1 nuotr.„Respublika" tęsia Valdo Anelausko pasakojimą apie dabartinę Ameriką. Pirmoje dalyje pasakojęs apie galingiausios pasaulio valstybės nuopuolį, šį kartą pašnekovas įvardina šalį kamuojančių problemų priežastis.
Bejėgės valdžios institucijos
Nors didžiausiame Oregono mieste Portlande vyksta gaujų karai ir siaučia narkomanai, policija nieko negali padaryti, nes kairuolių ir liberalų rankose esanti miesto valdžia jai to neleidžia. Amerikoje policija ne kaip Lietuvoje - čia kiekvienas, net ir mažiausias, miestelis turi savą, kuri šimtu procentų priklausoma nuo vietinės valdžios. Daugelio miestų valdžioje sėdi ir diriguoja liberalai (vadinamieji demokratai), tad policija gauna atitinkamus įsakymus. Pernai visur siautėjo riaušininkai, bet policija nekreipė dėmesio, nes taip buvo liepta.
Be to, prieš policiją pernai buvo imtasi žeminančių, įžeidžiančių veiksmų, ji nuolat buvo kaltinama nebūtomis nuodėmėmis. Su pareigūnais aršiai kovojo ne tik riaušininkai, bet dažnai ir juos (tiesiogiai ar netiesiogiai) palaikanti miestų valdžia. Policininkai buvo verčiami klauptis prieš riaušininkus, o šie į juos mėtė „Molotovo kokteilius" ar grasino susidoroti su jų šeimomis. Pernai, kai Portlande riaušės tapo kasdienybe, 115 policininkų išėjo iš darbo, o dabar visas Portlando policijos specialiosios paskirties būrys vieningai nubalsavo už atsistatydinimą ir visi kartu - 50 policininkų! - pasitraukė. Pareigūnų kantrybė trūko, kai vieną iš jų buvo imta persekioti už „pernelyg grubų" elgesį su „taikiais demonstrantais".
Procesas įgavo pagreitį po to, kai šiuolaikinė inkvizicija 22 metams kalėjimo nuteisė Mineapolio miesto policininką Dereką Šoveną. Nubaudė žmogų už tai, kad jis atliko savo darbą!
Deja, tokią situaciją lemia ir Amerikos valdžios požiūris. Turiu omeny ne tik federalinę, bet ir vietinę, miestų bei valstijų valdžią, kurioje įsigalėjo tie patys pasaulį sugriauti nusiteikę komunistai. JAV vyksta permanentinė revoliucija, apie kurią kalbėjo dar Levas Trockis. Pasak jo, revoliucija turi vykti tol, kol bus pasiekti visi jos tikslai. Tad ji tebevyksta, tik dabar jau skatinama iš viršaus.
Vadinu ją „liuciferine" revoliucija. Nes ji man primena kitą žymų revoliucionierių. Buvo Amerikoje toks aršus radikalas Solas Alinskis, visų kairiųjų radikalų guru, knygą „Taisyklės radikalams" dedikavęs savo (įsivaizduojamam) mokytojui... Liuciferiui! Tai daugmaž viską ir paaiškina - S.Alinskis buvo pagrindinis JAV prezidento Barako Obamos ir dabartinės viceprezidentės Kamalos Haris, bei kitų tokių pačių, siekiančių išardyti bei pakeisti pasaulį, įkvėpėjas. Būtent jie šiandien ir valdo daugelį JAV miestų. Jie yra pašėlę, įtikėję savo teisumu ir gerumu fanatikai. Kaip ir pusė už juos balsuojančių JAV piliečių. Pavyzdžiui, mūsų miesto merė yra... buvusi valkata.
Valkatos, narkomanai, riaušininkai, visokios nusikalstamos negrų grupuotės šiandien yra revoliucinis avangardas. Ši gangrena taip išsiplėtė, taip giliai įsiskverbė į JAV visuomenės kūną, kad kartais net sunku patikėti tuo, kas vyksta. Neseniai vienas draugas atsiuntė straipsnį, kur rašoma, kad Sietlo miesto valdžia moko valkataujančius narkomanus heroiną susileisti... klizma per išangę.
Vis stipriau ir stipriau visuose JAV valdžios lygiuose įsitvirtina liberalistinės neomarksistinės jėgos. Socialiniai inžinieriai primetė konformistinį mąstymo būdą, tad pusė amerikiečių palaiko vadinamuosius demokratus bei už juos nuolat balsuoja visuose lygiuose - nuo prezidento iki miestų merų. Juk dabartinis beprotis Portlando meras Tedas Vyleris ne iš dangaus nukrito. Jį portlandiečiai patys išsirinko, todėl kairieji liberalai dabar čia jaučiasi neliečiami.
Amerikiečių visuomenė, kaip ir visa Vakarų civilizacija, šiandien patiria didžiausią ir baisiausią transformaciją istorijoje. Visuomenę vis labiau apima moralinis paralyžius. Ji negali veiksmingai dorotis su destruktyviais gaivalais, turi juos toleruoti, traktuoti kaip neva neteisingos socialinės tvarkos aukas ir todėl taikyti jiems nesibaigiančias nuolaidas. Toleranciją galima viešai naudoti kaip slaptą ginklą - skelbti vienus tikslus, o siekti visai priešingų. Tokiu būdu griaunama sena ir įvedama nauja tvarka.
Tie, kas šiandien siekia užvaldyti ir sunaikinti Vakarų civilizaciją, vadovaujasi principu, kad tikslas pateisina priemones. Lygiai kaip ir bolševikai kadaise naudojo bet kokias priemones savo šėtoniškiems tikslams įgyvendinti. Todėl riaušininkai dabar jaučiasi padėties viešpačiais, policija jiems nuolaidžiauja, valdžia pataikauja. Niekada per visą pasaulio istoriją nėra dar buvę taip, kad valdžia būtų nusikaltėlių pusėje. Dabar, XXI a., Amerikoje, kaip tik tą ir matome...
Tarsi būtų praėjęs karas
Tokia situacija jau turi katastrofiškų pasekmių. Pernai riaušininkai padarė Portlandui nuostolių už 23 mln. dolerių! Vien federalinio teismo pastatui, kurį „taikūs protestuotojai" dažniausiai ir labiausiai atakuodavo, padaryta žala įvertinta beveik dviem su puse milijono dolerių. Nors, prisiminus, kad visoje Amerikoje pernai riaušių metu padaryti nuostoliai siekia net du milijardus dolerių, gal tai ir nėra daug...
Miesto centras beveik suniokotas. Parduotuvių, restoranų, daugelio įstaigų langai išdaužyti, užkalti lentomis. Viskas uždaryta. Gatvės tuščios, nes žmonės ligi šiol bijo eiti į miesto centrą. Užtat kiekvieną savaitę atsidaro bent po kelias naujas narkotikų parduotuves, kurias dabar galima rasti beveik kiekvienoje gatvėje. Kitokių parduotuvių greitai tikriausia išvis neliks. Ypač po to, kai dėl „su pandemija susijusių apribojimų" daugybė jų bankrutavo. Valkatos mieste užima vis didesnius plotus ir stato savo palapines, kur papuola.
Turistų Portlande išvis nėra. Mieste turėjęs vykti svarbus golfo turnyras - neįvyks, nes sportininkai ir žiūrovai bijo atvažiuoti. Prieš kelias dienas Portlando turizmo agentūra „New York Times" laikraštyje išspausdino visą puslapį užimantį skelbimą, kviečiantį turistus nepaisyti ligi šiol besitęsiančių neramumų ir atvykti. Nuo katastrofos dabar jau einama absurdo link...
Deja, per mažai yra žmonių, kurie supranta, kodėl tas vyksta. Dabar JAV - visai ne ta šalis, kuri buvo prieš Antrąjį pasaulinį karą ar iškart po jo. Ji, kaip ir Portlando miestas, pasikeitė neatpažįstamai.
Baltaodžiai tampa mažuma
Pamenu, prezidentas Bilas Klintonas 1998 m. kalboje, sakytoje Portlando universitete, perspėjo studentus, kad artėja laikas, kada europiečių kilmės amerikiečiai taps mažuma. Ir tikrai nė viena nacija pasaulyje nepergyveno tokio didžiulio demografinio poslinkio per tokį trumpą laiką. Tai pakeitė viską. Milijonai baltųjų amerikiečių šiandien jaučiasi svetimi savo šalyje - ne mes paliekame Ameriką, sako jie, tai ji mus palieka.
Mes patys provincijoje apsigyvenome dėl to, kad miestuose gyventi pernelyg pavojinga, nes juose dabar liko beveik vien spalvotieji. Pavyzdžiui, didžiausiame JAV mieste - Niujorke - baltieji sudaro vos 33 procentus. Čia turimi omenyje tik tie baltieji, kurie nėra vadinamieji lotynai, jų kilmė - Europa. Los Andžele baltųjų tik 29 proc., Čikagoje - 32 proc., Filadelfijoje - 37 proc., San Fransiske - 42 proc.
Baltieji amerikiečiai iš miestų pirmiausia masiškai pabėgo į priemiesčius, iš didelių miestų į mažesnius, o paskui jau ir į visai mažus miestelius ar kaimus. Šis baltaodžių bėgimas turi surimuotą pavadinimą - „White flight" („baltųjų pabėgimas"). Pastaruoju metu JAV žiniasklaidoje pasirodė nemažai analitinių straipsnių, bandančių išsiaiškinti, kodėl per pastarąjį dešimtmetį baltųjų žmonių skaičius didmiesčiuose taip drastiškai sumažėjo. Ko gero netrukus JAV miestuose liks gyventi vien tik juodaodžiai ir lotynai. Gerai, kad Amerikoje bent yra kur bėgti, didžiulė JAV teritorijos dalis - negyvenama, tad vietos tikriausiai užteks visiems.
Bet, kalbėdamas apie išeitis, sakau tą tiesiai šviesiai - nematau jokios. Šalyje realiai vyksta karas ir prieš mus - ne toks priešas, kuris sustotų pusiaukelėje ar atsisakytų savo tikslų. Liberalizmo virusas baisiau už bet kokius koronavirusus. Tad nereikia savęs apgaudinėti, kad gal dar įmanoma rasti išeitį, taikiu keliu kažką pasiekti, pakeisti.
Pilietinio karo nuojauta
Vakarų civilizacijos priešai, skindami vieną po kitos grandiozines pergales, šiandien triumfuoja, o sveikoji amerikiečių visuomenės dalis patiria skaudžius pralaimėjimus visuose frontuose. Ir čia dar tik pradžia. Todėl supratau, kad jeigu ir galėtų būti dar kokia išeitis, tai nebent per kažkokius kataklizmus. Amerikoje tai gali būti (esu įsitikinęs, ir bus) pilietinis karas, kuris nuspręstų, katra „tvoros" pusė galų gale laimės. Tik nesu įsitikinęs, kad pilietinis karas baigtųsi dešiniųjų pergale.
Neseniai žiniasklaidoje pasirodė pranešimai, kad pagrindinė „blekmaterių" organizacija pernai praturtėjo net 90 milijonų dolerių! Tik pagalvokime, ką su tokiais pinigais jie gali pasiekti! Tad taikaus kelio jau nėra ir negali būti. Kalbėjau su vienos iš ginklų parduotuvių savininku, buvusiu kariškiu. Jis irgi įsitikinęs, jog reikia laukti karo ir tam ruoštis. Čia kaip vėžys, kuris jau įsisenėjęs, tad tik radikali operacija ligonį galbūt išgelbėtų. Nors nėra jokių garantijų. Galima palyginti ir su gangrena, kada reikia nupjauti koją, kitaip žmogus numirs. Leftistinio liberalizmo slibinui turi būti arba ryžtingai nukirstos visos galvos, arba jis mus visus suės.
Dar viena daugmaž viską čia netolimoje ateityje apspręsianti aplinkybė - rasinė problema, rasiniai konfliktai. Vienas iš JAV tėvų-įkūrėjų Tomas Džefersonas buvo labai aiškiai pasakęs, kad juodieji vergai turi būti išlaisvinti, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, jog juodi ir balti žmonės galėtų gyventi kartu vienoje valstybėje. Paskui, kai prezidentas Abraomas Linkolnas juodaodžius išlaisvino iš vergovės, irgi labai aiškiai pasakė, kad buvę vergai turėtų būti repatrijuoti atgal į Afriką. Taip neįvyko, todėl dabar Amerikoje yra, kaip yra. Teisus buvo ir Tomas Džefersonas, sakydamas, kad juodoji rasė - atspari civilizacijai. Todėl būsimasis pilietinis karas tikriausiai bus dar ir rasinis. Dabartinė realybė yra tokia juoda, kad šitokią ją tada vargu kas net susapnuoti būtų galėjęs...
Prisiminkime, ar ne teisingai TSRS propaganda kažkada išpranašavo kalbėdama apie „pūvančius Vakarus"? Lyg į vandenį žiūrėta! Tada juokdavomės, netikėjome, o dabar tai - daugmaž įvykęs faktas. Vakarų pasaulis šiandien yra kaip koks pernykštis velykinis kiaušinis - lukštas dar gražus, o viduje - puvėsiai, baisi smarvė. Todėl nuolat kartoju, kad Portlandas tampa būsimos Amerikos simboliu. Dar visai neseniai JAV miestų sąraše buvęs pats geriausias, dabar atsidūrė pačioje sąrašo apačioje ir tapo blogiausiu...
Pasakojimą užrašė Vidmantas MISEVIČIUS
Pirmąją straipsnio dalį galite skaityti čia:
