Ačiū, Leonidai, ačiū

„Vamzdis“ ir jo autorius - nekalti!

Įžeisčiau skaitytoją, jeigu dabar imčiau aiškinti, kas ta Skulptūrų Skulptūra - visa Lietuva ir be manęs žino. Nedrįstu ištarti ir autoriaus pavardės, nes antraklasė anūkė, tikybos pamokose visokių išminčių prisirinkusi, vėl man duotų velnių, kam be reikalo Dievo vardą miniu. Ne, aš „Vamzdžio“ autoriaus dar nedievinu. Tai Jis, Nacionalinių premijų komisijos pirmininkas, profesorius Leonidas Donskis, pačiam Dievui ir pačiai Tėvynei iškilmingai raportavęs apie sėkmingą premijų paskirstymą, Skulptūrų Skulptūros autorių ir dar penkis šios „kadencijos“ laureatus pakėlė vos ne į dievų rangą: „Nieko aukštesnio už Nacionalinę premiją mūsų valstybėje nėra - aukščiau gali būti tik amžinybė. Darbas atliktas, aš prieš Dievą ir Tėvynę galiu pasakyti, kad mes turime šito aukšto titulo vertų žmonių sąrašą.“

Nesu nusiteikęs nei prieš vieną iš Donskio sąrašo, pateikto Dievui ir Tėvynei. Juolab sąraše esančius Leopoldą Digrį ar Birutę Žilytę - jų portretus - pasikabinti prie savo lovų galėtų nemaža dalis ankstesnių metų Nacionalinių premijų laureatų, idant kasvakar klupsčiom turėtų ko atsiprašinėti, kad anksčiau už juos drįso premiją gauti.

Net prieš „Vamzdžio“ autorių nesu nei nuteiktas, nei nusiteikęs. Žmogus labai simpatiškas, nuoširdus. Jis juk nekaltas, kad kažkada Vilniui buvo leista apsiskelbti 2009-ųjų Europos kultūros sostine ir šio autoriaus kūrinys pasirodė esąs tinkamas būti bene ryškiausiu naujo Senojo žemyno ir sąvartynuose klystelėjusios jos nūdienės kultūros ženklu. Ir nekaltinkime žmogaus, kad Nacionalinių premijų komisija jam skyrė Nacionalinę premiją, - gal jai pasirodė, kad šis visiškai nekaltas vamzdis yra ir šiandienės Lietuvos naujosios kultūros viršukalnė. Tiesiog tautinė Džomolungma.

Iš to, ką autorius yra prasitaręs apie savo vamzdį, tapusį žinomiausiu mūsų šalyje meno kūriniu, ryžčiausi daryti išvadą, kad jį kurdamas jis apie jokias europas ar jos kultūros sostines net nepagalvojęs. Jis apskritai nieko negalvojęs. Todėl jį, jautrų žmogų, esą „užmušinėja klausimas“, ką jis ta skulptūra norėjęs pasakyti. Į šį labai filosofišką klausimą jis atsako irgi filosofiškai. Jau taip filosofiškai, kad neišdrįsau net jo kalbos kažkiek paredaguoti:

„Iš tikrųjų, ką nors darydamas ar statydamas tu nori pats sužinoti, kas tai yra. Pasakyti turi tas, kas į tą daiktą žiūri. Nes iš tikrųjų vienos prasmės tai niekada nebūna. Pavyzdžiui, kada tu imi krantinę, tu imi tą vietą, tai tau ta vieta jau yra tų prasmių pilna. Todėl, kad tau yra vanduo, yra vamzdis, tai aišku, kad prie vandens, tai vamzdis nėra kažkokia tai svetimybė. /.../ Ir, tarkim, pamatęs mieste kažkur tai atsivėrusį vamzdį, tai tau nebūna staigmena. Tu žinai, kad tai yra kaip ir miesto kažkoks organas. Kaip miesto išvarža.“

Labai norėčiau, kad šią jo fantastišką ir tuo pat metu labai žemišką, net sakyčiau, valstietiškai nuoširdžią filosofinę išpažintį „Respublikos“ spaustuvė atspaustų riebiai ir labai spalvotai. Idant tauta iškart atkreiptų dėmesį ir galutinai įsitikintų, kad „Vamzdžio“ autorius tikrai tikrai nekaltas. Ir net pats „Vamzdis“ nekaltas, nes radosi jis iš visiškai nekalto prasidėjimo. O tik paskui jau autorius supratęs, kad tai miesto išvarža. Arba koks nors organas...

Šią jo išpažintį aptikau viename dokumentiniame filme. Jaučia mano širdis: šių aukščiausių premijų komisija, kurią sudaro mūsų kūrybinės inteligentijos žiedas, elitas, šią autoriaus išpažintį yra girdėjusi. Kitu atveju jie nebūtų sugebėję taip juvelyriškai motyvuoti savo sprendimo skirti premiją šiam autoriui - „UŽ MINTIES IR FORMOS DARNĄ!“ Na, pasakykite, ar žinote bent vieną meno kūrinį, kurio mintis taip atitiktų jo formą?

Ką slepiame po gražbylyste?

„Už minties ir formos darną“. „Už santūrų humanizmą ir lietuvių literatūros lauko išplėtimą“. „Už moderniosios nacionalinės kultūros vizijos įkūnijimą ir laisvosios dvasios kultūros židinio puoselėjimą“. „Už Lietuvos kino poetikos pagrindų sukūrimą, aukščiausią vizualinę kino kultūrą, už profesinę sąžinę“. „Už žaismingos ir ironiškos eseistikos būtį pasaulyje, už sakinio eleganciją už šiuolaikinio mąslaus meno idėjų sklaidą!!!“

Tai tik kelios nuotrupėlės iš Nacionalinių premijų komisijos narių gražbylystės „rinktinės“. Prašyte prašosi dar viena Nacionalinė premija: „Už auksaburniavimų ir nežabotų fantazijų sklaidą, vertinant Nacionalinių kultūros ir meno laureatų nuopelnus“.

Pasirodo, komisija pirmiausia nusprendžia, kam duoti premijas, o tik po to ima fantazuoti, už ką! O aš iš tiesų noriu žinoti UŽ KĄ? Už kurias skulptūras, kuriuos muzikos kūrinius ar teatre sukurtus vaidmenis. Lietuvoje viešumon išlenda slapčiausios pažymos, net valstybinės paslaptys, o už ką skiriamos Nacionalinės premijos - slepiama. Maskuojama gražbylystėmis. Kad niekas nesužinotų UŽ KĄ?

Kas pakišo prezidentei kiaulę?

Po pernykščio premijų „išdalinimo“ naujai paskirtasis komisijos pirmininkas profesorius Leonidas Donskis vienoje naktinėje televizijos laidoje labai nuoširdžiai dūsavo, kad tokioje atsakingoje reikšmingiausių meno kūrinių atrankoje „kūrybinės organizacijos paprastai turi labai stiprią poziciją ir labai aistringai kovoja už savo žmones“, kad vyrauja lobizmas, „cechinis“ susiskirstymas. O netrukus jau gerokai ryžtingiau rėžė: „Tačiau kūrybinė organizacija arba menininkų gildija nebūtinai yra visuomenės balsas“.

Bravo, profesoriau! Žinoma, negalima nesiskaityti su visuomenės, su Tautos balsu. Juk ne šiaip sau premijos nuostatai reikalauja, kad komisija dalyvautų kultūros ir meno renginiuose, pristatančiuose kultūros ir meno premijoms pasiūlytų kūrėjų kūrinius. Tai reiškia, kad komisijos nariai turi matyti ir girdėti, jausti, kaip Tauta vertina kūrinius, pristatytus Nacionalinei premijai. Todėl ši premija ir vadinama NACIONALINE.

Puikiai suprantu, kad objektyviai nujausti Tautos nuomonę vieno ar kito meno kūrinio atžvilgiu yra neįmanoma. Tačiau neabejoju, kad apie vieną kūrinį, apie „Vamzdį“ tauta turi labai aiškią nuomonę. Ir ta nuomonė jau šešerius metus yra tokia vieninga, kad tokios Tautos vienybės turbūt nėra buvę net Sąjūdžio, Kovo 11-osios, net Sausio 13-osios metais.

Tai gal manote, kad Donskis ir jo komanda nesuvokia, kad nuspręsdami to kūrinio autoriui skirti Nacionalinę premiją spjovė Tautai į veidą? O gal manote, kad po prezidentūros stogu ėmė tvyroti malonus jaukumas? Manote, kad ten dirbantieji jau iš anksto neregi Vasario 16-osios, kai jų prezidentė visos tautos, sėdinčios prie televizorių, akivaizdoje turės spausti ranką Skulptūrų Skulptūros autoriui? Ir šypsotis?! O gal manote, prezidentė nesupranta, kad po to „Vamzdžio“ reitingai pakils iki jos reitingų? O jeigu nutiks atvirkščiai? Jeigu prezidentė atsidurs visai šalia Tomaševskio? Tegyvuoja tarybinių tautų draugystė? Taip?..

Manau, prezidentūra suras išeitį. Pavyzdžiui paprašys „Vamzdžio“ autoriaus, kad Vasario 16-ąją susirgtų. O po savaitės tyliai, niekam nematant, įteiks premijos ženklą ir jį lydinčius popierius bei gėles. Bet šauniausia būtų, jeigu prezidentė savo laureatų pagerbimo kalboje pagerbtų ir komisijos narius, bet pagerbtų iš esmės - išvardintų tuos, kurie komisijos posėdžiuose ragino balsuoti už vamzdį! Kad Tauta pamatytų, kas ragino spjauti jai į veidą. Kodėl prieš Tautą turėtų raudonuoti komisijos nariai Viktorija Daujotytė, Juozas Domarkas, Juozas Budraitis? Beveik neabejoju, kad jie balsavo taip, kaip jau šešerius metu balsuoja Tauta, vos išvydusi „Vamzdį“.

Epilogas

Dar 2009 metų gegužę Vilnuje, kuris tuo metu buvo Europos kultūros sostinė, didžiulio talento ir rečiausio temperamento aktorius Antanas Šurna, duodamas interviu „Respublikai“, man pasakė:

Kiekvienas žmogus prieš mirtį turi paskutinį norą. Tai va, mano paskutinis noras būtų toks: nueiti atsisveikinti su tuo „europinio lygio“ vamzdžiu, tuo „monumentu“ prie Neries. Ir jeigu man bus leista, nueisiu ten, nusimausiu kelnes, atsitūpsiu ir padarysiu tai, ką noriu. Ir tegu tas mano prikrautas dalykas bus visų mūsų menininkų padėka valstybės vadovams už rūpinimąsi Lietuvos kultūra ir jais.“

Tąryt, kai „Respublika“ išėjo su mudviejų pasišnekėjimu, paskambino kitas nuostabus aktorius Donatas Banionis ir labai skubėdamas, be jokio „labas rytas“ trenkė man klausimą: „Gal žinai, kada Šurna ten eis? Nežinai? Tai gal duotum man jo telefoną? Aš su juo irgi ten eičiau.“

Gaila, nebeturim jų abiejų. Išėjo... Būtų kiek luktelėję, ko gero, abu, atsiliepdami į Donskio komisijos sprendimą, ateinančią Vasario 16-ąją organizuotų tūkstančių savo talentų gerbėjų gedulingą eiseną Neries krantine, pro nepriklausomos Lietuvos Naujosios Kultūros TRIUMFO ARKĄ.