7 nuotr.

Finansų ministras Vilius Šapoka nespausdina eurų, bet, kaip valstybė juos leidžia, ministerija privalėtų geriau kontroliuoti. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo ekonomistas Povilas GYLYS, Seimo nariai Povilas URBŠYS ir Artūras SKARDŽIUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Seimas svarsto ateinančių metų biudžetą. Jau pirmasis svarstymas patyrė tam tikrą fiasko. Gerbiamas profesoriau, kaip jums, kai nesate Seime, viskas atrodo žiūrint iš šono?

P.GYLYS: Jūs gerai pastebėjote, kad yra nemažai chaoso ir matosi, kad valdančiojoje koalicijoje nėra vienybės. Matyt, biudžetas bus priiminėjamas ta pačia tvarka, kaip ir ankstesniais laikais, ne tik per šį politinį ciklą, bet ir anksčiau. Rimto pokalbio apie biudžetą praktiškai nebuvo. Suprantama, kad yra dvi pagrindinės priežastys: viešųjų finansų vaidmens suvokimas ir interesų grupių kova. Ekonominio išsilavinimo stygius, švelniai pasakysiu, yra didelė bėda. Yra labai galingos interesų grupės - didysis verslas, bankai, prekybos centrai ir t.t., kurie nenori jokių permainų. Jeigu žmogus šiais laikais nesimokė ekonomikos, jam geriausia tapti liberalu, nes „rinka viską išspręs“, mokesčiai ir biudžetas yra blogis ir t.t. Blogis yra tada, kai mokesčiai yra neteisingi, pavyzdžiui, kai skriaudžia kurią nors socialinę grupę. Lietuvoje biudžetas yra tik 30 proc. BVP, kitur yra 40 ar net 50 proc. Ten, anot Dalios Grybauskaitės, reikėtų ieškoti bolševizmo, bet juk švedų mes nevadiname bolševikais. Toks yra pigus požiūris. Mūsų biudžetas yra blogas todėl, kad jis gula ant skurdžiųjų ir vidutiniokų pečių. Tas pats akcizas turtingajam ir neturtingajam yra skirtingas mokestinis krūvis. Vargšui 50 eurų akcizo nuo kažkurios prekės yra dideli pinigai, o jei aš per mėnesį gaunu 10 tūkst. Eur, man tie 50 Eur yra niekas. Jei bus vienodas automobilių mokestis, jis irgi yra regresinis. Nežinau, kokį priims variantą, bet liekame prie tos pačios filosofijos - tegul vidutiniokai ir skurdžiai tempia biudžetą. Bet, palaukit, juk tie, kurie gauna daugiau, turi daugiau galimybių prisidėti prie biudžeto. Tuo labiau kad jie daug gauna. Jeigu skurdžiai gyvenantys gauna socialines išmokas, turtingieji gauna užsakymus iš valstybės. Geras biudžetas - daugiau valstybinių užsakymų. O tada verslui tenka pakovoti dėl valstybinių užsakymų, nes tai yra garantuotas pajamų šaltinis. Valstybinis užsakymas yra garantija. Nieko naujo šiame pasaulyje kol kas nėra.

G.JAKAVONIS: Šie metai yra paskutinieji šio Seimo kadencijos metai ir visi nori būti geri, jau galvoja apie artėjančius rinkimus, galvoja apie dovanas rinkėjams.

P.GYLYS: Čia yra politinis dėsnis. Aš visuomet juokauju, kad visi prieš artėjančius rinkimus tampa socialistais, nori padėti vargšams, pensininkams ir t.t. Bet taip yra prieš rinkimus, nes po rinkimų vėl visi tampa liberalais ir rūpinasi tik verslo interesais. Tą daugumą, kuri žmonėms teikė daug vilčių, žmonės tikrai palaikė, programa jų tikrai yra gana gera, tačiau Vyriausybė yra liberali. Kitas dėsnis: jei nori atlikti kokius nors pakeitimus biudžetinėje strategijoje, tą reikia daryti antrais arba trečiais metais atėjus į valdžią, o ne paskutiniais. Dabar matosi didelė viešųjų ryšių ataka. Pas mus skurdo lygis yra tikrai didelis. Yra daug problemų ir ateityje tai yra tiksinti bomba. Pagrindinių prekių kainos mano akyse per porą metų išaugo dvigubai. Ką tai reiškia? Tu gauni 50 Eur daugiau, bet pagrindinių produktų, kurių negali atsisakyti, arba kurių nors paslaugų kainos padidėjo dvigubai. Beje, viešojoje erdvėje mūsų ekspertai apie tai garsiai nekalba. Nuo didėjančių kainų kenčia jau ne tik vargšai, bet nepaneša ir vidurinysis sluoksnis - mokytojai, gydytojai ir t.t., kurie gauna ir viršvidutinį darbo užmokestį, bet pakilus prekių kainoms jie realiai gali nusipirkti mažiau prekių.

G.JAKAVONIS: Jau pasigirdo kalbos apie mokytojų streikus, nes per paskutinį streiką pasiekti sutarimai nieko gero neatnešė. Jie negauna nė pusės žadėtų lėšų. Melas seka melą. Kur to sveiko proto reiktų ieškoti Seime?

P.GYLYS: Iš vienos pusės reikia surinkti mokesčius, kad galėtumėm mokytojams, gydytojams sumokėti algas ir reikia dar šiek tiek ekonominio išsilavinimo. Kai matai, kad niekas nežino, kas yra regresiniai mokesčiai, o progresiniai mokesčiai yra mažesni mažiau gaunantiems, didesni - daugiau gaunantiems... To išsilavinimo neturėjimo rezultatas ir yra besiblaškanti viešųjų finansų politika. Tai, kad įmonės registruojasi užsienyje, dėl to, manau, reikia europinio susitarimo, nes iš tikrųjų vyksta tarptautinė mokesčių konkurencija. Valstybės konkuruoja, kaip pritraukti registraciją, kapitalą ir stengiasi išlaikyti mažus mokesčius. O kokia pasekmė? Viešasis sektorius yra smaugiamas, kadangi nesurenka mokesčių. Tas mūsų dujų terminalas, kaip suprantu, yra registruotas mokesčių rojuje. Tokių dalykų jau viena Lietuva neišspręs. Bet aš nematau vyrų valstybininkų, kurie būtų pajėgūs mąstyti ne tik sveikai ir kvalifikuotai, bet ir tarptautiškai.

G.JAKAVONIS: Kas vyksta valstybėje, matome kad ir žiūrėdami į tą jūsų paminėtą „Independence“ terminalą, kurio nuoma gal tris kartus didesnė negu kaina. Tačiau žmonės, kurie pasirašė šią sutartį, buvo apdovanoti ordinais. Dabar jie vėl grįžta į tas pačias pareigas. Ar yra kas nors už ką nors atsakingas mūsų valstybėje? Ar kas šioje sistemoje juos gali nubausti?

P.GYLYS: Mes turime valstybiškai neatsakingą elitą, nevalstybiškai mąstančius žmones. Seimas yra tik dalis valdančiųjų. Daug kas yra valdoma per žiniasklaidą. Kitas 30 metų rezultatas - mes tapome nupilietinta visuomene. Daug kas gali jau tik „nuo fotelio“ pasipiktinti. Kiti žmonės kovoja įvairiomis priemonėmis, yra nevyriausybinės organizacijos, profsąjungos. Realios žmonių pajamos mažėja, bet apie tai niekas nekalba. Ne kartą sakiau profsąjungų atstovams, kodėl jie tyli. Vieni į kitus žiūri, bet niekas nedrįsta garsiai prabilti. Visi laukia, kuris garsiai prabils ir ar jis bus „nukirstas“ ar nebus. Kitaip sakant, mes neturime pilietinio solidarumo ir visi „zuikiaujam“, neatliekam savo politinės pareigos, kovodami už bendruosius valstybės reikalus. Šito nėra. Neturime laisvos žiniasklaidos, tiriamosios žurnalistikos. Kas tirs tokius atvejus? Turime Seime vieną kitą, kuris dar išdrįsta kalbėti, bet tuomet jis būna paliktas vienas, nes net ir partija jo padoriai negina.

G.JAKAVONIS: Esu iš provincijos, kur trūksta darbo vietų, bet tokios baimės atmosferos niekur nerasi. Sovietų laikais gal KGB taip nebijojo, kaip dabar bijoma tų, kurie yra valdžioje.

P.GYLYS: Baimės atmosfera pasėta. Prezidentės D.Grybauskaitės didžiausias „nuopelnas“ - kad ji, valdydama teismus, iš dalies ir žiniasklaidą, smarkiai prisidėjo prie baimės skleidimo mūsų šalyje kaip tarybiniais laikais, kai žmonės bijojo dėl savo išgyvenimo. Čia jau yra bolševizmas. Tuomet sunku tikėtis iš žmonių protestų. Profsąjungos tampa tik priedėliai prie administracijų ir t.t.

Aš stebiuosi, nejaugi mes neturime Europos Sąjungos šalių ambasadorių? Ar jie nemato iš viršaus, kad diegiama baimės atmosfera? Tačiau niekas nereaguoja.

G.JAKAVONIS: Tai, kad mes surenkame pinigus, yra vienas dalykas. Bet ar mes juos efektyviai panaudojame ir kaip atsiliepia kai kurie Seimo sprendimai? Kokia būtų jūsų, gerbiamas Povilai, nuomonė?

P.URBŠYS: Kad ir kaip būtų, biudžetas atspindi didesnį ar mažesnį suvokimą, kas yra valstybė ir ką mes kuriame. Dabar yra madinga kalbėti, kad kuriame gerovės valstybę. Kalbėdami apie gerovės valstybę, vis dėlto daugiau ar mažiau kalbame, kaip reikia teisingai paskirstyti tai, ką valstybė gauna surinkusi mokesčius. Daugiau yra kalbama ne apie gerovės valstybę, o apie globos valstybę. Globos valstybėje daugiau kalbama apie institucines galias ir apie institucinius biudžetus, ir apie biudžeto padalinimus. Daugiau kalbama apie institucinį įgalinimą. Jeigu kalbame apie šį biudžetą, kuris yra pateiktas, tai nieko naujo čia nėra. Tos socialinės mūsų problemos yra spendžiamos taip - iš vieno paimk, kitam duok. Gerovės valstybė visų pirma yra susijusi su tuo, kad joje vyrauja ne institucijos įgalinimas, nėra viešosios ir administracinės galios suabsoliutinimo, o žmogaus galimybė dirbti ir oriai gyventi toje valstybėje. Pas mus žmogus, kuris gauna mažiausias pajamas, turi kreiptis į socialinį skyrių su ištiesta ranka, kad būtų užtikrintas jo egzistavimas šioje valstybėje. Kad jam liktų daugiau atskaičius mokesčius ir kad jis galėtų ne iš socialinio skyriaus parsinešti pinigų, o gauti normalų atlyginimą. Jeigu kalbėsime apie biudžetą, reikėtų mums atkreipti dėmesį į Valstybės kontrolės rekomendacijas, kuriose konstatuojama: „programinis biudžetas Lietuvoje iš esmės sukurtas, tačiau jis nėra tinkamai orientuojamas į rezultatus, kurie turėtų užtikrinti teigiamus pokyčius visuomenės gyvenime. Toks biudžetas nesuteikia pagrindo kalbėti apie rezultatus, pasiektus kasmet naudojant 9 mlrd. valstybės biudžeto lėšų, o atsiskaitymas nesuteikia naudingos informacijos sprendimams priimti“. Mes matome tai, kad Valstybės kontrolė konstatuoja, jog pas mus yra sukuriamas ydingas biudžetas ir mes tame ydingumo rate nuolat sukamės. Formuojant biudžetą, nėra keliami tokie tikslai, kurie vienaip ar kitaip išvestų mūsų valstybę į tam tikrą kitą kokybę. Ar šiandien tos rekomendacijos yra įvykdytos ir kiek neįvykdytos? Valstybės biudžeto valdysenos pertvarkoje yra fiksuojama, kad rekomendacijos vėluojamos įgyvendinti ir turime tokią problemą, kad mes savo biudžetinius pinigus administruojame blogiau. Valstybė su savo biudžeto pinigais elgiasi labai atsainiai. Negana to, pas mus viskas pastatyta aukštyn kojom. Įsivaizduokite, Vyriausybė atsiskaito už savo veiklą ne metų gale, ne tada, kai atsiskaito kitos institucijos, kaip jos panaudojo biudžetinius pinigus, bet atsiskaito pavasarį. Valstybės kontrolė atkreipė į tai dėmesį. Tam apibūdinti yra geras žodis - „bardakas“.

G.JAKAVONIS: Gerbiamas Artūrai, pradėkime nuo to, kad paskutinę praėjusių metų rudens sesijos dieną, popietiniame posėdyje, buvo priimtas sprendimas atidalinti krovinių pervežimą geležinkeliais nuo keleivių pervežimo. Jei iki to laiko „Lietuvos geležinkeliai“ iš savo lėšų viską dengdavo ir niekam dėl to neskaudėjo galvos, tai dabar jie, deklaruodami 36 mln. pelno iš krovinių vežimo, nutyli, kad po šios reformos iš biudžeto yra kompensuojamas keleivių vežimas. Po šio Seimo sprendimo mes ieškome 37 mln. keleivių pervežimui kompensuoti. Faktiškai rezultatas - minusas. Kas atsakys už šiuos dalykus?

A.SKARDŽIUS: Valstybės valdomos įmonės turėtų būti vienos iš biudžeto maitintojų. Ir „Lietuvos geležinkeliai“, ir visas energetikos sektorius, kuris dabar vadinasi UAB „Ignitis“, sugeba išlaidauti, negeneruoja pelnų, nesugeba įvykdyti projektų. Imkim geležinkelius. Taip, valstybė geležinkeliams, kaip akcinei bendrovei, turi užduotį - vežti keleivius, tačiau šis keleivių vežimas jiems yra nuostolingas. Valstybė kompensuoja už tą funkciją, kuri pavesta „Lietuvos geležinkeliams“. Ši valstybės įmonė pusantrų metų neįsisavina europinių pinigų, nevykdo Viešųjų pirkimų tarnybos rekomendacijų, kad viešuosius pirkimus vykdytų pagal viešųjų pirkimų procedūras, o perka tiesiogiai iš rangovų. Tai yra valstybės pinigų švaistymas.

UAB „Ignitis“ yra energetikos įmonių sektorius, kuris keičia pavadinimus, dideles lėšas skiria naujam ženklui sukurti. Prabėga vos keletas metų ir matome naują ženklą, kurio populiarinimui skiriami milijonai per privačias žiniasklaidos priemones. Mokami tūkstančiai už kiekvieną komercinės televizijos eterio minutę. Tai yra mūsų visų pinigai, kurie galėtų būti pervesti į valstybės biudžetą. Šioje įmonėje padėtis yra kaip ir „Lietuvos geležinkeliuose“. Tiesiog be jokio prioriteto monopolininko pinigai yra skiriami įvairiausiems projektams, kuriems nėra atlikta naudos kaštų analizė. Yra apeinami viešieji pirkimai, paslaugos yra perkamos per tiesioginius susitarimus. Taip pelnas yra sėkmingai „išplaunamas“ ir nepatenka į biudžetą. Valstybės valdomos įmonės nevykdo užduoties, kad kapitalo grąža būtų ne mažesnė kaip 5 proc. Jos dirba ant 2-3 proc. ribos, imituodamos tą neva pelningą veiklą. Mūsų kaimyninių valstybių įmonės sugeba pajamas sugeneruoti net užsienio valstybėse ir parvežti į tos šalies biudžetą. Paimkime Skandinavijos valstybės bankus, atliekų deginimo įmones. Matome, kad valstybinio kapitalo yra įvairiose srityse. Net ir geležinkeliai dalyvaujant valstybei kitur sugeba sugeneruoti dideles pajamas. O pas mus matome tik pinigų taškymą. Tokie projektai, kaip terminalas, dujų pirkimas, generuoja pajamas „Statoilui“, generuoja pajamas JAV pensijų fondams mūsų pensininkų sąskaita.

G.JAKAVONIS: Mokytojai ruošiasi streikui, nes žadėtų pinigų gavo dvigubai mažiau. Trūksta apie 60 mln., o dabar po minėto Seimo sprendimo mes kompensuojame atsiradusią 37 mln. skylę. Kartais susidaro įspūdis, kad gyvename kažkokioje negyvenamoje saloje ir neturime atvirų sienų su Europos Sąjunga. Jei mes didiname kainas, tai pasižiūrime, kad už sienos, Lenkijoje, jos daug mažesnės ir skaičiuojame jų pelnus.

P.URBŠYS: Akivaizdu, ši Vyriausybė ir ši dauguma dėjo nemažai pastangų, kad išspręstų tas įsisenėjusias sveikatos apsaugos, švietimo sistemų ir kitų sričių problemas. Tačiau vyksta tokie anomaliniai reiškiniai - finansavimas skiriamas tarsi didesnis, bet darbuotojai nejaučia to finansinio padidėjimo.

G.JAKAVONIS: Įdomu, kad tiek, kiek Lietuva biudžete skiria švietimui, mes viršijame Europos Sąjungos vidurkį. Vadinasi, tos lėšos pačioje sistemoje yra neefektyviai naudojamos.

P.URBŠYS: Jeigu mes kalbame apie tai, kad žmonėms reikia padidinti atlyginimus, tai, atrodo, paprasta kaip dukart du. Yra skiriami papildomi milijonai tam, kad atlyginimai padidėtų. Bet kas atsitinka su tais pinigais, kur jie ištirpsta, kad žmonės to nepajaučia? Arba padidinimas yra toks sąlyginis, kad jį sunku pavadinti padidinimu. Sveikatos apsaugos sistemoje, ypač žemesnėse grandyse, žmonės pajuto padidėjimą, nes ten buvo einama paprastesniu keliu. Tiesiog buvo skirtas papildomas finansavimas ir pagal galiojančią apmokėjimo sistemą tas finansavimas buvo panaudotas. Su mokytojais buvo padaryta „abrakadabra“, įvedant etatinį apmokėjimą, ir dabar turime tokį absurdą, kad mokykloje visu etatu dirba trys ar keturi mokytojai, o 90 proc. mokytojų dirba ne visu etatu.

G.JAKAVONIS: Galiu pateikti pavyzdį iš Varėnos rajono Vydenių mokyklos, kurioje yra 12 mokinių ir 13 mokytojų...

P.URBŠYS: Viena dalis yra susijusi su tinklo optimizavimu. Bet man atrodo, kad didžiausia problema mūsų valstybėje yra finansų administravimas. Mes labai daug reikalaujame iš kitų. Valstybė yra įkūrusi „n“ kontrolinių institucijų, kurios stebi ir persekioja Lietuvos Respublikos piliečius dėl to, kad jie sumokėtų viską, kas jiems priklauso, bet pati valstybė su savo finansais elgiasi ne tik kad aplaidžiai, bet ir nusikalstamai. Valstybė bando paskutinį rūbą nuvilkti nuo žmogaus, bet pati nesugeba įvesti sistemos, kad ta apskaita būtų derama. Kaip yra panaudojamas valstybinių įmonių turtas ir lėšos? Valstybės kontrolės ataskaitoje fiksuojama, kad pati valstybė negeba suskaičiuoti, kiek turto ir kokio turto turima. Pati valstybė savo turtą nuvertina iki vieno euro. Finansų ministerija pas mus yra tarsi pakilusi virš visų - virš Vyriausybės ir virš Seimo. Finansų ministerija yra atsakinga už apskaitos nebuvimą, už aplaidų požiūrį į turtą, bet ji yra niekam neatskaitinga. Dabar mes daug kalbame, kad ekonomika lėtėja, kad turime ruoštis „Brexit“. Mes, kaip valstybė, esame sukaupę daug mažesnį rezervą ir tas lėšas leidžiama laikyti einamojoje sąskaitoje. Jas galime naudoti kasdieniams poreikiams, nors tas rezervas turi būti nejudinamas. Drįsčiau pasakyti, kad valstybė nėra iki galo pasiruošusi sutikti tuos galimus išbandymus, susijusius su „Brexit“ ir galima ekonomine krize.

G.JAKAVONIS: Aš labai nustebau, kad audito išvados buvo išdalintos kiekvienam Seimo nariui, tačiau į spaudą jos nepateko. Visi Seimo nariai turi dokumentą, bet niekas į tai nereaguoja. O per žinias mes matome tik Ramūno Karbauskio ir Viktoro Pranckiečio rietenas, surengtą šou, asmenines ambicijas.

A.SKARDŽIUS: Galiu pasakyti, kad tai, ką rašo Valstybės kontrolė, nėra nieko naujo. Man, padirbus ketverius metus Biudžeto komitete, teko matyti analogiškas ataskaitas, todėl 2004 m. inicijavau biudžeto kontrolės komitetą, kurį pavadinome Audito komitetu ir teko jam vadovauti. Valstybės kontrolės, kaip aukščiausios audito institucijos, ataskaitos gula į stalčių pas premjerą ir pas finansų ministrą - į patį toliausią ir giliausią stalčių. Tos ataskaitos visuomet yra teikiamos, bet visiems praeina pro ausis. Aš manau, kad kol buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė vadovaus Biudžeto kontrolės komitetui, taip viskas ir bus. Reikės drąsaus Seimo nario, kuris pasakytų, štai yra problema ir ją reikia taisyti, kad pinigai neturi būti pravalgomi. Kai piliečiai mato, kaip neefektyviai valstybė elgiasi su jų pinigais, tai demotyvuoja mokėti mokesčius. Kas kontroliuoja tą procesą? Niekas. Finansų ministerija čia yra pagrindinė institucija, kuri turėtų vertinti. Kadangi biudžetas yra programinis, Finansų ministerija turi stebėti, kaip įgyvendinta finansuota programa, koks pasiektas rezultatas, kokie buvo tikslai ir koks buvo tų skirtų lėšų panaudojimo efektyvumas. Kai to nemato pagrindinė institucija - Finansų ministerija, - ji neatneša savo vertinimo Vyriausybei. Tada reikalinga dūmų uždanga - sumokėti pinigus komercinei žiniasklaidai, kad mes džiaugtumėmės Seimo pirmininko atleidimu, kažkokiais nesutarimais arba dar kokia kitokia klounada.

Valstybės turto valdymas. Kiek kartų Valstybės kontrolė bandė atkreipti dėmesį, kad neefektyviai jis yra valdomas, kad to turto yra per daug pagal atliekamas funkcijas, pagal žmonių skaičių valstybės tarnyboje. Pusę metų šildyti turtą reikalingi energetiniai ištekliai, nuolatiniai elektros ištekliai, reikalingi eksploataciniai kaštai. Pats neefektyviausias statinys yra Vyriausybės rūmai, kur vienam darbuotojui tenka apie 70 kv. metrų. Niekas nevertina, kaip efektyviai yra naudojamas turtas toms Vyriausybėje deleguotoms funkcijoms vykdyti.

Vyriausybės programą įgyvendina Vyriausybė, kurią patvirtina Seimas. Tada kiekvienas Vyriausybės ministras, kuris atsakingas už tam tikrą sritį, turi perkelti visus įsipareigojimus į konkrečią savo srities programą, turėti sąmatą ir tą sąmatą apsiginti. Priešingu atveju jis neįvykdys Vyriausybės programos. Finansų ministro vaidmuo yra kaip buhalterio - patikrinti ir kontroliuoti, ar skirtos būtinos lėšos, ar programa yra realistinė, ar tikslas bus pasiektas ir kad nebūtų išlaidaujama įgyvendinant tą programą.

G.JAKAVONIS: Bet ar yra bent vienas šviesos spindulys toje tamsos karalystėje, kad kitais metais jau bus geriau?

P.URBŠYS: Jei valstybė sugebėtų pakeisti požiūrį į problemą, susijusią su valstybės biudžetu ir su žmonių poreikių tenkinimu šioje valstybėje, tada mes turėtumėme šviesą tunelio gale. Jeigu būtų visų pirma pasižiūrėta į save, pasižiūrėta, kaip institucijos administruoja valstybę ir kur yra galimybės šitą valdyseną padaryti kitokią. Nenormalu, kad mes iki šios dienos nesugebame suskaičiuoti, kiek surenkame mokesčių, nemokame valdyti savo turto. Jeigu pavyktų šiuos dalykus išspręsti, situacija galėtų keistis. Tačiau turėtumėme pereiti nuo globos valstybės prie tikros gerovės valstybės, kurioje būtų orientuojamasi ne į tai, kaip numauti žmogui paskutines kelnes, o kaip jis galėtų užsimauti ir antras kelnes.

A.SKARDŽIUS: Mes matome, kad lėšų perskirstymas turi būti subalansuotas. Pajėgiausi gali mokėti daugiausiai - bankai, prekybos centrai, kurie praktiškai visas pensijas ir atlyginimus susideda į savo kišenes, plius - energetikos įmonės. Apmokestinti automobilius... Tai gal geriau įvesti automobilių prabangos mokestį. Jei nori puikuotis, tai puikuokis, bet atitinkamai mokėk mokesčius. Mes dar neišlipome iš dabartinio krizinio laikotarpio, kai Andriaus Kubiliaus Vyriausybė pasiskolino 7 mlrd. Eur, už kuriuos mes 2 mlrd. Eur permokėsim turėdami grąžinti skolą. Mes dar buvusios krizės padarinių neišmokėjome, tai tie 10 Eur prie vaiko pinigų valstybės niekaip neišgelbės.