Algimantas RUSTEIKA: Apie permainas

Kurie nieko neišgelbėja ir nuo kurių juos labai mylėję ir už juos galvas dėję gelbėjamieji po poros mėnesių nusisuka, ima žiauriai neapkęsti ir laukti naujų gelbėtojų. Ir, kas keisčiausia, tokių vėl atsiranda ir pasaka prasideda iš pradžių.

Nors iš tikrųjų jokių gelbėtojų niekada nebuvo, nėra ir niekada nebus. Tikrasis kiekvieno gelbėtojas yra tas, kurį kas rytą matome valydamiesi dantis veidrodyje. Bet jis nieko mums nesako, tik kvailai spokso ir tiek.

Ir po kiekvienos nesėkmės užplūsta nusivylimo bangos - vėl nieko neatsitiko, mes juodi ir mažiukai, nieko negalim! Vėl jokių permainų! Prasideda kaltųjų paieškos, suteikiančios daug džiaugsmo valstybės išpardavinėtojams.

Atsiminsiu dabar tuos laikus, kai permainų laukimas buvo kaip tada mus uždegusi kino salėse Viktoro Cojaus daina - kiekvieno mūsų širdyse. Kada buvo tokia pat kasdieninė neviltis, kad niekas pas mus nepasikeis. Ir tada gautą pamoką, kurios neužmirštu ir dabar.

Šalta, berods 1986 ar 1987-jų žiema, per siaubingą lijundrą apledėjusios Vilniaus senamiesčio gatvės, automobiliai, medžiai. Slidinėdamas, atsargiai stumdydamas kojas su vieninteliais turėtais žieminiais už 40 rublių, ėjau iš „Literatūros ir meno" redakcijos.

Savaitraštis tada buvo šalies kultūrinio ir politinio gyvenimo centras. Toks tuometinis "Delfis", tik kita, gerąja prasme, kurį visi skaitėm, laukdavom šeštadieninio numerio kaip gyvenimo įvykio. Kai gyvenau Biržuose, tai kioske prie P. Meškausko fotoatelje reikėdavo iš anksto užsiprašyti, kad paliktų.

Tada „Literatūrmenyje" vyko beveik pusmetį trukusi diskusija apie poeziją. Baigiamajame "apskritame stale" pas A.Guščių dalyvavo S.Žukas, K.Stoškus, V.Zaborskaitė, dar kažkas, jau nebepamenu. Ir aš, niekam nežinomas "inžinierius" iš Kauno.

Matot, tada būtinai reikėdavo lietuvių tautai nurodyti, kas tu toks. Parašei straipsnių - vadinasi "kritikas" ar „publicistas". Publikavai eilėraštį ar du - "poetas". Nieko nepublikavai - tai įvardindavo pagal profesiją: "darbininkas", "gydytojas" ar, kaip aš - "inžinierius".

Buvau toks žalias, ką tik baigęs KPI statybą inžinieriukas, naktimis skaitantis visokias keistas filosofijas ar kseroksu atšviestą, savaitgaliui paskolintą A.Solženyciną. Klausantis Vakarų "balsų" su prie radiatoriaus prispaustu VEF-201, nes taip ekranuodavau "zirzeklius" ir buvo galima girdėti ir suprasti. Buvau taipogi keistas jaunikaitis, rašinėjantis į stalčių visokias eiles beigi apsakymus.

Žodžiu, toks nepatenkintas, nekenksmingas šmikis - tada "antitarybinis", panašiai kaip dabar "prorusiškas". Redakcija pakvietė į baigiamąją diskusiją už vertingą pasisakymą diskusijoje, nes buvau parašęs nestandartinį, "nepolitkorektišką", vos ne „antitarybinį" pasisakymą, bet Ezopo kalba.

Tatai redakcijai patiko ir net gavau premiją kaip už vieną iš geriausių metų savaitraščio publikacijų! Tada savaitraščiai ir žurnalai šitaip skatindavo autorius - 90 rublių, įsivaizduojat? Tai buvo pinigas, pusantros minimalios, galėjai be vargo pragyventi mėnesį. Prašvilpiau per dieną - nusipirkau prabangią, mažytę ir mielą jugoslavišką rašymo mašinėlę, dar ir dabar kažkur turiu.

Diskusija redakcijoje vyko taip: grandai ne kalbėjosi, kaip normalūs gyvi žmonės, o išsitraukę lapelius paskaitydavo namie iš anksto pasirašytas kalbeles ir perduodavo A.Guščiui. Labai tam metui politkorektiškas ir tikrai išmintingas - apie leidybą, vertybes, lėšas, lietuvių literatūrą, poezijos sroves ir visokias įtakas, kaip viską pakeisti nieko nekeičiant... Tik V.Zaborskaitė kalbėjo be lapelio.

Nustebę dėbčiojo į mane, kai kalbėjau - kas čia per paukštis? Ir supratau tada, kam reikėjo tų lapelių - redakcijai, nes diktofono nebuvo ir niekas nestenografavo, o pokalbį juk reikėjo spaudai parengti. Todėl gavau kitą dieną paprašytas ir aš užrašyti popieriuje ir paštu savo pasisakymą nusiųsti.

Baigėsi vėlai, jau buvo tamsu ir gatvės ištuštėję, grandai kažkaip greitai išsivaikščiojo pas žmonas, o aš užtrukau, nes man reikėjo į traukinį. Ir teko inžinieriui per baisiai slidžius lijundros ledynus lydėti už parankės šlubą profesorę iki troleibuso, kad kur neužsimuštų. Už blausių langų žydrieji ekranai rodė programą „Vremia", žmonės rengėsi miegoti, ėjom atsargiai, paslidinėdami.

Paklausė senyva profesorė jauniklio to, ko ir aš dabar jauniklių paklausiu: na kaip jaunimas, ką mąstot, kokie požiūriai į tai, kaip gyvename? Pasakiau, kaip ir man dabar atsako: daugumai viskas vienodai, o ir nieko tos mūsų kalbos nepakeis. O ji, kiek patylėjusi, pajuokavo - greit tik triušiai veisiasi, reikia tiesiog daryti tai, kas tau atrodo labai svarbu, o gausis tas, kas gausis.

Ir, dar patylėjusi, pridūrė: viskas, Algimantai, tik tada ir pradeda nepastebimai keistis, kai atrodo, kad niekas jau nebepasikeis. Nes pati neviltis, kad niekas niekada nepasikeis, yra pribrendusių, neišvengiamų permainų ženklas.

Štai ir stotelė, atšliaužė lėtai troleibusas, mes, dar kiek pasikalbėję, ir atsisveikinom, ir niekada gyvenime profesorės daugiau nebesutikau. Ir po keleto metų tą nesikeičiantį pasaulį nusinešė galinga permainų banga.

Prisimenu ir dabar, po daugelio metų, tuos slidžius, blizgius Vilniaus šaligatvius, žvarbų drėgną šaltį, lėtai prašlamančius troleibusus su viduje, uždaruose šviesos pasaulėliuose sėdinčiais žmonėmis, į parankę įsikibusios senos moters rankos pojūtį. Ir tuos už mane daug daugiau patyrusios profesorės žodžius, kurie tinka visiems laikams.

Pats būk tas pokytis, kurį nori matyti pasaulyje. (Mohandas Karamčandas Gandis).