomi pinigai nuskristi, pragyventi. Paprastai tai būna labai maži vaikai, kūdikiai, todėl reikia abiejų tėvų dalyvavimo.

Ir būna išskirtinių, sunkių atvejų, kai vaikai gydomi eksperimentiniu būdu, gydymo metodais, kurie Lietuvoje nėra užregistruoti. Pavyzdžiui, vaikų gydymui taikomos dendritinės ląstelės. Suaugusiesiems toks gydymas taikomas, bet gydant vaikus atvejai pavieniai. Anksčiau gydytis siųsdavo į Slovakiją, dabar tokį gydymą vienu ar kitu atveju jau pradėjo taikyti ir Lietuvoje. Tačiau kad vaikui galėtų taikyti tokį gydymą, reikalingi procedūriniai dalykai ministerijoje, ligonių kasose, reikia sutvarkyti dokumentus.

Valstybė taip pat neskiria pakankamai dėmesio medikų kvalifikacijai kelti, stažuotėms. Dažnai medikai kreipiasi į fondus, kad galėtų vykdyti mokslinius tyrimus Lietuvoje. Labai svarbu, kad Lietuvos medikai galėtų vykdyti mokslinius tyrimus, tobulėti. Šitie dalykai nėra finansuojami Lietuvos. Dėl finansavimo stygiaus mes dažnai atsiliekame, negalime pasauliui papasakoti apie savo pasiekimus. O iš tikrųjų turime puikių specialistų, mokslininkų. Ir medikai prašo mūsų pagalbos stažuotėms. Žmonės tokiems dalykams aukoti nenori, be tai labai svarbu vaiko gydymui, vaiko rytojui. Kokį gydymą mes turėsime rytoj, priklauso nuo mūsų medikų profesionalumo.

- Ar įmanoma pasveikti, visiškai išgyti nuo vėžio?

- 80 procentų mūsų globojamų vaikų pasveiksta nuo onkologinių ligų. Tai labai didelis procentas. Mes tuo džiaugiamės. Prarandame vaikus tuomet, kai prasideda ligos recidyvas. O dažniausiai taip atsitinka dėl komplikacijų. Šalia vaikų esu 15 metų ir atsimenu tuos pirmuosius metus, kai atėjau į Santariškių vaikų onkologijos skyrių ir kai tie vaikeliai krito kaip lapai mano akyse. Tada buvo labai labai baisu, bet dabar taip tikrai nėra.

Parengta pagal priedą „TV publika“