Amerikos dekadansas, 1 dalis

Sovietų propaganda nemelavo

Pastaruoju metu Amerikos žiniasklaida teigia, kad neva Portlendas grįžo į 90-uosius, bet taip nėra. Mes, persikraustę iš rytinės JAV pakrantės, apsigyvenome Oregone 1994 metų pavasarį, tad puikiai prisimenu ir matau, koks Portlendas buvo tada ir kokiu yra tapęs dabar.

Prieš atvykstant į Oregoną keletą metų gyvenome Niujorke, vėliau - kaimyninėje Niudžersio valstijoje. Čia apsigyvenę iškart pajutome didžiulį skirtumą, nes turėjome su kuo palyginti. Kaip tik tie kontrastai vėliau ir paskatino parašyti knygą apie tokią Ameriką, kokia ji iš tikrųjų ir yra (Discovering America as it is).

Atvykus į Ameriką, pirmaisiais metais man buvo šokas, kai pamačiau, koks didelis nusikalstamumas yra daugumoje JAV miestų. Ypač kai supratau, kad dauguma nusikaltėlių yra ne baltieji amerikiečiai, o visokių mažumų atstovai.

Kai gyvenau Niujorke, kartą važiavau metro ir šalia manęs sėdėjo puertorikietis, o už kelių žingsnių stovėjo kitas į jį panašus vyras. Staiga tas stovintis išsitraukė pistoletą ir šovė į tą, kuris sėdėjo šalia manęs. Iki šiol nesuprantu, kaip ir kodėl tada likau gyvas. Gerai, kad taiklus šaulys buvo, nes galėjo ir mane nušauti. Tai koks gi gali būti įspūdis po tokio įvykio, kokia nuomonė apie Niujorką ir pačią Ameriką.

Gyvenome tada Brukline (vienas iš Niujorko rajonų), šalia lietuvių bažnyčios, o netoliese buvo mokykla, prie kurios visą dieną budėdavo du ar trys policijos ekipažai. Rytais, būdavo, stoviu prie lango ir žiūriu, kaip moksleiviai traukia į pamokas. Būdavo, galvoju - jeigu paimčiau vaizdo kamerą ir nufilmuočiau juos, o paskui Lietuvoje ar Tarybų Sąjungoje mano filmą parodytų per televiziją, tikriausiai niekas nepatikėtų, jog tai pagrindinio Amerikos didmiesčio - Niujorko - moksleiviai. Sakytų, jog nufilmavau kokius gangsterius ir bandau pateikti juos kaip moksleivius. Taip, iš tiesų moksleiviai atrodydavo baisiai. Manau, nėra būtina aiškinti, kokios jie buvo spalvos. Bet kas, pagyvenęs Niujorke ar kokiame kitame JAV didmiestyje, ar bent pabuvojęs, tą iš karto supras, tačiau skaitytojui Lietuvoje tuo patikėti gali būti sunku. Kai sovietinė propaganda pasakodavo apie Ameriką, irgi netikėdavome. Galvodavome, kad visa tai - melas. Jeigu man sovietinė propaganda būtų parodžiusi tuos pačius Niujorko moksleivius, kuriuos vėliau kasdien matydavau pro savo buto langą, irgi nė už ką nebūčiau patikėjęs...

Pamenu, kai gyvenome Brukline, naktimis aplinkui esančiose gatvėse dažnai girdėdavosi šūviai. Vieną rytą prie vartų pamačiau didelę kraujo balą ir kažkokią baltą košę. Paklausiau kaimyno, kas čia, o jis lyg niekur nieko paaiškino, jog tai kažkieno ištiškusios smegenys. Paskui visą savaitę, kai reikėdavo kur išeiti, vis ir šokinėdavome per tą kraujo ir smegenų dėmę, kol pagaliau lietus ją nuplovė.

Kiek Niujorke turėjau pažįstamų, tai nė vieno nepažinojau tokio, kuris bent kartą nebūtų buvęs užpultas nusikaltėlių, apiplėštas ar primuštas. Iš vieno ruso emigranto, pamenu, juodaodžiai pagrobė automobilį ir bandė jį patį, gulintį gatvėje, pervažiuoti. Gerai, kad žmogus suspėjo nušliaužti ant šaligatvio. Praleisto laiko Niujorke nenoriu nė prisiminti - iki šiol siaubas ima, pagalvojus, kokiame pragare gyvenom.

Kas to savomis akimis nematė, tai įsivaizduoti sunku. Aš irgi kažkada visų šių dalykų nesupratau. Ypatingai to, koks didžiulis skirtumas yra tarp rasių, tarp baltų ir juodų žmonių, iki kol pats Amerikoje atsidūriau ir su visu tuo čia tiesiogiai susidūriau.

Vėliau, kai gyvenome Niudžersyje, jeigu tekdavo automobiliu važiuoti per rajoną, kuriame gyvena daug juodaodžių, tai visada stengdavausi važiuoti vidurine kelio linija, nes jeigu kiltų susišaudymas, tai pirmiausia nukentėtų tie automobiliai, kurie yra arčiau gatvės, o ne per vidurį. Yra Niudžersyje toks miestas Kamdenas, už kurio, kitoje upės pusėje, jau yra Filadelfija. Kai važiuodavome į Filadelfiją, reikėdavo daryti apie 50 kilometrų ratą, kad tik nevažiuotume per Kamdeną. Nors būtų buvę galima važiuoti tiesiai per tiltą ir viskas, iškart Filadelfijoje, tačiau tai būtų buvę pernelyg pavojinga. Vieną kartą, pamenu, netyčia ten užklydau ir pasijutau tarsi subombarduotame Bagdade ar Kabule. Pastatai atrodė kaip po karo ar apšaudyti artilerijos, o gatvėmis šmirinėjo baisūs juodi žmogystos, apsiginklavę mažiukais žydiškais automatais „ūziais". Kartkartėmis pasigirsdavo šūviai. Net ir dienos metu. Taigi, jei važiuodamas gatve papuoli į tokį karštą tašką, tai reiškia, jog atsiduri susišaudymo zonoje ir viskas, galas. Į pravažiuojančius žmones jie dėl pramogos net specialiai šaudydavo. Todėl mes ir važiuodavome tuos 50 kilometrų aplinkui, o ne per patį miestą.

Tokių miestų Amerikoje gausybė. Net ir sostinėje Vašingtone panaši padėtis. Pamenu, kartą ten vakare ėjau į parduotuvę ir nuklydau į kažkokį rajoną (beveik pačiame Vašingtono centre, ne taip jau toli nuo Baltųjų rūmų) ir paskui, kai papasakojau draugams, kur buvau, tai šie stebėjosi, kaip aš išvis gyvas grįžau...

Kai keitėsi gyvenimas

Kai persikraustėme į Oregoną, čia viskas atrodė kitaip negu rytinėje JAV pakrantėje. Čia buvo nepalyginamai geriau. Tiesiog visai kitokia Amerika. Tada Portlendas buvo tarp pačių geriausių JAV miestų, reitinguose užimdavo aukščiausias vietas, buvo vadinamas pačiu geidžiamiausiu, nes būtent jame žmonės labiausiai norėjo ir siekė apsigyventi. Tada interneto, galima sakyti, dar nebuvo, tad tokius miestų sąrašus spausdindavo įvairūs žurnalai, pasirodydavo atskiros knygos: „The Most Desirable Cities", „Best Places to Live in America" ir pan. Prisiskaitę tokių knygų nusprendėme iš Niudžersio persikelti būtent į Portlendą, nors ir ten gyvenome neblogoje vietoje - Atlanto vandenyno pakrantėje. Bet dukra dar buvo labai maža, norėjome, kad ji užaugtų pačioje geriausioje ir saugiausioje Amerikos vietoje, kur ir gamta būtų graži, o aplink - vien balti žmonės. Taip atsidūrėme Oregone ir tuomet viskas atrodė tobula.

Iš pradžių galvojome apsigyventi būtent Portlende, bet paskui pasirinkome mažesnį (antrą pagal dydį) Oregono miestą - Judžiną. Jį pasirinkome todėl, kad čia yra Oregono valstijos universitetas, su kuriuo tuo metu turėjau tam tikrų ryšių ir reikalų. Tačiau puikiai prisimenu ir tuometinį Portlendą, kur gana dažnai apsilankydavome. Tai buvo labai gražus, ramus, saugus, kultūringas miestas. Išeiti pasivaikščioti miesto centre ir nieko nebijoti būdavo galima net ir naktį. Pats esu tą ne kartą daręs.

Dabar Portlende viskas kitaip. Nežinau, gal ir XX amžiuje ten buvo kokių nusikalstamų gaujų, bet jos tikrai nesireikšdavo taip, kaip dabar. Nusikaltėlių gaujų yra visur, kur yra juodaodžių, bet prieš 30 metų Portlende jų tikrai nebuvo tiek daug.

Nors šiandien pagal oficialią statistiką balti žmonės sudaro apie 70 procentų visų Portlendo miesto gyventojų, nelabai tuo tikiu, nes prieš keletą metų užtekdavo pasėdėti miesto centre stebint praeivius ir iš karto įsitikindavai, jog dauguma jų tikrai nėra baltaodžiai. Lygiai prieš penkerius metus tai ir padariau - sėdėjau Pionierių teismo rūmų aikštėje (Portlendo miesto širdyje) ir dairiausi aplinkui. Buvo šilta ir saulėta birželio diena, sekmadienio popietė. Stebėjau praeivius kokią valandą. Beveik nesimatė baltų žmonių! Pamatai baltą praeivį, o už jo - dešimt nebaltų... Tad nėra ko stebėtis, kad Portlende taip stipriai išaugo nusikalstamumas.

Šiandien čia įsigalėjo meksikiečių ir juodaodžių gaujos, kurios nuolat tarpusavyje kariauja. Meksikiečiai yra pagrindiniai narkotikų platintojai, o po to, kai Oregone nuo šių metų vasario dekriminalizavo (o tai reiškia pirmą žingsnį į legalizavimą) visus narkotikus, verslas gerokai suaktyvėjo. Nors meksikiečiai narkotikų versle turi beveik pilną monopoliją, tačiau ir juodaodžiams norisi gardaus kąsnio, todėl šūviai ir netyla.

Pastaraisiais metais išaugo ir eilinių narkomanų įvykdomų nusikaltimų kiekis. Jie į Oregoną plūsta iš visos Amerikos, nes čia narkotikai yra pusiau legalūs, tačiau už dyką jų niekas nedalija, tad tenka pirkti, o tam reikia pinigų. Ši aplinkybė irgi stipriai prisideda prie nusikalstamumo augimo.

Bet labiausiai tai lemia bendra padėtis, netvarka, chaosas mieste, kur pernai visą pusmetį anarchistai, visokie „blekmateriai" ir „antifai" kasdien kėlė riaušes. Kai nusikaltėliai, nesvarbu, kas jie bebūtų - riaušininkai ar narkotikų prekeiviai, - pajunta savo kone visišką nebaudžiamumą, ko tuomet galima tikėtis? Savaime suprantama, nusikalstamumas, ne tik narkotikų prekyba, bet ir apiplėšimai, išprievartavimai, žmogžudystės auga. Pernai Portlende buvo įvykdytos 55 žmogžudystės, Tai didžiausias skaičius per pastaruosius 26 metus.

Žiniasklaida tvirtina, jog paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje žmogžudysčių Portlende neva buvę daugiau negu dabar, tačiau man atrodo, jog taip kalbama tik norint nukreipti dėmesį nuo esamos baisios padėties. Esmė ne gaujose. Gangsterių visada buvo ir visada bus. Juk ir Lietuvoje yra daug įvairiausių gaujų, visokių „šmikinių" ir „agurkinių" 90-aisiais būta. Dabar čia blogiausia yra tai, kad nusikaltėliai Portlende šiandien jaučiasi tarsi padėties viešpačiai. Turiu omenyje ne tiek gangsterius, kiek visokio plauko riaušininkus.

Kartoju, Oregone gyvenu jau 27 metus ir taip blogai, kaip dabar, čia per tą laiką tikrai niekada nebuvo. Gal buvo prieš mums čia apsigyvenant, to nežinau, bet buvusį Portlendą su dabartiniu miestu visgi galiu palyginti. Ir vaizdas nedžiugina.

Bus daugiau...