A.Jezerskas: Laisvę apgynė žmonių ryžtas

- Su kokiomis mintimis jūs, 1991-ųjų sausį gynęs Aukščiausiąją Tarybą, pasitinkate Sausio 13-osios trisdešimtąsias metines?

- Kiekvienais metais susitikdavome su bendražygiais, sustodavome į Laisvės gynėjų rikiuotę. Dabar dėl koronaviruso bus kitaip. Tiesą pasakius, savo dalyvavimo ano sausio įvykiuose nesureikšminu. Taip, aš buvau vienas iš Laisvės gynėjų, bet tai joks mano nuopelnas. Buvau Krašto apsaugos departamento darbuotojas, todėl privalėjau ten būti. Galiu tik pasidžiaugti, kad išvengėme incidentų, išsaugojome žmones. Praktiškai Aukščiausiąją Tarybą apgynė visi žmonės, buvę prie pastato. Tuo metu mūsų žmonės budėjo ne tik prie Seimo, budėjimas buvo organizuotas prie Vyriausybės, kitų objektų. Tuometinis Krašto apsaugos departamento generalinis direktorius Audrius Butkevičius labai gerai viską organizavo ir paskirstė jėgas - žmonių reikėjo ir Kaune, ir Klaipėdoje, ir kitur.

- Vadovavote Mokomajam junginiui Seime. Kaip ketinote atremti kariškių ataką? Viename interviu esate sakęs: „Norėjome, kad niekas negalėtų sakyti, jog nesigynėme." Žinojote, jog žūsite, jei puls?

- Buvau tarnavęs sovietų kariuomenėje, todėl žinojau jų galimybes ir jėgą. Jei būtų šturmavę Aukščiausiąją Tarybą, jėgų santykis, aišku, buvo ne mūsų naudai. Mes su A.Butkevičiumi nusprendėme, jog reikia iš rūmų, kuriuose buvo daugiau nei tūkstantis gynėjų, išvesti kuo daugiau žmonių. Viduje pasiliko nedaug gynėjų. Norėjome mažiau aukų, bet kartu ir parodyti, kad mes priešinamės ir priešinsimės. Visą laiką galvojome, kaip gintis. Ir tie, kurie išėjo į lauką, jiems taip pat buvo duota užduotis - lauke jie būtų padarę tikrai didelį darbą, jie būtų pirmi pradėję stabdyti sovietų karius. Vyrai buvo mokomi kautis lauke: kaip padegti šarvuotį, kitų veiksmų. Puolimo metu išėjus į aikštę mokiau greitai išstumdyti žmones, kad kuo mažiau būtų aukų. O tuomet - pabandyti padaryti kuo daugiau žalos priešams.

- Ar Lietuvos televizija pakankamai skiria dėmesio šiai datai? Ko pasigendate?

- Pasigendu parodymo, jog visa Lietuva buvo pasiryžusi pasipriešinti. Prie TV bokšto žuvo žmonės - didelė pagarba kritusiems. Tūkstančiai stovėjo prie Seimo. Bet lygiai taip pat visi buvo pasiruošę ginti vietinę valdžią Kaune, Klaipėdoje, kitur. Mūsų laisvę apgynė žmonių ryžtas. Paklauskite - kiekvienos šeimos narys turėtų ką papasakoti, kaip budėjo, kaip laukė, kad atakuos, kaip nerimavo, ar sugrįš namo tėvas, brolis, sūnus. Tie žmonės, kurie galėjo neateiti, atėjo. Jie ir apgynė Nepriklausomybę.

Dar man didelis pasiryžimo kovoti pavyzdys yra tai, kad po Sausio 13-osios, po Medininkų žudynių jaunimas su dar didesniu noru ėjo į Mokomąjį junginį - tą rudenį atėjo daugiau norinčių nei galėjome priimti. Ir visi faktiškai ėjo ne tarnauti, o kariauti.