Algimantas RUSTEIKA: Ukraina ir D.Trumpas. Pasaulio lūžio pradžia?

Amerikos politinė sistema - tai ne biurokratijos ir pliurpalų jūroje skęstanti Europa su pagal "sąrašėlius" išrenkamais politikais ir begalinėmis trapiomis koalicijomis, neįgaliomis priimti ryžtingų sprendimų. Emigrantų sukurtoje valstybėje nugalėtojas pasiima viską, visi politikai renkami žmonių, prezidentas yra kartu ir premjeras. D.Trumpas su Senato, Atstovų rūmų, valstijų gubernatorių dauguma ir galimybe skirti teisminę valdžią dabar gali daryti praktiškai viską. Net sprendimų operatyvumu prilygti autokratams.

Ir jis darys. Ne todėl, kad yra labai geras, pūkuotas ir nori išgelbėti visą planetą. Todėl, kad nori išsaugoti savo valstybę, jos įtaką, dolerį ir verslus. Tam tikslui jis neišvengiamai turi stabdyti ir stabdys Vakarų civilizaciją žlugdančius globalizmo projektus - genderizmą, masinę migraciją, "žaliojo kurso" beprotybę, trockistinės žiniasklaidos diktatą.

Jis nesiterlios ir nesiseilios, ne keletas, o visi valdymo pultelio mygtukai jo rankose. Žlunganti Vakarų Europa - ir mūsų teritorijos administratoriai taip pat - turės arba susitaikyti ir prisitaikyti prie naujosios, trumpiškosios "perestroikos", arba eiti po velnių. Artimiausias išbandymas - Ukrainos karo baigtis. Norint suprasti D.Trumpą reikia tiesiog atsibusti iš propagandinių pasakų sapno. Pabandykim.

Interesai ir karo pradžia

Globalioje politikoje nėra humanistinių vertybių ir tiesos viršenybės, tik grumtynės dėl resursų, pelnų, valdžios ir teritorijų. Tai interesų kova ir nieko daugiau. Ekonominėmis ir politinėmis, o tikslų nepasiekus ir atsiradus galimybei laimėti - taip pat karinėmis priemonėmis. Didiesiems leidžiama ir nugalėtojams atleidžiama absoliučiai viskas, nes jie teisia nugalėtuosius ir įtvirtina naujas tvarkas.

O masėms, kurios laukia gero vaizdelio, yra ideologija ir propaganda. Ideologija valdančiojo elito interesus pateikia kaip visuotinį gėrį nešantį, šviesią žmonijos ateitį lemiantį istorinį būtinumą. Propaganda gamina vartotojams informacinę kramtomąją gumą. Jos paskirtis - įteigti, kad viskas, kas daroma, yra dora ir teisinga, o ką daro oponentai - niekšiška ir nusikalstama.

Nebeliko priešiškų socialinių-ekonominių sistemų ir ideologijų, tik primityvi savanaudiška kova dėl įtakos sferų, kaip prieš Pirmąjį Pasaulinį. Laukinio, oligarchinio kapitalizmo daugiau Rytuose, politkorektiško komunizmo - Vakaruose. Nors ir ten, ir ten vyrauja valstybinis, korporacinis imperializmas, absoliučiai kontroliuojantis visuomenes.

Tai, kad dėl politinės ir karinės įtakos Europoje bus karas Ukrainoje, buvo aišku jau nuo 2008 metų, po Rusijos-Gruzijos karo. Diplomatiniais kanalais buvo transliuojama, jog NATO plėtros raudonųjų linijų Maskva neatsisakys ir jas gins karine jėga. Po Maidano prasidėjęs karas Rytų Ukrainoje tęsėsi. Minsko susitarimai, kuriuos Ukraina, spaudžiama europinių "demokratijų", buvo priversta pasirašyti po nemokšiškų Debalcevės ir Ilovaisko pralaimėjimų tam, kad išvengtų karinio sutriuškinimo ir kurių Kijevas niekada ir nesirengė vykdyti, nebetenkino nei vienos pusės.

Normandijos formato susitikimai nieko neišsprendė. Tai negalėjo tęstis amžinai, karas Ukrainoje buvo neišvengiamas. Ir naudingas visiems didiesiems žaidėjams.

JAV interesas - įvelti Rusiją į ilgą Afganistano tipo karą Ukrainoje. Tuo būtų išvengta didesnio Rusijos įsijungimo į priešpriešą Kinijos pusėje, užsitikrinant jos sekinimą antraeiliame globalaus konflikto flange.

Bailios, išglebusios Europos paskatinimas perimti NATO finansavimo naštą bei didinti užsakymus ginkluotei. Gal būt net palaikymas anglosaksų - JAV, Jungtinės Karalystės ir Australijos - karinei sąjungai prieš Kiniją - AUKUS.

Kinijai nereikšminga dėl įtakos Sibire konkuruojančios Rusijos tiesioginė karinė parama, bet svarbus resursų tiekimo stabilumas. Dėl sankcijų padidėjus Rusijos priklausomybei nuo alternatyvių rinkų, karas dar labiau padidintų Kinijos įtaką ir sumažintų resursų kainas. JAV neišvengiamai turėtų permesti ženkliai didesnes pajėgas į Rytų Europos valstybes jų apginamumui užtikrinti, kas irgi susilpnintų globalų konkurentą.

Europai karas irgi naudingas. Baigtųsi begalinės investicijos į viską išvagiančią Ukrainą su jos biurokratija ir oligarchais. Ir ES  atsakomybė už ukrainiečių tautos likimą, į ką Europos Komisijos biurokratams buvo (ir yra) giliai nusispjaut, laukiant pigių Sibiro dujų iš Nordstream-2 ir rinkos iki Vladivostoko. Jie buvo pasiruošę sutikti su viskuo, kas duotų pelną. Be to, pralaiminčios Ukrainos prichvatizavimo galimybės juk žymiai didesnės.

Diplomatiniais kanalais viskas buvo derinama. E.Makronas, O.Šolcas ir kiti europiniai "korifėjai" buvo nusipirkę nuolatinius bilietus į Maskvą, pokalbiai trukdavo valandų valandas. Per Amerikos Leonido Iljičiaus - Joe Bideno - susitikimą su V.Putinu Ženevoje 2021 metų birželį viskas buvo aptarta, vėliau ten pat vyko uždaros šalių derybos.

Galutinai suderinta per JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojos politiniams reikalams Viktorijos Nuland vizitą į Maskvą 2021 m. spalį ir CŽV direktoriaus Williamo Burnso, dirbusio ambasadoriumi Rusijoje ir gerai pažįstančio jos politikus asmeniškai, pusiau slaptas derybas Maskvoje ir pokalbį su V.Putinu tų pačių metų lapkritį.

Nesunku numanyti, dėl ko tartasi, tai akivaizdu iš veiksmų. Rusija įsipareigojo nepanaudoti branduolinio ginklo, neatakuoti branduolinių elektrinių ir nepulti nieko kito, tik Ukrainą. JAV įsipareigojo tiesiogiai, savo kariuomene nesikišti į karą, neduoti Ukrainai kritinių ginkluotės kiekių ir neleisti Ukrainai atakuoti Rusijos teritorijos centrų savo patiektais ginklais. Ir to susitarimo buvo daugmaž laikomasi iki šiol.

Amerikos Leonidas Iljičius viešai pareiškė - mes nesikišim, kas išvertus iš diplomatinės į žmonių kalbą reiškė leidimą karui. Vakarų valstybių atstovybių darbuotojai saugiai evakavosi, virš Rusijos ambasados kilo dūmai nuo deginamų slaptų dokumentų. Visas pasaulis suprato, ką tai reiškia.

Net buvo aptarinėjama vidutinio lygmens politikų išnešta iš politinių sluoksnių į viešumą „problema" - ar atsilaikys Ukraina ilgiau kaip tris dienas? Kas ir politiniu lygmeniu nedelsiant buvo patvirtinta. Tuoj po didelio masto karo pradžios Kijevo vyriausybei buvo pasiūlyta emigruoti, t.y. iš esmės Ukrainos valstybei pasiduoti.

Karas

Blickrygui nepavykus, buvo aktyvuotas variantas B - sekinti Rusiją ilgu karu. Pradėti rimtos ginkluotės tiekimai, įvestos ekonominės ir finansinės sankcijos. Stambule praktiškai pasiekti taikos susitarimai po skubaus B.Džonsono vizito į Kijevą buvo atmesti. Nors kiekvienas pradinio karinio parengimo studentas žino, kad pergalei reikia turėti bent 3-5 kartus didesnius pajėgumus už priešininką ir vyravimą ore, ko neturėjo ir neturi Ukraina, bet turi Rusija, vis tiek buvo nutarta kariauti tiek, „kiek reikės", iki „Ukrainos pergalės".

Didžiosios branduolinės valstybės karų niekada nepralaimi, nes kritiniam atvejui turi pasaulio sunaikinimo mygtuką, tačiau tą „pergalės" naratyvą nedelsiant pasigavo ant užpakalinių kojyčių patarnaujanti „laisvoji" žiniasklaida, o propagandinės isterijos nepaveikti sveiko proto kritikai apšaukti „putlerio mylėtojais". Iš esmės tai reiškė planą ilgam naikinimo karui iki paskutinio ukrainiečio ir didžiulį Ukrainos valstybės sugriovimą.

Svarbiausios Vakarų firmos tiesiogiai, per tarpininkus ar įsteigtas priedangos firmas liko Rusijoje. Per trečiąsias šalis, aplinkiniais keliais reikiama produkcija plūsta į Rusijos rinką ir, kaip buvo skelbta, vienas didžiausių tokių prekių perkrovimo uostų - mūsų Klaipėda. Lygiai taip pat sėkmingai parduodama rusiška produkcija ir resursai, eksportas į Kiniją, Indiją ir kitą pasaulį padidėjo. Ir į Europos Sąjungą SGD pardavimai išaugo dvigubai ir pasiekė rekordus.

Sankcijos ne tik nesuveikė, bet davė atvirkštinius rezultatus. Maskva uždirba karui kasmet vis daugiau. JAV iš SGD eksporto Europai, patogiu laiku susprogus Nordstream-2 (pasaka apie išnuomotą burinę jachtą ir kelis vyriokus bei moteriškę su akvalangais netiki niekas pasaulyje) taip pat uždirba vis daugiau. Pralaimi tik Europos valstybės, savanoriškai atsisakančios gamybos konkurencingumo dėl „žaliosios" beprotybės ir brangesnių resursų. Toliau grimzta į recesiją, pradeda byrėti politiškai Vokietija, su kiekvienais rinkimais genderistinis socialiberalizmas Europoje pralaimi vis labiau.

Europa beveik nebeturi ginkluotės, kurią gali Ukrainai duoti, todėl steigiamos visokios „koalicijos", kurios reiškia senos tarybinės amunicijos supirkimą iš jos dar turinčių trečiojo pasaulio valstybių. Prieš metus Wall street journal paskelbė duomenis, kurių niekas nepaneigė. Didžiosios Britanijos iš esamų 227 tankų tik 157 gali būti dislokuoti per 30 dienų ir galbūt tik 40 yra visiškai veikiantys ir pasirengę judėti. Keičia savo tankus 148 modernesnėmis versijomis, tačiau jos nebus dislokuotos iki 2027 m. Visiškai dislokuojamos šarvuotosios divizijos Britanija neturėjo nuo 1991 metų Persijos įlankos karo.

Prancūzija turi mažiau nei 90 sunkiosios artilerijos vienetų, kiek Rusija praranda per mėnesį Ukrainoje. Vakarų Vokietija iki 1980-ųjų turėjo daugiau nei 7 000 kovinių tankų, suvienyta Vokietija dabar turi 200, iš kurių tik pusė veikia. Šalies pramonė gali pagaminti apie tris tankus per mėnesį. Vokietijos kariuomenė turi pakankamai šaudmenų dviem mūšio dienoms. Nyderlandai išformavo savo paskutinį tankų vienetą 2011 m., perduodami likusius kelis tankus į Vokietijos kariuomenę. Danija praktiškai visą sunkiąją ginkluotę Ukrainai jau atidavė. Ir t.t.

JAV teikiama ribota karinė parama irgi pasiekė ribas, nes nenorima iš kariuomenės imti daugiau atsargų, negu reikia jos pilnam kovingumui išlaikyti, o gamyba trunka ilgai. Tuo labiau, kad Ukrainai tiesiog trūksta ir karių, kurie galėtų ta ginkluote kautis. Mobilizacija praktiškai įstrigo, motyvacija visuomenėje pasiekė kritines žemumas. Pusė šaukiamojo amžiaus vyrų vengia registruotis karinėje įskaitoje, vyksta brutalios rekrūtų gaudynės gatvėse - kaip XIX amžiuje caro laikais. Dezertyruojama dešimtimis tūkstančių. Naujausias pavyzdys - iš parodomosios brigados „Ana Kijevietė" kūrimo su Prancūzijos parama, kainavusios per 800 milijonų eurų, dar apmokymų metu užsienyje pabėgo 50 karių, o po apmokymo iš 2,3 tūkst. karių 1,7 tūkst. išsilakstė taip ir nepradėjus kovos veiksmų.

Rusijos kariuomenei lėtai, bet nesustabdomai žengiant į priekį šiomis sąlygomis iškilo jau ne šiaip karinės nesėkmės galimybė, o reali grėsmė Ukrainos valstybingumui. Tragikomiška, tačiau tokiomis aplinkybėmis karo stabdymui labiausiai priešinasi... Ukrainos prezidentas V.Zelenskis, keldamas sąlygas ir reikalavimus, kurių - tą jis tikrai žino, jam ne kartą pasakyta - Vakarai nevykdys ir netenkins.

Iš Rusijos tarptautinės izoliacijos irgi nieko neišėjo. Globalieji Pietūs jos neparėmė, Rusijoje vyksta masiniai, didžiuliai tarptautiniai renginiai, kaip Kazanėje įvykęs „trečiojo pasaulio" šalių vadovų susitikimas. Plečiasi ir stiprėja BRICS, stoja nauji ir nauji nariai. Tai esmingai pažeidžia esminius, globalius JAV interesus ir jos vadovams reikia ką nors daryti, likviduojant Leonido Iljičiaus Bideno komandos darbelių pasekmes. Ir D.Trumpas darys.

Karo baigtis ir ateitis

Jo metodas seniai paskelbtas - dvigubas ultimatumas, priverčiant Ukrainą ir Rusiją derėtis. Jei Ukraina nesutiks - bus pagrasinta nutraukti bet kokią karinę paramą, be ko Kijevas po keleto mėnesių ims negrįžtamai pralaimėti žymiai greičiau. Ir dar - jau neviešai - pagrasinant paskelbti informaciją apie masines karinės ir finansinės paramos vagystes, korupciją ir pasipelnymus Ukrainos valdžios viršūnėse, ką puikiai žino JAV specialiosios tarnybos. Beje, apie Leonido Iljičiaus Bideno ir jo sūnelio dalyvavimą tame reikale jau dabar žadami išsamūs FBI tyrimai ir tą D.Trumpas taip pat tikrai padarys.

Maskvai būtų pateiktas kitas grasinimas - nesutinkant pradėti derybų, atsisakoma visų neviešų Rusijos susitarimų su J.Bideno komanda ir imama tiekti esminę ginkluotę reikšmingais kiekiais be jokių apribojimų jos panaudojimui. Tas Rusijai būtų ypatingai nepriimtina, nes jos galimybės irgi artėja prie ribos, o ir teritoriniai karo tikslai beveik pasiekti.

Suprantama, pradžioje tai būtų tik paliaubos ir susitarimas dėl ugnies nutraukimo, kas tikrai yra įmanoma padaryti greitai ir dabar kuluaruose neabejotinai dėl to labai konkrečiai tariamasi. Tik kaip reikės Ukrainos žmonėms paaiškinti, kodėl trejus metus kariauta, miestai sugriauti ir šimtai tūkstančių žuvo tik dėl to, kad karas būtų užbaigtas daug blogesnėmis sąlygomis, negu buvo jau susitarta 2022 metais Stambule? Rūstūs vyrukai su sunkiąja ginkluote iš kovinių brigadų turės V.Zelenskiui daug klausimų.

Derybos dėl ilgalaikės taikos bus ilgos ir sudėtingos. Norint, kad jos būtų sėkmingos, teks derėtis ne tik dėl karo Ukrainoje baigties, bet ir dėl pasaulio naujos tvarkos patvirtinimo, kažko panašaus į Helsinkį Nr.2.
1975 m. Helsinkio susitarimai, pagal kuriuos sienos Europoje negali būti keičiamos karine jėga ir valstybėms nesutinkant, pirmąkart buvo pažeisti Kosovo atveju. Tai atvėrė pragaro vartus Gruzijoje, Ukrainoje ir gali pasikartoti praktiškai bet kur. Ne vienoje valstybėje yra teritorijų, kur gyvena dauguma kitos tautos, turinčios savo valstybę, piliečių - prisiminkim ir Vilniaus kraštą. Jei tokių susitarimų nelieka - karai neišvengiami.

D.Trumpas ateina gelbėti ne tik savo šalies, bet ir Europos, ir visos Vakarų civilizacijos nuo žlugimo. Nebus jokių dviprasmybių, dvejonių, ilgų diskusijų ir kompromisų, atėjo metas tiesiog veikti iš jėgos pozicijos ir jis tą darys. Amerikai ir jam reikia ir stiprios Europos, ir stiprios Ukrainos, ir stabilios, nesubyrėjusios Rusijos, kaip atsvaros augančiai Kinijos galiai.

Aišku, pirmiausia užtikrinant JAV interesus. Negalvokit, kad kalbos apie Panamos kanalą, Grenlandiją ar Kanadą yra kokie nors juokeliai. Tai visiškai rimta. Bus dalinamasi ateities pasauliu ir susitarimo su Rusija ar bent jos neprieštaravimo JTO D.Trumpui reikės ilgalaikiams Amerikos interesams realizuoti. Ir už viską bus mokama sutarta kaina.

Jau laikas būtų mūsų „ekscelencijoms" susivokti, užsičiaupti ir užčiaupti savo skalikus, tame procese esame tik šapeliai ir klaidų mums niekas neatleis. Ir jei ant didelių vaikinų derybų stalo bus padėta mūsų kvailysčių dėl Karaliaučiaus srities blokados, kaip esminių interesų pažeidimo, korta, reikalaujant problemą išspręsti dėl didelių globalių susitarimų - mūsų neišgelbės jokios vokiečių brigados, jokios divizijos 2035 metais ir jokie tankai už pasiskolintus milijardus.

Dabar laikas ne ginčytis dėl emocijų ar įsitikinimų, o gelbėti Ukrainą tiesiogine prasme. Jos ateitis faktiškai bus kaip padalintų dviejų Vokietijų ar dviejų Korėjų. Tik tai nebus dvi vienos tautos valstybės, o kitos valstybės aneksuotų teritorijų teisinis nepripažinimas. Panašiai į TSRS - Japonijos karo baigtį, kur iki šiol taika nepasirašyta, bet nekariaujama ir prekiaujama jau septynias dešimtis metų. Pasaulinio karo dėl Krymo ir Donbaso ar Ukrainos priėmimo į NATO tikrai nebus, tokia realybė. Jei ji kam nepatinka ir turite geresnių pasiūlymų - siūlykit, mielieji.

Taip, susitaikyti nelengva, bet atėjo tiesos akimirka. Mūsų civilizacijai dar vienas - gal paskutinis - šansas ir bandymas išlikti. Pasaulis pajudėjo, tai bus ilga kova. Nelengva bus viską suprasti, sunku dėl visko apsispręsti ir už viską reikės susimokėti. Durnysčių laikas tiesiog baigėsi. Jei kas dar tikite - pasimelskite sekmadieniais už branduolinio ginklo kūrėjų sielas. Be jo Europa jau pleškėtų pasaulinio karo liepsnose.