Psichiatras, psichoterapeutas Aleksandras Alekseičikas buvo atleistas iš Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro.
Alekseičiką vadina Lietuvos psichoterapijos tėvu, jis dar sovietų okupacijos metais įsteigė pirmąjį psichoterapijos kabinetą, dėstė psichoterapiją gydytojams, psichologams.
Neteko dabar darbo todėl, kad gydė homoseksualus, kurie savanoriškai kreipdavosi į gydytoją su prašymu padėti jiems vėl grįžti į normalią seksualinę orientaciją.
Yra žinoma, kad iš kriminalinės mafijos praktiškai išeiti neįmanoma - būsi nužudytas.
Tai, kas tada yra LGBT ir jos užtarėjai, rėmėjai, kurie irgi deda visas pastangas, kad patekę į homoseksualumą žmonės, liktų visam laikui ir net nemėgintų grįžti atgal.
Yra žinoma, kad homoseksualizmo geno nėra - šiuo klausimu užsienyje, Didžiojoje Britanijoje buvo atlikti tyrimai, beje, pačios LGBT prašymu.
Vadinasi, homoseksualumo galima išmokti, galima jį įpiršti, sudominti, kaip narkotikais, alkoholiu.
Tačiau, jei narkomanui ir alkoholikui yra leidžiama ir padedama atsikratyti žalingų įpročių, tai homoseksualui grįžti - trukdoma. Nei mafija, nei LGBT taip lengvai nepaleidžia pakliuvusių dėl įvairių priežasčių į jų veiklos sferą žmonių.
Tad klausimas lieka atviras: ar demokratinėje Lietuvoje žmogus turi teisę gauti medicininę pagalbą, tokią, kokią jis nori, ar dėl ideologinių sumetimų jam ši paslauga neteikiama?