Senovėje etatiniams išvaduotojams buvome „draugai". Dar pamenu, kai paskambinę iš partkomo (duoti partinį įsakymą kokiam nors remontui kokiam nors savo pažįstamui) sakydavo: „draugs Rusteika"... Būtinai taip sutrumpinant, tai jau buvo kaip Tėve mūsų.
Kartais, per anuometines svetimųjų šventes, senolių ir melžėjų suvažiavimus ar tų laikų nukriošėlių a la Biden šermenis, mes būdavom „brangūs" ar net „gerbiami" draugai. Bet po tik opa! - padainavom porą metų ir visi staiga tapom nebedraugais...
Užtat pasidarėm savais ir ūmai patapom „mielaisiais, gerbiamaisiais ir brangiaisiais"! Dar į mus kartais, bet gana trumpai, kreipdavosi „tautiečiais". Bet vėliau savieji nuo gerovės išvažiavo į užsienius užpakalių plauti ir silkių lupti. Būti tautiečiais ir lietuviais tapo nebepatogu ir buvome padalinti į kastas.
Ponai ir akis vartančios ponios po Adamkų Vienos balių ėmė kreiptis vieni į kitus „ponai ir ponios!". Likusioji smulkmė, išjungus kameras, įvardinta „runkeliais, prastuomene", o vėliau, pagal einamojo momento reikalavimus - „patvoriniais, šaranais ir vatnikais". Tačiau, įjungus mikrofonus, vėl ūmai atvirstame „brangiais Lietuvos žmonėmis".
Porinkiminėms pagirioms praėjus, mus kaip ant juoko, bet būtinai labai rimtais veidais vadina "Lietuvos gyventojais". Nuo žodžio „gyventi" turbūt, nes mes, šiaip ar taip, dar esame gyvi. Nors musės tai irgi čia gyvena ir tūpiasi kur tik patinka.
Kaip sakė Olegas Jankovskis - visos didžiausios pasaulio kvailystės daromos rimta veido išraiška, tik tai ne visiems lemta suprasti, o be to, jis rusas. Todėl dabar mums jau nustatyta galutinė, aiški ir tvari diagnozė - esame „rinkėjai, vartotojai, darbo jėga ir žmogos".
Ir, kas svarbiausia, mus praminė „MOKESČIŲ MOKĖTOJAIS". Nes ko jiems iš mūsų dar reikia - tai sunkiai uždirbtų pinigų. Konkretu, tikslu ir sąžiningai atitinka visas darnias realybes ir visokiausias kitokias europines beprotybes.
Nors jei atsiverstume brangių Lietuvos tautiečių referendume priimtą Konstituciją, tai netikėtai sužinotume, jog esame PILIEČIAI. Gražus, atsakingas, garbingas ir įpareigojantis vardas. Tik nepamenu, kad taip mus kas nors kartą būtų pavadinęs.
O kaip gražu būtų kreiptis: „pilieti Bartoševičiau, pilieti Minedai, pilieti Landsbergi..." Dar geriau būtų „pilieti viršininke", bet tai jau toje aplinkoje, į kurią mes juos pačius anksčiau ar vėliau tikrai patalpinsime.