650 km laisvės

Ir paminėjo ramiai, solidžiai. Susėdo ant kėdučių, Gitanas pasakė patarėjo parašytą trumpą, liepsningą, pilną dirbtinio patoso patriotinę kalbelę. Paklausė kviestinė publika koncerto, labai ryškiai pasifotografavo.

Jau girdžiu: tau vis negerai, kas čia blogo? Viskas gerai, ponai, pasidarėt sau šventę. Valdišką, politinio elito ir dvaro aplinkos pasibuvimėlį gryname ore. Kur buvo viskas, išskyrus tikrumą. Kaip ir bet kur, kur mūsų administratoriai organizuoja už valdiškus.

Šventė "650 km laisvės". Iki tos laisvės dabar toliau nei 650 km. Kur dingo ta "paprastų" žmonių vienybės tiesa ir šviesa, ponijos nepastebėta, nepakviesta, užmiršta? Niekur nedingo. Savo Tautos ir Tėvynės meilė gyva žmonių širdyse ir atsiminimuose. Ji tyliai tebelaukia, kad ją išgirstų.

Tik ji Vilniaus Lietuvai paprasčiausiai nebeįdomi. Na, panašiai kaip prasisiekusiam kaimiečiui savo gimtinė. Kam ten reikia tų „paprastų" žmonių, dar ko nereikia paklaus, tai kaip ne iš lapelio atsakysi? Nėra žmogaus, nebus greit ir Lietuvos - nėra problemos. Gali ramiai ir solidžiai gadinti orą netikrumo pasaulyje.

O kas gi ten taip atšventė tą komunistinio ir fašistinio režimų susitarimų pasmerkimo dieną? Pirmose eilėse - juridinis valstybės vadovas, kaip tik tomis dienomis, kai Lietuva pakilo, įstojęs į TSKP. Šalia tūno ir "faktinis", pataikūnų balsavimais patvirtintas valstybės vadovu, kuriuo niekada nebuvo.

Ir buvusi Lietuvos Dalia nepasididžiavo. Ta, kuri tomis dienomis tupėjo nuteistų valstybės pardavėjų irštvoje ir gavo iš jų algą, atėjo "atšvęsti laisvės". Ir parlamento galva, kurios senelis dalyvavo Karaliaučiaus žmonių žudynėse, o tėvelis narsiai tarnavo represinėse struktūrose.

Tik premjerės ir arkangelo nepastebėjau - gal kas matėt, jei suklydau, pataisykit. Matyt, Ingrida turėjo reikalų, skaitė Šveiką. O Gabriukas gal sėdėjo ant nusiraminimo kėdutės ir apverkė negautą komisaro postą. Ilsėjosi po darbų už savo ateitį, juk ir nemokamos buvo dar nepasibaigę.

Mums dabar sako: tokia dabar realybė ir reikia juos suprasti ir atleisti. Aišku, kad reikia, pirmasis tą padaryčiau. Tik tam, kad būtų atleista, reikia vieno mažyčio dalyko - atgailos. Išeikit ir pasakykit - taip buvo, aš klydau, gailiuosi. Ir žmonės atleistų.

Lietuva seniai laukia tikrumo ir tiesos. Bet juk neišeisit ir nepasakysit, geriau paniekinamai patylėsit. Arba pasišaipysit. Arba vaidinsit, kad nesupratot. Arba iškviesit riaušių policiją žmonėms tvatinti, jei prireiks ar net jei neprireiks. Kiekvienas pagal savo supratimą, juk tokie laisvi esate.

O žinote, ką reikėjo pagalvoti ir pasakyti, minint Pakto metines? Ką pagalvojo ir kalbėjo tie jūsų "brangūs Lietuvos žmonės", kaip juos mėgstate vadinti? Tie, kurie dar neužmiršo galvoti ir nebijo kalbėti?

Dabar vėl paktų metas. Mūsų Žemė pajudėjo, prasidėjo virsmas ir naujas pasaulio persidalinimas, kur mažiukų niekas nepasigailės, nes didieji kausis dėl savo išlikimo ir ateities. Ar netapsime vėl Pakto dalybų objektu ar slaptų susitarimų magaryčiomis?

Juk Ukraina jau parduota, negi dar kas to nemato? Ja tik naudojasi savo interesams ir ji įdomi tik savo resursais. Ar neparduos ir mūsų, kurie jokių resursų neturim ir jokio reikšmingo intereso pasaulio sprendimų priėmėjams negalime garantuoti? Dabar, kaip visada mums, esantiems ant geopolitinių įtakų ribos, iškilo išlikimo klausimas.

Tokiose situacijose mes ir prarasdavom, ir atgaudavom valstybę. Taip ir vėl gali būti. Ir viskas labai priklausys nuo to, kas bus prie sprendimų mygtukų net ir mūsų priklausomoje nuo pasaulio didžiūnų teritorijoje.

Ar jūs tikite, kad šie švenčiantys "650 km laisvės" kritiniu momentu neišduos, nepabėgs, nepaklus, bus su mumis iki galo? Aš netikiu. Pasirinkimų ir rinkimų metas atėjo. Ateikit.