Kai vaikui ką nors suskausta, jis bėga pas mamą ir stipriai ją apkabina. Mama jį glaudžia, supa, sako raminančius žodžius. Kai ką nors skauda suaugusiam žmogui, jis nejučia pats save apkabina arba glaudžia prie savęs švelnų daiktą, linguoja, daro ritmiškus judesius, kartoja kokią nors frazę - ir tai iš tiesų palengvina skausmą.
Tokiame "transe" skausmą smegenys priima ne kaip nemalonų dirgiklį, o kaip neutralų. Todėl ką nors suskaudus patariama atsipalaiduoti lėtai skaičiuojant, sufokusuojant žvilgsnį į švytuoklę, mąstant apie malonius gyvenimo momentus ir pan.
Filosofas ir psichiatras Robertas Asadžiolis (Roberto Assagioli) sugalvojo būdą, kurį galime pritaikyti, kai norime susilpninti fizinį skausmą arba suvaldyti kylantį pyktį, baimę, kitus negatyvius jausmus bei pojūčius. Kad jie neužvadytų visų mūsų kūno bei dvasios kampelių, galima kartoti: "Aš jaučiu skausmą. Bet aš - tai ne mano skausmas." Galima pabandyti įsivaizduoti savo kūną, nuspalvintą viena spalva, o skausmą - kita. Tada mintimis išimti skausmą iš kūno ir pasidėti šalia. Visiškai pašalinti skausmo nereikia - vis dėlto jis skirtas tam, kad atkreiptumėte dėmesį į kažką svarbaus.
Skausmas reikalingas tam, kad mums signalizuotų, jog organizme kažkas ne taip. Pradėjus ką nors skaudėti, pirmas noras - tą skausmą pašalinti. Nuskausminamieji vaistai ar čia aprašyti pratimai jį "išjungia" sąmonėje, tačiau kūnas ir toliau gauna pavojaus signalus. Todėl kuriam laikui pristabdę skausmą, būtinai kreipkitės į specialistus ir išsiaiškinkite, iš kur ir kam jis atėjo, ką jis reiškia.
