1 nuotr.Dar viena diena praėjome arčiau prie to, ko laukdavom nuo vaikystės. Vėl Kalėdų naktis šioje beprotiškoje ir nuostabioje žemėje. Kasdien visko daugyn, kasmet mūsų mažyn. Bet liekame tikri, mes esame labai tikri.
Mes jaučiam, mes girdime vienas kitą. Ir begalybė, kaip visada, žvelgia pro langus. Mes apsupti tamsos, bet trumpam esame pasaulio šviesa ir būsim su ja.
Susirinksim prie stalo, kur susitinka praeitis ir ateitis, visi iš visų laikų. Ir tamsa mūsų neįveiks. Tai ne mano ir ne jūsų šitie žodžiai. Išgirskime ir paskaitykime pasaulį ir vienas kitą.
Yra tik amžinas dabar, kur tikrumą atpažįstame iš vaisių, kaip ir mus iš vaisių atpažins. Kuo pikčiau neigiame ko nenorim, tuo tvirčiau įrodom, kad tokie patys esame.
Ir vėl artėja šviesos atgimimas ir priartėjimas. Ir vėl tikime, kad kažkur yra tiesa. Kuo labiau neapkenčiame, kuo labiau netikim, tuo labiau parodom, kaip tai mums svarbu. Tokia dabar mūsų meilė.
Per mus pasaulis pamato save. Save atpažįsta, supranta ir su savimi kalbasi. Tai bus visų kalba, kurią gal pasakysime vaikams šį vakarą, net jei jų neturime.
Garsiai tylėsime kas svarbiausia mylimiesiems, kurių gal nėra šalia. Nebijokim išpažinti savo meilę. Nejaugi mūsų jau nebėra, tik rytais laukiam vakaro, vakare - kitos dienos?
Bus naktis, kurioje galime būti tikri ir suprasti tamsą. Viską dar galime pamatyti, net jei nieko nelaukiam. Kada esame tuo, ko nėra, nes visą savo laiką pralaukėm.
Kvėpavimas ir pasitikėjimas užpildys mūsų kambarius. Ir rytas ateis, bet kitoks. Kas buvo esi tu, ko lauki esi tu, bet kas tu dabar? Kasdien ateina kažkokie žmonės ir tau kalba, ir atsakai, kad nesi kaltas. . .
Šį vakarą nebebūsi kitas. Ir viskas, kas čia buvo, bus gera, ir medžiai vėl dideli. Štai ir laužas prie ežero, apstatytas akmenimis. Ir mūsų vaikai mirgančiais šviesos veidais.
Ir tėvas, jaunesnis už mus, apkabinęs mamą, ir čirkš birželio žiogai, ir suprasime, kaip viską galėjom suprasti. Man reikia tikrumo, tau reikia tikrumo, mums vis dariems reikia mūsų.
Išmeskim viską pro langus. Tiesiog atsimerkiame, štai jau tiesiame ranką, palieskim pirštais kitą ranką, pulsuojančius gyvybe smilkinius. Mes esame čia - šviesa, apsupta tamsos. Nieko daugiau nėra ir nebus. Tik viltis.
Kodėl mes čia? Kodėl tokie? Kada tai prasidėjo ir kada baigsis? Kas buvo iki to ir kas bus per amžius, kai nieko nebus? Ir kodėl gruodį lyja? Per Kalėdas gimsta atsakymas, kurio nebuvo ir rytoj vėl nebus.
Atsakymas esame mes. Mūsų rankos šiltos ir kvepia prisilietimų kekėmis. Išjunkime šviesą ir įsijungs tamsa. Ateikime vienas pas kitą, pagarbinkim vienas kitą. Šis vynas yra mūsų kraujas.
Mūsų žodžiai praeis. Ir pasaulis praeis, ir žmonės, ir vakare švytintys miestai. Bet mes niekada nepraeisim.
