Vėl vasara. Vėl tie patys paukšteliai peri liepose ir kalbasi rytais. Vėl ta pati kielikė bėga tolyn nuo malkinės, kad nuviliotų nuo savo lizdo. Kas trys dešimtmečiai užauga nauja karta, negavusi per galvą ir prisikelia atstumtieji.
Kiekvienai tautai ir valstybei, kiekvienai kartai būna dovanojamas šansas. Mes turtingi - turim jau antrą. Nejaugi nejuntat, kaip vos vos dvelktelėjo silpnas vėjelis? Tai girgždėdamos, iš lėto veriasi tikrojo gyvenimo galimybių durys.
Bet ar girdit, koks garsus ėriukų tylėjimas, vėl ir vėl laukiant naujo šeimininko? Po keleto metų šie vartai taip pat lėtai ir tyliai užsivers. Kurie dar gyvi, įsižnybkim - gal atsibusim. Dabar arba niekada.
Vaistai šalina ligos priežastis, chirurgai sutvarko traumas, bet organizmas visada sveiksta ir pasveiksta pats. Pagrindinė mūsų problema užrašyta prieš 100 metų, Vasiukų šachmatų mėgėjų klube - "SKĘSTANČIŲJŲ GELBĖJIMAS - PAČIŲ SKĘSTANČIŲJŲ REIKALAS!"
Bet tai ir vienintelis tikras sprendimas. Jokie gelbėtojai, kurie viską padarys, pasaulyje neegzistuoja, visi, kas buvo ir dar gali būti - tik apgaulė, nors kartais ir geranoriška. Net Jis nieko nepadarė, viską paliko kaip yra ir pažadėjo dar kartą kada nors ateiti.
Kiekviena operacija skausminga. Jei tik kas tikrai imtųsi reikalingų permainų, būtų nedelsiant prakeiktas, paniekintas ir nukryžiuotas tų, kurie jų reikalavo ir nuoširdžiai laukė. Argi išeisi iš savo komforto zonų?
Ir visi kovotojai ar opozicionieriai paslaugiai pateikia tų komforto zonų išsaugojimo programėles. Tegu viskas lieka kaip buvę, nieko iš esmės nekeiskim, tik tuos kvailius ir pasodinkim prie vairo protingus, t.y. mus! Padidinsim algas ir pensijas!
Tai kas, kad mechanizmas susidėvėjęs ir bėgiai veda į niekur? Tai kas, kad pakeitus jonaičius petraičiais, sočius - alkanais, nieko nepasikeis? Liks ta pati partokratija, užbetonuota valdžios finansavimu politinė sistema, parsiduodanti žiniasklaida ir žmonių nusivylimas, vedantis į masinę vidinę emigraciją.
Mūsų tautos ir valstybės ateitį gali užtikrinti tik patys piliečiai. Vienintelis įmanomas dalykas, kuris būtų pradžia - sugrąžinti realią galimybę savo valstybėje spręsti žmonėms. Demokratine save liaupsinančioje valstybėje dabar esminė problema ir visų skaudulių priežastis yra tikros demokratijos nebuvimas.
Jeigu tai būtų suvokta ir imta realiai veikti - organizmas pats pradėtų valytis ir po truputį, kad ir lėtai, bet negrįžtamai sveikti. Tam būtina rinkimų, partijų finansavimo, teisėsaugos ir savivaldos sisteminė reforma, kuri atimtų iš oligarchinių grupuočių privatizuotą valstybę.
Deja, tokios reformos rimtai net nesvarstomos nei partijų, nei gelbėtojų programose, nei visuomenėje, o atskirų entuziastų pastangos bevaisės. Politiniu lygmeniu ši problema nėra net iškelta.