1 nuotr.Pasislėpę nuo kasdienių melo dronų ir patys savęs, išsivalėm langus, dažėm kiaušinius. Buvom pasiruošę tam nežinia kam, kas mums dovanota. Vėl pabandysim pakelti širdis. Vėl spengs tuštuma nuo nepasakytų žodžių, po kiemus lakstys vaikai ir šunys.
Gal bus net saulėta ir vakare išeisim pasivaikščioti, jei bus kam išeiti. Ir vėl apgaubs sielos nuovargis ir tyla. Kasmet atliekamas ritualas, vargonų gausmas ir smilkalų kvapas. Atsikėlus - vienas kitam žinutės su kiaušiukų nuotraukytėmis.
Linkime visokių laimių. Kuriam labai pasiseka - išsijungia trumpam minčių ekranai. Ir apsupti gyvenimo daiktų išgirstam tą, kuris tyli. Kuris vis nepavargsta gimti, numirti, vėl prisikelti. Toks Jo darbas, ania?
O kas, jei Jis tikrai yra? Va taip - tikrai tikrai? Kas būtų, jeigu Jis vėl ateitų? Čia, dabar, į drąsiai trinkelizuotą Lietuvą? Pas mus tokius? Tarkim, rytoj ar kitą pirmadienį 9.00 ryto, kai vėl vėluosim į darbą ir planuosim atostogų keliones?
Galvojate, kaip F.Dostojevskio Didžiajame inkvizitoriuje, būtų kažkas labai tragiškai gražaus, didingo? Niekas net nepastebėtų. Portalai tarp menkystų baliukų ir papų neparašytų. O kai taptų BYŠKĮ žinomu, Ekranas paklaustų: KIENO KRYMAS?
Apšauktų patvoriniu, vatniku, prorusišku, maršistu, penktakolonininkų trampiniu. Fariziejai ir rašto mokytojai išdergtų ir susirinktų tūkstančius laikų. Minios vidinių okupantų patriotiškai žviegtų, būsimi kolaborantai įtrauktų į kolaborantų sušaudymo sąrašus.
O teisingieji feisbukų kovotojai išmintingai pasakytų, kad Jis nieko nepasiūlo! Nes tik kalba ir nieko nedaro! Ir už dyką nieko nežada! Kažką kliedi apie kažkokias karalystes, kur turėsim atsakyti už tai, ką padarėm ir net ko nepadarėm! Kokia nesąmonė, ką tas čia sau galvoja, atsirado, mat, teisuolis!
Bet atsirastų vienas kitas paskui Jį einančių, jų vis daugėtų. Pradėtų tyrimą dėl kurstymo prieš imperatorių ir susirinkimų pažeidimą. Pasodintų su Celofanu į vieną kamerą. Rinktume parašus po peticija, visi bijotumėte rašytis...
Bet po metų Jį paleistų. Ir jau beveik niekas neatsimintų, kas toks, tik žinotų, kad nereikia būti šalia jo net troleibuse. Kad niekas nepamatytų, kaip su kokiu Paleckiu. Ir galėtų sau darbuotis prekybcentryje salės darbuotoju už minimumą. Vakarais rašinėtų į feisbuką.
Gerai pasistengęs, po kokių 3 metų susikurtų nedidelę pasekėjų grupelę. Gal net įstotų į maršistus. Bet, jeigu išeitų amžiams, niekas to nepastebėtų. O mes kasmet, kaip visada, atliktume šventą kiaušinių ritualą. Gaudžiant vargonams ir kvepiant smilkalams.
Manęs klausia: kas atsitiko, kodėl pasidarei kažkoks? Atsakau - viskas gerai, nesijaudinkit, juk ir taip nesijaudinat. Nors niekas seniai nebėra gerai, bet slepiu tai nuo savęs, užlietas didžiosios drebutienos.
Juk ir jums būna gera, nes kas nuostabesnio už tapsmą didelio melo dalimi, už gyvenimą isterijoje? Kai už nieką neatsakai? Pabėgsim, pasislėpsim, paspausim perkrovimo mygtuką ir dvasios mirtis, duobagyvių fiesta ir netiesa pradings?
Tiesiog ištylėsim ir nebebus? Bet taip mes patys dingstam ir nebebūnam. Kaukės priauga ir nebegalim jų nusiplėšti. Jos tampa mumis. Nors kartais dar pajuntame tikrumo tylą pakylant patamsiais, kuri vis tiek užlies.
Jos neištylėsi. Ji tau sako - aš esu tu, kurio bijai. Kuriuo netiki, nenori pasitikėti. Sakai sau - bet tai kitas, nesuprantamas, kas jis toks? Nebijok, visada nešiosi tą baimę ir tylėjimą su savimi kaip šešėlį.
Jei pasiseks - trumpam užmirši, bet jausi, kad gyvybės šviesa yra visur. Kaip pajunti naktį, kai parvažiuoji namo - atsirakini duris ir dar neįėjęs žinai, ar kas nors yra, ar nieko nėra.
Protėviai ir ainiai yra čia ir dabar, tavo namuose. Nors niekas tau nesakė - viską išgirsi iš tylėjimo, kuris kasdien tas pats ir kitoks. To, ką tyliu, niekada iki galo neišsakysiu. O apie ką jūs tylit, žmonės?
Na taip, irgi nepasakysit, nors žinau, kad turit apie ką. Ir tai nepraeis, nepabėgsime niekur. Sakote, viskas tik šešėliai, melas ir niekai? Bet tas kitas, kuris kasmet ateina, esate tikrasis jūs. Nejaugi negirdite, kaip kvėpuojat?
Kada šviesa ir tiesa nutolsta, ir nusileidžia tuštuma, kada pilnos gatvės prarastų akių. Kada beldžiate ir neatidaro, šaukiate, bet niekas negirdi - pasaulio tyla visada su mumis. Čia gyvena žmogaus tiesa. Čia esame visi ir Tas, Kuris Prisikels.
Mes dar būname. Kas rytą atidarom langus ir įsiveržia beprotystė, nors kieme pasiutęs visokių paukštelių čiulbėjimas. Juk pamenat - susėdome su vaikais prie stalo ir trumpam nutilom, ir tikrumas trumpam sugrįžo. Mes dar gyvi ir turime viltį.
