Linas: motociklas reikalingas ne tam, kad dulkėtų garaže

- Kaip trumpai apibūdintum kelionę?

- 14 dienų, 23 000 km ir 27 Europos šalys, kai oro temperatūra svyruoja nuo +3 iki +42 C.

- Skamba įspūdingai. Kas paskatino į ją leistis?

- Tikslų buvo keletas. Norėjau motociklu apvažiuoti visas Europos šalis. Tas beveik pavyko. Beveik, nes man keliaujant prasidėjo neramumai Serbijos-Kosovo pasienyje, tad dalį Balkanų šalių teko aplenkti. Gaila, nes Serbijoje dar nesu buvęs. Pasikeitus planams aplankė mintis užsukti į ne visai Europai priklausiančią, bet dalį europinės teritorijos turinčią Turkiją. Tiesa, tuomet nebūčiau spėjęs grįžti numatytu laiku, tad šį regioną palieku ateičiai.

Taip pat norėjau atkreipti dėmesį į motociklistus ir tai, kad Lietuvoje juos vėl bandoma išstumti į antrą planą. Prieš kelis metus nuo dviračių transporto priemonių atsiribojo Birštonas, šiemet jo pavyzdžiu pasiekė Trakai. Moto bendruomenė niekaip negali suprasti - čia asmeninės kažkieno nuoskaudos ar nesusigaudymas realybėje? Lietuva kasmet sulaukia daugybės moto turistų iš užsienio, vyksta begalė turistinių moto renginių: pramoginiai, į kuriuos atvyksta ne tik Lietuvos motociklininkai; pažintiniai raliai, kuriuose keliaujama po Lietuvą, lankomi įžymūs istoriniai objektai ir taip sužinoma tai ko dar nežinojai apie savo kraštą.

Startavau renginyje, kurį organizavo Panevėžio baikerių klubas „Titanium MCC". Keliaudamas ir rinkdamas taškus aplankiau net 23 nuostabius Lietuvos dvarus, į kuriuos tikrai dar grįšiu apžiūrėti ir pasigrožėti. Beveik kasmet organizuojamas „Ralis aplink Lietuvą", intelektualus „Mototurizmo" ralis, istorinių motociklų sąskrydžiai, tačiau gyvenimą motociklininkams besistengiantys apsunkinti valdininkai to linkę „nepastebėti".

Turizmas Lietuvoje šiuo metu išgyvena ne pačius geriausius laikus, o čia dar jam dirbtinai kuriamos kliūtys, nesuvokiant, kad absoliučiai daugumai motociklininkų tai yra jų gyvenimo būdas. Daugeliui motociklas yra kasdienė transporto priemonė, o ne noras pasipuikuoti ar naktimis lakstyti miestų gatvėmis. Atsiribodami nuo jų, valdininkai atsiriboja nuo nemažos ne tik Lietuvos, bet ir pasaulinės visuomenės dalies. Ir, lyginant su ta pačia Europa, tai yra keista.

Galiausiai pastarojo važiavimo ataskaitos buvo pateiktos ir „Iron Butt Association" (IBA, Geležinio užpakalio asociacija).Tai - JAV įsikūrusi organizacija, vienijanti mėgstančius saugiai važinėti dideliais atstumais motociklininkus. Jie labai preciziškai stebi visas keliones, lygina nuvažiuotą atstumą bei greitį, analizuoja važiavimo ir poilsio ciklus. Tai yra, daro viską, kad tolimos kelionės būtų saugios, kadangi jos vyksta bendro naudojimo keliais. Dabar laukiu jų atsakymo. Kiek žinau, Europoje aš pirmas buvau registruotas, kaip važiavęs 7-as dienas. Jeigu šis mano važiavimas bus patvirtintas, tai saugiai nukeliautas laikas padvigubės, o apie Lietuvą išgirs dar daugiau moto visuomenės narių.

- Kelionė buvo ilga. Turėjai rėmėjų?

-Tokių, kurie remia jiems reklamą darančius sportininkus - ne. Padėjo pažįstami partneriai-draugai iš motociklizmo srities. Oficialus „Honda" salonas prieš kelionę patikrino motociklą. „Bikeparts Lietuva" aprūpino reikiamomis detalėmis ir padangomis, nes pastarąsias vasarą ne taip paprasta gauti, „Cardo Baltic" suteikė naujausią laisvų rankų įrangą kuri užtikrino ryšį su telefonu, motociklu bei navigacijos įrenginiu. Teko važiuojant motociklu ir susirinkime sudalyvauti, ir su kolegomis padiskutuoti. Įmonė „Simbiotecha" įdėjo GPS siųstuvą, todėl kiekvienas norintis stebėti mano kelionę galėjo prisijungti ir matyti kur esu, kaip sekasi važiuoti. Ir žinoma šeimos, klubo bei draugų palaikymas, už ką jiems visiems esu dėkingas.

- Apvažiavai beveik visą Europą. Kaip į motociklininkus žiūrima kitose šalyse?

- Palankiau negu Lietuvoje. Pakeliui sutiktų automobilių vairuotojai noriai pasitraukdavo ir leisdavo pralenkti, praleisdavo spūstyse. Aišku ir Lietuvoje motociklų bei automobilių santykiai kelyje akivaizdžiai gerėja, bet motociklų vairuotojai vis tiek laikomi blogiausiais eismo dalyviais, nors nedrausmingų vairuotojų pasitaiko visose eismo dalyvių kategorijose. Graikijoje, Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje ir kitose pietų Europos šalyse motociklininkams sudarytos sąlygos patekti ten, kur neleidžiami automobiliai. Ten žmonės supranta, kad motociklai ir motoroleriai yra kompaktiškesni, ne tokie taršūs, todėl skatinamas jų naudojimas. Siauros gatvės neleidžia greit judėti automobiliams, o su dvirate transporto priemone tu gali pasiekti parduotuvę, sporto klubą ar darbą greitai ir patogiai. Taip pat sprendžiamos ir parkavimo problemos, nes dviračių transporto priemonių statymas leidžiamas ten kur nekliudo automobilių eismui, pėstiesiems. Nors ir pėstieji nesureikšmina pastatyto motorolerio ant šaligatvio ir paprasčiausiai jį apeina nekreipdami į tai dėmesio. Italijoje prie šviesoforų yra atskiros STOP juostos prie kurių degant raudonam šviesoforo signalui apvažiuodami automobilius susirenka motoroleriai ir motociklai, užsidegus žaliam visi startuoja, ir niekam tai nekliūna. Belieka tikėtis, kad kada nors šios, praktiškos bei naudingos europinės tendencijos pasieks ir Lietuvą.

- Ar buvo laiko pasidairyti po aplankytas šalis?

- Buvo paties tam tikri išsikelti tikslai - per parą pamatyti 2-3 objektus ir pailsėti. Nordkapas Norvegijoje, Cabo Di Roga Portugalija, Tarifa Ispanijoje ir Kalamata Graikijoje. Dar buvo mintis šauti iki Stambulo, bet dėl įvykių Balkanuose teko keisti planus. Nordkape, Cabo Di Rogoje ir Tarifoje esu buvęs, bet vis tiek traukia šie keliautojų ir motociklistų atskaitos taškai.

Taip pat, nors tai buvo sudėtingiau, rinkausi gražius maršrutus. Norvegijoje keliavau Trolių keliu Geirangeriu, aplankiau serpantinus Šveicarijos Furka perėjoje ir Austrijos aukštų kalnų kelią Grossglockner. Užsukau į pakeliui buvusias mikro valstybes - Andorą, Gibraltarą, San Mariną, Vatikaną, Lichtenšteiną. Važiavau sau, tad norėjosi pamatyti kaip galima daugiau.

- Kaip šiaip atrodo Europa?

- Degalai panašiai kaip Lietuvoje kainavo Portugalijoje ir Čekijoje. Pigiausi buvo Andoroje (1,6 euro/litras), brangiausi - Italijoje, Prancūzijoje ir Norvegijoje (virš 2-ų eurų). Turistinėse zonose, kaip ir priklauso, viskas gražu. Nors visada galima aplankyti ne turistines zonas, kurios pasitiks uždarytomis parduotuvėmis ir nutriušusiais namų fasadais. Užtenka nusukti į šalį nuo įprastų maršrutų ir pamatai visai kitokią realybę.

Kita vertus, ten galima rasti ir visai įdomių vietų, kuriose galėsi užkąsti. Juolab kad Graikijoje ir Ispanijoje, dėl šalių specifikos, pigesnės jūros gėrybės, bet visur trūksta skanios kavos. Tokią gėriau tik Italijoje ir Portugalijoje, ir kainos tikrai nedidelės, nes sudarytos sąlygos kiekvienam per dieną išgerti tradicinės espresso kavos.

- Pasitaikė kelyje nesusipratimų?

-Didelių bėdų nenutiko, tik kelios smulkmenos. Kai viename Rumunijos miestelyje pradūriau padangą, ją už 500 metrų esančiame servise sutvarkė per 5-ias minutes. Kadangi Serbiją aplenkiau, koreguojant maršrutą teko „pažaisti" su sienų perėjimo punktais. Vieną radau apsemtą, tad turėjau apsisukti ir grįžti 100 km. Kitu atveju navigacija dėl eismo sutrikimų kelyje vidury nakties pasiūlė kitą maršrutą, kuris atvedė prie kelto. Čia vėl teko sukti papildomus kilometrus ieškant kito kelio, bet visi klausimai išsisprendė.

- Į kelionę leidaisi vienas. Kodėl?

-Būtų sunku rasti kompaniją tokiai kelionei, nes pirmiausiai reikia ryžtis tokiam žygiui. Praktika rodo, kad keliaujančių organizmai turi būti vienodai atsparūs, keliauti reikia vienodais motociklais turint panašūs vairavimo įgūdžius ir t.t. Važiuojant keliems procesas gali užsitęsti. Kai važiuoji 16-a valandų per parą ar ilgiau, svarbi būna kiekviena sekundė. Užsuki pas ką nors pernakvoti, ilgiau pasėdi, papliurpi ir jauti, kad atsiranda įtampa - tenka kažko pakeliui atsisakyti, nes skubėti vis tiek nepriskubėsi. Todėl važiuoti vienam paprasčiau, o pabendrauti ir „užmušti" laiką kelyje padėjo šeima bei draugai kurie vis paskambindavo ir kalbėdavomės ne tik apie kelionę bet ir apie nieką.

- Ką patartum planuojantiems panašias išvykas?

- Važiuoti gerai pailsėjus ir nebandyti apgauti miego. Gali nugalėti kilometrus, bet ne miegą. Pajauti, kad nori miego, stoji ir miegi, nes nemažai eismo įvykių nutinka būtent dėl užsnūdusių vairuotojų.

Taip pat reikia įvertinti savo įgūdžius ir pasirinkti optimalų greitį, nes lekiant kaip akis išdegus netruksi pavargti, todėl vis tiek reikės stoti ir ilsėtis. Taip pat dažniau pilsi degalus, todėl per tą patį laiką nuvažiuosi tiek pat kilometrų, bet nesaugiai. IBA taisyklės, reikalaujančios neviršyti saugaus greičio bei baudos už greičio viršijimą, kurios Vakarų Europoje labai kandžiojasi, taip pat stipriai kontroliuoja važiavimo ritmą.

Galiausiai būtinas techniškai tvarkingas motociklas ir geros padangos. Savo kelionę specialiai pradėjau nuo sudėtingiausios dalies - Norvegijos, kadangi ten naujos padangos yra tiesiog būtinos. Šiltesniuose kraštuose, kur orai ne tokie permainingi, jos gali būti ir kiek padilusios.

Aš, prisilaikydamas IBA standartų, važiavau ne dėl prizo ar medalio, o savo malonumui, tad mano siekiamybė buvo ne greita, o saugi ir įdomi kelionė.

- Europa apvažiuota. Kas toliau?

- Šiemet jau nieko, bet galvojant apie kitus metus minčių yra visokių. Tiesa, nėra taip, kad jau šiandien nuspręsiu, kur kitąmet keliausi, bet visuomet yra tikslai, kuriuos norisi realizuoti. Ateis laikas ir matysiu, kurie iš jų yra realūs tai dienai, tad jų realizavimo ir imsiuosi.