1 nuotr.Ar dar sugebame, įstengiame švęsti šventes su visu jų sakralumu? Ar pavertėme jas tik ilgaisiais nedarbo savaitgaliais su pasibuvimais, susiėjimais, pasisėdėjimais, prisiėdimais ir prisigėrimais?
Be šventumo išgyvenimo mums lieka tik kasdienybės paįvairinimai ir komercija. Net krikščioniškosios šventės masiškai vis labiau virsta kiaušinių dažymo, eglutės puošimo, dovanėlių ir valgymo - gėrimo ritualais. Šventės be šventumo ir be tikėjimo.
Lieka kovo 11-toji, vasario 16-toji, nes žmonėse tebėra gyva atmintis. Bet ir tai nepaliaujamomis valdžios pastangomis vis blėsta ir virsta į valdiškus renginius su iki kaulo įsiėdusiais žvaigždučių paraliavimais išnuomotose lauko scenose - negausinga žioplių minia vangiai palinguoja, sulaukiam kokio nemokamo fejerverko už mūsų pinigus.
Gyvename epochoje, kai šventumas, tikėjimas ir pasiaukojimas iš meilės išsigandę traukiasi. Kai viskas galima, tik negalima galvoti ir sakyti to, kas negalima. Kai siautėja teisės be pareigų, laisvės be atsakomybės ir malonumai dėl malonumų. Ir jau įsiviešpatauja noras viską ir visus, kas tam prieštarauja, uždrausti.
Joninių garbei reikia pasakyti - tada dar nebūna mišių per teliką, himnų giedojimo ir iškilmingų vėliavos pakėlimų, patetiškai netikrų kalbėjimų iš lapelių. Kai nebūna amžino gedėjimo, iškilmingų posėdžių, biudžetą vagiančių ponų ir ponių Vienos balių, koncertų Operoje. Visos tos valdiško marazmo ir apsimetinėjimo fiestos.
Gal būt tai jau vienintelė šventė, kurios jie dar iš mūsų neatėmė ir neprivatizavo. Paprastų ir tikrų žmonių gyvenimo džiaugsmo ir pabendravimo vienas su kitu ir su protėviais vakaras.
Koks skirtumas, vyksta ar nevyksta stebuklai - mes patys vienas kitam esame stebuklas. Mes esame pasaulis. Ir visas šis gyvenimas yra dovana, kurią reikia branginti.
Švęskime Rasos šventę, švęskime Jonines dėl jų laisvės dvasios ir mūsų Tautos bendrystės, kol jų dar nespėjo uždrausti.
