Algimantas RUSTEIKA: Vienybė težydi?

Paskutinis gal šansas? Gal. Dar po vieną atsikemšam? Juk vis tiek prap...m Lietuvą. Visi buvot pakviesti. Vieni su panieka atsisakėt, kiti nesiteikėt net atsakyt, nes per žemas jums lygis. Treti sutiktų, jei viskam vadovautų, o kiti būtų jų šestiorkės.

Inteligentai, kaip visada, mūvi pampersus ir visko bijo. Arba gal išdrįstų su šlipsais ateiti į frontą, jei duotum absoliučios pergalės garantijas. Už dyką, kad tik, neduok Dieve, nieko nereikėtų daryti, anei cento ar minutės laiko paaukoti.

Ir viskas steriliai, su baltomis pirštinaitėmis, kad konservata nesupyktų! Nes juk šitiek pavargę nuo drąsaus tylėjimo "kovų"virtuvėse! Tiesa, dar yra buvę ir būsimi "lyderiai". Ir senieji, pavargę nuo nepaliaujamo vienijimosi.
Ir net naujų, labai simpatiškų užvežė. Visi matėt, kaip vieną kalba, kitą galvoja, trečią rašo, ketvirtą daro. Visus išduos, padarys viską "vardan tos", t.y. dėl tos savo eiklios, naujoviškos subinės.

Ir matau jau tūkstančius, kurie įtikėjo ir dar patikės! Ir kaip visaip džiaugdamiesi šokinės ant savo entuziazmo batutų! Ir tūkstančių tūkstančiai egzaltuotų moteriškaičių laikins kačiukais, gėlytėmis ir širdelėmis! Dėkos "už tai, kad esate"!

O didieji kovotojai, nusiėmę kartoninius šarvus, skaitys su žmonomis vakarais lovoje ir skaičiuos patiktukus. Džiaugsis, kokie yra baisulingai svarbūs ir pagaliau pastebėti! Ir svajos, kaip keliese pagaliau pateks prie ponų stalo! Ir taps pagaliau tais, prieš kuriuos kovoja!

Nors tai nieko nepakeis ir visi tą žinote. Suras ir jūsų nuodėmių, po vieną, neskubėdami išgaudys ir išmėsinės, karštai plojant tiems, kurie jus išrinko. Po to prarys ir suvirškins per savaitę. Ir galėsit toliau rinkti laikus, tik statusas bus kitas?

O jums gal tik tiek ir reikėjo? Tik tą ir reikėjo įrodyti? Na, įsipilam dar vyno - ir štai ji, gyvoji mūsų Lietuva! Išsirikiavusi prie starto linijos: mažos grupelės, susitelkę apie vadukus, pavydinčios vienas kitam pirmumo.
Kaip šnairuoja vienos į kitą, o įtampa ir noras, kad kitam nepasisektų, kasdien auga. Ir sveikinu visus, jų tikslas pasiektas su jūsų pagalba. Dvare lėtai žiebiasi žvakės ir tuoj pirmosios ponios paduos ekologišką desertą.

Konservata seniai jums sakė: mes esame ramūs, mums nieko net nereikia daryti! Patys išsipjausit ir išsidraskysit! Ir tikrai, jau matau, kokios vėl prasidės kautynės tarp kačiukų, gėlyčių ir kojyčių su kokteiliais rašytojų!

Ir kokia arši neapykanta vienų kitiems liesis laisvai! Štai vieni nelaimėliai sako, kad mūsų traukinukas yra fainas, reikia tik žmones prie vairo pakeisti. Kiti gi rėkia, kad bėgiai veda į bedugnę ir mechanizmas supuvęs, keisk nekeitęs vairuotojus - nieko nebus!

Tiesa abipusė - mechanizmas suveiktų, jei valstybės kūnas ir visuomenės siela nesirgtų. Bet Lietuvą užvaldę grobuonys užbetonavo įėjimus, kad niekas negalėtų jų pakeisti. Todėl, norint juos išmesti, teks keisti pačią sistemą.

Ir ne bet kaip, o pagal jos nustatytas taisykles, jeigu pageidaujate kepsnio be kraujo. Prancūzai su geltonomis liemenėmis visoje šalyje pusantrų metų mušėsi su valdžia. Ir ką? Visa Kanada buvo suvažiavusi sunkvežimiais į sostinę. Ir ką?

Ir nieko. Kiškių drąsuolių šalyje sakome - galim? Gal nebejuokinkim. Kiek jau buvo pradėjusių? Kur jie dabar? Kiek jau buvo bandymų? Pradėjusieji tuojau tapdavo priešais visiems, sėdintiems komforto zonose. Priešais pirmiausia savo draugams.

Visi suprantam, kad pradėti gali ne angelai, kurių nebuvo ir nebus. Tie, kurie esame čia ir dabar, tos pačios grupelės, su visa savo praeitimi ir nuodėmėmis. Nes nieko daugiau nėra. Tik komforto zonos, Palanga ir visuomenė, susitaikiusi su savo baime.

Turime kortas, kurias likimas išdalino. Ir nieko be mūsų nebus prie šio stalo. Sakote, eisite po vieną paskui naujojo modelio "gelbėtojus"? Pasidalinsim balsus, kuriuos Lietuvoje dar turim? Atsakau - o koks skirtumas, kiek kam klius, jei vis tiek bus kaip buvę?

Ar tikslas keliems žūt būt pakliūti Tenai? Svetimoj valtyje su suktu kapitonu? Ir kiek jūsų bus? Vardan ko, jei tik morališkai legitimuosit svetimus interesus? Argi nejuntat, kad viskas kartojasi ir būsit tik įrankiai? Ir kad gal paskutinis kėlinukas?

Ką daryti - amžinas klausimas. Negyvenkime savo pačių susikurtame mele. Nebijokime būti savimi. Niekšus pavadinti niekšais, durnius - durniais, o savus, mieluosius, naujus melagius - melagiais. Tiesiog būkim ir darykime, ką reikia.

O kas įvyks - tą ir pakrikštysim. Toks yra šis tikrumo pasaulis, tokie esame mes, toks dabar laikas. Kito gyvenimo nebus, prabūkime iki galo garbingai. Mums tik atrodo, kad tai pabaiga. Viskas visada yra pradžia.