Kasmet nuo praeito gyvenimo Kalėdų, ypač dabar, kai pasaulis sparčiai žengia į beprotnamį, prisikaupia valandų, kada viskas rodosi beprasmiška. Dažniausiai dėl savo ir visų mūsų klaidų, nesąmonių, nuodėmių ir naudos vaikymosi. Kitaip negali būti, bet vis sunkiau tą sau pripažinti, kaip besistengtume.
Tiesa visada užklumpa staiga, netikėtai, kaip birželio liūtis - pritvinkusi votis trūksta ir aptaško. Ir kaip malonu būna gyvenimo našta ir skauduliais draugiškai pasidalinti su artimu, mylimu! Jei toks šalia - turime geriausią variantą. Apkaltiname jį viskuo ir savo tamsą numetam tam, kuris negali mūsų nepriimti.
Kaip palieka gera ir lengva, nes radom pagaliau amžiną kaltąjį dėl pasaulio tragedijų! Tą, kuris mus myli. Grynas kaifas, nebereikia nieko suprasti, vertinti, gailėtis - tai tegul jis viską supranta, vertina ir gailisi. Dėl to, ką padarėm. Nes kaltas vien tuo, kad yra šalia ir bijo būti mums nepatogus.
Tai tegul dabar jis tuo ir pasisotina, prisiskaudina iki soties. Kuo labiau, tuo lengviau - ir tikrai, bemat pagerėja! O svarbiausia, nebereikės pamatyti savęs, nebeteks apstulbti, pasibaisėti tuo padaru, paskendusiu savigailoj, savo tobulybėj ir kaltininkų ieškojimuose.
Pasaulis tampa paprastas, aiškus, čemodano formos - juodai baltas, kaip meninė foto. Netgi dvasingas, po galais ir jį lengvai valdome. Turim žmogų, kuris mus tokius sugeba suprasti, pakęsti, priimti ir mums pasisekė. Ištraukėme laimingą bilietą - neperspauskim, kad neprarastume.
Branginkime juos, nes tą turi vienetai iš tūkstančių. Ir viskas mums bus gerai. Tiek, kiek įmanoma šiais nuostabiausiais nelaisvės laisvių laikais. Aišku, galima lengvai įsijausti į vaidmenis ir pavažiuot iki galinės stotelės: reikalauti neįmanomo, visiško pasidavimo ir apsikaltinimo.
Taip laimėsime mūšį, pralaimėsim karą ir gyvenimą. Daugelis šitaip įsijaučia ir daugiau nieko nebejaučia. Tai pabaigos pradžia, kada išlieka tik vienatvė kartu, prisiminimai apie ateitį ir gyvenimas praeityse. Ir ėjimas per tuos, kuriems ant tavęs nusispjaut. Ir baimė pažvelgt į veidrodį, pasakyt viską vaikams ar motinoms, jeigu jas dar turim.
Neduok Dieve, jei dėl mūsų nesąmonių atsitiks, ko nebegalėsim pakeisti. Nuvalkiota, didelė tiesa: dabar susikaupimo, tikėjimo, vilties metas ir žmogui, ir tautai. Nei prarasto laiko ir žmogaus, nei pasibaigiančios taikos ir valstybės, nei atsisakytos ateities šansų ir meilės susigrąžinti neįmanoma.
Turėkim ką turim, nes nieko daugiau nebebus duota. Branginkim vienas kitą ir saugokim, nes vėl atėjo laukimo metas ir ateities pradžios valanda. Būkime nors kartą drąsūs, patys sau atviri ir pabandykime gyventi be melo. Ir būsim, vaikučiai, ne visada teisūs. Bet visada laimingi.